Ilinojaus universiteto mokslininkai ištyrė, kaip pašarų kiekis veikia karvių reprodukciją. Iki šiol manyta, kad prieš veršiavimąsi karvėms reikia didelio kiekio pašarų koncentrato, tačiau mokslininkai šią nusistovėjusią nuostatą paneigė.
Mokslininkas Phil Cardoso teigė, kad šie tyrimai pradėti atsitiktinai – studentams atliekant bandymus su karvių racionu. Karvės buvo suskirstytos į dvi grupės, pirmos grupės karvės iki apsiveršiavimo buvo šeriamos mažesnės energetinės vertės pašarais nei antros grupės karvės. Paaiškėjo, kad tos karvės, kurios gavo mažiau energijos suteikiančių pašarų, greičiau atsigavo po apsiveršiavimo.
P.Cardoso suintrigavo gauti rezultatai, todėl jis nusprendė plėtoti tyrimą. Mokslininkas sukūrė duomenų bazę, kurioje buvo 408 karvių duomenys – apie jų racioną, gaunamų pašarų energetinę vertę, fiziologinę būklę, taip pat buvo išskirti kelių savaičių karvės duomenys po apsiveršiavimo.
Mokslininkas nustatė, kad karvės šeriamos kontroliuojamos energijos pašaru (80% rekomenduojamo kiekio) pradėjo rujoti 10 ir daugiau dienų anksčiau nei karvės gavusios pašarų koncentrato su aukšta energijos išeiga. „Žmonės teigia, kad taip šeriant karves jos nerujoja, tyrimai atskleidė visiškai kitą tiesą“, – teigė P.Cardoso.
Akcentuotina, kad abiejose karvių grupėse prieš apsiveršiavimą sumažėjo karvių pašarų suvartojimas, tačiau pastebėti akivaizdūs skirtumai – karvių gavusių aukštą energetinę vertę turinčių pašarų vartojimas sumažėjo 30%, o mažą – 7%.
Pirmos grupės karvės po apsiveršiavimo iš karto pradėjo ėsti. „Mes norime, kad karvė po apsiveršiavimo kuo daugiau ėstų, taip ji bus sveikesnė ir duos daugiau pieno“, – sakė mokslininkas. Tuo tarpu antros grupės karvės, gavusios aukštos energetinės vertės pašarus prieš apsiveršiavimą, ir toliau ėdė nedaug, daugumą karvių kamavo medžiagų apykaitos sutrikimai. Šių karvių primilžiai buvo mažesni.
„Karvės, gavusios aukštos energetinės vertės pašarus, maitinosi daugiau prieš veršiavimąsi nei joms reikėjo. Todėl didėjo riebalų kiekis, o riebalai apsunkina kepenis, dėl to po apsiveršiavimo, po patirto streso, pašarų suvartojimas pradėjo kristi. Karvių savijauta prastėjo, to pasėkoje ir visi jos rodikliai, – pasakojo P.Cardoso. – Taip tiriant karves metai iš metų paaiškėjo, kad 20% mažiau pašarų, nei joms reikia, gaunančios karvės greičiau prisitaiko prie aplinkos sąlygų. Jų duomenys ženkliai geresni. Manau, kad tai ir dėl to, jog mažą energetinę vertę turintys pašarai ilgiau išsilaiko didžiajame prieskrandyje, kas yra labai naudinga karvei.“
P.Cardoso mano, kad kiekvienas pieno ūkis turi žinoti, jog ne visuomet tai kas yra daugiau – yra geriau. Viskas remiasi į pinigus. „Bet kokia liga kainuoja pinigus. Per ilgi veršiavimosi intervalai irgi kainuoja pinigus. Pieno ūkiai turi siekti, kad karvė kasmet atsivestų prieauglį, veršiavimosi intervalas būtų nuo 12 iki 13 mėnesių. O kad karvė duotų daug pieno, ji turi veršiuotis, todėl mes ir siekiame, kad ji rujotų kuo greičiau“, – reziumavo P.Cardoso. Ir pridėjo, kad pieno ūkis, nenorėdamas patirti nuostolių, privalo garantuoti, kad karvė būtų apvaisinama per 80-90 dienų po apsiveršiavimo.
Daugiau straipsnių apie šėrimą rasite čia.
Daugiau straipsnių apie veisimą rasite čia.
Daugiau straipsnių apie pieno ūkio valdymą rasite čia.
Parengta pagal phys.org informaciją.
