Žemės ūkio naujienos: 2021-10-26

Europos Sąjungoje (ES) daugiau kaip trys ketvirtadaliai pašarinių baltymų importuojami iš trečiųjų šalių. ES ir pačių valstybių narių pastangų dėka baltyminių augalų plotai didėja, tačiau į pašarų gamybą nukreipiama gerokai per maža užauginamos produkcijos dalis.

Žemės ūkio ministrai Krokuvoje pasirašė bendrą deklaraciją, kurioje akcentuojama būtinybė geriau panaudoti vietinius išteklius ir mažinti didelę priklausomybę nuo importuojamų augalinių baltymų. Šią Trijų jūrų regiono iniciatyvą sveikino ir ES žemės ūkio komisaras Janusz Wojciechowski, dalyvavęs aptariant strategiškai svarbius klausimus.

Deklaracijoje pažymima, kad baltyminiai augalai – ankštiniai, soja, rapsai – labai svarbūs siekiant Žaliojo kurso bei strategijos „Nuo ūkio iki stalo“ tikslų. Jų auginimas naudingas biologinei įvairovei, mažina trąšų naudojimą, užtikrina geresnę dirvožemio kokybę ir augalų derlingumą bei tinkamą sėjomainą. Jie yra vertinga žaliava maisto ir chemijos pramonei, pašarų ir atsinaujinančios energijos gamybai. Pabrėžta ir naujų veislių kūrimo svarba, taip pat akcentuotas bendradarbiavimas tarp mokslininkų, baltyminių augalų augintojų ir maisto bei pašarų pramonės. Ministrai sutarė, kad sėkmingai rinkai plėtoti reikia finansinės paramos visoms grandims – mokslininkams, ūkininkams ir pramonei.

„Šių augalų auginimas – tai ne tik papildomos ekonominės galimybės mūsų ūkininkams, bet ir prisidėjimas prie Žaliojo kurso tikslų, praturtinant dirvožemį, mažinant cheminių medžiagų naudojimą žemės ūkyje, – Krokuvoje kalbėjo žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas. – Turime dėti pastangas, kad naujoji bendroji žemės ūkio politika, o taip pat ir galimi papildomi instrumentai, užtikrintų reikalingas paskatas mūsų gamintojams didinti apsirūpinimą baltyminiais pašarais. Tam reikia pasitelkti ir mokslą, naujausias technologijas kuriant augalų veisles, kurios geriau tiktų mūsų regionui“.

Jau kitąmet Europos Komisija numato atlikti išsamią Europos Sąjungos pašarų sistemų analizę ir ieškoti galimų sprendimų. Studijos rezultatus numatoma pateikti 2023 metais.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-10-25

Emisija stipriai sumažėjo

Tvirtinama, kad žemės ūkio veikla tiesiogiai skatina ŠESD emisijas, todėl žemdirbiams teks daug ir įvairių įpareigojimų laikantis Europos Komisijos nubrėžto Žaliojo kurso. Skaičiuojama, kad žemės ūkio sektorius išskiria 21 proc. visų į atmosferą išmetamų teršalų.

Žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Tomas Raudonius sako, kad referenciniai 1990 metai yra palankūs žemės ūkio sektoriui dėl tuometinės palyginti aukštos gamybos. „Po Tarybų Sąjungos žlugimo ženkliai sumažėjo žemės ūkio produkcijos gamyba, atitinkamai mažėjo išmetamų dujų. Štai pieno sektoriuje iki 2019 metų karvių sumažėjo nuo 845 tūkst. iki 248 tūkst., tačiau bendras karvių vidutinis produktyvumas išaugo dvigubai, o pienininkystės veikloje metano emisija sumažėjo net 60 proc.“ – skaičiavo jis.

Pasak T.Raudoniaus, atsižvelgiant į dabartines karvių mažėjimo tendencijas, kurios, tikėtina, išsilaikys iki 2030 metų, pienininkystės įtaka išmetamų ŠESD kiekiui dar sumažės. Kita vertus, pienininkystės plėtojimas turi pliusų klimato kaitos atžvilgiu. „Kadangi daugiamečiai žolynai absorbuoja anglies dvideginį, verta didinti karvių skaičių, mažinti mineralinių trąšų naudojimą, kad žemės ūkis ne terštų, bet saugotų aplinką“, – aiškino „Pienas LT“ valdybos pirmininkas.

Ne tik išskiria, bet ir sugeria

Kitokia situacija yra susidariusi augalininkystės sektoriuje. Javų derlius ir plotai didėja, atitinkamai naudojama daugiau mineralinių trąšų, vyksta dirvožemio degradacija. Kelmės rajono ūkininkų sąjungos vadovas Martynas Puidokas sako, kad kol kas dar daug neaiškumų, ką ir kaip turės daryti ūkininkai, siekiant mažinti ŠEDS išmetimus.

„Neseniai svarstėme, kokios ekoschemos bus taikomos. Jų tikslas, kaip teigia Žemės ūkio ministerija, – ŠESD išmetimų, vandens taršos mažinimas, biologinės įvairovės išsaugojimas ir kt. Čia yra dar daug neaiškių dalykų“, – kalbėjo jaunas ūkininkas ir pridūrė, jog dabar itin svarbu, kad politikai ir valdininkai nepriimtų vienašališkų sprendimų, ir kad bendradarbiavimas su praktikais nebūtų tik formalumas.

Augalininkai turės mažinti trąšų, pesticidų naudojimą, jiems siūloma taikyti, kaip teigiama, klimato kaitos suvaldymui palankią žemdirbystės priemonę – nearimines technologijas. „Technologijos nuolat keičiasi, neariminis žemės dirbimas gali būti kaip viena iš priemonių mažinant ŠESD išmetimus. Bet reikia turėti omenyje, kad kiekvienas ūkis yra skirtingas pagal savo specifiką, vietovę, dirvožemį, todėl turi pasirinkti tai, kas jam labiausia tinka – negalima visų ūkių matuoti pagal vieną kurpalį“, – aiškino M.Puidokas.

Kelmės rajono ūkininkų sąjungos vadovas pastebėjo, kad žemės ūkis ne tik išskiria, bet ir sugeria ŠESD. „Žemės ūkis yra bene vienintelė šaka, kuri teikia naudos klimato kaitos atžvilgiu. Dirvožemyje ar auginamuose augaluose yra „užrakinama“ anglis. Pavyzdžiui, auginamos kanapės gali būti panaudojamos statybose, jos kaip mediena „užrakina“ anglį. Gamtoje niekas iš nieko neatsiranda ir niekur nedingsta“, – teigė ūkininkas.

Nėra pasverta

ŠESD emisijų mažinimas jau figūruoja europinės paramos priemonėse. Teikiant paraišką gauti paramą pagal priemonę „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“, kuri įgyvendinama EURI lėšomis, prioritetiniai balai suteikiami už konkrečias priemones, mažinančias ŠESD emisiją proporcingai investicijų dydžiui. Numatyta 15 prioritetinių balų suma ženkliai padidina paramos gavimo galimybes, bet, pasak R.Raudoniaus, investicijos, siekiant gauti balus, dažnu atveju gali ribotai mažinti ŠESD emisiją įvertinant planuojamą ūkio gamybą.

Jis teigė, kad nėra konkrečiai pasverta, kiek įvardytos galimos investicijos, už kurias suteikiami balai, sumažins ŠESD išskyrimą. „Pavyzdžiui, gal didesnis efektas būtų pasiektas naudojant gerąsias srutų bakterijas nei brangi investicija į mėšlidžių uždengimą. Kitas pavyzdys: suteikiami balai už investicijas į šildymo ir ventiliavimo sistemas (su rūko sistemomis, oro biofiltrais), bet balų negauna ūkis, statantis naują tvartą, kuriame užtikrinamos laikymo ir komforto sąlygos be dirbtinės ventiliavimo sistemos. Tokiame tvarte būtų galima laikyti daugiau karvių ir užtikrinti geresnę pašarų konversija į pieną, t. y. didesnį produktyvumą su mažesne ŠESD emisija“, – aiškino „Pienas LT“ valdybos pirmininkas.

Anot jo, investuojantis ūkis turi skaičiuoti gaunamus balus, tačiau balų sistema neskatina maksimaliai prisidėti prie taršos mažinimo racionaliausiu būdu didinant gamybą. „O minėtos priemonės pagrindinis tikslas – skatinti pieno gamybą, karvių laikymą. Tikėtina, kad 2030 metais pieno gamyba bus sumažėjusi, banda susitraukusi iki 160 000 karvių“, – prastas tendencijas pabrėžė T.Raudonius.

Gelbėtų organinės trąšos

Pieno gamintojų kooperatyvo valdybos pirmininkas mano, kad Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) turėtų atidžiai įvertinti ir įsigilinti į skaičiavimų prielaidas studijose bei ataskaitose, kurias parengė Aplinkos ministerija su partneriais.

„Svarbiausia matyti visą ŠESD emisijos 2030 metų žemėlapį, atsižvelgiant į dabartines tendencijas. Racionaliausia būtų vertinti atskirus pienininkystės taškus, pavyzdžiui, suteikti pirmumą vietoms, kurios reikšmingai veikia taršą, ir pagal tai planuoti investicijas. Jau dabar žinoma, kad didelio produktyvumo pieno ūkiuose ŠESD sumažėja iki 40 proc. vienam kilogramui pieno. Skysto mėšlo įterpimas į dirvą didina azoto įsisavinimą 15–40 proc., lyginant su paviršiniu išlaistymu. Mikrobiologinių priedų naudojimas mėšle iki 30 proc. sumažina azoto išsiskyrimą į atmosferą. Nors tikslinis tręšimas yra didelis iššūkis, kartu tai galimybė iki 20–30 proc. sumažinti azotinių trąšų sunaudojimą grūdininkystėje“, – pasiūlymus vardijo jis.

T.Raudonius taip pat mano, kad ŽŪM reikėtų inicijuoti atliktų skaičiavimų peržiūrą: „Pavyzdžiui, yra teigiama, kad panašaus produktyvumo lenkiška karvė išskiria 16 proc. mažiau metano nei lietuviška. Tikėtina, kad tai arba skaičiavimo metodikos klaidos, arba noras daugiau atsakomybės perkelti žemės ūkio sektoriui. Tenka apgailestauti, kad žiniasklaida didžiausiais teršėjais vadina žemdirbius, nors transporto sektoriuje išmetamų ŠESD kiekis kasmet auga.“

Vienareikšmiškai būtina mažinti klimato kaitą ūkinėje veikloje, kuo mažiau teršiant savo namus – Žemę. Vis dėlto, ŠESD atžvilgiu Lietuvos žemės ūkis užima gerą poziciją, kurią galime dar pagerinti išmaniai mažindami taršą, naudodami daugiau organinių trąšų.

Reikės atsiskaityti

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos kanclerė prof. Astrida Miceikienė primena, kad Europoje yra patvirtinta vieninga ŠESD skaičiavimo metodika, kuria ir naudojasi mokslininkai, atlikdami tyrimus.

„Jeigu iškelti uždaviniai sumažinti emisijas kiekviename sektoriuje, tai reikės išmatuoti, apskaičiuoti. Kiekviena šalis turės atsiskaityti dėl ŠESD išmetimų. Nesiimčiau prognozuoti, kokiame lygyje mes tai darysime. Kiek žinau, Lietuvoje dar nėra patvirtintos skaičiuoklės, tikiuosi, kad kai atsiras poreikis, metodika bus pateikta ir visiems prieinama“, – kalbėjo Žemės ūkio akademijos kanclerė.

Šaltinis: Vida Tavorienė, valstietis.lt, 2021-10-25

Su sūnumi gal prieš kelias savaites, norėdami ožį pasverti, pavertė ant svarstyklių, o tada šalia sėklidžių pastebėjo lyg išpampusius spenius. Pabandė melžti – pienas bėga! Nuo to karto jau melžė kelis sykius. Kaip su ožka suleistas ir palikuonių jau turintis ožys gali būti tarsi dvilytis, negali paaiškinti nei jis pats, nei veterinarijos mokslus baigęs jo sūnus. Gamtos sukurtas stebuklas?!

Kitas toks atvejis – Indijoje

A. Stonkus juokiasi, jog kai tik kokiam pažįstamam pasako, kad jo ožys ėmęs pieną duoti, pamato tik prie smilkinio sukiojamą pirštą. Net klausimo, ar nėra kokių velnio lašų išgėręs, jog tokius niekus tauškia, sulaukęs. Iš kitų lūpų išgirdęs šį pasakojimą turbūt netikėtų ir pats. Tačiau kai tokie dalykai dedasi su jo paties prižiūrimu gyvuliu, netikėti negali. Juo labiau kad tai, jog šį ožį būtų galima ir ožka vadinti, pastebėjo kartu su savo sūnumi, veterinarijos mokslų magistru Jonu Stonkumi. Jis jaunas, bet jau patyręs specialistas, ir tokių dalykų negirdėjo nei studijuodamas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje, nei vėliau, ją baigęs.

Profesinio smalsumo vedamas J. Stonkus ėmė domėtis, kas su gyvuliu galėję atsitikti, tačiau radęs tik vienintelį aprašytą atvejį apie viename Indijos vienuolyne laikomą pieno duodantį ožį. Kaip rašė tos šalies dienraštis, veterinarai nustatė, jog toks gyvulio virsmas įvyko dėl hormonų balanso pokyčių. Norint pamelžti Zobieluose laikomą ožį, reikia pagalbininkų. Gal ne keturių vyrų, kaip aprašyta Indijoje, bet dviese jau būtų sunku. Mat ožiai – ne ožkos, ir prie tokių neįprastų procedūrų nepratę.

Todėl Stonkams tenka pasikviesti į pagalbą kaimo gyventojų, kurie, laikydami ožį ir savo akimis matydami bėgantį pieną, tik tarstelėjo: „Visokių tų problemų būna…“ Pats A. Stonkus primelžto pieno neragavo. Nesiryžo gurkštelėti ir jo sūnus. Tačiau buvo ir nepabijojusiųjų. „Sako, pienas kaip pienas“, – tikina A. Stonkus. Prieš daugiau nei savaitę pradėtas melžti ožys pieno duoda stiklinę ar pusantros. Tuo tarpu iš ožkos galima primelžti litrą ir daugiau. Bet ožka pieno pradeda duoti po to, kai sukergta atsiveda jauniklių. Kaip paaiškinti atvejį su ožiu?

Elgiasi kaip patinas

Daug klausimų šiandien keliantis ožys į Zobielų kaimo ūkį pateko atsitiktinai – gal prieš pusantrų metų kažkas paskambino ir pasiūlė priglausti nereikalingą kelių mėnesių oželį. Ūkio šeimininkai turėjo ožką, tad pasiėmė ir ožiuką. Pamanė, šiam paaugus, sukergs su ožka, ši bus pieningesnė. Dabar sunku atsekti, kokia ožka jį atsivedė, gal tarp jos jauniklių buvo ir daugiau tokių neįprastų ožiukų. O ožys elgiasi taip, kaip ir pridera vyriškai giminei. Ožiai šlapinasi ant savęs, todėl paskui ir dvokia.

Ir šis barzdotasis elgiasi būtent taip, o ožkos gamtinius reikalus atlieka pritūpusios. Dėl ožio smarvės, kuri, kaip girdėjęs, gali atbaidyti vilkus, A. Stonkus jį laiko kartu su dideliu pulku – šimtu – avių. Vyras „Žemaičiui“ pasakoja ir tuoj pat per petį nusispjauna, kad kaimynystėje vilkai išpjovė veršius, o prie jo avių neatsėlino, nors pėdsakų aplink ir buvę. Ne tik kvapeliu, bet ir produktyvumu ožys nesiskundžia – žiemą ožiavosi su juo suleista ožka, du ožiukus atsivedė. Gaila, bet šie netrukus padvėsė – gal per šalta buvę, gal dar kas atsitikę.

Gal tokių ožių buvo ir senovėje

Nuvykome į Zobielus savo akimis pamatyti to išskirtinio gyvulio. Iškart į akis krito jo spalva – juodas kaip anglis, be ragų. Antradienį, kai ūkyje lankėmės, A. Stonkus pagalbininkų neturėjo, tad pademonstruoti, kaip ožys melžiamas, negalėjo. Tačiau sutiko parodyti, kad ožys daugiau organų turi, nei jam priklausytų. Ir išties – šalia sėklidžių matyti išpampę speniai, iš kurių ir bėga baltutėlis, bekvapis pienas. Žurnalistus pasikvietęs vyras sako nesąs specialistas (jis – statybininkas) ir negalįs pasakyti, kas nutiko jo laikomam ožiui.

Tik pasvarstąs, kad jį tiesiog taip gamta sukūrė – juk būna, kad ir vyrams pieno liaukos suaktyvėja, tai kodėl negalėtų gyvuliui? „Būčiau koks burtininkas, sakyčiau, jog tai velnio siųstas padaras, juo labiau kad juodas, gal kokioms apeigoms tinkamas, o dabar nežinau…“ – juokėsi vyriškis. Ir pridūrė manąs, kad iš liaudies atėjusį posakį „kaip iš ožio pieno“ galbūt suprantame neteisingai. O gal ir gilioje senovėje tokių atvejų pasitaikydavo, kad ožys pieno duotų, tad gal ir šį posakį būtent taip ir reikėtų suprasti.

Tai ožys ar ožka?

O „Žemaičio“ kalbintas A. Stonkaus sūnus sakė spėlioti, kodėl ožys į ožką panašėja, nenorįs. „Tikriausiai dėl hormonų disbalanso“, – veterinaras įvardino tik vieną galimą priežastį, tačiau ir to tvirtinti, sakė, negalįs. Kiek kitokį paaiškinimą pateikė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos veterinarijos gydytoja Jurgita Autukaitė. „Žemaičiui“ ji sakė, kad tai tikriausiai sutrikimas. „Iš nuotraukų matosi, kad tai yra ožys. Jis turi ginekomastiją.

Tai sutrikimas, dažniausiai hormoninis, kuomet rudimentiniai speneliai padidėja ir gyvūnas pradeda laktuoti. Tai yra ganėtinai dažnas dalykas, pasitaiko ir vyrams. Pasauly tai plačiai žinoma, ne stebuklas, kad taip yra. Tiesiog pas mus Lietuvoj į tai yra šiek tiek kitaip žiūrima. Dažniausiai tai būna nepastebėti atvejai, ne visi kreipiasi, bet nemanau, kad nepasitaiko“, – sakė veterinarė. Anot jos, nei džiaugtis pieno duodančiu ožiu, įsivaizduojant, kad tai stebuklas, nei tuo labiau jo melžti nereikėtų. Nes tai yra gana rimta liga.

Kadangi nebuvo atliktas joks tyrimas, J. Autukaitė teigia negalinti atsakyti, kodėl taip nutiko Zobielų kaime laikomam ožiui. Nes priežasčių gali būti ne viena. Kaip yra iš tiesų, galėtų atsakyti nebent atlikti išsamūs tyrimai. Tik J. Stonkus sako, jog būtų sunku kone šeimos nariu tapusį ožį kažkur leisti išvežti, tyrimams atiduoti. Tačiau jei universitetinė bendruomenė sugalvotų atvažiavę paimti kraujo, kad ištirtų, ar gyvulio organizme padaugėję kažkurių hormonų, – kodėl ne.

Šaltinis: delfi.lt, Žemaitis, 2021-10-25

Pagal pačią primityviausią poreikių piramidę, maistas – vienas esminių žmogaus poreikių. Žmonių populiacija žemėje nuolatos auga – per 50 metų išaugo daugiau nei du kartus ir greitai pasieks 8 milijardus. Maisto paklausa didėja, o žemės plotai yra riboti. Natūralu, kad kainos tik kils į viršų. Nesvarbu, kad Lietuvoje šiuo metu žmonių skaičius neauga – lemtingą įtaką kainų pokyčiams ir galimam maisto stygiui ateityje darys ne pavienės mažesnės šalys, o bendra pasaulinė situacija.

Tendencijos aiškios, todėl tam ruoštis tikrai būtų pravartu. Susidaro įspūdis, kad tam tikras maisto kainų augimas yra neišvengiamas. Taip, tai tiesa, bet ką galima padaryti, kad tai būtų mažiau skausmingas mūsų piniginėms? Pirmiausia – skirti didesnį dėmesį savajai maisto pramonei, jos tvariai plėtrai. Užuot importavus pigesnį maistą ir būti priklausomiems nuo svetimų šalių, turėtume skatinti produkcijos auginimą ir gamybą Lietuvoje, investuoti į maisto pramonės modernizavimą ir inovacijas šioje srityje. Situaciją iš dalies galima palyginti su kariuomene – jeigu nėra karo, nereiškia, kad kariuomenė nebūtina. Atsargų ir alternatyvų turėjimas visada suteikia lankstumo, derybinę galią, lengviau susitvarkyti krizinės situacijos metu.

Susitelkimą į maisto sektorių skatinti turėtų ir vis dažniau įvairiausiose platformose aprašomos bei diskusijų objektu tampančios inovatyvios maisto technologijos. Pripažinkime – norėsime valgyti kuo daugiau ekologiškos jautienos ar kiaušinių. Pasiūlyti rinkai kad ir milijonus ekologiškų kiaušinių bus iššūkis. Tad alternatyva tradiciniams gyvūniniams produktams tikrai taps augaliniai baltymai arba dirbtinė mėsa. Į duris besibeldžiančios naujovės dar kartą įrodo – inovacijos gali atnešti daug galimybių net iš pažiūros konservatyviam maisto gamybos sektoriui.

Akivaizdu, kad dėl augančio žmonių skaičiaus pasaulyje, klimato kaitos sukeliamo neapibrėžtumo ir galimo produktų stygiaus maisto kainos ateityje turės tendencijas augti. Šį augimą sumažinti bei sukontroliuoti galėsime tik ruošdamiesi iš anksto, puoselėdami savo maisto pramonę, skatindami inovacijas ir alternatyvas tradicinei maisto gamybai.

Šaltinis: delfi.lt, Romas Apulskis, 2021-10-25

Dideli planai

50 metų verslus vyras dabar rūpinasi dviem vynuogynais. 17 arų vynuogyną, kuriame penkerius metus derlių duoda 500 vynmedžių, E.Kazlauskas puoselėja greta savo namų Alytuje. Kur kas didesnį, apie 1 ha vynuogyną, kuriame pasodinti 7 tūkst. vynmedžių, pernai pavasarį jis įveisė Užupių kaime. Antrų metų jaunas vynuogynas derliaus dar neduoda.

„Geras derlius būna šeštaisiais ar septintaisiais metais. Kur auga dvimečiai vynmedžiai, neleidau augti nė vienai kekei, o kitais metais ant stiprių ūglių jau po 2–3 kekes leisiu, eksperimentuosiu. Maždaug trečiaisiais metais būtina normuoti derlių. Ne tik šaknynas, bet ir pats vynmedis, jo kamienas turi būti stiprus, negali per anksti atidavinėti jėgų uogų nokinimui. Jis turi pats pirmiausia užaugti“, – aiškino vynuogininkas.

Tik užpernai kaime žemės įsigijęs vynuogių augintojas VL pasakojo, kad visus 12 ha po truputį stengsis kažkaip įveikti. Jis norėtų, kad šioje žemėje augtų vynmedžių sodas. „Žiūrėsiu, kiek man užteks jėgų ir finansų. Jeigu sodini, augini, turi ir toliau galvoti, ką padarysi iš vynuogių, kur realizuosi žaliavą ar sultis“, – sakė jis.

Dzūkijos krašto vynuogininkas skaičiuoja: jeigu pramoniniu būdu plėtos verslą, tai kiekviename hektare žemės galėtų auginti po 7–8 tūkst. vynmedžių, o vienas vynmedis duotų mažiausiai 3 litrus sulčių. Tuomet iš 1 ha vynuogyno jis galėtų tikėtis prispausti apie 20–21 toną sulčių. E.Kazlausko teigimu, Europoje leidžiama daugiau – kitų šalių vynuogių augintojai palieka augti daugiau kekių ir spaudžia net po 5–6 litrus sulčių nuo vynmedžio.

Investuoja į ateitį

Vynuogių ūkiui plečiantis, alytiškiui tenka investuoti ir į techniką. Ūkio reikmėms savo lėšomis įsigijo traktorių, kuris jau yra būtinas pagalbininkas. Pagal specialų užsakymą šią vasarą Čekijos gamykla šiam vynuogynui prižiūrėti pagamino ravėtuvą. Vynuogyne būtina išpurenti dirvą, kad neliktų žolių.

Ūkio šeimininko skaičiavimu, 1 ha vynuogyno įrengimas, jeigu pats neturi galimybės išsidaiginti-užsiauginti sodinukų, kainuoja apie 40 tūkst. eurų. Pernai Vokietijoje, perkant ne mažiau nei 1 tūkst. vnt. sodinukų, kaina siekė 2 Eur/vnt. Dar reikėjo ir ramsčių, kuriuos perka Čekijoje, specialios vielos, įtempiklių, tvorų ir kitų pagalbinių priemonių.

Motininius vynmedžius yra pirkęs Vokietijoje, bet dabar jis ir pats iš šakelių išsidaigina jaunus vynmedžius, nes pasiskaičiavo, kad pirkti yra labai didelė investicija, o vynuogynų plėtrai iki šiol Lietuvoje pinigų niekas neskiria.

„Būtų labai šaunu, jeigu vynuogių augintojams atsirastų finansinė parama nors šitiems ūkiniams dalykams. Kad ir sulčių spaudimo gamyklėlės statybai ir įsirengimui. Man reikia pasistatyti sienas, įrenginius, sutvarkyti infrastruktūrą. Reikia dirbti, aš gi nusipirkau tuščią lauką, nieko nėra, tik dirbama žemė“, – VL teigė E.Kazlauskas, prieš keletą metų nusprendęs atsisakyti lietuviškų vynuogių veislių auginimo ir Lietuvoje bandantis auginti iš Vokietijos atsivežtus vynmedžius jų auginimo stiliumi – naujame lauke sodinukus susodins kas 70 cm, kaip Europoje, formuos aukštus kamienus.

Jo teigimu, vynuogyne nebus per tanku, nes vynuogė su vynuoge turi kovoti dėl žemės, maistinių medžiagų. Tai ir mokslo įrodyta. Kuo sunkiau vynuogė užauga, tuo geresnės kokybės būna uogos. Dėl to draudžiama vynmedžius laistyti. Vynuogė labai giliai leidžia šaknį, pati susiranda vandens.

Nenori stovėti vietoje

Dzūkas sakė, kad vynuogės į jo gyvenimą atėjo kaip hobis. Iš pradžių augino lietuviškų veislių vynmedžius. Kasmet juos stebėjo ir nutarė, kad atsisveikina, teigdamas, kad tokiu poelgiu lietuviškų vynmedžių puoselėtojų tikrai nenori užgauti, bet jam jie nepasiteisino. „Kur nedursi, ten negerai“, – tikino augintojas, minėdamas „Juodupę“, „Juodkrantę“, „Varduvą“, „Liepsną“, „Palangą“, kurios „perėjo“ per jo rankas.

Augino 8 metus ir neneigia, kad „Varduvos“ uogos labai skanios, bet turėdavo nuskinti, kol jos dar pilnai nebūdavo sunokusios. Jei norėdavo pasigaminti sulčių ar naminio vyno saviems poreikiams, reikėdavo pridėti cukraus, nes uogos dar nebūdavo sukaupusios savyje cukraus. O jeigu laukdavo, kol sukaups, tai širšės jas „suvalgydavo“ per naktį. „Skani muskatinė uoga, bet mes tikro jos skonio neparagaujame. O jeigu paragaujame, tai 1–2 uogas“, – pasakojo Edvinas.

Jis lygino vokišką veislę „Soliaris“, kurios uogos prieš dvejus metus E.Kazlauskui buvo net 27 briksus (cukraus koncentracijos matavimo vienetai) prikaupusios. Jo teigimu, net per daug, jau buvo kaip medus. Dzūkijos krašto vynuogininko nuomone, širšės gali sunaikinti tik kokio vieno vynmedžio derlių, kol šeimininkas jas pastebi, bet ne daugiau. Tada iškart suplanuoja skinti uogas. Todėl ir padaręs išvadas, kad neverta žaisti su „Varduva“.

Tiesa, iš Europos atsivežtos veislės nėra derlingesnės. E.Kazlausko teigimu, „Varduva“ tikrai derlinga. Jis palygino ją su muskatine vokiška veisle „Muskaris“, sakė dar kelerius metus pakentėsiąs ir, jeigu toliau bus tokia nederlinga, ją naikinsiąs, nors, alytiškio pastebėjimu, lenkai ir vokiečiai vynuogininkai ją labai giria. „Gal jai neatitinka klonas, gal mūsų dirva jai netinka, gal per retai pasodinta“, – svarstė jis.

„Muskaris“ veislės vynmedžių auga E.Kazlausko penkerių metų vynuogyne. Jie prasčiausiai čia dera, ant vynmedžio 2–3 kekės uogų. Nors kiti ją giria, E.Kazlauskui ji tik vietą užima.

Derlių išgelbėjo

Nusipirkęs žemės kaime, E.Kazlauskas laboratorijoje pirmiausia išsityrė dirvožemį. Ruošiant įveisti vynuogyną, anot jo, svarbiausia – dirvožemio rūgštingumas. Jo teigimu, blogai ir kai jis per rūgštus, ir kai trūksta rūgštingumo dirvoje. Jo teigimu, turėtų būti nuo 5,5 iki 7,5 pH.

Vynuogių augintojas E.Kazlauskas prisipažino vis dar padarantis klaidų, nors yra sukaupęs didelę patirtį. Jų pasitaikė ir šiemet. Šis sezonas E.Kazlausko derančiame vynuogyne Alytuje nebuvo pats geriausias. Kaip jis pats sakė, derlių šiemet turi tik sąlyginį, nes buvo išvykęs verslo reikalais ir vynuogyne palikti žmonės nesusitvarkė. Nepavyko laiku susidoroti su miltlige, buvo ir baltojo pelėsio, bet rankų nenuleido – gelbėjo derlių.

„Vynuogynai gražiai atrodo tik per televiziją. Iš tikrųjų ten juodas darbas. Ne be reikalo sakoma, kad prie vynmedžio reikia prieiti 150–180 dienų per metus. Kai manęs porą mėnesių nebuvo Lietuvoje, nesugebėjau visko sukontroliuoti. Grįžau apie rugsėjo 10 d., – sakė jis. – Pamačiau ligos požymius ir negalėjau laukti. Suvokiau, kad yra du pasirinkimai. Bet purkšti negalėjau, nes turi praeiti bent 14–21 diena, kol būtų galima vartoti. Be to, jau artinosi šalnos. Visus ėjimus apsiskaičiavau. Rizikuoti nenorėjau, nes kekėse pamačiau puvinių, o kaip sunku juos nuskinti – turime juos išrankioti, negalime mesti kekių su puviniu, juk sau produktą daraisi. Viską išsirinkome, išsikarpėme mažomis žirklėmis ir į traiškytuvą. Sultys jau išspaustos“, – šiemečiais rūpesčiais pasidalino Edvinas.

Vynuogynai – pinigams imlus verslas. E.Kazlauskas neneigia, kad jis dabar tik kiša pinigus į juos, bet gerai, kad tai nėra vienintelis jo pragyvenimo šaltinis, nes jau 23 metus užsiima sezoniniu verslu – grybų ir uogų supirkimu Rusijoje. Susivežęs grybus, rudenį pradeda juos apdoroti ir pardavinėti. Likusį laiką skiria vynuogėms. „Net nežinau, kuri čia mano „liga“ yra didesnė – grybai ar vynuogės?“ – retoriškai svarstė alytiškis.

Jis paminėjo, kad sunku fiziškai, bet vynuogyne jam įdomu, jame mato perspektyvą ateičiai. Lietuvoje jis sutinka ir daugiau entuziastų, kurie savo lėšomis kuria vynuogininkystę.

Jokių priedangų

Lietuviškomis veislėmis nusivylęs E.Kazlauskas dabar augina europietiškus vynmedžius. Eksperimentuoja su vynmedžiais, atsivežtais iš Volgogrado, bet alytiškio vynuogynų pagrindą sudaro vokiškos veislės, kurios auginamos ir šiaurinėje Lenkijoje, Švedijoje, Danijoje, Latvijoje. Tokios kilmės vynmedžiais jis tiki.

Vyras stebi, kaip šie vynmedžiai Dzūkijoje aklimatizuojasi, sukaupia cukrų. Pasak Edvino, kadangi lietuviškos vasaros tapo labai panašios į europietiškas, mūsų klimatas jau beveik niekuo nesiskiria nuo Čekijos pavasario, tokios pačios ir šalnos, ir vasaros, tai reikėtų ir visą technologiją naudoti tokią, kokią naudoja visa Europa.

„Tai reiškia, kad niekaip neišvengsime purškimų. Ekologiškas vynuoges pas mus augina tie, kurių vynuogynuose iki 20 vynmedžių. Tai patikėsiu, kad jie gali auginti ekologiškai, vaikščioti kiekvieną dieną aplink vynmedį ir jį dažyti su soda. Gal tada kažkas ir pavyksta“, – savo nuomonę turi E.Kazlauskas.

Tą jis sako ne be pagrindo, nes vynmedžių ligos, jo teigimu, yra labai baisios. Edvino tikinimu, jeigu pastebėjęs miltligės požymius, vynmedžių augintojas laiku savo vynuogyne pagal visas instrukcijas nepadaro „namų darbų“, savo darbą padaro liga. Taip jis kalba iš savo praktikos. „Sustabdai miltligę, pastebėjęs ją, bet kas iš to? Uogos praktiškai nebesivysto, jos nekaupia cukraus. Fungicidas, kuris kirto per tą uogą, sudegino sultis. Uogos susiraukšlėjo. Geriausiu atveju ji išdžiūvo. Tada aplinkinėse uogose nesusidaro puvinio. Bet vis tiek ji jau yra pažeista“, – aiškino E.Kazlauskas.

Vynuogių augintojas sakė, kad Europoje vynuogininkai viską atlieka nuosekliai. Apdorojama dar vynmedžio pumpurui net nesprogus. Rudenį, nurinkus vynuoges, vynmedžius, kol dar yra jų lapai, irgi purškia. Alytiškis nuo kito sezono pats elgsis pagal europietiškas instrukcijas.

E.Kazlauskas savame vynuogyne formuos aukštus kamienus. Vynmedžių nesiruošia žiemai dengti. Kaip pats sako, joms netarnausiąs. Be to, suformavus aukštus kamienus geriau praeina vėjas, juos pradžiovina, taip apsaugo vynmedžius nuo ligų. „Pridengti 20 vynmedžių galime – ir plytomis apramstyti, ir kuolų prismaigstyti, visokių būdų prigalvoti, bet ne 7 500 vynmedžių“, – kalbėjo alytiškis.

Šaltinis: valstietis.lt, Rima Kazakevičienė, 2021-10-25