Šėmos spalvos galvijai (veislės kodas – 92) buvo minimi jau XVI a. Nuo 1930 metų pradėta minėti vietinė šėmų galvijų veislė. Daugelis šių galvijų išliko privačių ūkininkų ūkiuose. Iki mūsų dienų jie išlaikė būdingą spalvą bei ūkines savybes.
Tačiau dėl ilgalaikio stichiško gerinimo įvairių juodmargių bei žalmargių veislių buliais, dėl masiško brokavimo iš didelių ūkių bandų dėl netinkamos spalvos, neatsižvelgiant į produktyvumą, ir dėl daugelio ekonominių veiksnių ši veislė atsidūrė prie išnykimo ribos. Daugelis šių galvijų išliko privačių ūkininkų ūkiuose. Iki mūsų dienų jie išlaikė būdingą spalvą bei ūkines savybes. Galvijai yra gerai prisitaikę prie aplinkos sąlygų, atsparūs ligoms, ramaus būdo, nereiklūs šėrimo ir laikymo sąlygoms, gyvybingi, gera jų pieno kokybė. Šie galvijai yra priskiriami pieniniam tipui, tačiau galima rasti gyvulių, turinčių ir pieniniams – mėsiniam tipui būdingų požymių. Pagal spalvą šėmi galvijai gali būti nuo pilkai melsvos iki peleninės pilkos spalvos, kai kurių gyvulių kojos ir galvos yra baltos. Suaugusių Lietuvos šėmų karvių aukštis ties ketera yra 123-136 cm, masė – 400-550 kg ir daugiau. Suaugę buliai sveria 950-1000 kg. Iš Lietuvos šėmų karvių vidutiniškai yra primelžiama 4500 kg 4,35% riebumo ir 3,26% baltymingumo pieno. 1993-1995 m. LVA Praktinio mokymo ir bandymų centre bei Gyvulininkystės institute suformuotos šėmų galvijų genofondinės bandos, kuriose gyvuliai veisiami grynuoju veisimu. 1994 m. pradėta šėmų karvių identifikacija ir registracija, vykdoma jų produktyvumo kontrolė bei atrenkami tipingesni šėmi buliai. Sukaupta 9 bulių sperma.
Parengė dr. V. Razmaitė
Gyvulininkystės žinynas, LSMU Gyvulininkystės institutas
Daugiau straipsnių apie veisimą rasite čia
