Tvarus ūkis prisideda prie darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo žemės ūkyje.Tvaraus pienininkystės ūkio samprata ES ir kituose strateginiuose bei teisiniuose dokumentuose aptarinėjama nuo 1992 metų. Taigi, jau beveik 30 metų ekonominiai, socialiniai ir aplinkosaugos klausimai yra aktualūs tolesniame ES vystyme.
Pagrindinis vaidmuo – pienininkystei
JT Darnaus vystymosi darbotvarkėje buvo nustatyti 17 darnaus vystymosi tikslų. Jie suformuluoti atsižvelgiant į visus aspektus: klimatą, aplinką, sveikatą, žiedinę ekonomiką ir vartojimą, ekonomikos augimą, biologinę įvairovę, švarų vandenį, lygybę ir daugelį kitų. Tvarumo aktualumas yra akcentuojamas ir naujausiame ES Žaliojo kurso veiksmų gairėse. Jose siekiama, kad saugūs, maistingi ir aukštos kokybės maisto produktai, sukurti ES šalyse, taptų pasauliniu tvarumo standartu maisto sektoriuje.
Pienininkystės sektorius jau keletą metų pripažįstamas kaip pagrindinis vykdant tvarią veiklą žemės ūkyje. Esminė pienininkystės sektoriaus įsipareigojimo dalis – nuolat tobulėti ieškant naujų būdų, kaip sumažinti poveikį aplinkai, efektyviai valdyti išteklius ir padidinti naudą biologinei įvairovei bei bioekonomikai.
ES pienininkystės sektorius vaidina svarbų vaidmenį šiame darnumo tikslų įgyvendinime, nes jis yra pagrindinis sausumos ekosistemų valdymo elementas, palaikantis biologinę įvairovę. Lietuva taip pat prisideda prie darnumo užtikrinimo. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakyme dėl ūkinių gyvūnų gerovės reikalavimų patvirtinimo (2019 m. rugsėjo 20 d. Nr. B1-690) yra išskirtas 21 punktas dėl minimalių gyvūnų gerovės reikalavimų, kurie taikomi ir karvėms.
Minimalūs gyvūnų gerovės reikalavimai yra tokie: gyvūnas turi būti apžiūrėtas ne rečiau kaip vieną kartą per dieną; visi ūkiniai gyvūnai turi gauti pašaro jų fiziologinius poreikius atitinkančiais laiko tarpais;ūkiai turi veikti aukščiausiu ekologinio efektyvumo lygiu, pagal principą „gaminti daugiau iš mažiau“, vadinasi,tai pridėtų maksimalią vertę, naudojant minimalų išteklių kiekį, darant minimalų poveikį aplinkai ir t.t.
Kokią vietą užima Lietuva?
Pastebima, kad nuo 2017 m. ES šalyse primelžiama vis daugiau pieno. Pastaraisiais metais ES laikomų karvių kiekis bandose mažėjo, nes pagerėjo iš vienos karvės primelžiamo pieno kiekis. 2018 m. viena karvė per metus duodavo vidutiniškai 7000 kg pieno. Prognozuojama, kad 2021 m. primelžiamo pieno kiekis ir toliau augs, bet nebe taip sparčiai– ES bus auginama 22,7 mln. karvių, vidutinis primelžiamo pieno kiekis sieks 7429 kg.
Analizuojant pienininkystės ūkių situaciją paaiškėjo, kad Lietuvoje 2019 m. užauginta 241847 melžiamų veislių karvių. Tačiau daugiau nei 70 proc. visų pieną gaminančių ūkių Lietuvoje yra labai maži, auginantys iki 5 melžiamų karvių, apie 16 proc.ūkių laiko 6–14 karvių, o 13,5 proc.– daugiau nei 15 karvių. Panašios tendencijos vyrauja ir pasaulyje: pieno gamybos ūkis augina vidutiniškai 3,1 karvės (78 proc.ūkių augina 1–10 karvių, 22 proc.augina 11–100 karvių, o daugiau nei 100 karvių augina tik 0,3 proc.ūkių. Vertinant vienos karvės produktyvumą, matoma tendencija, kad primelžiamo pieno pastaraisiais metais daugėja (2016 m. – 5536 kg, 2017 m. – 5601 kg, 2018 m. – 5934 kg). Lietuvoje 1 ha plote laikoma 1 karvė, o, pvz.,Nyderlanduose 15 karvių 1 ha šalies ploto, Italijoje –10. Europoje didžiausi pieno gamintojai yra Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Lenkija ir Nyderlandai.
Didžiausias vienos melžiamos karvės duodamas pieno kiekis primelžiamas Danijoje, Švedijoje, Estijoje, Suomijoje ir Portugalijoje (nuo 8 278 iki 9 361 kg iš vienos karvės). Didžiausi pienininkystės kooperatyvai yra Nyderlanduose(kooperatyvo rinkos dalis toje šalyje siekia 86 proc.),Lenkijoje (75 proc.), Italijoje (68 proc.), Vokietijoje (67 proc.) ir Prancūzijoje (54 proc.). Iš ES šalių karvės yra sveikiausios Suomijoje, kur antibiotikai naudojami tik gydant sergančius gyvūnus. ES kontekste Lietuvos pienininkystės ūkiai yra vieni iš smulkiausių, vidutinis primilžis nesiekia ES vidurkio. Nepaisant to, Lietuva pagal pagaminamo, superkamo ir perdirbamo pieno kiekį yra rinkos lyderė Baltijos šalyse. Atskiruose ūkiuose rodikliai gali būti ženkliai geresni.
Rekomendacijos pienininkystės ūkiams
Kaip įgyvendinti tvarios pienininkystės ūkio sistemą, kuri būtų efektyvi ir draugiška aplinkai, bei užtikrintų gerovę gyvuliams?
Vertinant europinę pienininkystės sektoriaus tvaraus žemės ūkio sistemos diegimo patirtį, matyti, jog ES didelį dėmesį skiria naujų ūkininkavimo sistemų kūrimui tam, kad ūkininkai gebėtų įveikti daugelį iškylančių sunkumų, iš kurių svarbi klimato kaita ir vis stiprėjantis spaudimas dėl tvaresnio gamtos išteklių panaudojimo. Tvaraus pienininkystės ūkio sistema susideda iš tokių dedamųjų kaip laikomų karvių skaičius, ūkio plotas, karvių laikymo sąlygos, pašaro rūšis, gyvulių veislė, šėrimo ir vėdinimo strategijos, išmetamų atliekų kiekiai. Tvarus pienininkystės ūkis turėtų stengtis sulaikyti anglies dvideginio išskyrimą, apsaugoti ganomas pievas nuo erozijos; skatinti vietinį suvartojimą, tvariau naudotis vandeniu ir kanalizacija; užkirsti kelią išteklių švaistymui ir pakartotinai naudoti vandenį; įsidiegti skaitmeninius metodus pasėlių sėjai ir priežiūrai, kurie fiksuoja azotą dirvožemyje ir pagerina karvių siloso kokybę; turėtų stengtis, kad kuo rečiau būtų melžiama uždarose patalpose, nekiltų mėšlo tvarkymo problemų, o gyvuliai gautų pakankamai vitamino D ir pan.
Ekonominiu požiūriu, norint pagerinti konkurencingumą, būtina sumažinti gamybos sąnaudas, taip pat padidinti pieno ūkių ekonominį atsparumą, susiduriant su dideliu kainų svyravimu ir rinkos netikrumu. Tuo pačiu metu pienininkystės sektorius turi efektyviau naudoti gamtos išteklius, pvz., vandenį ir pašarus, daugiau stengtis kontroliuoti veisimo veiklos poveikį aplinkai (mažinti ŠESD, vandens taršą ir kt.).
Tvarumas turi būti užtikrinamas kiekvienoje dimensijoje: ekonominėje, socialinėje, aplinkos. Socialinėje srityje tai užtikrinama gerinant darbo sąlygas, mažinant darbo sąnaudas, didinant darbo patrauklumą, našumą. Ekonominėje – didinant pieno gamybos ekonominį efektyvumą (gerinant gyvūnų laikymo sąlygas, produktyvumą, produkcijos kokybę ir t.t.), mažinant produkcijos savikainą. Aplinkosaugos, taip pat gyvūnų gerovės (gyvenimo sąlygos, žmogaus įsikišimas, sveikata, antibiotikų naudojimas, ligų protrūkiai; vertinama, ar karvės nėra ištroškusios ar alkanos, nepatiria diskomforto ar skausmo, ar jų elgesys yra normalus ir jos nejaučia baimės) –taikant kompleksines priemones mažinti oro, vandens ir dirvos taršą bei ŠESD emisiją.
- Socialiniu aspektu darbo sąnaudų ir darbo krūvio mažinamas, darbo fermose patrauklumas didinamas mechanizuojant ir automatizuojant darbo procesus ir didinant naudojamos įrangos efektyvumą, tvartuose įdarbinant robotus, diegiant skaitmenines, jutiklių ir nuotolinio darbo procesų stebėjimo bei analizės sistemas.
- Ekonominiu aspektu labai svarbu didinti galvijų produktyvumą gerinant laikymo sąlygas, optimizuojant gyvūnų elgseną, laikymo higieną, sudarant optimalų mikroklimatą tvarte. Didelį karvių produktyvumą galima pasiekti tik gerai subalansavus šėrimą, esant geroms laikymo sąlygoms, tinkamai elgiantis su gyvūnais. Aplinka tvarte turi atitikti visas karvėsfiziologines ir etologines reikmes. Gyvūno laikymo vietos statybai naudojamos medžiagos, ypač aptvarų įrengimui naudojamos medžiagos ir įranga, prie kurių gyvūnai gali prisiliesti, neturi būti kenksmingos gyvūnams ir privalo būti pritaikytos taip, kad jas būtų galima valyti ir dezinfekuoti. Atitvarose negali būti aštrių kampų, galinčių sužeisti gyvūnus. Tvariame ūkyje kokybiškas pienas turi būti gaminamas visais metų ketvirčiais. Tai galima pasiekti, kai gerai suplanuotas ir įrengtas tvartas, sudaromos tinkamos karvių laikymo sąlygos, palaikoma patalpų ir įrangos higiena, geras mikroklimatas tvarte, gyvuliai šeriami subalansuotais pašarais.
- Aplinkosaugos aspektu tvarte labai svarbi guoliavietė. Joje gyvulys turi gerai pailsėti, nepatirdamas traumų ir streso. Kai karvidėje sausa ir nėra skersvėjų, o guoliavietė šilta, švari ir patogi, karvės gali ištverti labai žemas temperatūras. Tvartus reikia intensyviai vėdinti. Vėdinimo sistema turi palaikyti gerą mikroklimatą tvarte: pašalinti perteklinę drėgmę (vasarą ir perteklinę šilumą) bei kontroliuoti kondensaciją. Ne mažiau svarbios ir kitos technologijos, pvz.,galvijų laikymo technologijų modernizavimas turi mažinti oro taršą, dujų emisiją iš fermų, gyvulininkystės poveikį klimato kaitai. Oro tarša ir amoniako emisija mažinama visuose mėšlo tvarkymo etapuose: tvartuose, mėšlo laikymo įrenginiuose, transportuojant ir mėšlą įterpiant į dirvą. Labai efektyvu taikyti klimatui draugiškus karvių šėrimo racionus. Klimatui draugiškame racione, lyginant su norma, sumažinamas sausųjų medžiagų, žalių riebalų kiekis, o padidinamas ląstelienos. Todėl didėja maistinių medžiagų virškinamumas ir mažėja metano emisija iš virškinimo procesų. N2O emisiją iš mėšlo tvarkymo sistemų apsprendžia azoto kiekis racione.
Prof. dr. Rolandas Bleizgys,
doc. dr. Jolita Greblikaitė,
dokt. Judita Astrovienė,
lekt. Rolandas Rakštys
VDU Žemės ūkio akademija
Šaltinis: valstietis.lt, 2021-03-23
