„Kasdienis darbas su gyvuliais mums tapo toks įprastas, kad nė neįsivaizduojame, kaip galėtų būti kitaip. Mylime savo darbą, karvutės mums kaip šeimos nariai. Mes ir melžiame jas rankomis, nes galvojame, kad taip sveikiau ir saugiau. Mums viskas gerai, kol kas nieko nenorime keisti. Ir iš nedidelio ūkio tikrai galima gyventi, tik reikia norėti – susiplanuoti ir pasidaryti, mes nuo nulio viską pradėjome, neturėjome žemės, ir pirkome, ir nuomojame“, – atvirai mintimis dalijasi Stasys Rizgelis.
Pradėjo nuo vienos karvės
Stasys ir Lilija Rizgeliai Paežerėlių kaime Trakų rajone pradėjo ūkininkauti 2003 m. Iki tol Stasys dirbo Merkio eksperimentiniame ūkyje, Lilija ėmėsi įvairių veiklų. „Pradinį kapitalą sukaupėme prekiaudami Gariūnų turguje, lengva nebuvo“, – prisimena Stasys.
Dabar jie turi 6 melžiamas karves ir 2 telyčias, dirba 26 ha žemės – 12 ha savo, kita dalis – nuomojama.
Pradėjo nuo 1 karvės, tačiau turėjo aiškią viziją, kad pieno perdirbimo įmonėms neparduos, o perdirbs ir parduos vartotojams patys. Turėdami tik vieną karvę, ieškojo rinkos, kur ir kam galėtų pardavinėti savo produktus. Tuomet pieną veždavo parduoti į Grigiškes.
Produktas – sūriai
Tai ilgai netruko, pasistatė fermą, greitai įsigijo daugiau karvių, pradėjo gaminti varškės sūrį, pelnė vartotojų palankumą. Dabar savo produktus Rizgeliai parduoda Tymo turgelyje Vilniuje, turi daug nuolatinių pirkėjų, kurie laukia jų produktų. Kitą dalį sūrių parduoda per kooperatyvą „Mūsų sūriai“, į kurį susibūrė 4 pieno ūkiai. Jie bendradarbiauja su Valdo ir Rasos Kavaliauskų įsteigtais „Sūrininkų namais“, kurie kas savaitę parduoda apie 50 kg Rizgelių pagamintų sūrių.
Plėstis neketina
Paklausti, ar neketina plėstis, Rizgeliai atsako, kad tikrai ne, nes toks ūkis, kokį jie turi dabar, yra optimalus šeimos ūkis, kai viską gali nudirbti patys, nereikia nieko samdyti. „Tik šienauti susikviečiame draugus ir gimines, o visa kita patys be vargo pasidarome“, – pasakoja Stasys.
Į klausimą, ar nenuvargina nuolatinis prisirišimas prie gyvulių, kai nė dienos negali pasitraukti, abu atsako, kad tikrai ne. Sėkmė juos lydėjo nuo pat pradžių. 2005 m. ūkininkus apdovanojo Žemės ūkio rūmai dėl „Pavyzdingai tvarkomo jaunojo ūkininko ūkio 2005“, 2006 m. Rizgeliai gavo Žemės ūkio ministerijos padėką dėl pasiektų gerų ūkininkavimo rezultatų.
Stasio ir Lilijos šeimoje – du sūnūs, 26 metų Ričardas, kariškis, ir trylikametis Augustinas, moksleivis, namų pagalbininkas. Tėtis Stasys sako, jog Ričardas dažnai pajuokauja, kad kariškiai anksti išeina į pensiją, tad ir jis grįšiąs ūkininkauti. Augustinas tolimų planų dar nekuria, jam smagu ir šia diena gyventi.
Parama
Stasys Rizgelis sako apgailestaujantis, kad su žmona Lilija taip vėlai ryžosi pasinaudoti Kaimo plėtros programos parama. „Kurį laiką buvo neramu, kad nesugebėsime įvykdyti numatytų įsipareigojimų, bet dabar toje programoje dalyvaujame jau trečius metus, viskas sekasi gerai. Mums Kaimo plėtros programoje patarė dalyvauti Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos darbuotojai“, – pasakoja Stasys.
Jie pasinaudojo parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Pusiau natūrinis ūkininkavimas“. Ši priemonė skiriama smulkiesiems ūkiams, penkerius metus kasmet skiriant 5 200 Lt paramą ūkiui plėtoti.
Stasys labai gerai vertina paramą, sako, kad tai didelė paskata ūkininkauti, gerinti ūkininkavimo sąlygas. Už paramos lėšas jie įsigijo 200 litrų talpos katilą sūriams virti, stalą sūriams spausti, šaldytuvą, gerą šieno vartytuvą, mėšlo šalinimo įrangą, vadinamąjį transporterį. „Tai labai didelė pagalba ūkyje“, – sako šeimininkas.
Paklausti, ar norėtų dalyvauti dar kokioje priemonėje naujuoju finansiniu laikotarpiu, abu Rizgeliai vienbalsiai atsako, kad taip, žinoma, jei tik būtų tokia galimybė. Jie dar svajoja apie įrangą brandiems sūriams gaminti. Taip ne tik būtų išplėstas produktų asortimentas, bet ir patiems būtų saugiau, kad karštu oru gaminiai nesuges, išsilaikys ilgesnį laikotarpį.
Pagal Žemės ūkio ministerijos informaciją
