Kombiboksinis karvių laikymas dažniausiai taikomas, saitinio laikymo tvartus pertvarkant besaičiam laikymui. Kombibokse, kaip ir rišamų karvių tvarte, prieš gulėjimo vietą įrengiamos ėdžios. Karvės gali būti fiksuojamos iš užpakalio metaliniu puslankiu ar pakabinama virvute. Čia, kaip ir rišamų karvių tvarte, gyvulius galima šerti normuotai, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų produktyvumą. Jei karvėms pašarų duodama iki soties, kombiboksuose jos nefiksuojamos ir gali įeiti ar išeiti kada nori. Besaičio kombiboksinio laikymo patalpos technologinių elementų matmenys gali būti analogiški saitinio laikymo patalpų matmenims. 500 – 600 kg svorio karvei skirto kombibokso plotis – 1,10 m, ilgis 1,60 – 1,65 m, kai mėšlas šalinamas delta skreperiu, arba 1,65 – 1,70 m, kai mėšlas valomas traktoriniu buldozeriu. Kombiboksinio laikymo patalpose visuomet įrengiamas platus gyvulių vaikščiojimo ir mėšlo šalinimo takas. Karves kombiboksuose fiksuojant, mėšlo takuose grotelių grindys netinka.
Gretimus kombiboksus skiriančios pertvaros daromos su nuolydžiu mėšlo tako link (1,20 – 1,30 m aukščio ties ėdžiomis, 0,90 m – ties mėšlo taku) ir 3 cm trumpesnės už stovėjimo vietą. Kombibokso priekiniai barjerai, neleidžiantys karvei ėdant per daug pasitraukti į priekį ir tokiu būdu iš dalies apsaugantys karvės guoliavietę nuo užteršimo, nuo ėdžių į karvės pusę atlenkiami 6 – 8 cm. Ėdžios turi būti tokios, kad nuo į priekinį barjerą atsirėmusio karvės peties sąnario iki labiausiai nutolusio ėdžių taško nebūtų daugiau kaip 95 cm. Ėdžių dugnas turi būti 5 – 7 cm aukščiau už bokso grindis, o ėdžių sienelė iš karvės pusės – ne aukštesnė kaip 26 cm. Mėšlo takas įrengiamas 20 – 25 cm žemiau už bokso grindis. Kombibokse fiksuojant karvę, virvutė pritvirtinama taške, esančiame 85 cm aukštyje virš bokso grindų. Kad karvės (ypač pirmaveršės ir telyčios) greičiau apsiprastų, pirmomis dienomis kombiboksuose jas reikia laikyti pririštas už kaklo. Gyvuliams pripratus, šie saitai pašalinami. Kombiboksuose laikomos karvės grupuojamos pagal tuos pačius principus, kaip ir boksuose. Karves laikant kombiboksuose, jas galima šerti normuotai ir melžti aikštelėse. Tokiame tvarte karvei užtenka 6 m2 grindų ploto, tačiau čia, kaip ir pririštų gyvulių tvartuose, guoliavietės neapsaugotos nuo užterštumo, todėl jas būtina dažnai valyti.
Karvių laikymas ant gilaus kraiko yra palankus tuose ūkiuose, kurie turi daug pakratų ir gali kiekvienai karvei kraikui kas dieną skirti 8 – 10 kg šiaudų. Mėšlas iš tokio tvarto šalinamas kartą per mėnesį arba kartą per metus, pasibaigus tvartiniam laikotarpiui. Taip laikomiems gyvuliams nereikia įrengti boksų, sutaupoma metalo, atpinga karvės stovėjimo vieta, be to, pagaminama daug geros kokybės mėšlo, kuriam laikyti nereikalinga mėšlidė (jei mėšlas išlaikomas tvarte bent 6 mėn.). Tačiau šiuo atveju kiekvienai karvei reikia skirti iki 10 m2 tvarto grindų ploto. Giliame tvarte gyvulių laikymo patalpa (grupinis gardas) skirstoma į dvi zonas – įgilintos, gausiai kreikiamos guoliavietės ir aukščiau esantis nekreikiamas ėdimo takas, kuris ribojasi su šėryklomis ar šėrimo stalu.
Karves laikant ant gilaus kraiko, patalpos vidaus aukštis nuo grindų iki statybinių konstrukcijų apačios turėtų būti bent 3,5 m. Langai, prie kurių gali prieiti galvijai, iki 2,4 m aukščio nuo grindų turi būti apsaugoti grotomis iš vidaus. Guoliavietės ploto norma karvei giliame tvarte yra 5 m3 , nekreikiamo ėdimo tako plotis, tenkantis vienai karvei, yra 2,2 m. Iš guoliaviečių zonos abiejų galų (kad karvių migracijos kelyje nebūtų aklitakių) į ėdimo taką turi būti laipteliai po 0,2 m pločio vienam galvijui, tačiau ne siauresni kaip 2,0 m. Laiptų pakopos gali būti išskleidžiamos į visas tris puses arba turėti tik tiesų nusileidimo taką su šoninėmis tvoromis. Didžiausias laiptinės aukštis (vertikalus atstumas tarp guoliavietės dugno ir ėdimo tako paviršiaus) – 0,8 m. Laiptų pakopų aukštis – 0,15 – 0,20 m, plotis – 0,4 – 0,5 m, jos turi būti neslidžios. Bendras laiptų nuolydis neturi viršyti 17%. Ėdimo tako grindys gali būti ištisinės arba grotų, su mėšlo kanalais po jomis.
Ėdžių ir šėrimo stalo konstrukcinių elementų matmenys yra tokie pat, kaip ir boksinio karvių laikymo atveju. Karvių girdymas organizuojamas taip pat, kaip ir boksiniame tvarte.
Užtrūkusių karvių laikymas. Per paskutinius tris veršingumo mėnesius vaisiaus masė padidėja apie 80%, o per paskutines dvi veršingumo savaites vaisius kasdien priauga po 800 – 1000 g. Kad vaisius normaliai išsivystytų ir karvė tinkamai pasiruoštų būsimai laktacijai, ji turi pailsėti. Todėl likus 50 – 60 dienų iki apsiveršiavimo, karves reikia užtrūkinti. Užtrūkinus vėliau, atvesti veršeliai sveria 10 – 15% mažiau, būna silpnesni, o primilžis gali sumažėti 15 – 20%.
Vidutinio produktyvumo karvės užtrūkinamos nesunkiai, paprastai ir raciono sumažinti nereikia. Iš pradžių užtrūkinama karvė 3 – 4 dienas nemelžiama vakare, paskui melžiama tik kas antrą rytą. Po 4 – 6 dienų ji paprastai užtrūksta. Užtrūkintos karvės tešmuo po 2 – 3 dienų vėl tikrinamas. Jei susikaupė pieno, išmelžiama. Ši procedūra kartojama tol, kol pienas tešmenyje visiškai nebesigamina, kad karvės nesusirgtų tešmens uždegimu.
Daug pieno duodančią karvę užtrūkinti sunkiau. Jai kelias dienas reikia neduoti sultingųjų ir koncentruotų pašarų. Ganykliniu laikotarpiu vietoje žolės galima duoti šieno. Kartais ir po to pieningos karvės duoda 15 – 18 kg pieno. Tada jas tris dienas reikia melžti po vieną kartą, o ketvirtą dieną visai nemelžti. Penktą dieną melžiama vieną kartą, o po to nebemelžiama. Jei tešmuo labai pertvinsta, po 2 – 3 dienų išmelžiama paskutinį kartą ir daugiau nebemelžiama. Kartais išmelžiamo pieno kiekis greičiau sumažėja, pakeitus melžimo laiką ar karvės stovėjimo vietą.
Užtrūkinant paprastai padažnėja karvių susirgimai mastitais, todėl reikia atidžiai stebėti tešmens būklę ir, nustačius uždegimą, gydyti. Kuo greičiau karvė užtrūkinama, tuo greičiau ją vėl galima šerti optimaliai.
Baigiantis laktacijai, karvių piene padaugėja bakterijų ir somatinių ląstelių. Be to, jame atsiranda karčiųjų medžiagų, todėl trūkinamos karvės melžiamos paskutinės ir į melžtuves. Jų pienas surenkamas į atskirą indą ir sunaudojamas gyvuliams šerti.
Labai svarbu užtrūkio laikotarpiu profilaktiškai ištirti tešmenį. Pirmą kartą karvių tešmens sekretas tiriamas, praėjus dviems savaitėms po užtrūkimo, o antrą kartą – likus 10 – 15 dienų iki apsiveršiavimo. Pasitaiko, kad reagentai sveikų užtrūkusių karvių tešmens sekrete rodo įtariamą arba teigiamą reakciją. Tokiais atvejais tešmens sekretas vertinamas vizualiai. Jei tešmens ketvirtis sveikas, iš spenio išmelžiama ne daugiau kaip 5 – 10 ml skaidraus, gelsvo, lipnaus sekreto. Jei karvės serga subklinikiniu mastitu, sekreto būna daug daugiau, jis neskaidrus, skystas, su krešuliais ar pūliais. Tokiu atveju reikia kreiptis į veterinarijos gydytoją. Diagnozei patikslinti daromas nusistovėjimo mėginys ir tiriama bekteriologiškai. Diagnozavus mastitą, užtrūkusios karvės gydomos.
Veršingos karvės su pašaru turi gauti pakankamai vitaminų A, D ir E. Jeigu pašaruose šių vitaminų trūksta, reikia jo skirti injekcijomis.
Stambiose fermose verta sudaryti užtrūkusių karvių technologinę grupę ir ją atskirti nuo kitų karvių. Kasdien po 2 – 3 valandas jas reikia išleisti į lauką mociono. Žiemą, kad nebūtų slidu, aikštelės ir takai pabarstomi smėliu. Mocionas teigiamai veikia veršiavimosi eigą, dėl to atvedami gyvybingesni veršeliai, jas tvartuose galima laikyti palaidas ant gilaus kraiko, bet ne didesnėje kaip 10 – 12 karvių grupėje. Grupės sudaromos pagal veršiavimosi laiką. Iš grupės į veršiavimosi patalpą išvarius dalį karvių, į jų vietą nepatartina atvaryti naujų gyvulių, nes gali kilti susistumdymai ir dėl to karvės gali išsimesti.
Karvių veršiavimasis. Pririštos karvės blogiausiu atveju gali veršiuotis stovėjimo vietoje. Tuomet prieš pat apsiveršiavimą mėšlo transporterio griovelis uždengiamas lentų skydu. Tačiau geriau, kai karvėms veršiuotis įrengiamos ilgesnės ir platesnės perdarynės. Net smulkiausiose fermose patartina įsirengti 1 – 2 erdvesnes (2,5 – 3,0 metro ilgio ir tokio pat pločio) perdarynes, nes besiveršiuojančiam gyvuliui dažnai tenka suteikti pagalbą, o siauroje perdarynėje tai padaryti būna keblu. Tokioms perdarynėms vieta parenkama atokiau nuo durų ir nuo vėdinimo angų, kad besiveršiuojančią karvę apsaugotume nuo skersvėjų. Tvarte karves laikant palaidas, joms veršiuotis būtina įrengti specialią patalpą. Kad būtų išvengta karvių ir veršelių ligų, stambiose rišamų karvių fermose taip pat naudinga įsirengti veršiavimosi patalpą. Veršiavimosi patalpos turėtų būti tokio dydžio, kad jose tilptų 10% bandos karvių, kai jos rišamos, arba 13 – 15%, kai palaidos. Prie šios patalpos įrengiamas veršelių profilaktoriumas. Mėšlo šalinimo transporteris įrengiamas giliau ir uždengiamas grotelėmis arba mediniais skydais. Kraikiniams mėšlui sumesti į transporterio griovelį kas dvi karvių stovėjimo vietos padaromas pakeliamas dangtis. Stambių fermų veršiavimosi patalpa padalinama į keletą izoliuotų vietų. Grupiniame veršiavimosi garde karvei turi būti skirta ne mažiau 10 m2 ploto. Veršiavimosi gardai gausiai kreikiami. Karvių veterinariniams aptarnavimui ir melžimui garde turi būti karvių pririšimo įtaisas su savaiminiu fiksavimu. Iki apsiveršiavimo likus 3 – 5 dienoms, karvės švariai nuvalomos ir iš karvidės atvedamos į veršiavimosi vietą.
Karvės veršingumas trunka vidutiniškai 285 dienas (nuo 275 iki 310). Paprastai buliukai nešiojami 1 – 2 dienomis ilgiau negu telyčaitės. Karvės dažniausiai veršiuojasi ramiausiu paros metu. Pirmieji artėjančio veršiavimosi požymiai – paburkę karvės išoriniai lytiniai organai, padidėjęs tešmuo, atsipalaidavę dubens raiščiai. Iki veršiavimosi likus 2 – 3 dienoms, tešmenyje atsiranda krekenų, iš lytinio plyšio pradeda tekėti gleivės. Prieš pat veršiavimąsi gyvulys nerimauja, dažnai keičia padėtį, dažniau judina uodegą, atsipalaiduoja raiščiai ties uodegos pašakniu, o likus 1 – 12 val., atsidaro gimdos takai ir pasirodo vaisiaus dangalai. Besiartinančio veršiavimosi laiką galima nustatyti ir likus 5 – 7 dienoms iki laukiamo apsiveršiavimo datos, rytais ir vakarais matuojant karvės kūno temperatūrą. Paprastai ji kinta nuo 38,9 iki 39,40 C (vakare aukštesne, rytą žemesnė). Likus 15 – 24 val. iki apsiveršiavimo, kūno temperatūra nukrenta 0,4 – 0,60 C. Iki veršiavimosi pradžios karvės stovėjimo vietą reikia švariai išvalyti ir gausiai pakreikti sausais, nesupelijusiais šiaudais. Pjuvenos ir durpės netinka.
Veršiavimasis trunka 1 – 3 val., tačiau pirmaveršėms gali užsitęsti iki 4 val. ar ilgiau. Veršiuotis karvė turi natūraliai, pati, kiek galima mažiau kišantis žmogui. Trūkus gemalinei pūslei ir nutekėjus apyvaisiaus skysčiams, prasidariusioje makštyje dažniausiai jau po pirmųjų stangų pasirodo veršelio kanopėlės. Jei už kanopėlių slenka veršelio nosis, o kanopėlių padai nukreipti žemyn, galima tikėtis, kad tai normali pirmeiga, ir karvė apsiveršiuos be didesnių komplikacijų. Jai pagalbos reikės tik tuo atveju, jei veršelis bus per stambus. Tada švariai su muilu nusiplovus rankas, veršeliui ant abiejų kojų užrišami vandenyje išvirintos virvutės pagal ir traukiama sinchroniškai su karvės stangomis. Jei trūkus gemalinei pūslei veršelio kojos pasirodo padais aukštyn, vadinasi veršelis slenka atbulas. Norint įsitikinti, ar taip iš tikrųjų, galima švariai nuplauta ir dezinfekuota ranka apčiuopti veršelio kulnies sąnarį. Esant tokiai veršelio padėčiai, reikia kuo skubesnės pagalbos, nes nutrūkus bambos virželiui, veršelio galva dar tebebūna gimdoje ir veršiavimuisi užsitęsus, veršelis uždūsta.
Jeigu net praslinkus daugiau kaip 3 valandoms (pirmaveršėms – ilgiau kaip 8 valandoms) nuo standų pradžios gemalinė pūslė nepasirodo, galima įtarti, kad užsisuko gimda, todėl būtina veterinarijos gydytojo pagalba. Dažniausiai rimtesnė akušerinė pagalba reikalinga tais atvejais, kai praėjus daugiau kaip 30 minučių po apyvaisiaus skysčių nutekėjimo, vaisius nepasirodo. Taip gali atsitikti dėl nenormalių veršelio padėčių, kurias pataisyti gali veterinarijos specialistas.
Tik atvestam veršeliui iš šnervių ir burnos išvalomos gleivės ir šiaudų gniūžte nuvalomas visas kūnas, o dar geriau duoti veršelį nulaižyti karvei, kad po normalaus apsiveršiavimo praėjus 10 – 15 minučių, ji atsistoja. Naujagimio veršelio skrandis ir žarnynas sterilūs. Karvei laižant veršelį, iš jos snukio ant veršelio odos pakliūva infuzorijų ir kitokios naudingos mikrofloros. Vėliau veršelis pats pradeda pasilaižyti ir taip reikalinga mikroflora patenka į jo virškinamąjį traktą. Dažnai bambos virkštelė pati nutrūksta reikiamoje vietoje, o jei liko per ilga, reikia ją švariomis rankomis nutraukti (ne nukirpti) maždaug per plaštaką nuo veršelio pilvo, pirštais išspausti iš jos kraują ir galą dezinfekuoti, trumpam pamerkiant į 5% jodo arba 3% lizolio tirpalą.
Po veršiavimosi karvės garde reikia pakeisti kraiką ir po valandos karvei sugirdyti kibirą šilto (36 – 370 C) pasūdyto vandens (1 kibirui – 100 – 200 g valgomosios druskos).
Jei karvės tešmuo nėra labai pabrinkęs ir ji nejaučia skausmo, galima melžti aparatu. Ne vėliau kaip po 1 – 1,5 val. tešmuo nuplaunamas, numelžiamos pirmosios čiurkšlės ir apžiūrima, kokia numelžtų krekenų spalva, konsistencija, įvertinamas kvapas. Jeigu krekenos normalios, melžiama aparatu. Jei tešmuo labai pabrinkęs ir karvė jaučia skausmą, tenka melžti rankomis 2 – 3 dienas, bet ne ilgiau, nes per ilgesnį laiką karvė pripranta prie rankinio melžimo ir, pradėjus melžti aparatu, blogiau atleidžia pieną, sumažėja primilžis.
Ką tik atvesti veršeliai beveik neturi imunoglobulinų, kurie organizmą saugo nuo bakterijų ir virusų, o ką tik apsiveršiavusios karvės krekenose šių globulinų yra labai daug ir naujagimis veršelis juos lengvai pasisavina. Todėl reikia stengtis ne vėliau kaip per pirmąsias 2 – 3 valandas po atvedimo jam per 3 – 4 kartus sugirdyti 1,5 – 2 litrus švarių, ką tik pamelžtų pačių pirmųjų krekenų arba, gerai nuplovus tešmenį ir numelžus pirmąsias čiurkšles, dar prieš melžimą patį veršelį prileisti prie karvės žįsti. Vėlesnių melžimų krekenose globulinų mažėja, veršelio žarnyne pradeda gausėti virškinimo fermentų, kurie globulinus suskaldo iki sudėtinių komponentų ir jie praranda apsauginę galią. Todėl pavėluotai gavęs pirmųjų krekenų arba jų visai negavęs veršelis tampa neatsparus ligoms, nes savų imunoglobulinų jis pasigamina tik po 3 – 4 savaičių.
Kai kurie karvių savininkai, bijodami, kad karvė prieš apsiveršiavimą nepertvinktų, pradeda ją melžti likus kelioms dienoms iki apsiveršiavimo. To nereikėtų daryti, nes tešmenyje sutrikdoma imunoglobulinų sekrecija. Dėl to nukenčia veršelio sveikata.
Atvesti veršeliai laikomi individualiuose profilaktoriumo gardeliuose arba 3 – 7 paroms paliekami prie karvės. Jei veršelis lieka prie karvės, pastarajai perdarynė turi būti aptverta, jos plotis turi būti ne mažesnis kaip 2 m, ilgis – 2,5 m. Jei ką tik atvesti veršeliai nuo karvės atskiriami tuoj pat, karvei užtenka 1,70 m ilgio (iki grotelėmis ar lentų skydu uždengto mėšlo transporterio) ir 1,20 m pločio perdarynės. Ir vienu, ir kitu atveju virš perdarynių įrengiama vakuumo linija apsiveršiavusioms karvėms melžti į melžtuves. Reikalaujama, kad 7 dienas po apsiveršiavimo pienas būtų melžiamas atskirai ir sunaudojamas gyvuliams šerti. Pienas nesuperkamas taip pat ir savaitę prieš užtrūkinimą.
Galvijų laikymo būdas, III dalis
Galvijų laikymo būdas, II dalis
Galvijų laikymo būdas, I dalis
Daugiau straipsnių apie pieno ūkio valdymą rasite čia.
Parengė dr. V. Ribikauskas.
Gyvulininkystės žinynas, LSMU Gyvulininkystės institutas.