Žemės ūkio naujienos: 2024-06-19

Primename, kad Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas pavedė Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos netaikyti išmokų mažinimo pareiškėjams, kurie 2024 m. paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei ūkinius gyvūnus paraiškas pateiks arba keis jos duomenis pavėluotai, t. y. pasibaigus pagrindiniam pasėlių deklaravimo laikotarpiui, iki liepos 1 d.

Buvo numatyta, kad šiemet pagrindinis pasėlių deklaravimas vyks iki birželio 21 d., o pavėluotai – iki liepos 1 d. – pateiktoms paraiškoms už kiekvieną pavėluotą darbo dieną išmokų suma bus mažinama 1 proc. Tačiau žemės ūkio ministras K. Navickas, atsižvelgdamas į ūkininkų prašymus, vėlavimo sankcijų taikymą atšaukė. Tad pasėlius, nesibaiminant išmokų mažinimo, galima deklaruoti iki liepos 1 d.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2024-06-19

Žala tūkstantinė

Tuo, kad vilkai nesibaimina įsiveržti į kaimo viduryje esantį tvartą, apsuptą elektrifikuotu tinklu, spėjo įsitikinti 14 metų avininkyste besiverčiantis ūkininkas M.Jančiukas. Šių metų balandžio 5 d. vilkas peršoko 1,23 m aukščio tinklą ir, nesibaimindamas lauke ir tvarte degančios šviesos, avis draskė kelias valandas. Kruvinos puotos rezultatas – keturios avys paskerstos, tiek pat sunkiai sužeistos, kitos atsipirko išgąsčiu ir sužalojimais.

Sužeistas ir jų veislinis avinas reproduktorius. Vilkas sužalojo jo sėklides. Ūkininkas sako, kad trimečio avino vertė – maždaug 1 tūkst. eurų ir nėra aišku, ar reproduktorius dar galės toliau dalyvauti veisime. Minėtą dieną, Manto žiniomis, buvo užpulti ir netoli Stebulių įsikūrusių gyventojų auginami šunys.

Daug kalbama, kad dabar galiojantys teisės aktai neveikia ir probleminiai vilkai iš gamtos išimami tik labai retais atvejais. M.Jančiukas oficialiu raštu kreipėsi į Aplinkos ministeriją (AM), Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM) ir Aplinkos apsaugos agentūrą (AAA), aiškiai nurodydamas esamas teisės aktų spragas.

„Kadangi esame atsakingi gyvulių augintojai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu „Dėl saugomų rūšių naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kreipėmės į Lazdijų rajono savivaldybę ir kitas institucijas, kad inicijuotų leidimo paimti vilką iš gamtos išėmimą. Nors nukentėjo du ūkininkai, leidimas nebuvo išduotas. Reikia džiaugtis arba apgailestauti, tačiau po kelių dienų vilkas vėl užpuolė toje pačioje seniūnijoje esančius gyvulius ir Lazdijų rajono savivaldybė pakartotinai kreipėsi dėl leidimo išdavimo“, – rašte dėstė M.Jančiukas ir pridūrė, kad leidimas sumedžioti žalą darantį vilką buvo išduotas tik po mėnesio ir 5 dienų nepaisant to, kad jis buvo užpuolęs jau kelis ūkius. Šis vilkas iki šiol nesumedžiotas.

Per daug suvaržymų

Jo manymu, toks delsimas išduoti leidimą yra nelogiškas, nes po tiek laiko vilko pėdos jau būna ataušusios. Jis taip pat pažymėjo, kad sumedžioti vilką priskirtas vienas medžiotojų būrelis, o medžiojant neleidžiama naudoti šviesos šaltinio, negalima vilioti vilko nei elektroniniais prietaisais, nei kritusių gyvulių likučiais. Pasak ūkininko, medžiotojai budėti gali tik šviesiu paros metu, tačiau vilkai tokiu laiku prie ūkių nesiartina.

„Sumedžioti vilką nėra taip paprasta, medžiotojų būrelis turi įdėti daug pastangų ir, žinoma, norėti sumedžioti probleminį vilką. O tas noras dingsta, kai sumedžiojus vilką dar reikia atlikti daug formalumų, pavyzdžiui, išimti vilkės gimdą ir siųsti mokslininkams“, – valdininkams be užuolankų situaciją apibūdino M.Jančiukas.

Jis AM, ŽŪM ir AAA darbuotojų klausė, kaip, jų nuomone, turėtų veikti probleminio vilko išėmimas iš gamtos, tačiau nuo gegužės 27 d. jis atsakymo dar nesulaukė.

Pateikė savo siūlymus

Tam, kad kreipimasis į atsakingas institucijas būtų paremtas siūlymais, avių augintojas pateikė savo idėjas, kaip būtų galima spręsti probleminių vilkų problemas. Jis pirmiausia pasiūlė leidimus išimti probleminį vilką iš gamtos išduoti iš karto po įvykio, kai būna užfiksuota žala. Jeigu tai nėra padaroma, vilkas už savaitės ar už mėnesio jau gali būti visai kitame rajone.

Ūkininkas valdininkus taip pat ragino kurti darbo grupę, kurioje būtų diskutuojama dėl greito reagavimo medžiotojų grupės steigimo. Tokia grupė, gavusi informaciją apie vilkų daromą žalą, galėtų iškart gavus leidimą atvykti į vietą ir budėti. Tokiam medžiotojų būreliui turėtų būti leidžiama medžioti pasišviečiant, o laukuose vilko paskersti gyvuliai turėtų būti palikti kaip jaukas, nes probleminiai vilkai yra linkę grįžti į tą patį ūkį antrą kartą.

Mantas įsitikinęs, kad greito reagavimo medžiotojų būreliui tūrėtų būti sukurtas ir kompensacinis modelis. „Reikia nepamiršti medžiotojams ar sukurtai specialiai medžiotojų grupei kompensuoti už probleminio vilko medžiojimą ir atliktą darbą, nes tai nėra paprasta medžioklė, reikia ir žinių, ir pastangų budint“, – pabrėžė ūkininkas.

„Jeigu būtų atsižvelgta į šiuos siūlymus, manau, taip medžiojant būtų vėl gražinama baimė vilkams artintis prie gyvenviečių ir ūkinių gyvūnų, nes dabar nustatytas bendras limitas nebuvo išnaudotas, o iš genetinių tyrimų matome, kiek yra pagausėjusi vilkų populiacija. Dabar net neišmedžiotas skaičiuojamas metinis prieaugis. Vilkai turi maitintis laukiniais gyvūnais ir stengtis juos medžioti, o ne rinktis lengvą grobį, ūkinius gyvulius. Kodėl negalima visiems sutarti dėl tinkamo ir efektyvaus probleminių vilkų medžiojimo?“ – klausė ūkininkas.

Nuo kalbų neinama prie darbų

M.Jančiukas jau ne kartą kreipėsi į atsakingas institucijas, tačiau sulauktas atsakymas – neįkvepiantis. Nuo žodžių niekaip nepavyksta pereiti prie darbų. Anot avių augintojo, jokių veiksmų nebuvo imtasi, ir toliau problemos dėl vilkų nėra sprendžiamos.

Naują raštą išsiuntęs pašnekovas baiminasi, kad ir vėl gaus šabloninį atsakymą su siūlymu naktį uždaryti gyvulius tvarte arba netgi apsaugoti avis kitais būdais, kuriuos jis jau išbandęs ūkyje.

„Noriu pažymėti, kad esu vienas iš pirmųjų pasinaudojęs galimybėmis apsisaugoti nuo vilkų, tačiau kaip matote iš mano rašto, ši apsauga nepadėjo. Prašau nelikti abejingais ir svarstyti teisės aktų pakeitimus, nes visi aiškiai matome, kad šiuo metu yra didelės problemos dėl vilkų daromos žalos“, – rašte į valdininkus kreipėsi ūkininkas.

Šaltinis: Monika Kazlauskaitė, valstietis.lt, 2024-06-18

Mažutėliai ir labai jauni

„Mūsų ūkis mažas ir paprastas. Nežinau, ar galime kuo nors praturtinti kitus“, – kukliai kalbėjo mama Jolita Prokofjeva. Jie ūkininkauti pradėjo pernai, tad skaičiuoja antruosius gyvavimo metus. Anot jos, palyginus su dideliais ūkiais, jų pačių mikroūkis – labai mažutis, ir produkcijos jie pagamina nedaug. Rūpinasi 5 ha teritorija, ūkio žemėje – ir pats Virkininkų piliakalnis, kurio negalima paversti ariama žeme. Ūkio teritorijoje užtenka vietos šiltnamiui, sodui, daržams, bičių ganykloms – jos gali iš įvairių žolynų žiedų surinkti nektarą. Tad braškynui, daržovių auginimui skirti ploteliai pas juos nedideli.

Sodybos šeimininkų dukra A.Prokofjevaitė, tapusi jaunąja ūkininke, dabar yra oficiali ūkio šeimininkė. Jie augina šitakio grybus, smidrus, braškes, svarainius, čili pipirus, bitininkauja, taip pat užsiima išaugintų gėrybių perdirbimu. Viską daro patys – be Agnės, dirba tėvai ir du jos broliai. Stengiasi auginti tiek, kiek pajėgia apravėti, prižiūrėti, surinkti, perdirbti – taip lengviau išvengti nekokybiškos produkcijos.

Jie stengiasi išauginti nenaudojant cheminių trąšų ar pesticidų, dirbti sąžiningai. Kol kas ką išaugina, viską parduoda. „Darome kaip sau. Viską, ką užauginame, valgome ir patys, dalinamės su giminėmis, draugais. Tai juk nedarysi blogai. Ko tikrai norėjome kurdami ūkį, tai pabandyti ne tik užauginti, bet ir perdirbti – ne sezono metu turėti ilgiau galiojančių produktų. Ir mums pavyko“, – džiaugėsi jaunoji ūkininkė A.Prokofjevaitė.

Kaip gamta duoda, taip ir būna

Šeimininkų nuostabai, šiemet gamta papokštavo, tad patys pirmieji ūkyje užaugo ne smidrai, o šitakio grybai. Pasak ūkio šeimininkų, šalnos, kurios pakenkė braškių žiedynams, šitakiams buvo kaip signalas augti greičiau. Grybų po šalnų labai gerai užderėjo. Mat jiems reikalinga šoko terapija, po streso jie atbunda ir „įsivažiuoja“. Pavasario šalnos šitakiams tiko.

„Jie dera, kai reikia. O kartais tiesiog gamta padaro tą darbą už mus. Tikrai nesitikėjome, kad taip anksti pjausime grybus. Mus pačius maloniai nustebino. Buvo labai skanūs, švieži grybai ankstyvą pavasarį – kovo pabaigoje, prieš Velykas“, – pasakojo ūkio savininkai.

Daugiamečiai smidrai derlių davė antrieji. Jie taip pat šiemet buvo labai ankstyvi. Kai anksti sezonas prasidėjo, tai smidrų sezoną ūkis anksti ir užbaigė.

Šį pavasarį pačius ankstyviausius Prokofjevų ūkio braškynus, auginamus natūraliai lauko sąlygomis be priedangų, suniokojo pavasarinės šalnos. Nušaldžius žiedynus, šeima patyrė nuostolių, neturėjo planuoto ankstyvųjų braškių derliaus, galėjo jų tik patys paragauti. Jie braškių nedengia, nes nori, kad jos augdamos ir lietaus, ir saulės, kiek priklauso, gautų iš gamtos. Kaip gamta duoda, taip ir būna.

Šalnos šiemet nuskriaudė pirmąsias uogas, bet be uogų ūkis neliks, nes augina iš viso 7 veislių skirtingo ankstyvumo braškes. Vėlyvesnės braškės šalnų laikotarpiu dar nežydėjo, dėl to joms šalnos žalos nepadarė ir derlius užderėjo. Birželio pirmoje pusėje ūkio braškyne – jų skynimo sezonas. Dalį uogų parduoda iš karto, dalį – perdirbs. Virs braškių uogienes, gamins sirupą, jas liofilizuos ir siūlys medų su liofilizuotomis braškėmis.

Dėmesys kokybei

Prokofjevų sodyboje išsaugotas senasis sodas – jame dera obelys, slyvos, vyšnios, trešnės. Šeimininkai įveisė nemažą svarainių lauką. Svarainių vaisiai skinami vėliausiai iš auginamų sodo augalų. Jie keliauja į namų virtuvę perdirbimui. Iš jų šeima ruošia cukatas, tradicinio skonio svarainių sirupą, išgauna aštroko skonio svarainių sirupą su aštriaisiais pipirais, taip pat bityno medų su liofilizuotais svarainiais paverčia saldžiarūgščiu sveiku gardėsiu. Produkciją parduoda Lietuvoje, nes eksportui – per maži kiekiai.

„Daugiamečiams augalams – smidrams ar svarainiams, kad duotų labiau apčiuopiamą derlių, reikia kiek ilgesnio laiko. Tikimės, kad derlius kasmet didės. Pernai jis nebuvo toks gausus, tai šiemet tikimės kiek didesnio. Juos išauginame savo aplinkoje, gamtoje, be didelių išlaidų ir išgauname sveiką rūgštelę“, – apie svarainius pasakojo J.Prokofjeva, pasidžiaugdama, kad šie produktai kai kam kelia nostalgiją.

Svarainių perdirbimas reikalauja daug rankų darbo. J.Prokofjeva geru žodžiu minėjo kaimynę pagalbininkę, pernai daug prisidėjusią prie svarainių paruošimo perdirbimui. Mat nuskynus juos yra ką veikti. „Tiesiog tobulai įvaldžiusi apdorojimo „techniką“, – sakė ji.

Daug rankų darbo ir braškyne – patys skina, ruošia uogas pardavimui. Paskausta kojas, nugarą. Kaip ir pjaunant smidrus – visą laiką pasilenkus. Anot ūkio šeimininkų, dėl to ir auginamų daržovių, uogų ploteliai pas juos – vos keliasdešimt arų. Pasiskaičiavę, kiek patys turi rankų, kojų, jėgų, kad patys juos ir apeitų.

Anot šeimininkų, bityno medus šiemet saldus ir net šiek tiek kartokas, dėl ko yra puikus produktas. Jie džiaugiasi, kad aplinkui nėra rapsų laukų, arčiausiai įsikūrę kaimyniniai pienininkystės ūkiai, tad daug natūralių pievų, arti miškas. Todėl bitėms dėkingos vietos medunešiui.

„Mūsų bičių medus labai įdomaus skonio. Suneša iš daugelio žiedų, todėl tiesiogine prasme – pievų žiedų medus. Paragavus jis turi labai stiprų kvapą ir skonį, kai kas sako, kad juntamas toks kartumėlis. Tai kokybiško medaus ženklas“, – sakė medumi patenkinti Prokofjevai.

Bityno apimtis turi valdyti, nes siekis – kuo geriau pasirūpinti bitėmis. „Nėra, kad leistume bitėms daugintis iki begalybės. Turime keliolika avilių“, – sakė jie.

Receptūros per dieną negimsta

Asortimento įvairovei šiltnamyje šeima augina čili pipirus. Birželio pradžioje šie jau mezgė pirmuosius vaisius. Anot ūkio šeimininkės, čili pipirai – tokia prieskoninė daržovė, kurios taip paprastai neparduosi. Jie čili pipirus perdirba – konservuoja, liofilizuoja (išdžiovina šalčiu). Iš jų gamina įvairius skanėstus tiems, kas mėgsta truputį aštriau. Ruošia druską su čili pipirais, pagardus prie kepsnių. Pagal susikurtą receptūrą ruošia svarainių sirupą, pagardintą čili pipirais.

Sukurti receptūras, kad jos pasiteisintų rinkoje, patiktų pirkėjui, nėra paprasta. Ūkio šeimininkai pirmiausia atsirenka, kas skanu patiems. Semtis idėjų padeda išlavinti skonio receptoriai. Perdirba didesnius kiekius tik tada, kai žino, kad gamina gerai. Iš turimų atsirenka pačius geriausius receptus. Kai reikia, pagalbon pasitelkia maisto technologus. „Didžiausias iššūkis, kad pagaminus būtų skanu. Išsiaiškinti, kiek ir ko pridėti. Tam reikia laiko, reikia paeksperimentuoti, pradžioje pasigaminti mažus kiekius, padegustuoti, palaukti. Čia – ilgas procesas“, – pasakojo J.Prokofjeva.

Jaunam mažam ūkiui dar reikia išsikovoti vietą po saule. Net žemės mokestis, kuris Prienų rajone – vienas didžiausių šalyje, tokiam mažam ūkiui smogia labai skaudžiai. Visa šeima uoliai dirba, deda daug pastangų – teko investuoti į perdirbimą, kad galėtų parduoti galutinę produkciją. Šeimininkų teigimu, ūkis kol kas pelningas, bet tai nėra didelės sumos. „Mūsų ūkis per mažas, kad visa šeima tik iš jo išgyventų. Mes visi turime dar kitus užsiėmimus. Ūkis yra tik kaip papildoma veikla“, – sakė jie.

Sunku privažiuoti

Pasak Prokofjevų, jų ūkio įkūrimas prasidėjo nuo atsitiktinumo – po kelerių metų paieškų, prieš maždaug trejus metus atrado savo svajonių sodybą, ją pamilo iš pirmo žvilgsnio ir suprato, kad atiduos jai savo širdį. Net nesitikėjo, kiek daug laimės ir džiaugsmo ji suteiks. Šiandien jie eina atradimų ir pirmų kartų kupinu keliu, kurio ašis – sodybos teritorijoje esantis Virkininkų piliakalnis.

„Iš jo semiamės ramybės, prisipildome senovės ritualų jėgos, mėgaujamės gamtos ritmu. Bitės į tyrą nepaliestą gamtą su daugiametėmis pievomis ir mišriais miškais atėjo tarsi savaime ir vis dar mus „augina“, – teigė piliakalnio papėdėje ūkininkaujanti šeima.

Virkininkų kaime, šioje vietoje, jie dar jaučiasi kaip naujakuriai, buvo visiškai nauji gyventojai. Jaučia, kad ir visi jų kaimynai dar, ko gero, jų nepripažįsta kaip vietinių, nes atvykę iš Kauno. Kaip miestiečiams kaime darbų apimtys nemažos, tačiau J.Prokofjeva sakė, kad toks ir buvęs jų sumanymas – šiltuoju metų laikotarpiu mažiau sėdėjimo ant sofos, mažiau ekranų, o arčiau gamtos prasmingiau praleisti gražiausią metų laiką.

Tėvų ir bičių įkvėpta dukra Agnė ryžosi tapti jaunąja ūkininke. Jos pagrindinė sritis – bitės, su jomis bendrauja, gerai sutaria. „Labai didžiuojamės sprendimu, jaunam žmogui nėra lengva jį priimti. Tai vis tiek yra atsakomybė. Daug pamoko ir gamta, ir pats darbas ūkyje. Iš kitos pusės, įsipareigojimo prisiėmimas būti jaunąja ūkininke jai ir labai didelė pamoka, nes tenka viskuo domėtis, reikia išmanyti ekonomiką, verslą ir darbo vertę, rinką“, – vardijo Agnės mama.

Prokofjevai kūrėsi ne plyname lauke. Rado gyvenamąjį namą, seną sodą, kaip sakė, atėjo į kažkieno jau buvusį gyvenimą ir toliau jį vysto. Virkininkų piliakalnis gražiai įsikomponuoja į ūkį, šeima jį prižiūri savo jėgomis. Ant piliakalnio esanti žemė taip pat priklauso šeimai. Sulaukia dviračiais ir automobiliais atvykstančių lankytojų, mat jis įtrauktas į lankomų piliakalnių kelią.

„Piliakalnis būtų nebloga traukos vieta, bet iki jo privažiuoti yra nemažas iššūkis. Prienų rajono savivaldybės administracija visiškai neprisideda prie čia esančių kelių priežiūros. Nors tas kelias veda ir pas ligotus, pensinio amžiaus žmones, kur ir greitoji medicinos pagalba turėtų atvažiuoti, ir gaisrinė, bet visiškai tuo niekas nesirūpina. Vasarą pradžiūsta, tada geriau. Bet kol kas jokiu traukos centru negaliu pavadinti. Ne tik ekskursijas vežantys autobusai neturi kaip privažiuoti, bet ir pavieniai žmonės. Tad per vasarą apsilanko vos iki 10 žmonių“, – opią problemą dėl infrastruktūros reikšmės kaimui dėstė ūkio savininkai.

Šaltinis: Rima Kazakevičienė, valstietis.lt, 2024-06-18

Kvietrugių vidutinė supirkimo kaina 22 savaitę, palyginti su 21 savaite, padidėjo nežymiai (+1,19 proc.) ir sudarė 169,90 EUR/t ir tai buvo 21,37 proc. mažesnė kaina negu prieš metus atitinkamu laikotarpiu. Analizuojamu laikotarpiu pašariniai miežiai (II klasės) buvo superkami vidutiniškai po 167,51 EUR/t – 1,79 proc. mažesne kaina negu prieš savaitę bei 33,65 proc. pigiau negu prieš metus.

Šaltinis: Agro RINKA, nr. 10 (446), 2024-06-10

Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.

Pažymėtina, kad servitutas nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas ir yra vienintelė ir būtina priemonė užtikrinant viešpataujančio daikto savininko interesus.

Administraciniu aktu servitutą nustato NŽT pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų sprendinius. Sandoriu servitutas nustatomas tada, kai abu nekilnojamųjų daiktų savininkai susitaria dėl nustatomo servituto ir nekyla ginčų. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesutaria, bet yra būtina nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti savo daiktą pagal paskirtį.

Nesvarbu, kokiu iš išvardytų būdų yra nustatomas servitutas, turėtų būti užtikrinta teisinga abiejų nekilnojamojo turto savininkų interesų pusiausvyra, o už nuosavybės teisės suvaržymą teisingai atlyginta. Atlyginimas už nustatytą servitutą gali būti mokamas vienkartine ar periodine kompensacija tarnaujančiojo daikto savininkui.

NŽT, nustatydama žemės servitutą tiek administraciniu aktu, tiek sandoriu, kompensacijai apskaičiuoti naudoja tam skirtas skaičiuokles, tačiau skaičiuoklėmis gali naudotis visi suinteresuoti asmenys. Pavyzdžiui, kai servitutas nustatomas sandoriu tarp privačių asmenų, sandorio pusės skaičiuokle gali nustatyti orientacinį vertinimą dėl galimo atlygio / kompensacijos dydžio tuo atveju, jeigu sutarė, kad kompensacija yra būtina.

Skaičiuoklės yra pasiekiamos per Teritorijų planavimo ir statybos vartus.

Taip pat naudotis jomis ir gauti sugeneruotą apskaičiavimo aktą galima prisijungus per Elektroninius valdžios vartus ir pateikus skaičiuoklėse prašomą suvesti informaciją.

Šaltinis: nzt.lrv.lt, 2024-06-17