Žemės ūkio naujienos: 2022-04-15

Siekdama skatinti sėjomainą, ankštinių ir baltyminių augalų perdirbimą ir aukštesnės pridėtinės vertės produkcijos kūrimą, Žemės ūkio ministerija tikslina Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) veiklos srities „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“ šios veiklos srities įgyvendinimo taisykles.

Perdirbant ankštinius ir baltyminius augalus, didžiausia galima paramos suma vienam projektui, vienam juridiniam asmeniui ir susijusiems asmenims 2014–2022 m. laikotarpiui yra 5 mln. Eur.

Tikslinami projektų atrankos kriterijai:

ypatingas dėmesys skiriamas kooperacijos vystymui;
prioritetas teikiamas perdirbantiems ekologiškus ir pagal NKP reikalavimus pagamintus žemės ūkio produktus;
vidutinėms įmonėms bei sektoriams nebebus teikiamas prioritetas;
atsisakoma atrankos balų už intensyvumo susimažinimą.

Birželio mėnesio kvietimui teikti paraiškas pagal KPP veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“ numatyta skirti 22,3 mln. Eur. Iš jų 10 mln. Eur – ankštinių ir baltyminių augalų perdirbimui ir 12,3 mln. Eur kitų žemės ūkio produktų perdirbimui.

Rugsėjo mėnesį, perskirsčius KPP lėšas, vyksiančiam kvietimui teikti paraiškas planuojama skirti 24 mln. Eur.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2022-04-14

Žemės ūkio ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) duomenimis, maistinis ekonominės klasės saulėgrąžų aliejus per metus (palyginti 2021 m. 14 savaitę ir šių metų analogišką savaitę) pabrango beveik 64 proc. Rapsų aliejus brango beveik 58 proc., o grikių kruopos – beveik 50 proc.

Grietinės kaina pakilo beveik 40 proc., o už pieną pirkėjai moka beveik 33 proc. daugiau, nei prieš metus. Brango ir kiti pieno produktai: varškės ir kefyro kaina pakilo beveik ketvirtadaliu, fermentinių sūrių ir sviesto – apie penktadalį. Tiek pat brango ir virtos dešrelės.

Manų kruopos ekonominės klasės produktų segmente kilo 38 proc., tamsios duonos ir ryžių – 28 proc. Už kvietinius miltus, makaronus ir virtas dešras pirkėjai moka apie 17 proc. daugiau, už batoną – daugiau kaip 15 proc.

Kiek mažiau (apie 13 proc.) brango ekonominės klasės geriamas vanduo ir šviesi duona. Mažiausiai pabrango narvuose laikomų vištų kiaušiniai, už 10 jų pirkėjai dabar moka beveik 7 proc. daugiau nei prieš metus.

Karo Ukrainoje pradžia buvo vienas kainų kilimo veiksnių, tačiau daugelio maisto produktų kainų didėjimo tendencija buvo ir prieš prasidedant karo veiksmams.

„Nors išskirti karo poveikį mažmeninėms maisto kainoms iš kitų veiksnių yra sudėtinga, tačiau labiausiai tikėtinas netiesioginis poveikis – žaliavų kainos didėja dėl geopolitinio neapibrėžtumo bei Europos valstybių siekio perorientuoti energetinių išteklių importą iš Rusijos į kitas valstybes. Pasaulyje neslūgstant geopolitinei įtampai, žaliavų kainoms išliekant aukštoms, artimiausiu metu maisto kainų lygio sumažėjimo nesitikima“, – mano Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Strateginio planavimo departamento Ekonominės analizės skyriaus vedėjas Evaldas Pranckevičius.

Vidutinė mažiausia ekonominės klasės būtiniausio maisto produkto kaina apskaičiuojama panaudojant 3 mažiausias kainas, registruotas visuose tiriamuose Lietuvos miestuose (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus ir Marijampolės) esančiose atitinkamo prekybos tinklo parduotuvėse.

Kaip per metus keitėsi vidutinės pagrindinių maisto produktų kainos?

Lygiagrečiai būtiniausių maisto produktų kainų tyrimui ŽŪIKVC atlieka ir pagrindinių žemės ūkio ir maisto produktų vidutinių mažmeninių kainų tyrimą.

Paaiškėjo, kad per metus (2022 m. 14 sav., palyginti su 2021 m. 14 sav.) iš visų stebėtų 95 pavadinimų produktų pabrango 79 maisto produktai, atpigo 14, o dar 2 produktų kainos išliko
stabilios.

Labiausiai pabrango viščiukas – jo kaina pakilo beveik 55 proc. – ir pienas bei jo produktai.

Gouda fermentinis sūris brango beveik 50 proc.;
Natūralus jogurtas ir 2,5 proc. riebumo pienas – beveik 49 proc.;
3,5 proc. riebumo pienas – 45 proc.;
Kefyras – daugiau kaip 43proc.

Toks pieno ir jo produktų mažmeninių kainų padidėjimas gali būti siejamas su išaugusiomis žalio pieno supirkimo kainomis.

Labiausiai atpigo obuoliai (Jonagold – beveik 20 proc. ir Golden – 11 proc.), karpis (4 proc.), narvuose laikomų vištų kiaušiniai (beveik 4 proc.), pomidorai (3 proc.) ir galvijienos nugarinė (daugiau kaip 2 proc.).

Maisto produktų kainų augimas, pasak ŽŪM atstovo, susijęs ir su gamintojų (didmeninių) bei importo kainų didėjimu.

„Verslai, nusprendę nutraukti verslo santykius su Rusijos ir Baltarusijos ūkio subjektais, papildomų išlaidų gali patirti ieškodami alternatyvų. Įtakos kainų augimui gali turėti ir ypač spartus (siekiantis 26 proc. per metus) darbo sąnaudų didėjimas“, – pastebi ŽŪM Ekonominės analizės skyriaus vedėjas E. Pranckevičius.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2022-04-14

Kasmet tikrindami ūkininkus, susiduriame su AAP naudojimo reikalavimų nesilaikymo atvejais. Todėl labai svarbu žemdirbiams dar kartą prisiminti svarbiausius AAP naudojimo reikalavimus, kad pastarieji būtų naudojami tausiai, atsakingai ir saugiai.

Įvežti į Lietuvą, tiekti rinkai ir naudoti leidžiama tik Reglamento (EB) Nr. 1107/2009 nustatyta tvarka Lietuvos Respublikoje registruotus AAP, išskyrus jame numatytas išimtis (kai yra išduotas Augalininkystės tarnybos leidimas prekiauti tapačiais AAP, juos naudoti arba leidimas įsivežti ir naudoti tapačius AAP savo reikmėms, arba leidimas tiekti rinkai AAP ir juos naudoti ne ilgiau kaip 120 d.).

Draudžiama saugoti ir naudoti ES valstybėse neregistruotu beicu beicuotą augalų sėklą. Ūkininkai, naudojantys AAP, turi laikytis Geros augalų apsaugos praktikos taisyklių ir integruotos kenksmingųjų organizmų kontrolės (IKOK) principų.

Visi AAP platintojai turi turėti Augalininkystės tarnybos išduotą platinimo leidimą, tad būkite atsakingi ir nepirkite AAP turguje ar kitoje jų prekybai neskirtoje vietoje iš tam teisės neturinčių įmonių ar asmenų. Įsigydami AAP visuomet turėtumėte gauti tai patvirtinantį dokumentą (kvitą, sąskaitą faktūrą ar pan.), kuriame nurodytas pardavėjo pavadinimas, pardavimo data, AAP pavadinimas, kiekis ir kita svarbi informacija.

Taip apsisaugosite nuo rizikos įsigyti neregistruotus ar falsifikuotus AAP, kurių naudojimas yra pavojingas. AAP turi būti parduodami tik originalioje gamintojo pakuotėje, o etiketėje lietuvių kalba turi būti nurodytas produkto pavadinimas, tipas, veikliosios medžiagos (ar kelių veikliųjų medžiagų) pavadinimas ir kiekis, AAP naudojimo paskirtis ir naudojimo norma, įspėjamieji saugos ženklai, nurodytas gamintojas bei platintojas (-ai) ir jų kontaktai. AAP pakuotė privalo turėti partijos Nr., pagaminimo datą, specialius gamintojo atpažinimo ir saugos ženklus.

Apdoroti augalus profesionaliajam naudojimui skirtais AAP leidžiama tik su įregistruota ir patikrinta apdorojimo įranga (įskaitant ir beicavimo mašinas), kurių savininkai privalo turėti galiojantį apdorojimo AAP įrangos pažymėjimą. Įranga turi veikti patikimai, užtikrinant, kad AAP tiksliai dozuojami ir paskirstomi, taip augalai bus efektyviai apsaugoti nuo kenksmingųjų organizmų.

Svarbu atidžiai perskaityti AAP etiketės informaciją ir ja vadovautis: AAP naudoti tik tiems augalams, kuriems yra skirti, laikytis AAP etiketėje nurodytų AAP normų, apdoroti augalus tik rekomenduojamu augimo tarpsniu, neviršyti nurodyto didžiausio galimo purškimų skaičiaus ir didžiausio galimo AAP panaudojimo kiekio per augalo vegetacijos laikotarpį, laikytis laikotarpio nuo paskutinio purškimo iki derliaus nuėmimo (karencijos laikotarpio), laikytis 1 metro apsaugos zonos iki paviršinio vandens telkinių ir (ar) melioracijos griovių bei ne žemės ūkio paskirties žemės (jeigu AAP etiketėje nėra nurodytos griežtesnės apsaugos zonos, kurios, turint tikslą apsaugoti vandens organizmus ar netikslinius nariuotakojus, gali siekti ir 20 m), laikytis nurodytų naudojimo apribojimų, skirtų apsaugoti požeminį vandenį ar dirvožemio organizmus (pvz., nenaudoti AAP dažniau kaip kas trejus metus tame pačiame lauke), laikytis AAP etiketėje nurodyto temperatūros ir vėjo greičio režimo.

Augalininkystės tarnyba kasmet gauna nusiskundimų dėl šalia purškiamų laukų esančių teritorijų (sklypų ar namų valdų) apipurškimo. Tokie skundai nagrinėjami nedelsiant ir nustačius pažeidimą taikoma administracinė atsakomybė. Todėl augalus ar kitus objektus apdoroti AAP reikia tokiu būdu, kad būtų išvengta naudojamų AAP patekimo už apdorojamo ploto ribų. Svarbu atkreipti dėmesį į vėjo greitį ir kryptį, naudoti dulksną mažinančią įrangą.

Kasmet pasitaiko skundų ir iš bičių laikytojų. Bites ir kitus vabzdžius apdulkintojus turime saugoti nuo galimo apnuodijimo AAP. Todėl nepamirškite prieš dvi kalendorines dienas pateikti informaciją į Paraiškų priėmimo informacinę sistemą (PPIS) ne tik apie planuojamus žydinčių augalų purškimus profesionaliajam naudojimui skirtais AAP, bet ir apie augalų purškimus tokiais AAP, kurių etiketėje nustatyta saugos priemonė ,,Pavojingas bitėms“ ar planuojant sėti augalų (rapsų, rapsukų, garstyčių ar kitų), kuriuos lanko bitės sėklą, apdorotą AAP, kurių etiketėje nustatyta saugos priemonė ,,Pavojingas bitėms“.

Žydinčius augalus apdoroti AAP leidžiama tik nuo 21 val. vakaro iki 4 val. ryto, išskyrus numatytus išimtinus atvejus, kai purškiami bičių nelankomi augalai, tokie kaip bulvės, javai, miglinės žolės.

Pasitaiko, kad ūkininkai nepildo arba netiksliai užpildo augalų apsaugos produktų naudojimo apskaitos žurnalus. Įsigaliojus teisės akto pakeitimui, šiemet visi AAP profesionalieji naudotojai žurnalą užpildyti privalo ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų nuo profesionaliajam naudojimui skirtų AAP panaudojimo popierinėje formoje, PPIS arba elektroninėje formoje. Nuo 2023 m. balandžio 5 d, ūkininkai, apdorojantys profesionaliajam naudojimui skirtais AAP nuo 200 ha žemės ūkio naudmenų ar kitų plotų, žurnalą per 15 kalendorinių dienų nuo AAP panaudojimo privalės pildyti tik PPIS.

Primename, kad AAP profesionalusis naudotojas gali suteikti AAP apdorojimo paslaugą savo vardu įsigytais AAP, tačiau augalų apsaugos produktų naudojimo apskaitos žurnalą užsipildo paslaugos gavėjas. Žurnalas turi būti nuolat saugomas AAP profesionaliųjų naudotojų, taip pat ir paslaugos gavėjų buveinėje arba gyvenamojoje vietoje ne trumpiau kaip 3 m.

AAP turi būti saugomi užrakintose ir paženklintose patalpose, jose privalo būti talpyklos su natūraliais ar sintetiniais sorbentais, kurie skirti išsipylusių AAP taršai riboti.

Svarbu atsakingai tvarkyti AAP likučius ir tuščias AAP pakuotes vadovaujantis AAP etiketėse, saugos duomenų lapuose nurodytais ir (ar) atliekų tvarkymą reglamentuojančiais teisės aktų reikalavimais. AAP likučiai turi būti saugomi AAP gamintojo pakuotėse. Nutarus jų nebenaudoti, jie turi būti atiduoti sunaikinti atliekas tvarkančioms įmonėms, turinčioms teisę tvarkyti tokias atliekas. Tuščios AAP ir (ar) beicuotos sėklos pakuotės iki perdavimo sunaikinimui turi būti laikomos atskiroje pagalbinio ūkio paskirties pastatų ar jų patalpų vietoje. Draudžiama AAP pakuotes naudoti kitoms medžiagoms laikyti.

Dirbant su AAP (ruošiant tirpalus ar purškiant) svarbu saugoti savo sveikatą – privalu naudoti etiketėje nurodytas asmenines apsaugos priemones.

Nuo 2021 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus ANK 342 str. pakeitimams, ženkliai padidėjo administracinė atsakomybė už AAP naudojimo reikalavimų pažeidimus. Už teisės aktuose nustatytų AAP naudojimo reikalavimų nesilaikymą atsakingiems asmenims pirmą kartą teks sumokėti nuo 500 iki 700 eurų. Itin dideles baudas užtraukia neregistruotų Lietuvos Respublikoje AAP naudojimas – nuo 900 iki 1300 eurų, o falsifikuotų AAP naudotojams teks sumokėti nuo 1800 iki 2200 eurų baudą. Informaciją apie AAP naudojimo pažeidimus gauna Nacionalinė mokėjimų agentūra (NMA), pažeidėjams taikomas tiesioginės paramos išmokų mažinimas.

Kilus klausimams dėl AAP įvežimo, vežimo, saugojimo, naudojimo ir tiekimo rinkai reikalavimų prašome kreiptis į Augalininkystės tarnybos Agrochemijos skyriaus ar regioninių skyrių specialistus (kontaktus rasite interneto adresu http://www.vatzum.lt/lt/struktura-ir-kontaktai/struktura/ arba paskambinę bendruoju Augalininkystės tarnybos tel. +370 (5) 2375631 ar kreipdamiesi el. paštu info@vatzum.lt.

Visuomenę raginame – nebūkite abejingi ir praneškite apie pastebėtus galimus AAP platinimo ar naudojimo veiklos pažeidimus el. paštu info@vatzum.lt arba Pasitikėjimo linijos tel. (8 5) 270 80 80.

Šaltinis: vatzum.lt, 2022-04-06

„Vertinant dabartinę Klaipėdos valstybinio jūrų uosto ir šalies geležinkelių situaciją, Lietuva galėtų padėti Ukrainai eksportuoti tik iki 1 mln. tonų grūdų per metus, kai ši valstybė vien kviečių ir kukurūzų eksportuoja apie 50 mln.t. Ir tai galėtume padaryti tik jei įvyktų stebuklas, nes Lietuvos logistikos sistemai reikalingi ne tik pokyčiai, bet ir nemažos investicijos srautų pertvarkymui”, – sako K. Šimas.

Jei trąšų vietą užimtų grūdai

Vertindamas Lietuvos logistinę situaciją, LGPPA prezidentas teigia, kad Lietuvos stipriausia grandis yra Klaipėdos valstybinis jūrų uostas. Šiuo metu uosto pajėgumai užtikrina apie 5 mln. t grūdinių kultūrų krovą. „Nebūtų problema perkrauti ir 8-9 mln. t, tačiau sistema turi veikti nepriekaištingai tiksliai – sustyguotas transportas ir srautai. Taip pat pralaidumas būtų dar didesnis, jei Klaipėdos uoste „Belaruskalij” trąšas krovęs Birių krovinių terminalas (BKT), kurio pajėgumai siekė apie 10 mln. t trąšų, būtų pritaikytas grūdų krovai.

Jis galėtų gerokai padidinti Lietuvos galimybes eksportuoti daugiau tranzitinių Ukrainos grūdų, jei toks teorinis poreikis būtų. Dėl pastarojo terminalo – geopolitinis klausimas, daugiau teorinis. Be to, šis terminalas krovė trąšas ir tai reiškia, kad jis turėtų būti kardinaliai pertvarkomas. Pavyzdžiui, KLASCO pernai pertvarkė vieną terminalą maistinių produktų krovai ir jo paruošimas užtruko iki pusmečio”, – sako K. Šimas.

Dar vis silpnoji grandis – geležinkeliai ir grūdovežiai

Silpnąsias Lietuvos grandis K. Šimas įvardija kaip transportavimą geležinkeliais ir autotransportu – grūdovežiais. Lietuvos geležinkeliai negali taip lengvai užtikrinti didesnio grūdų transportavimo dėl specialių vagonų grūdams trūkumo. Jų papildomo kiekio Lietuva neturi, o ir užsakyti negali, nes „rusiškai” geležinkelio vėžei tinkamus vagonus gali pagaminti tik Rusijoje arba Baltarusijoje, anksčiau Ukrainoje.

Pasak jo, siekiant apdoroti lietuvišką derlių vien geležinkeliais, reikia trečdaliu padidinti vagonų, pritaikytų grūdams krauti, skaičių. O žinant, kad dabar, prie visų geriausių pastangų, vagonai apsisuka per 6, esant trukdžiams per 7 paras, grūdų eksportuotojai mano, kad dalinai vagonų trūkumą galėtų pakeisti greitesnis darbo organizavimas, intensyvesnis mažesnių sąstatų formavimas, kad šis terminas trumpėtų iki 5 parų. Sunku, bet įmanoma, ir tai būtų sprendimas su mažiausia investicija pasiekti didžiausią efektą.

„Net jei ir per Lietuvą nevažiuos grūdai iš Ukrainos, jau dabar lietuviškam grūdų kroviniui reikia daugiau logistinių resursų, trūksta vagonų. Daug metų buvo vykdomi įvairūs pirkimų konkursai, tačiau jie dėl geopolitinės situacijos nuolat buvo stabdomi. Taigi, šiandien neturėdami išvystytos europinės vėžės ar galimybių didinti rusiško palikimo vėžės išnaudojimą papildomais vagonais, turime didelį iššūkį Lietuvos grūdams.” – teigia K. Šimas.

Lietuvos geležinkelių grūdovežių parką sudaro apie 1100-1200 šių grūdų transportavimo priemonių. Sezono metu, norint auginti srautus, jų reikia ne mažiau 2000.

„Visi Lietuvos ūkininkai žino, kad nuėmus derlių, susiduriama su didele problema, nes grūdus reikia gabenti „smūgiškai” ir kuo greičiau atlaisvinti talpyklas. Visgi pastarieji metai parodė, kad turima Lietuvos logistika nebuvo pajėgi užtikrinti pageidaujamo operatyvumo, esant standartiniam derliui”, – sako K. Šimas.

Įstatymų pinklės ir papildomi sunkumai, kurių kitos ES šalys neturi

K. Šimas atkreipia dėmesį, kad grūdų kainos per porą pastarųjų metų išaugo kone dvigubai. Tai reiškia, kad Lietuvos eksportuotojai yra suinteresuoti „atidirbti” kainą, kurios nori šalies ūkininkai. O turint omenyje, kad dėl specifinio Lietuvos teisinio reguliavimo, grūdų supirkėjams reikia dvigubai daugiau apyvartinių lėšų, tai gali tapti dar viena rimta problema.

„Yra labai svarbus momentas, kuris Lietuvos grūdų eksportuotojus daro mažiau konkurencingais ir mažiau lanksčiais, lyginant su kitais ES narių verslininkais, kurie sudaro sutartis su grūdų pardavėjais, vadovaudamiesi abipusiu susitarimu. Lietuvos supirkėjams reikia turėti bent dvigubai daugiau apyvartinių lėšų, nes Lietuvos įstatymai įpareigoja su ūkininkais atsiskaityti 50 proc. kainos per 30 dienų. Per kitą mėnesį – dar 50 proc. Grūdų eksportas trunka metus ir supirkėjai pinigus susigrąžina tik per likusius 7-10 mėnesių”, – sako jis.

Pasak K. Šimo, toks teisinis reguliavimas šiemet sukurs papildomų įtampų, nes visi stengsis maksimaliai greitai eksportuoti pabrangusius grūdus, siekdami susigrąžinti apyvartines lėšas ir taip atsiskaityti su ūkininku, ir tai reiškia, kad Klaipėdos uostas dirbs maksimaliu pajėgumu. Tad papildomi tranzitiniai kiekiai kirsis su Lietuvos eksportuotojų poreikiais.

Karas keičia Ukrainos eksporto galimybes

Ukraina iki karo kasmet eksportuodavo daugiau kaip 25 mln. t kukurūzų, apie 20 mln. t kviečių, 6 mln. t. miežių, 3 mln. t rapsų ir iki 10 mln. t kitų krovinių, kaip saulėgrąžų aliejus ir kt. Europą pasiekdavo per Ukrainos uostus Juodojoje jūroje, bet didžioji dalis keliaudavo į trečiąsias šalis. „Ukraina buvo idealiai pasiruošusi eksportui, o produkcija per Ukrainą judėdavo gerai išvystytais geležinkeliais.

Prie tokios logistikos buvo prisitaikę Ukrainos uostai, derlius autotransportu į Europą praktiškai nejudėdavo. Vidutinis uosto pralaidumas siekdavo 6 mln. tonų per mėnesį ir tai vykdavo ištisus metus. Tikriausiai, kas neįsivaizduoja tokių kiekių judėjimo, nelabai ir suvokia, koks milžiniškas iššūkis šiandien Ukrainai pakeisti eksportui reikalingą logistiką alternatyviais maršrutais. Jei karas tęsis ir Ukraina neatsidarys per uostus, ši šalis turės didelę problemą, nes tiesiog neįmanoma išvežti viso turimo eksportui kiekio šiai dienai „, – sako K. Šimas.

Pasak jo, Ukraina, dėl geopolitinės situacijos, netenka ir alternatyvių geležinkelio maršrutų ir dabar lieka tik teorinės galimybės. Pavyzdžiui, grūdai į Klaipėdą galėtų atvažiuoti geležinkelio vėže per Baltarusiją. Vertindami Klaipėdos uosto pralaidumo veiksnius, Lietuva, jei eksporto kelias driektųsi per Baltarusiją, galėtų pasiekti iki keliolikos mln. t per metus.

„Ukraina turi arti 10 tūkstančių vagonų, pritaikytų vežti grūdams šia vėže. Tai būtų realiausias scenarijus pervežti ketvirtadalį Ukrainos potencialo. Tačiau, suprantame, kad šiandien yra svarbus politinis veiksnys ir prašyti priešo, iš kurio teritorijos ką tik skrido raketos, kol kas neįmanoma”, – sako K. Šimas. O sausumos keliai per Lenkiją ar kitas kaimynines šalis nėra finansiškai ir logistiškai patrauklios, jie būtų tik minimali pagalba. Ukrainai pasirinkus šią alternatyvą, vien autotransporto logistika tranzitu per Lenkija sudarytų vos ne trečdalį grūdo kainos.

„Mūsų skaičiavimais, jei išnaudojant visas galimybes, būtų pasirinktas kelias geležinkeliais per Lenkiją, du kartus grūdus perkraunant ant skirtingų geležinkelių – prie Ukrainos ir Lenkijos sienos, vėliau prie Lenkijos – Lietuvos sienos (Šeštokai arba Kaunas) – šiuo maršrutu būtų pervežama tik iki 50 tūkst. t per mėnesį. Jei sistema suveiktų idealiai, be jokių trukdžių ir užsilaikymų, per metus būtų galima tikėtis pervežti iki 0,5-0,7 mln. t.”, – sako K. Šimas ir pabrėžia, kad net ir šis kelias pareikalautų papildomų investicijų, nes reikalingos specialios platformos, ant kurių būtų kraunami specializuoti konteineriai su grūdais, o turint omenyje, kad Ukrainos ir Lietuvos geležinkelio vežė rusiška, o Lenkijoje – europietiška, visoms trims šalims reikės skirtingų platformų, ant kurių konteineriai būtų kraunami pasieniuose.

Turimais duomenimis, kiekviena šalis jų turi tik po kelis šimtus, todėl prielaidos, kad gali būti pasiektas pralaidumas artėjantis prie milijono tonų laikytume labai optimistiniu. Kito būdo gabenti geležinkeliais nėra. „Ar galite įsivaizduoti keliasdešimt kilometrų vagonų eilę, kurioje nespėjame perkrauti produkcijos? Tokia situacija jau dabar yra Ukrainoje, prie Lenkijos sienos, nes juda dar ir kiti kroviniai. Dažnai Lietuvos politikų geri ketinimai, kurie ne retai tėra viešieji ryšiai, gali ir telikti tik asmenukių, o ne realiai įgyvendintų projektų pavidalu.” – sako K. Šimas.

Jo teigimu, mažai tikėtina, kad papildomai ženkliai krovai pasirengę ir Lenkijos, Rumunijos ar Bulgarijos uostai. Jie galėtų užtikrinti tik simbolinę pagalbą, kelis milijonus tonų per metus, kai Ukrainos poreikis yra keliasdešimt.

„Ukrainai užtikrinti reikšmingo kiekio eksportą yra vienintelis kelias – jos uostai, kurie deja, šiandien dėl karo negalės būti išnaudojami „, – svarsto K. Šimas

Ukrainos didžioji dalis autotransporto parko neatitinka europinių standartų

Logistika sausumos keliais, kaip ir buvo minėta jau ne kartą, per Lenkiją ar kitas kaimynines šalis – brangus, ir mažai tikėtina, jog bus tas sprendimas, kuris išgelbėtų Ukrainos grūdų logistiką.

Pirmiausia, pasirinkimui įtaką darys dideli atstumai ir brangus kuras. Antras veiksnys, kuris trukdo šiam keliui – autogrūdovežių stygius. Jų labai trūksta ir Lietuvos rinkai. Jei Ukraina naudotų kaip pagrindą savo grūdovežius, jų kol kas nepraleidžia Lenkija (reikalingas EURO 5 standartas), nes jie neatitinka Europos reikalaujamų standartų. Be to, judėjimas sausumos keliais yra apsunkinamas sumažėjusio pralaidumo, grūdovežiai formuotų dar didesnes spūstis, būtų gadinami nauji Lenkijos keliai, taip pat šiuo metu yra didelis vairuotojų trūkumas.

Gabenimas grūdovežiais ir srautų didinimas taip pat prasilenkia su žaliąja politika ir brangina krovinį kone trečdaliu, o tai šiandien būtų nepakeliama našta Ukrainos ūkininkams. Apmaudu konstatuoti, bet ir šiai alternatyvai pirmiausia reikalingi greiti politiniai sprendimai, kurie būtų suderinti tarp tranzitinių šalių.

Kas prisiims rizikas?

Papildant išvardintus veiksnius dėl sausumos kelių perspektyvų, išlieka papildomo finansavimo klausimas. Įprastines gabenimo schemas keis įvairios improvizacijos, kurias turės kažkas apmokėti. Pavyzdžiui, jeigu ukrainiečiai grūdus parduotų pasienyje, kažkam reiks nusipirkti grūdus, dengti gabenimo, saugojimo kaštus, kol grūdai bus parduoti. Šis veiksnys reikalaus papildomų resursų papildomai logistikai.

Pasak K. Šimo, Lietuvos grūdus eksportuojančios įmonės iš esmės norėtų, jog būtų didinami pralaidumai, tačiau nėra taip paprasta apversti logistiką 180 laipsnių kampu. „Nėra aišku, kiek Lietuva gali reikšmingai prisidėti prie logistikos galimybių plėtros. Taip pat nėra aišku, ar investicijos ir kaštai, kurie reikalingi šios dienos sąlygomis, norint padėti Ukrainai, atsipirks ateityje, jei šios šalies eksportas jau greitai vėl ims judėti įprastiniais keliais.

Kas prisiimtų riziką už papildomą logistiką? Jei srautai pasikeis, visos pusės, kurios dalyvaus logistikos formavime, liks patyrusios didelius nuostolius. Šiandien būtina išsakyti kritiškesnį požiūrį ir tai daroma ne tam, kad numuštume viešojoje erdvėje pateikiamą optimistinę mūsų šalies poziciją, bet tam, kad valdininkai atkreiptų dėmesį į problemines vietas, kurias pirmiausia reikia išspęsti, o tik tada deklaruoti mūsų galimybes.

Reikia visų įsitraukimo, tiek verslo, tiek valdžios, kad būtų galima priartinti galimus sprendinius prie realybės. Taip pat, prieš priimant kažkokius sprendimus, reikia paklausti ir pačių ukrainiečių, kaip jie mato savo eksportą. Jei dalis grūdų dabar keliautų per Lietuvą, mes spręstume pagal savo galimybes, kurias išvardinau, tačiau negalėtume užtikrinti didelių srautų.” – sako K. Šimas.

Prognozuoti sunku – baiminamasi chaoso

K. Šimas taip pat pastebti, kad kalbant apie eksporto galimybes ir pajėgumus, būtina įvertinti grūdų kainodarą, kuri keičia situaciją. „Net ir dabar vykstantis seno derliaus minimalus ukrainietiškų kukurūzų judėjimas ima keisti kainas. Pastarosios dienos parodė, kad pigesnio kukurūzo testinių partijų atvykimas mažina Lietuvos pašarinių kviečių patrauklumą. Galima daryti dar vieną prielaidą, jog šiems srautams suintensyvėjus, ūkininkams gali atsirasti dar viena papildoma bėda – jeigu ūkininkai netręš pakankamai šį pavasarį, derlius neužaugs iki maistinių grūdų kokybės ir šie ims tiesiogiai konkuruoti su ukrainietiškais kukurūzais, pašariniais kviečiais ar miežiais bei kitais Ukrainoje užaugintais produktais.

Tai gal ir gera žinia Lietuvos gyvulininkystės sektoriui, bet Lietuvos ūkininkas turėtų stengtis nepakliūti į tokią tiesioginę konkurenciją, tad turi dėti visas pastangas auginti mums įprastą kviečių aukštesnę kokybę. Toks karo sukeltas chaosas be jokių abejonių vilnija per visas grandis – per finansavimą, logistikos kaštų brangimą. Neatmestina galimybė, jog tai gali sukelti ir logistinį chaosą Rytų Europoje, tiek užsikimšusius kelius, tiek autotransporto ar kito transporto trūkumą ir dabartinės logistikos situacijos išbalansavimą.” – svarsto K. Šimas. Todėl, pasak jo, būtina visiems asocijuotiems partneriams išgirsti visas puses, vengti klaidų ir nedaryti jokių skambių pareiškimų, kol nėra aiškiai aptarta ir visas puses tenkinanti strategija.

Šaltinis: valstietis.lt, 2022-04-14

Pirkėjai sugrįžta

Lietuviškas baltasias kiaules ir Šarolė veislės mėsinius galvijus Raseinių rajone, Algimantų kaime, auginantys Žiliai patys gamina ir pirkėjams siūlo platų asortimentą ekologiškų mėsos produktų: nuo žalios mėsos, Lietuvą reprezentuojančio tradicinio gaminio vardą pelniusio skilandžio iki įvairių dešrų, dešrelių, rūkytų šonkaulių ir t.t. Unikalu tai, kad būtent šeimos nariai – Audronė su vyru Kaziu ir sūnumi Kazimieru bei dukra Jovita patys dirba visus ūkio darbus – nuo pašarų gamybos iki produkcijos realizacijos.

„Turime kelis pagalbininkus, tačiau iš esmės viską darome savo rankomis – taip užtikriname kokybę visuose gamybos etapuose“, – teigė A. Žilienė. O ir pirkėjai, pasak ūkininkės, vertina galimybę įsigyti produkciją iš pirmų rankų, todėl patys Žiliai šeštadieniais skuba į mobiliuosius ūkininkų turgelius – dukra važiuoja į Klaipėdą, vyras prekiauja prie Akropolio Vilniuje, o pati Audronė mėsos gaminius siūlo Kaune. Pašnekovės teigimu, yra susifomavęs pastovių pirkėjų ratas, kuris po truputį plečiasi: „Daugelis pabandę mūsų produkcijos sugrįžta – jie jau nebenori įprasto chemizuoto maisto, kadangi valgydami ekologiškus produktus žmonės jaučiasi geriau, o ir skoninės tokio maisto savybės visai kitos“.

Palankus sveikatai maistas

Paprašyta apibūdinti savo pirkėją, ūkininkė pažymėjo, kad jų produkciją renkasi įvairūs žmonės. Vis tik, pasak pašnekovės, ekologiško maisto pirkėjai išsiskiria sąmoningumu: „Jiems tikrai ne tas pats, ką deda į savo organizmą – ši visuomenės dalis skaito, gilinasi ir puikiai supranta, koks yra skirtumas tarp ekologiško ir įprasto maisto“. Ilgametę ekologinio ūkininkavimo patirtį turinti A. Žilienė pastebi, jog savo ir artimųjų sveikata besirūpinančių pirkėjų dalis auga, ypač tarp jaunimo, vaikus auginančių šeimų.

Visuomenė vis aiškiau suvokia, kad keli papildomi eurai į didžiausią turtą – sveikatą visuomet atsiperka, renkantis ekologiškus produktus akivaizdžiai pagerėja savijauta, tėvai džiaugiasi, kad vaikams sumažėja ar visai išnyksta alergijos. Žilių ūkyje kiaulė auginama metus laiko, kai pramoniniame komplekse augimo procesas užtrunka bent du kartus trumpiau, todėl, suprantama, ekologiškas maistas su įprastu negali konkuruoti kainomis, tačiau čia pagelbėti gali atsakingas vartojimas. „Sąlyginai pigaus, tačiau nekokybiško maisto žmonės prisiperka per daug, dalį jo vėliau paprasčiausiai iššvaisto, tuo tarpu mūsų pirkėjai perka apgalvotai ir visą įsigytą produkciją suvartoja, todėl galutinės išlaidos nesiskiria“, – apie skirtingus įpročius kalbėjo A. Žilienė.

Viltis – švietimas

Nors ekologiško maisto pirkėjų ratas nuolat plečiasi, tikrai kokybiško maisto revoliucijai koją kiša informacijos stoka. Prekybininkai įvairiais marketinginiais šūkiais vilioja pirkėjus, tad pastariesiems susigaudyti, kuo skiriasi ekologiniu ar Nacionalinės kokybės ženklu pažymėti produktai nuo „natūralaus“ išties nelengva. O skirtumai esminiai. A. Žilienės teigimu, vartotojams sunku net įsivaizduoti, kiek daug reikalavimų turi atitikti ūkis visoje gamybos grandinėje, kad gautų ekologiško produkto sertifikatą.

Visi procesai griežtai kontroliuojami atsakingų institucijų, nuolat vykdoma kontrolė. „Ekologinis ūkininkavimas reikalauja kur kas daugiau pastangų, tačiau kaip buvusi mokytoja ir toliau norėjau daryti kažką gero – rūpėjo, kad žmonės maitintųsi sveikiau, o ne bet ką dėtų ant stalo“, – kalbėjo A. Žilienė. Tokie ūkininkai – tikras džiaugsmas kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ vadovui Mindaugui Maciulevičiui, įsitikinusiam, jog ekologiškas ūkininkavimas – ateitis. „Europa labai aiškiai nubrėžė žaliąjį kursą ir žemės ūkis, maisto pramonė – labai svarbi jo dalis, todėl visus kooperatyvo narius ir ūkininkus, su kuriais bendradarbiaujame, skatinu judėti šia linkme“, – teigė M. Maciulevičius.

Mobilius ūkininkų turgelius penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, o taip pat parduotuves „Kraitė“ administruojančio ir prekybos centrų „Maxima“ skyriams „Linkėjimai iš kaimo“ produkciją tiekiančio kooperatyvo vadovas pažymėjo, kad kalbant apie ekologiją labai svarbu, kad tiekimo grandinės būtų kuo trumpesnės nuo pat lauko iki pirkėjo stalo: „Žilių pavyzdys rodo, jog užsimezga ilgalaikis ryšys tarp ūkininko ir pirkėjo, kuriami abipusiu pasitikėjimu pagrįsti santykiai – pirkėjas aiškiai žino iš ko, ir ką perka“.

Vertindamas ekologiško maisto ateitį Lietuvoje, M. Maciulevičius dideles viltis deda į jaunąją kartą: „Džiaugiuosi, jog mūsų ūkininkų gaminamą ekologišką produkciją jau renkasi kai kurie darželiai, mokyklos – labai svarbu, kad sveikos mitybos įpročiai formuotųsi nuo mažų dienų, tuomet bus didelė tikimybė, kad ir suaugę dabartiniai darželinukai rinksis ekologiškus produktus“. Pašnekovo teigimu, ekologinio ūkininkavimo potencialas Lietuvoje dar toli gražu neišnaudotas: „Tiek ūkininkai, tiek vartotojai turi pasidomėti ilgalaike ekologijos nauda ir drąsiau rinktis šį tvarų, žmogaus sveikatai ir aplinkai palankų gyvenimo būdą“.

Šaltinis: 15min.lt, 2022-04-13

Didesnis miežių derlingumas prognozuojamas Švedijoje – 17,4 proc. ir Belgijoje – 7,8 proc. 2022 m. ES šalyse rugių derlingumas prognozuojamas 4,19 t/ha ir būtų 0,5 proc. didesnis nei 2021 m., bei vidutiniškai 7,4 proc. didesnis, palyginti su paskutinių penkerių metų vidurkiu. Labiausiai rugių derlingumo prognozė iš ES šalių analizuojamu laikotarpiu gali padidėti Švedijoje – 16,1 proc. (iki 6,57 t/ha), Latvijoje – 9,9 proc. (iki 4,22 t/ha), o Vengrijoje – 8,2 proc. (iki 3,44 t/ha). Mažesnis rugių derlingumas prognozuojamas Ispanijoje – 19,5 proc. ir Rumunijoje – 11,6 proc.

MARS analitikai prognozuoja, kad 2022 m. rapsų derlingumas ES šalyse gali sudaryti 3,22 t/ha ir tai būtų 0,6 proc. daugiau nei praėjusį sezoną ir 4,9 proc. daugiau, palyginti su pastaraisiais penkeriais metais. Rapsų derlingumas labiausiai gali padidėti Kroatijoje – 22,2 proc. (iki 2,97 t/ha), Latvijoje – 16,6 proc. (iki 2,95 t/ha), o Suomijoje – 18,3 proc. (iki 1,42 t/ha). Labiausiai (15,7 proc.) rapsų derlingumas analizuojamu laikotarpiu gali sumažėti Ispanijoje – iki 2,20 t/ha. Mažesnis rapsų derlingumas prognozuojamas Estijoje – 12,5 proc., Lietuvoje – 8,1 proc. ir Rumunijoje – 7,9 proc.

Šaltinis: Agro RINKA, 2022-04-11