Nuotraukoje: Drąsutis JELINSKAS.
Šeimos ūkiai yra labai svarbi Lietuvos žemės ūkio sektoriaus sudėtinė dalis. Jie dirba, užsidirba pragyvenimui, išlaiko savo šeimas ir gyvą kaimą. Ten, kur nemažai nedidelių ūkių, ir kaimas daug gyvesnis. Toks yra ir Kazitiškio kaimas Ignalinos rajone, kur įsikūrę Vanda ir Drąsutis Jelinskai. Jie augina du sūnus – 16 metų Lauryną ir 13 metų Karolį. Tačiau ši šeima nėra visiškai tradicinė kaimo žmonių šeima. Jie dirba papildomus darbus – Vanda Jelinskienė, pagal profesiją buhalterė, dirba laiškininke, o Drąsutis Jelinskas – Kazitiškio seniūnijos seniūnas.
Daug pliusų mišriam ūkiui
Ūkininkauti D. Jelinskas pradėjo dar pas tėvus, kai šie 1991 m. atgavo 15 ha žemės. Tai buvo pirmoji patirtis, o jau nuo 1999 m. kartu su šeima įregistravo savo ūkį ir pradėjo savarankiškai ūkininkauti 10 ha. Ūkis buvo mišrus, toks išliko ir iki šiol – auginamos kiaulės, karvės ir pašarai gyvuliams. Dabar ūkis jau siekia 45 ha, 20 ha – nuosavos žemės, kita – nuomojama. Laikomos 6 karvės, 9 jaučiai, 6 kiaules teko paskersti dėl afrikinio kiaulių maro. „Suprantu, kad specializuotas ūkis būtų daug našesnis, tačiau ištikus kokiai nelaimei, kaip užpuolus kiaulių marui, mišrus ūkis yra tikras išsigelbėjimas. Sunyksta viena šaka, bet lieka kita. Kai paskerdėme kiaules, ilgiau laikome jaučius, nes jiems liko daugiau vietos“, – pasakoja ūkio šeimininkas. Jis pastebi, kad visoje Kazitiškio seniūnijoje vyrauja smulkūs, mišrūs ūkiai, todėl žmonės, nukentėję nuo afrikinio kiaulių maro, neliko be nieko. Žinoma, nuostoliai dideli, bet ūkiai išliko.
D. Jelinskas prisimena, kad jis, būdamas Žemės ūkio akademijos studentas, 1992 m. atliko pusmečio praktiką Vakarų Vokietijoje pas ūkininką, kuris laikė mišrų ūkį. Tai jam paliko neišdildomą įspūdį, todėl iki šiol daugelį dalykų pritaiko iš tuo laikotarpiu įgytos patirties.
Gavo paramą
Dabar jie augina kviečius, miežius, avižas, žirnius, viską sunaudoja savo ūkyje. Taip pat augina ir apie 1 ha bulvių. Anksčiau didžiąją jų dalį sušerdavo kiaulėms, o dabar, kai šių nebėra, dar neapsisprendė, ką daryti. Kiaulių nebėra, taigi ir bulvių tiek nebereikia, bet yra įsigiję kombainą bulvėms nuimti, tad jis stovėtų be naudos, jei atsisakytų šios kultūros. „Dar pagalvosim“, – sako ūkininkas. Per metus Jelinskai parduoda 2-3 jaučius, šiek tiek bulvių. Pieną ūkininkai parduoda AB „Rokiškio sūriui“. Pieno supirkimo kaina smulkiesiems ir taip buvo nedidelė, siekė 60 centų, o pastaruoju metu sumažėjo iki 45. „Jei žmonės paprašo, žmona sūrių pagamina, bet tą daro ne nuolat, neturime jokios perdirbimo linijos, – pasakoja D. Jelinskas. Daržovių užsiauginame patys, turime mėsos ir pieno, taigi mūsų ūkis tikrai natūrinis“. Ūkininkas pasinaudojo Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos parama pagal priemonę „Pusiau natūrinis ūkininkavimas“, gavo 25 tūkst. Lt paramą 5 metams, pirko ūkiui būtiniausią techniką – traktorių, kombainą, šienapjovę, bulvių kombainą. Technika nenauja, bet dirba patikimai. Trūksta tik siloso ruošimo technikos, tad šią paslaugą perka iš kitų. Su technika mielai dirba ir apskritai prie visų darbų talkina šešiolikmetis Laurynas. „Jam viskas ūkyje įdomu. Jei ne jis, tai ir ūkis mažesnis būtų, labai daug padeda, o jaunėlis nesidomi žemės ūkiu, – pasakoja tėtis. – Gal ir norėtume, kad Laurynas liktų ūkyje, bet bus taip, kaip jis pats nuspręs“.
Pagal Žemės ūkio ministerijos informaciją
