Pieno ūkio autorių šeimą papildė dar vienas mokslininkas, tai Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto Ekologijos skyriaus vyresnysis mokslų daktaras – Vytautas Ribikauskas, kuris šiandien siūlo sužinoti, kokia yra mėšlo reikšmė gyvulininkystės ūkiuose.
Mėšlas – organinė trąša, naudojama augalams tręšti. Per visą mėšlo veikimo laikotarpį augalai iš mėšlo paima apie 50 – 60% jame esančio azoto, iki 50% – fosforo ir iki 80% – kalio, pasisavina kalcį, magnį, geležį, sierą ir kt. Mėšlas pagerina dirvožemio savybes: patręšti sunkūs dirvožemiai tampa laidesni vandeniui, o lengvesni – ne taip greitai jį išgarina.
Per metus ūkyje vienam žemės ūkio paskirties ploto hektarui turi tekti tiek gyvulių, kad jų mėšle esančio azoto norma neviršytų 170 kg hektarui, jei azoto kiekis didesnis, reikia mažinti bandą. Mėšlo perteklių galima parduoti kitiems ūkininkams.
Azoto kiekiai įvairių rūšių mėšle 1 lentelėje apskaičiuoti pagal metinius pašarų racionus. Pagal naudotą skaičiavimą prie ekskrementuose sukaupto azoto kiekio pridėtas pakratuose esantis azoto kiekis. Tiek azoto patektų į ūkio laukus, jei nebūtų patiriama nuostolių tvartuose ir mėšlidėse.
Deja, net esant optimaliausioms gyvulių laikymo ir mėšlo kaupimo technologijoms, neišvengiami azoto nuostoliai, galintys siekti iki 40% ir daugiau. Todėl antras žingsnis, fermoje racionaliai tvarkant mėšlą būtų azoto nuostolių tvarte mažinimas. Tvartuose ir fermų aplinkoje irstant gyvulių ekskrementams, į aplinką sklinda amoniakas, sieros vandenilis, anglies dvideginis, azoto oksidai, metanas ir kitos medžiagos, teršiančios aplinką ir neigiamai veikiančios gyvulių bei žmonių sveikatą.
Tvartuose nuo grindų paviršių ir iš mėšlo susikaupimo bei laikymo vietų garuojant amoniakui, užteršiama aplinka, o mėšle lieka mažiau azoto. Tuo pačiu didėja azoto nuostoliai ir blogėja organinių trąšų kokybė. Tvarto užterštumas amoniaku ir bendri azoto nuostoliai gali būti vertinami pagal amoniako koncentraciją ore. Vėdinant tvartų patalpas, sumažėja amoniako koncentracija ore, bet jo išsiskyrimas į aplinką nesumažėja.
Šiuo atveju patogiausia įvertinti amoniako kiekį, išsiskiriantį nuo paviršiaus ploto vieneto. Kadangi skirtingose tvartų zonose vykdoma skirtinga veikla, galima tikėtis, kad ir užterštumo rodikliai skirsis. Žinant iš atskirų zonų išsiskiriamo amoniako kiekį, galima lengviau nustatyti įvairių tvartų tipų užterštumą ir tiksliau įvertinti amoniako emisiją gyvulininkystės pastatuose.
Azoto nuostoliai tvarte padidėja, kai patalpose būna aukštesnė oro temperatūra. Šiltuose giliuose galvijų tvartuose azoto nuostoliai iš mėšlo gali siekti 10%, šaltuose – atitinkamai 8%. Tai paaiškinama ne tik padidėjusiu amoniako garavimu esant aukštesnei temperatūrai, bet ir padidėjusiu ureazės fermento aktyvumu skaidant šlapimo urėją. Mūsų atlikti amoniako išsiskyrimo į galvijų tvartų aplinką tyrimai patvirtina šią taisyklę.
Tiršto mėšlo, srutų bei skysto mėšlo tūriai, sukaupiami iš vieno gyvulio per vieną mėnesį tvartinio laikotarpio periode, pateikti 2 lentelėje.
Skirtingo aukščio kraikinio šiaudingo mėšlo rietuvėse amoniako išgaravimas nuo ploto vieneto nepriklauso nuo mėšlo kaupo aukščio, o tai reiškia, kad iš aukštesnės mėšlo rietuvės bus proporcingai mažesni bendri azoto nuostoliai, susidarantys garuojant amoniakui. Mažesni maisto medžiagų nuostoliai, kaip taisyklė, būna skysto mėšlo talpyklose, kur aerobinius mikrobiologinius procesus pakeičia anaerobiniai.
Kaupiant pusiau skystą mėšlą neįgilintose mėšlo aikštelėse, azoto nuostoliai būna didesni negu pateikta lentelėje, nes pusiau skysto mėšlo neįmanoma sukrauti į aukštesnes rietuves kaip 1 m rietuves, mėšlas užima didelį mėšlidės plotą, paviršiniame sluoksnyje vyksta aktyvūs aerobiniai mikrobiologiniai procesai, susidaro didelis kiekis srutų. Zoohigieniniu – ekologiniu požiūriu tai neracionaliausia mėšlo tvarkymo technologija.
Taip gali būti, kai tvarte naudojama per mažai kraiko, o mėšlidės buvo projektuotos tiršto kraikinio mėšlo ir atitinkamo kiekio srutų kaupimui. Pagal ES Nitratų direktyvos reikalavimus siekiant sumažinti NH3 išsiskyrimą, naudojamos tik įvairiais būdais dengtos tiršto mėšlo mėšlidės, o skysto mėšlo mėšlidės (rezervuarus) taip pat rekomenduojama uždengti.
Atsakingas požiūris į gamybos procesų organizavimą ir gamtos apsaugą šiuo metu yra aktualiausias ir pagrindinis raktas, sprendžiant racionalaus mėšlo tvarkymo problemas Lietuvos fermose.
Daugiau straipsnių apie pieno ūkio valdymą rasite čia.
Parengė dr. Vytautas Ribikauskas, dr. Ina Skurdenienė.
Rekomendacijos gyvulininkystei, LSMU Gyvulininkystės institutas.
