Iki 2012 m. sausio 1 d. pakankamos talpos mėšlides privaloma įrengti visuose daugiau kaip 10 sąlyginių gyvulių laikančiuose ūkiuose. Mėšlidės (aikštelės, rezervuaro ar lagūno tipo) ir srutų kauptuvai turi būti tokios talpos, kad juose tilptų kiaulių ir paukščių 8 mėnesių mėšlas ar srutos, o galvijų, arklių, avių ir kitų gyvūnų – 6 mėnesių mėšlas ar srutos. Mėšlidžių ir srutų kauptuvų leidžiama neįrengti, kai gyvūnai laikomi giliame tvarte, arba kai mėšlas, sukaupiamas per privalomą kaupimo laikotarpį, telpa po tvartu įrengtuose kanaluose. Mėšlą šalinant iš pusiau gilių tvartų, norminę mėšlidės talpą galima sumažinti vienu mėšlo kaupimo tvarte periodu.
Mėšlidės yra neatskiriama fermos komplekso dalis, todėl statomos prie gyvulininkystės pastatų. Esant ekonominei būtinybei, mėšlidės gali būti statomos ir tręšimo laukuose. Mėšlidžių statybos vieta turi būti sausa, gruntinio vandens lygis – ne aukščiau kaip 1,0 metras nuo žemės paviršiaus. Mėšlidžių ir srutų kauptuvų dugnas bei sienos turi būti nelaidūs skysčiams, todėl juos reikia iškloti hidroizoliaciniu sluoksniu, laiduojančiu sandarumą per visą šių objektų eksploatavimo laikotarpį. Įprastai prieš betonuojant mėšlidės aikštelę, paklojamas 0,2 mm storio vandeniui nelaidžios plėvelės sluoksnis.
Mėšlidės konstrukcija turi būti ne mažesnio kaip 25/30 Mpa mechaninio atsparumo betono, pralaidumas vandeniui – W6/8, atsparumas šalčiui – F100/200. Aikštelės pado betono sluoksnio storis turi būti bent 15 cm sutvirtintas armatūra ar vielos tinklu. Temperatūrinės siūlės kas 2-5 m užliejamos bitumu.
Srutų ir skysto mėšlo kauptuvai turi būti uždengti, tam gali būti naudojamos įvairios plaukiojančios dangos (tiršto mėšlo, smulkintų šiaudų, medinės, plastikinės, keramzito granulės, 2-3 mm storio aliejaus sluoksnis ir kt.) arba stogo dangos. Neuždengti gali būti tik stambių (daugiau 500 sąlyginių gyvulių) gyvulininkystės ūkių iki 2005 metų įrengti tvenkinių tipo srutų kauptuvai – lagūnos bei skystojo mėšlo mėšlidės. Atliekant naujų mėšlidžių statybą, turi būti numatomos priemonės joms uždengti. Atviroje mėšlidėje sukauptas tirštasis mėšlas turi būti uždengtas šiaudais, durpėmis, tento konstrukcijos stogu arba plėvele.
Atstumas nuo mėšlidžių, srutų kauptuvų iki vandens šachtinių ar gręžtinių šulinių, kuriems apsaugoti nėra nustatytų apribojimo juostų, turi būti ne mažesni kaip 50 m požeminio vandens srauto kryptimi ir 25 m prieš srautą. Prie fermos mėšlidė įrengiama kaip galima toliau nuo gyvulininkystės produkcijos perdirbimo cechų, pavėjui gyvenamųjų pastatų atžvilgiu.
Kraikinio mėšlo mėšlidės. Kai kraikinis mėšlas šiaudingas, vietoje visų ar kelių atraminių sienų mėšlidės padą galima apjuosti ne žemesniu kaip 5 cm aukščio betono kauburiu, kuris sulaiko srutas mėšlidėje bei neleidžia iš fermos teritorijos įtekėti lietaus vandeniui. Aikštelės padas ir teritorija apie mėšlidę padaromi nuolaidūs, kad srutos tekėtų tik į duobę, o lietaus ar sniego vanduo iš fermos teritorijos nebėgtų į mėšlidę. Brangesnės įrengti, bet patikimos eksploatuojant antžeminės viensienės, dvisienės, trisienės, rečiau – ketursienės su įvažiavimu, mėšlidės. Atraminių sienų aukštis 1,5 m ar dar didesnis. Atraminės sienos įrengiamos iš surenkamų blokų, išliejamos iš monolitinio betono. Gyvūnų mėšlui kaupti skirtų mėšlidžių atraminių sienų įrengimui visiškai netinka rąstų ar lentų sienos.
Tranšėjos tipo mėšlidės yra antžeminės dvisienės, pailgos formos, surenkamos iš gelžbetonio plokščių. Tokios mėšlidės leidžia į aukštesnius kaupus sukrauti mėšlą, yra optimalaus ploto. Į jas patogu pakrauti ar išvežti mėšlą, galima lengvai uždengti vandeniui nelaidžia plėvele. Galinė siena leidžia dar dargiau padidinti jų talpą (bet tada jos tampa sunkiau eksploatuojamos).
Tranšėjos ar kitokio tipo mėšlidės gali būti dengiamos stogu. Jei stogas iškeliamas virš tranšėjos aukščiau kaip 3,5 m arba įrengiamas virš besienės mėšlo kaupimo aikštelės, nuo šoninio lietaus jas reikia apsaugoti sienomis. Dengtoms mėšlidėms, kuriose kaupiamas šiaudinis kraikinis mėšlas, srutų surinkimo rezervuarai praktiškai nereikalingi. Tačiau dengtos kraikinio mėšlo mėšlidės yra brangios įrengti, jas sunkiau eksploatuoti negu atviro tipo mėšlides.
Pusiau skysto mėšlo mėšlidės. Pusiau skystas mėšlas (sausųjų medžiagų 12-20%) susidaro negausiai kreikiamuose sekliuose tvartuose ir gali būti kaupiamas trisienėse ar ketursienėse kraikiniam mėšlui skirtose mėšlidėse, kurių sienų aukštis ne žemesnis kaip 1,5 m. Mėšlidžių grindų nuolydis turi būti ne mažesnis kaip 1% į atvirąją pusę, kur įrengiamas grotomis dengtas griovelis srutoms surinkti. Srutų sukauptuvų talpa privalo būti didesnė už normatyvinę bent 30%. Rekomenduojama mėšlą į mėšlidę transportuoti po ja įrengtu stūmokliniu transporteriu. Nusausėjęs mėšlas gali būti kraunamas mobiliais krautuvais ir laikomas taip pat, kaip ir kraikinis mėšlas.
Skysto mėšlo mėšlidės. Skystas mėšlas (sausųjų medžiagų – ne daugiau 12%) susidaro bekraikio arba su minimaliu kraiko kiekiu gyvulių laikymo tvartuose. Jis kaupiamas antžeminiuose, įgilintuose rezervuaruose, arba lagūnose. Rezervuarų gylis ir aukštis – iki 6 metrų, užpildant paliekama atsarga nenumatytam persipildymui dėl neįprastai gausių kritulių. Siekiant sumažinti azoto nuostolius, savitaka ar siurblių pagalba skystasis mėšlas į kauptuvą turi būti tiekiamas į jo dugno dalį. Galvijų ūkiuose skysto mėšlo rezervuarai gali būti nedengiami, nes susidaro plaukiojanti ląstelienos pluta. Kiaulių mėšlo ir vandeniu praskiesto mažiau nei 7% sausųjų medžiagų galvijų mėšlo rezervuarų paviršiuje natūrali ląstelienos pluta nesusidaro, todėl būtina juos uždengti. Kadangi mėšlas ir srutos tręšimo laukuose turi būti paskleidžiami ne didesniu kaip 15% netolygumu, prieš išvežant iš rezervuarų, skysto mėšlo masė turi būti homogenizuojama mobiliomis ar stacionariomis priemonėmis.
Lagūnos tipo srutų kauptuvai gali būti įrengti grunto iškasoje, kai gruntinio vandens lygis yra žemiau jos dugno, užtikrinant jų sandarumą visą eksploatacijos laikotarpį (pvz., naudojant atsparią hidroizoliacinę plėvelę arba kitas atitinkamas priemones). Didesnių kaip 70 sąlyginių gyvulių fermų lagūnos tipo srutų kauptuvuose turi būti įrengiama hermetiškumo kontrolės drenažo sistema su kontroliniu šuliniu. Lagūnos įrengiamos iki 6 metrų gylio ant žemės paviršiaus arba, esant žemam gruntinio vandens lygiui, įgilinamos. Įgilintose lagūnose gruntinio vandens lygis turi būti ne aukščiau kaip 0,5 m nuo lagūnos dugno. Lagūnos išklojamos dviejų 1,0-1,5 mm storio sluoksnių geomembranų plėvelėmis, tarp kurių yra 15 cm smėlio drenažo sluoksnis. Lagūnų hidroizoliacinį sluoksnį galima įrengti iš ne mažesnio kaip 0,5 m storio plūkto molio. Naudinga lagūnos talpa apskaičiuojama, įvertinant 0,5-1,0 m gylio rezervuarą nuo viršaus ir bent 0,5 m nuosėdų sluoksnį nuo dugno (įprastai nuo dugno iki mėšlo padavimo vamzdžio). Lagūnų šlaitai priklauso nuo grunto savybių ir daromi 1:2-1:3 nuolydžio. Lagūnos, kuriose nesusidaro natūrali ląstelienos pluta, yra dengiamos plaukiojančia ne mažesnio kaip 0,75 mm storio plėvele su įrengtais susikaupusių dujų išleidimo vožtuvais.
Skystas mėšlas gali būti kaupiamas guminiuose 200 m3 ir didesnio tūrio maišuose, į kuriuos mėšlo masė perpumpuojama siurbliais. Ši technologija aplinkosauginiu požiūriu yra pažangiausia, nereikalauja kapitalinių statinių, tinka mažiems ūkiams.
Daugiau straipsnių apie pieno ūkio valdymą rasite čia.
Daugiau strapsnių apie fermų projektavimą rasite čia.
Parengė Dr. G.Vaičionis.
Gyvulininkystės žinynas, LVA Gyvulininkystės institutas.
