Žemės ūkio naujienos: 2023-01-30

Ūkininkauja prosenelių žemėje

„Nenorėjau gyventi mieste, o pasilikusi kaime norėjau turėti savo ūkį. Imtis ūkininkavimo paskatino ir tai, kad Vaitiekūnų kaime, kur dabar ūkininkauju, gyveno mano proseneliai. Aš paveldėjau jų turėtus 24 ha žemės dar 5 ha perdavė tėvai“, – apie savo ūkininkavimo pradžią pasakoja jaunoji ūkininkė, savo ūkį įkūrusi 2015 metais, kai buvo vos perkopusi savo dvidešimtmetį.

Nusprendė imtis pienininkystės. Nusipirko 10 melžiamų karvių ir 20 telyčių. Dabar jos ūkyje apie 60 melžiamų karvių, o visa banda sukasi apie šimtą. Pati augina telyčaites. „Banda labai mišri. Yra ir holšteinių, ir Lietuvos juodmargių, ir žalmargių, ir švicių, džersių, – laikomų karvių veisles vardija pašnekovė. – Man labiausiai patinka džersės. Jos labai meilios. Joms reikia, kad jas glostytumei, o viena įsigudrino net mane pasitikti, kitai būtina atnešti obuolį, – savo karvutes, kurių nereta turi ir savo vardus, pristato Ieva ir priduria. – Priklausau kooperatyvui „Pienas LT’“ ir jam parduodu pieną“.

Atspirties taškas – parama įsikūrimui

Šiuo metu dirba apie 80 ha, iš jos apie pusę ploto – nuosava žemė. „Ūkį pradėjau kurti neturėdama nei technikos, nei padargų. Vienintelė galimybė įsigyti reikalingos technikos yra teikiama parama. Pasinaudodama lėšomis, skirtomis pagal KPP veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“, nusipirkau traktorių. Tik tada padariau klaidą. Reikėjo pasinaudojant parama ir padargų įsigyti, bet to nepadariau, tad kurį laiką juos reikėjo nuomotis“, – patirtimi dalijasi ūkininkė.

Gauta pirmoji parama paskatino imtis naujų projektų. Pasinaudodama parama, skirta pagal KPP priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ pasistatė grūdų džiovyklą. „Parduodamas neišdžiovintus grūdus turi tenkintis mažesne kaina, – sako pašnekovė. – Pasinaudodama parama nusipirkau srutovežį, priekabą gyvuliams vežti, šieno vartytuvą ir pašarų dalytuvą. O pastarasis pirkinys – melžimo robotas. Netrukus man jį turėtų įrengti. Pirkti robotą paskatino dvi priežastys. Pirmoji – melžimo aikštelė jau gan nusidėvėjusi ir ją reikėtų keisti. Kita – kaime nėra tiek daug žmonių, kurie norėtų keltis ketvirtą valandą ryto ir eiti melžti karvių. Ir aš pati nenoriu taip dirbti. Žinoma, reikės daugiau laiko skirti, kol karvutės pripras prie roboto, bet paskui bus lengviau. Aš neplanuoju kurti didelio ūkio. Noriu esamą modernizuoti, kad liktų daugiau laiko sau, kad galėčiau normaliai gyventi ir dirbti.“

Ūkininkavimas – perspektyvus verslas

Pasak Ievos, jaunimui, kurio nevilioja miestietiškas gyvenimas, ūkininkavimas yra puiki galimybė susikurti pakankamai normalų pragyvenimo šaltinį, nesiejant šios veiklos su darbu, dėl kurio šviesios dienos negali matyti. Jau prasidėjusio naujojo paramos laikotarpio pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą suteikiamos galimybės leidžia kurti modernų ūkį. Jaunieji ūkininkai įsikūrimui galės gauti 60 tūkst. eurų. Tai 20 tūkst. eurų daugiau nei buvo galima gauti pagal KPP. Skirtingai nuo ankstesniųjų laikotarpių, nuo šių metų jaunieji ūkininkai gali naudotis nauja paramos forma – jie galės naudotis lengvatine paskola iki 40 tūkst. eurų papildomai prie 60 tūkst. eurų išmokos. Lengvatinės paskolos dydis gali siekti 100 proc. tinkamų finansuoti ir būtinų veiklai vykdyti išlaidų.

2023–2027 m. jaunųjų ūkininkų įsikūrimui numatyti 95 mln. eurų, iš jų 20 mln. eurų skirti paskoloms.

Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui teikiama ne vyresniems kaip 40 amžiaus ūkininkams, kurie pirmą kartą steigiasi žemės ūkio valdoje ir ūkyje yra kaip valdos ir ūkio valdytojai ir kuriems nuo ūkio įregistravimo iki paraiškos paramai teikimo nėra praėję daugiau nei 24 mėnesiai.

Kitos paramos formos

„Be to, ūkininkams teikiama parama ir kitomis formomis. Už dirbamos žemės plotus gauname tiesiogines išmokas, už gyvulius – susietąsias“, – pabrėžia Ieva Bitaitytė.

2023–2027 m. jaunieji ūkininkai už deklaruotą plotą gaus didesnes tiesiogines išmokas. Jaunųjų ūkininkų tiesioginė išmoka vidutiniškai sieks 137 Eur/ha ir bus mokama už pirmus 70 ha. Ankstesniame laikotarpyje išmokos dydis siekė 87 Eur/ha ir buvo mokamas už pirmus 90 ha. Be to, jiems, kaip ir visiems ūkininkams, bus mokama apie 80 Eur/ha tiesioginė bazinė išmoka bei perskirstymo tiesioginė išmoka už pirmuosius 50 ha.

„Manęs negąsdina paramos susiejimas su didesniais aplinkosaugos reikalavimais. Juk mūsų veikla ir gaunamos pajamos susijusios su aplinka, todėl turime ją saugoti“, – įsitikinusi jaunoji ūkininkė.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2023-01-27

Rodiklio „Naujos darbo vietos sukūrimas ir išlaikymas“ pasiekimo vertinimo metodika nustato paramos gavėjų pagal šias priemones įsipareigojimo sukurti ir išlaikyti naujas darbo vietas vertinimo tvarką.

Šia metodika nustatyti aiškūs nurodymai paramos gavėjui, įsipareigojusiam sukurti ir išlaikyti darbo vietas bei užtikrinti tikrinamą ir kontroliuojamą įsipareigojimo laikymąsi iki projektų kontrolės laikotarpio pabaigos.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2023-01-27

Dviguba nauda

Ekoschemų esmė – kova su dirvožemio degradacija, jo derlingumo gerinimas, vandens tausojimas bei jo kokybės gerinimas, šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir amoniako emisijų mažinimas, tvarus ūkininkavimas, pesticidų ir mineralinių trąšų ribojimas, biologinė įvairovė, kraštovaizdžio puoselėjimas, kova su atsparumu antimikrobinėms medžiagoms. Dalį šių funkcijų kuo puikiausiai atliepia liucernų auginimas, tačiau norint už tai gauti tiesiogines išmokas – ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti.

Joniškio krašto ūkininkas Julius Vaitekūnas yra augalininkystės ūkio šeimininkas, tačiau jo laukuose vasarą žaliuoja ir liucernos. Šiuos ankštinius augalus jis augina jau antrus metus. Drauge su kitais ūkininkais, priklausančiais „Joniškio aruodų“ kooperatyvui, užaugintą žalieną veža į kooperatyvą, kuris jas apdoroja ir paruoštus pašarus eksportuoja į Artimuosius Rytus. J.Vaitekūnas įsitikinęs, kad liucernų auginimas ūkininkams padeda išlošti dvigubą naudą – dirva gerinama ir už tai dar gaunamos papildomos pajamos.

„Liucernas galima naudoti be trąšų ir augalų apsaugos priemonių, todėl jas būtų galima nesunkiai „pakišti“ po ekoschemomis. Dabar mes esame skatinami palikti 5 proc. dirbamų laukų dėl aplinkosaugos, kad ten nebūtų vystoma prekinė gamyba. Ši žemė paliekama, kad praturtintume jos kokybę ir už tai mums būtų iš dalies kompensuojama, jei dalyvaujame ekoschemoje. Liucernos tam tinka idealiai, nes jos fiksuoja azotą, didina organikos kiekį, tačiau jų auginimas ekoschemose neįmanomas“, – stebisi J.Vaitekūnas.

Pasigedo konkretaus atsakymo

Ūkininkų kooperatyvo „Joniškio aruodai“ Žemės ūkio produktų vadovė-agronomė Vyginta Ralytė sako, kad liucernos gerąjį darbą laukams padaro, dirva atgaivinama, tačiau jų auginimas ekoschemose neįmanomas tik todėl, kad žalienos yra ne nuganomos, o nupjaunamos ir išvežamos pašarų gamybai. Dėl šios formalios eilutės liucernos „iškrenta“ iš ekoschemų.

VL pasiteiravus Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM), ar tikrai auginant liucernas nėra galimybės jų deklaruoti kaip ekoschemos, specialistai lakoniškai paaiškino, kad deklaruojant liucerną galima dalyvauti kompleksinės ekoschemos „Veiklos ariamojoje žemėje“ veiklose: augalų kaita, tarpiniai pasėliai, sertifikuotos sėklos naudojimas, neariminės tausojamosios žemdirbystės technologijos.

Tačiau toks ŽŪM išaiškinimas V.Ralytės neįtikino. Ji sako, kad ūkininkai šiose ekoschemų veiklose gali dalyvauti tik teoriškai. Pagal „Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei ūkinius gyvūnus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisykles“, kuriomis būtina vadovautis, Kompleksinės ekologinės sistemos veiklos „Augalų kaita“ reikalavimų 45.3 skyriuje nurodoma, kad negalima sėti to paties pasėlio dvejus metus iš eilės tame pačiame lauke, tačiau liucerna yra daugiametis augalas ir mes planuojame ją auginti 3–4 metus.

„Ta pati problema išlieka dalyvaujant ir „Tarpinių pasėlių“ ekoschemoje: liucerna netinka nei kaip tarpinis pasėlis per žiemą, nei kaip įsėlis, nei kaip posėlis, nes yra auginama kaip daugiametis augalas. Visose veiklose dalyvavimas trunka vienus metus, kurie mūsų atveju yra per trumpas laikas“, – paaiškina „Joniškio aruodų“ atstovė, pridurdama, kad panaši situacija yra ir su kukurūzais. Tai atsėliuojamas augalas ir, norint nenusižengti reikalavimams, reikėtų auginti posėlius, kurių pasėti tinkamu laiku neįmanoma dėl vėlyvos kultūros brandos ir reikalavimo posėlius pasėti iki einamųjų metų rugsėjo 1 d. / rugpjūčio 15 d. ar įsėti iki birželio 1 d.

„Į Joniškį planuoja atvykti žemės ūkio ministro pavaduotojas, mes būtinai kelsime šį klausimą, nes norime gauti atsakymus. Mūsų kooperatyvas liucernų auginimo ėmėsi palyginti neseniai, tačiau nauda iš to dirvai akivaizdi. Bendrai mūsų nariai augina 200–300 ha. Šiandieną liucernas augina kiek daugiau nei 10 mūsų kooperatyvo žemdirbių, tačiau bendrai turime apie 100 narių ir tikimės, kad liucerna labai greitai ateis ir į kitus ūkius. Planuojame, kad tai bus viena iš pagrindinių kultūrų, kurias augins mūsų ūkininkai“, – gamybą dar labiau plėsti tikisi V.Ralytė.

Principinė nuostata

Apie šią joniškėnų problemą jau girdėjo ir Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Raimundas Juknevičius. Nors mūsų agropolitikai aiškina, kad naujojo paramos laikotarpio ypatumas yra ne tik griežtesni valdymo reikalavimai bei geros agrarinės ir aplinkosaugos žemės būklės standartai, bet ir galimybė pasididinti bazines tiesiogines išmokas – už dalyvavimą Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane numatytose ir savo noru pasirinktose klimatui, aplinkai ir gyvūnų gerovei naudingose sistemose (ekoschemose) .ūkininkams bus atlyginta papildomai

Tačiau R.Juknevičius skeptiškas. Anot jo, ūkininkams ir taip nėra lengva išgyventi su krūva kontroliuojančių institucijų, o jiems dar tenka mažinti gamybą norint išpildyti gamtosauginius reikalavimus. „Už ūkininkų pinigus mes bandome būti pionieriais, saugodami pasaulį nuo atšilimo. Tai nėra teisinga. Keista, kad jei liucerną susmulkini ir palieki lauke – viskas gerai, ji tinka eksoschemai, o jeigu išveži iš lauko ir dar sukuri papildomą vertę gamindamas pašarą – jau nebetinka. Tai tiesiog tokia principinė nuostata, kad iš to ploto negalima gauti papildomų pajamų“, – gūžteli pečiais LŪS vadovas.

Gresia fiasko

„Dalis ūkininkų iki šiol tam tikrus žingsnius, kurie ir yra aprašyti ekoschemose, darė patys, deklaruodami kraštovaizdžio elementus, ir už tai negavo jokių pajamų. Tie, kas tai darė anksčiau, jau yra susipažinę su ekoschemomis ir jose tikrai dalyvaus, nes tai galimybė gauti papildomų pajamų dėl prarastos gamybos. Tačiau tie, kas iki šiol tuo neužsiėmė, tikrai patirs daug laiko sąnaudų, kol susivoks, kaip tai teisingai deklaruoti. Kiek teko matyti, dabar ekoschemose yra dar smulkesnių elementų, nei buvo deklaruojant kraštovaizdžio elementus. Įsivaizduokite, vienoks koeficientas taikomas, jei akmenų krūva yra iki metro aukščio, kitas – jeigu jau aukštesnė. Bus tikrai nemažai nesusipratimų, nes ūkininkams dar yra daug nežinomųjų dėl ekoschemų. Vaizdžiai tariant, esame studentai, kurie neturėjo aiškios pasiruošimo medžiagos egzaminui ir kažkaip vis tiek bandysime išlaikyti testą. Bijau būti blogu pranašu, bet čia gali būti visiškas fiasko, nes iki šiol neturime galutinių taisyklių“, – atsidūsta R.Juknevičius.

Nereiklus ir naudingas augalas

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto mokslų daktarė Aurelija Liatukienė taip pat sutinka, kad liucernos yra puikios dirvos gaivintojos. Auginant jas bent kelerius metus dirvoje fiksuojamas žymūs azoto kiekis. Taip pat pagerinamos fiziologinės dirvožemio savybės, jos neleidžia žemei dirvonuoti. „Liucernų šaknys skverbiasi gilyn. Jau pirmais auginimo metais jos gilyn auga apie 20 metrų. O ką kalbėti, kai jos auga dar ilgiau – liucernos savo šaknimis pasiekia tikrai gilius dirvožemio sluoksnius. Tai neleidžia dirvai degraduoti, gerėja jos savybės“, – tikina A.Liatukienė.

Pasak jos, liucernos itin svarbios klimato kaitos kontekste. Kadangi jų šaknys labai skvarbios ir gali pasiekti itin gilius žemės sluoksnius, jos yra pakankamai atsparios sausroms. Trūkstant drėgmės viršutiniame dirvos sluoksnyje, augalai pasisavina ją iš gilesnių. Tiesa, liucernos netoleruoja aukšto gruntinio vandens. „Liucernos geriausiai iš visų ankštinių žolių pakelia sausras. Tai nėra reiklus augalas, jų nebūtina tręšti. Žinoma, reikia atsižvelgti į dirvos sudėtį, jos pH, tačiau jei dirva yra gera – papildomai tręšimų planuoti tikrai nereikia. Tai puikus augalas grūdininkams, nes liucernos labai tinka sėjomainai, tai savotiškas „vaistas“ dirvoms. Sulaukiame klausimų iš ūkininkų dėl jų auginimo, veislių. Mūsų liucernų veislės išveistos gana seniai, tačiau mokslininkai dirba su veisle, kuri būtų atspari rūgščiam dirvožemiui“, – pasakoja LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininkė A.Liatukienė.

Šaltinis: Monika Kazlauskaitė, valstietis.lt, 2023-01-27

Remiantis statistiniais duomenimis, pieno supirkimo kainos dinamika Estijoje jau daugelį metų atitinka Europos Sąjungos (ES) tendencijas ir labai priklauso nuo padėties išorės rinkose, paklausos užsienyje, nes didelė dalis Estijos pieno ir jo produktų eksportuojama, pažymima pranešime.

Nors 2021 metų gruodį vidutinė pieno supirkimo kaina Estijoje buvo maždaug 13 proc. mažesnė už ES vidurkį, paskutinį praėjusių metų mėnesį šis atotrūkis, preliminariais vertinimais, sudarė jau mažiau nei 6 proc. – vidutinė pieno supirkimo kaina ES praėjusį mėnesį buvo 578,1 euro už toną. Estijos pieno perdirbėjai 2022-aisiais iš supirktos žaliavos pagamino 234 tūkst. tonų įvairių pieno produktų, įskaitant 109 tūkst. tonų geriamojo pieno, 48,5 tūkst. tonų sūrių ir varškės, 38 tūkst. tonų rauginto pieno produktų ir 4,5 tūkst. tonų sviesto.

Šaltinis: tv3.lt, 2023-01-27

Ūkininkauti 36-erių Vytautui patinka. Agronomijos jis mokėsi universitete, o studijuodamas magistrantūrą jau žinojo, kad turės ūkį ir augins grūdus. Netrukus tą ir pradėjo daryti. Vyras Utenos rajone ūkininkauja jau 7 metus. Tiesa, savo žemės turi tik 25 hektarus, tad kitus 55 tenka nuomotis. Nors pirkti žemes esą bandė ne kartą, bet iš po nosies vis nugvelbia didieji žemdirbiai.

„Stambieji ūkininkai gana stipriai hektarus išgraibsto, nes turi nemažai hektarų, o besiribojantys turi pirmumo teisę pirkti. Ir mums, smulkiesiems ūkiams, yra labai sudėtinga plėstis“, – sako ūkininkas Vytautas Abukauskas. Anot ūkininko, dabar galiojantis žemės ūkio įsigijimo įstatymas neužtikrina vienodų teisių visiems ūkininkams. „Dabar tai kuo tu didesnis, tuo greičiau pletiesi. Tas jau labai seniai vyksta“, – tikina V. Abukauskas. O tai, kad didžiųjų žemdirbių monopoliniai žaidimai su žemės pirkimais kenkia smulkiesiems ūkininkams, ir apskritai – Lietuvos kaimams – sako ir šalies šeimos ūkininkų sąjunga. Esą didieji ūkininkai apeina žemės ūkio įsigijimo įstatymą, kuris leidžia fiziniams ir juridiniams asmenims turėti ne daugiau kaip 500 hektarų žemės.

Mat įstatymas negalioja tiems, kas įmonėje turi ne daugiau kaip 25 proc. akcijų. Tokioms įmonėms netaikomas susietumas ir bendras hektarų kiekis nėra sumuojamas. Tad esą didieji žemdirbiai užvaldo žemes per dukterines įmones. „Yra tam tikros schemos ir pagrindinė problema turbūt yra, kad Lietuvoje nėra taikomas susietumas su fizinius asmeniu juridiniams asmenims. Ir kiekvienas juridinis asmuo laikomas atskiru vienetu ir netaikomas susietumas“, – teigia Šeimos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas Vytautas Buivydas. Tą įrodo ir Šeimos ūkininkų sąjungos statistika, kuri skelbia, kad 10 procentų įmonių, kurios susietos atskirais juridiniais vienetais – dukterinėm įmonėm – valdo apie 80 proc. Lietuvos žemių.

„Maža grupė žmonių per susietus fizinius ir juridinius asmenis – tai yra 3 proc. pareiškėjų gauna daugiau kaip 50 proc. investicijų į Lietuvos kaimą“, – kalba V. Buivydas. Tai taip pat reiškia, kad 20 proc. pareiškėjų pasiima 80 proc. Europinių investicijų ūkiui. Anot Žemės ūkio rūmų pirmininko, būtent dėl tokių nevienodų žaidimo taisyklių didžiuosius ūkius turintys verslininkai lobsta, o mažieji ūkininkai lieka nuskriausti ir dažnai tiesiog neatlaiko konkurencijos ir uždaro ūkius. O nuo stojimo į ES, pagal Šeimos ūkininkų sąjungos statistiką, Lietuvoje žemdirbių sumažėjo beveik 60 proc.

„Ir maisto kainos, žaliavų kainos, kitos problemos. Tai yra pasekmė. Kyla pavojus ne tik šeimos ūkininkams, bet ir nacionalinis pavojus, kad maža grupė žmonių gali valdyti žemę, kaip akcijas, ir vėliau nekontroliuojamai gali vykti prekyba ne tik Lietuvoje, bet per akcinį kapitalą su įvairių pasaulio šalių, draugiškų ar nedraugiškų“, – teigia Žemės ūkio rūmų pirmininkas Arūnas Svitojus. Tad Šeimos ūkininkų sąjunga šiandien Žemės ūkio ministrui Navickui įteikia rezoliuciją.

Tokią pat įteikia ir šalies prezidentui, Seimui ir Vyriausybei. Ir ja prašo keisti Žemės įsigijimo įstatymą taip, kad būtų taikomas susietumas ir įmonės ateityje negalėtų gudrauti, įsigydamos žemes per dukterines kompanijas. Taip pat prašo uždėti paramos lubas stambiems ūkininkams – jog labai stambūs ūkiai, kurie gali dirbti savarankiškai, ir tie, kurie gauna daugiau kaip 60 tūkst. eurų bazines išmokas, nebebūtų remiami.

Šaltinis: tv3.lt, 2023-01-29