Žemės ūkio naujienos: 2021-04-02

„Sofos“ ūkininkais paprastai vadinami žmonės, kurie nevykdo jokios gamybos, tiesiog nupjauna žolę, deklaruoja plotus ir gauna išmokas. Kaip pasakoja nederlingose žemėse gyvulininkyste užsiimantys ūkininkai, tai iškreipia rinką, nes nelieka nuomojamos žemės, o konkuruoti kaina su žmonėmis, kurie tiesiog susirenka neapmokestinamas tiesiogines išmokas ir kitą paramą, sudėtinga.

„Džiaugiamės tokiais Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) sprendimais“, – sakė pavardės nenorėjęs įvardinti ūkininkas, valdantis gyvulininkystės ūkį. Kaip Delfi atsiųstame komentare rašo ministerija, derinimo metu Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) siūlė palikti galimybę leisti žolę smulkinti ir paskleisti lauke, tačiau į šį siūlymą nebuvo atsižvelgta. Ministerija nekeitė savo sprendimo – neleisti žolės smulkinti ir tiesiog paskleisti lauke. Taip nuspręsta įvertinus aplinkosaugos bei žemės ūkio srities mokslininkų bei ekspertų poziciją dėl nušienautos biomasės palikimo laukuose (mulčiavimo) įtakos aplinkosauginiams žemės ūkio procesams.

Atsižvelgdama į tai, kad toks pievų priežiūros būdas ne tik nėra tvarus aplinkosauginiu požiūriu, bet ir sukuria prielaidas gauti finansinę paramą tiems, kurie neprisideda prie žemės ūkio sektoriuje kuriamos pridėtinės vertės, ministerija nusprendė nuo 2021 metų patikslinti pievų priežiūros tvarką siekiantiems gauti tiesiogines išmokas ir neleisti smulkinti žolės ir tolygiai paskleisti lauke. Nupjauta žolė (šienas, žalioji masė ar kt.) pievose turės būti sutvarkyta (išvežta iš lauko arba supresuota, arba šienas sudėtas į kūgius). Tai reiškia, kad neužteks vien tik nupjauti žolę. Kaip skaičiavo tas pats ūkininkas, iki šiol, kol nereikėjo žolės sutvarkyti, tai buvo pelningas verslas.

Tvarkymas brangs kelis kartus

„Šitą siūlomą pakeitimą gyvulininkystės ūkiai palankiai priėmė, nes taip sumažėtų vadinamųjų „sofos“ ūkininkų, kurie deklaruoja pievą ir gauna po 185 eurus paramos už tą patį hektarą“, – Delfi pasakojo pavardės nenorėjęs sakyti ūkininkas ir pateikė savo skaičiavimus, kiek galima uždirbti iš tokios veiklos. „Kai esi ūkininkas, kuris augina gyvulius ir deklaruoja žemę, tu gauni apie 180 Eur už hektarą. Jei esi jaunasis ūkininkas, deklaruoji mažą plotą arba dirbi nenašiose žemėse, gali gauti papildomai apie 100 Eur.

Jei gyvulių neaugini, o tik smulkini pievas, pretenduoji į tą bendrą išmoką apie180 Eur. Ši išmoka kelių metų bėgyje turėtų pasiekti apie 200 eurų“, – aiškina žmogus ir pateikia skaičius, kiek galima uždirbti iš tokio verslo. Jei turi techniką, apdirbti hektarą kainuoja keliolika eurų, nors nesukuriama jokia pridėtinė vertė, tik traktorius teršia gamtą (kas neatitinka Žaliojo kurso idėjos).

Ilgainiui tokiuose laukuose pradeda želti krūmai, nes jie pjaunami vasaros pradžioje, nupjaunama aukštai, dažnai jauni medeliai tiesiog apdaužomi ir vėliau atsigauna ir pradeda vešėti. „Tuo metu jei esi įprastai ūkininkaujantis žmogus, tu tą lauką nupjauni, surenki nupjautą žolę ir laukas būna švarus, o šienas sušeriamas gyvuliams. Vieno hektaro tvarkymas tokiu būdu kainuoja apie 100 eurų“, – aiškina ūkininkas.

Sudėtingos patikros

Šią situaciją paaiškino ir pati NMA ir išdėstė argumentus, kodėl buvo prieštarauta pakeitimams. „NMA neformuoja žemės ūkio politikos, o ją įgyvendina, taigi pastebėjimus dėl teisės akto projekto pateikė griežtai vadovaudamasi savo kompetencija – kaip institucija, atsakinga už teisės aktuose nustatytų reikalavimų priežiūrą ir kontrolę“, – rašoma pranešime.

NMA, išnagrinėjusi teisės aktą, įvardijo, su kokiais sunkumais atlikdama patikras susidurtų: -Nebūtų įmanoma sumažinti patikrų vietoje skaičiaus, jas pakeičiant nuolatine laukų stebėsena nuotoliniu būdu; -Padidėtų kaštai patikroms atlikti, pailgėtų patikrų atlikimo, taigi ir išmokų už deklaruotus plotus išmokėjimo laikas; -Padaugėtų pareiškėjų skundų bei bylinėjimosi teismuose atvejų, nes po atlikto mulčiavimo žolė sunyksta gana greitai, todėl atvykimas į vietą patikrinti atlikto mulčiavimo gali būti neefektyvus.

Pažymėtina, kad pareiškėjams visais atvejais mokama pagrindinė išmoka ir išmoka už žalinimą bei už pirmus 30 ha mokama išmoka už pirmuosius hektarus. Kitos išmokos (lentelėje pateikiamos išmokos jauniesiems ūkininkams ir Natura 2000 išmokos) mokamos priklausomai nuo atitikties papildomiems reikalavimams. Tai yra, išmoka jaunajam ūkininkui mokama, jei pareiškėjas jos pageidauja bei atitinka jaunajam ūkininkui keliamus reikalavimus, Natura 2000 išmokos – jei deklaruojami plotai patenka į Natura 2000 teritoriją.

Palies 70 tūkst. ha

Praėjusių metų ŽŪM duomenimis, deklaruojama daugiau kaip 800 tūkst. ha pievų ir ganyklų, iš jų gyvuliai nėra laikomi palyginti nedidelėje dalyje – apie 70 tūkst. ha. Šių metų NMA duomenimis, Lietuvoje 2020 m. pievos sudarė apie 834 012 ha iš viso 2 903 120ha deklaruojamo ploto. Pagal pareiškėjus jos pasiskirstė taip: -apie 459 400 ha pareiškėjų, laikančių bent 0,3 Sg/ha, (Sg – sąlyginis galvijas) -apie 100 495 ha – pareiškėjų, laikančių tarp 0,1 ir 0,3 Sg/ha -apie 274 117 ha – pareiškėjų, nelaikančių gyvulių ar laikančių mažiau nei 0,1 Sg/ha.

Nėra atlikta atskiro tyrimo, todėl iš turimų skaičių negalima išskirti tų, kurie tik smulkino ir skleidė žolę (mulčiavo). Tikėtina, kad didžioji dauguma pareiškėjų gamino pašarus gyvuliams ir naudojo pievas ganymui ir tų pareiškėjų pievų priežiūros tvarkos pakeitimai nepalies.

Šaltinis: delfi.lt, Arūnas Milašius, 2021-04-01

Apie tai, kokias išeitis mato iš susidariusios padėties ir kaip būtų galima pakelti žemės ūkio sektoriaus gyvybingumą, su Šakių rajone veikiančios UAB „Agrolina“ direktore Raminta JAKELAITIENE kalbasi „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Daiva BARTKIENĖ.

– Šakių rajonas, ko gero, vienintelis Lietuvoje turi savo žemės ūkio strategiją ir ji yra orientuota į perdirbimą. Gal galite plačiau pakomentuoti šią strategiją. Kokį Jūs įsivaizduojate ir norėtumėte kurti ateities žemės ūkį ir ar ta vizija turi sąlyčio taškų su šios Vyriausybės žemės ūkio programa?

– Šakių rajono žemės ūkio strategija patvirtinta 2016 m. Atlikta išsami ir informatyvi sektoriaus analizė. Strategijoje kalbama apie maisto grandinių plėtojimą, aktyvų ūkininkų informavimą, konsultavimą, vietinių žemės ūkio produktų integravimą į turizmo maršrutus rajone.

Dabartinė maisto rinkos situacija yra palanki Lietuvos ūkininkų mėginimams dalį žemės ūkio ir maisto produktų parduoti tiesiogiai galutiniams vartotojams, nes didėja ekologiško, sveiko, šviežio, natūralaus, gyvenamojoje vietovėje pagaminto maisto paklausa. Kadangi perdirbant produkciją ūkiuose taikomos neindustrinės technologijos, sudaromos sąlygos vystyti beatliekę gamybą, kartu diegiama atsakingo vartojimo kultūra, kuriamas glaudesnis ryšys tarp miesto ir kaimo.

Vietos produktų asortimento plėtimas perdirbant žemės ūkio produkciją padeda išsaugoti ir kurti naujas darbo vietas, regiono kultūrinį tapatumą, plėtoti kulinarinį bei tautinį paveldą, įvairinti vietos gyventojų veiklas ir pritraukti daugiau turistų. Trumpųjų tiekimo grandinių vystymas yra puiki galimybė smulkiems ir vidutiniams ūkiams bei jų kooperatyvams užsidirbti papildomų pajamų, sustiprinti savo pozicijas grandinėje.

Dabar reikalinga nauja žemės ūkio ir kaimo politika – žiedinis žemės ūkis. Ūkiams svarbu racionalizuoti gamybos procesus, mažinti sąnaudas, investuoti į skaitmeninimą, beatliekę, tvarią gamybą, pažangias technologijas, biotechnologijas. Pamažu merdinčiam kaimui gyvybės gali įpūsti visuomenės susidomėjimas ekologija.

Turime daug galimybių stiprinti žemės ūkio pozicijas eksporto rinkose. Išsivysčiusių šalių, pavyzdžiui, Nyderlandų, eksportas viršija 90 mlrd. eurų, o Lietuvoje jis nesiekia net 5 mlrd. eurų per metus.

Mūsų ūkiams dažniausiai tenka konkuruoti su Lenkijos ūkininkų pagaminta standartine produkcija – ne tik ES bendrojoje, bet ir šalies vidaus rinkoje, todėl taip daug kalbame apie apmokestinimo sistemą, ūkininkų skatinimą, mokslo įstaigų indėlį į mūsų žemės ūkio pažangą.

– Esate gimusi kaime, užaugusi Vilniuje, baigusi teisės ir valdymo bei viešojo administravimo magistro studijas, bet surizikavote grįžti į kaimą vadovauti šeimos verslui. Kaip manote, ko trūksta, kad kaime liktų ar į jį grįžtų jauni žmonės, kurtų ūkius ir plėstų verslus?

– Už BŽŪP įgyvendinimą atsakingi politikai turi užtikrinti, kad ūkininkavimas būtų patraukli veikla jaunajai kartai, nes būtent jaunieji ūkininkai yra imliausi inovacijoms ir skaitmeninėms technologijoms. Tačiau jaunimas labiausiai linkęs trauktis iš kaimo, įsikurti didžiuosiuose miestuose arba užsienyje.

Todėl smulkieji ir vidutiniai ūkiai, ypač jaunieji ūkininkai, turėtų sulaukti efektyvių skatinimo priemonių – teisingesnio tiesioginių išmokų, investicinės paramos paskirstymo, didesnio jų prieinamumo, lengvesnio ilgalaikio ūkio verslo projektų kreditavimo. Reikėtų peržiūrėti ir valstybinės žemės nuomos politiką, labiau šalies rinkoje populiarinti sertifikuotą, išskirtinės kokybės ir ekologišką žemės ūkio produkciją, nustatant jai mažesnį pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą.

– Kokia žemės ūkio ateitis mūsų laukia, jei neinvestuosime į žinias ir gebėjimus, skaitmeninimą, pažangias technologijas, biotechnologijų diegimą ir kitas priemones, jei žemdirbiai nebus vieningi ir nesirūpins savo organizacijų išlikimu? Tam, kad būtų įdomus jaunimui, žemės ūkis turi neatsilikti nuo mokslo ir technologijų pažangos. Šakių krašte yra ir labai stambių ūkių, ir visai mažų ūkelių. Gal ne visi išgyvens, bet visi nori rasti savo vietą. Ar įmanoma suderinti tokius skirtingus žemdirbių interesus?

– Valstybės pažanga turėtų būti matuojama pagal tai, kiek ji sukuria prieinamų galimybių tiems, kam pagalbos reikia labiausiai. Net neabejoju, kad būtina įvesti tiesioginių išmokų lubas, tai turės būti padaryta, nes BŽŪP tai įpareigos. Pateiksiu pavyzdį: mokinys yra labai motyvuotas, jam puikiai sekasi, dažniausiai įvertinamas dešimtukais. Puiku! Bet mokykla labiausiai progresuoja tuomet, jeigu jai pavyksta rasti raktą į sėkmingą darbą su mažiausiai motyvuotais mokiniais. Tas pats principas galioja visur. Stambūs ūkiai, sutelkę kapitalą, žmogiškuosius išteklius, įvairias kompetencijas, pažangias technologijas, galų gale efektą kuria iš savo gamybos masto. Todėl stambių ūkių finansavimas viešaisiais pinigais turi būti adekvatus.

Dominuojant augalininkystės ūkiams, ir toliau pastebimai mažės ūkių, ypač smulkiųjų, skaičius. Tačiau žemės ūkio indėlis į skurdo mažinimą yra kur kas reikšmingesnis nei žemės ūkio sukuriama pridėtinė vertė. Dėl šios priežasties svarbu užtikrinti natūrinių, arba vadinamųjų šeimos, ūkių gyvybingumą. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse labai populiarūs dalinio užimtumo ūkiai, todėl būtų labai reikalinga diskusija šia tema su mokslo atstovais. O prekiniams ūkiams, kurie kuria darbo vietas ir prisiima įvairius įsipareigojimus, turi būti sudarytos atitinkamos mokestinės sąlygos ir paramos taikymo schemos, numatytas ilgesnis (net 10–20 metų) išduodamų kreditų terminas. Taip pat būtų vertinga atlikti Danijos ir Estijos mokestinės aplinkos bei ūkių kreditavimo sąlygų ekspertinę analizę.

– Daugiau nei 10 metų vadovaujate bendrovei, kuri gimtajame Kriūkų krašte kuria pažangų daugiašakį ūkį. Kaip sekasi?

– Šiemet „Agrolina“ minės savo veiklos 30-metį. Per tą laiką žemės ūkyje daug kas pasikeitė, stengiamės ir mes neatsilikti, įdėmiai sekėme mokslo naujienas, sėkmingai dirbančių ūkių taikomas naujausias technologijas. „Agrolina“ prilyginama stambiam ūkiui, pagrindinė jos veikla – augalininkystė, tačiau plėtojama ir mėsinė galvijininkystė. Ūkyje auginame daugiau kaip 200 aubrakų veislės galvijų su prieaugliu. Gyvulininkystė reikalauja daugiau dėmesio, energijos, investicijų į infrastruktūrą, pastatus, rankų darbo. Liūdina gyventojų nepakantumas bei priekaištai dėl žemei tręšti naudojamų kiaulių srutų. Nauda akivaizdi – sumažiname amoniako išlakas, dirvožemis tampa gyvybingesnis, naudojame mažiau cheminių azoto trąšų. Nors darome viską, kad žmonių nepiktintų kvapas – srutos specialiais preparatais apdorojamos biodujų jėgainėje, tačiau nepatenkintų asmenų vis viena yra.

Organinės trąšos – mėšlas, srutos, bioskaidžių atliekų kompostas ir kitokios atliekos – dėl mikrobiologinio poveikio sukuria dirvą gerinantį produktą – humusą, mineralizuoja organinės kilmės medžiagas iki augalui įsisavinamų komponentų. Visiems žinoma, kad dirvožemio struktūra yra svarbiausias dalykas, norint užauginti gerą derlių. Žaliasis kursas signalizuoja apie būtinybę iš esmės keisti tradicinę žemės ūkio veiklą į tausojamąjį ūkininkavimą, investuoti į ekologiškas, aplinkai draugiškas technologijas, tvarius sprendimus, tačiau pirmiausia reikėtų stengtis pakeisti žmonių požiūrį.

– Viena politinė partija Jus pristato kaip šešėlinę žemės ūkio ministrę. Jei jau žvelgiate į žemės ūkį politikės žvilgsniu, pasakykite, ką dabar darytumėte kitaip ir kokia kalba kalbėtumėte su žemdirbiais, jei iš tiesų turėtumėte žemės ūkio ministro portfelį?

– Vyriausybės lygmeniu suformuočiau strateginę žemės ūkio ir kaimo plėtros darbo grupę iš Lietuvos ir Nyderlandų agrosektoriaus atstovų. Nyderlandų Vageningeno universitetas ir tyrimų centras pagal pažangumą žemės ūkio srityje jau daugelį metų vertinamas kaip geriausias pasaulyje. Olandai yra išvystę intensyvų žemės ūkį, nes valstybė turi santykinai mažai dirbamos žemės ploto, orientavosi į inovacijas, rėmėsi mokslo pasiekimais. Tradiciniame žemės ūkyje kilogramui pomidorų užauginti reikia apie 100 litrų vandens, o olandai geba užauginti su vos 4 litrais.

2002 m. sprendimą sekti Nyderlandų pavyzdžiu priėmė Lenkija. Dabar matome, kaip Lenkija įgyvendina ambiciją pamaitinti Europą, kaip sparčiai auga šios šalies eksporto rodikliai. Mūsų ūkininkams su standartine produkcija sunkiai sekasi konkuruoti, todėl būtina diegti pažangias technologijas, keisti gamybos metodus, gaminti moderniau, tvariau.

Galėtume pasitelkti Airijos „Origin green“ nacionalinės maisto kokybės sistemos gerąją praktiką. Visa tai turėtume analizuoti kartu su mūsų mokslo, žemdirbių savivaldos atstovais ir kartu atsirinkti efektyviausiai veikiančius mūsų šalies sąlygomis metodus, technologijas.

Akivaizdu, kad kaip šalis mes turime kur patobulėti, svarbu kryptingas, nuoseklus darbas, suderintas veikimas su mokslo, agrosektoriaus atstovais bei politikais formuotojais.

Šaltinis: ukininikopatarejas.lt, 2021-03-29,

Nuo šių metų parama bus mokama valdos valdytojams už Ūkinių gyvūnų registre (ŪGR) įregistruotas valdos valdytojo ir (ar) partnerių vardu bei nepertraukiamai išlaikytas valdoje 2021 m. balandžio 1 d. – birželio 30 d. (tris mėnesius) pienines karves. Anksčiau buvo skaičiuojamas 12 mėnesių vidurkis (nuo praėjusių metų balandžio 1 d. iki einamųjų metų kovo 30 d.).

Nebus vertinamas rinkai patiektas pieno kiekis. Iki šiol iš pareiškėjų, pretenduojančių į paramą, buvo reikalaujama, kad vidutinis rinkai patiektas pieno kiekis iš vienos pieninės karvės 12 mėnesių laikotarpiu siektų ne mažiau kaip 500 kg.

Vietoje šio kriterijaus atsirado naujas – norintys gauti paramą taip pat turi būti pateikę informaciją ŪGR apie pieninės karvės prieauglio atvedimą arba gaišimą (negyvo prieauglio atvedimą arba išsimetimą) nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2021 m. kovo 31 d. Duomenys apie tai turi būti įregistruoti šiame registre.

Svarbu nepamiršti

Žemės ūkio ministerija primena, kad ūkininkai, norintys gauti susietąją paramą už pienines karves, toje pačioje paraiškoje turi pažymėti, kad nori ją gauti.

Taip pat svarbu nepamiršti ir kitų reikalavimų.

Pieninių veislių karvių laikytojai privalo laikytis Ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašo reikalavimų. Būtina nepavėluoti ir per 7 kalendorines dienas pranešti ne tik pieninių veislių karvių, bet ir prieauglio perkėlimo (išvežimo, atvežimo) ir kaitos (atvedimo, gaišimo, paskerdimo) duomenis ŪGR.

Turintys prisijungimą prie ŪGR laikytojai duomenis gali įsivesti patys. Neturintys prisijungimo, dokumentus gali pateikti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) teritoriniam padaliniui arba pasinaudoti ūkinių gyvūnų ženklinimo ir registravimo paslaugų teikėjo paslaugomis.

Užpildytus ir pasirašytus dokumentus VMVT teritoriniam padaliniui jau galima siųsti ir el. paštu.

Taip pat svarbu nuolat tikrinti, ar pieninės karvės nėra pametusios ausų įsagų. Pastebėjus, kad įsagas pamestas, būtina nedelsiant, ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas, jį užsakyti. Gavus įsagą – tinkamai juo paženklinti karvę.

Reikalavimai tinkamai ženklinti ūkinius gyvūnus ir registruoti juos Ūkinių gyvūnų registre, atgaminti pamestus ausų įsagus nustatytais terminais taikomas visiems galvijams.

Parama nebus skiriama

Planuojantys siekti susietosios paramos turėtų žinoti, kad parama už konkrečią karvę nebus skiriama, jeigu ŪGR nėra duomenų apie jos prieauglio atvedimą arba gaišimą 18 mėn. laikotarpiu (nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2021 m. kovo 31 d.).

Taip pat parama už konkrečią pieninę karvę nebus skiriama, jeigu jos išlaikymo laikotarpiu (2021 m. balandžio 1 d. – birželio 30 d.) valdos valdytojas ar jo partneris duomenis apie jos perkėlimą ir (ar) kaitą pateiks ŪGR pavėluotai – po 7 kalendorinių dienų.

Jeigu šių metų balandžio 1 d. – birželio 30 d. pieninė karvė bus parduota ar dovanota kitos valdos valdytojui ir (ar) partneriui, parama už šią karvę taip pat negalės būti skirta.

Nuo 2021 m. sausio 1 d. visas patikras dėl ūkinių gyvūnų registravimo ir ženklinimo reikalavimų laikymosi atlieka viena institucija – VMVT, kuri perduoda patikrų duomenis VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrui bei Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-04-01

Nuo balandžio 12 d. šalies žemdirbiai galės deklaruoti žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius, prisijungę prie Paraiškų priėmimo informacinės sistemos (PPIS) per e. valdžios vartus ar atvykę į savivaldybės, kurioje registruota žemės ūkio valda, seniūnijas. Deklaravimas vyks iki birželio 7 d. Paraiškas dar bus galima teikti pavėluotai nuo birželio 8 d. iki liepos 2 d., tačiau už kiekvieną pavėluotą darbo dieną išmokos suma bus mažinama 1 proc.

Pakeitimai vykdant šienavimo, žolės tvarkymo įsipareigojimus

Vykdant šienavimo, žolės tvarkymo įsipareigojimus nuo šiol negalima žolės smulkinti ir tolygiai jos paskleisti (mulčiuoti), išskyrus sodų ir uogynų tarpueiliuose, kuriuose yra pieva.
Šienavimo reikalavimas bus taikomas ir žoliniams azotą kaupiantiems augalams ariamojoje žemėje (visi klasifikatoriaus III grupės kodai).

Taip pat patikslinta žaliojo pūdymo apibrėžtis – pūdymas turi būti sėjamas einamaisiais metais ir gali susidaryti ne vien tik iš žolinių augalų.

Naujovės teikiant tiesioginių išmokų paraišką

Paramos už žemės ūkio naudmenas bei kitus plotus bei gyvulius paraiškoje (tiesioginių išmokų paraiška) bus galima prašyti paramos ir pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) priemonės „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ veiklą „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“.

Suteikta galimybė identifikuoti savo plotus pagal jų dirbimo technologiją. Papildomi požymiai dėl bearimės žemės dirbimo technologijos būdu (apie taikytą tiesioginės sėjos technologiją nenaudojant sekliojo dirbimo ir taikytą seklųjį dirbimą arba tiesioginės sėjos technologiją naudojant seklųjį dirbimą) nurodomi pažymint atitinkamus langelius.

Plotai gali būti deklaruojami NEP kodu ir tada, kai kontrolinių žemės sklypų (KŽS) ribos yra pasikeitusios, nurodant auginamų pasėlių klasifikatoriaus kodą. Pareiškėjai Paraiškų priėmimo informacinėje sistemoje (PPIS) išankstinių KŽS ribų pasikeitimų modulyje turi aprašyti KŽS ribų pasikeitimus iki pavėluoto deklaravimo pabaigos (liepos 2 d.).

Pasėlių klasifikatorius papildytas 3 naujais kodais: OUM (Mišrūs uogynai (remiami susietąja parama)), SOM (Mišrūs sodai (remiami susietąja parama)), DAM (Mišrios daržovės (remiamos susietąja parama)). Jais deklaruojama, kai susietąja parama remiami vaisiai, uogos ir daržovės atvirajame grunte yra mišrūs ir nėra galimybės deklaruoti kaip atskirus tam tikros augalų rūšies plotus.

Pareiškėjai, deklaruojantys valstybinės žemės plotus, privalės šios žemės naudojimo ar valdymo teisės patvirtinimo dokumentus pateikti patikrinti seniūnijos (savivaldybės) darbuotojui.

Deklaravimo paraiškos forma papildyta nuostata, jog pareiškėjas žino, kad paukščiams svarbiose teritorijose esančių natūralių pievų, ganyklų, šlapynių, saugomų rūšių radavietės pievų ir ganyklų negalima aparti, persėti kultūrinėmis žolėmis ar apsodinti mišku. Pažeidusiems nors vieną iš kompleksinės paramos reikalavimų bus taikomos sankcijos.

Nebelieka galimybės skirti savanoriškos paramos (1 Eur/ha) ūkininkus vienijančioms organizacijoms.

Deklaruojantys žemės ūkio naudmenas ir pasėlius taip pat galės atnaujinti ir duomenis apie ūkininko ūkį.

Nuotraukų siuntimas naudojantis programėle „NMA agro“

Visi norintys gauti susietąją paramą už vaisius, uogas ir daržoves pareiškėjai, kurie deklaruoja 3 ha ir didesnį vaisių, uogų ir daržovių atvirajame grunte plotą, iki einamųjų metų spalio 1 d., likus ne mažiau kaip 10 darbo dienų iki pirmo derliaus nuėmimo, mobiliąja programėle „NMA agro“ privalo pateikti kiekvieno lauko, kuriame turi matytis užaugintas derlius, nuotraukas. Tokie atvejai, kai užauginto derliaus nėra, tačiau nuotraukose matomi, pvz., gyvi, nenudžiūvę vaismedžiai, jauni sodinukai (tame pačiame lauke deklaruojami ne trumpiau nei 3 m.), nelaikomi nustatytų reikalavimų neatitikimu.

Nustačius, kad daugiamečių pievų Lietuvoje sumažėjo daugiau nei leidžiama ir jei reikalaujama jas atkurti, apie reikalavimo atlikimą pareiškėjas informuoja NMA siųsdamas atkurtų pievų nuotraukas programėle „NMA agro“.

Dokumentų teikimas ir aktualios datos

Jaunasis ūkininkas (juridinis asmuo) iki rugpjūčio 1 d. turi įregistruoti juridinio asmens dalyvius ir valdymo organus Juridinių asmenų registre (JARIS) bei Juridinių asmenų dalyvių informacinėje sistemoje (JADIS).

Siekiantys susietosios paramos už daržovių auginimą uždarajame grunte iki lapkričio 15 d. turi įregistruoti šiltnamius kaip statinius Nekilnojamojo turto registre.

Pareiškėjams, deklaruojantiems per praėjusius 2 metus visiškai nedeklaruotus didesnius nei 2 ha naudmenų ar kitus plotus, nelieka prievolės iki rugsėjo 1 d. pateikti NMA žemės valdymo teisės patvirtinimo dokumentus.

Suteikta galimybė NMA pareiškėjų pateiktus žemės valdymo teisės patvirtinimo dokumentus, kurių duomenų po rugpjūčio 1 d. nėra Valdų registre, perduoti savivaldybių administracijoms, kurių teritorijoje yra valdos centras, kad jie būtų įtraukti į pareiškėjų valdas Valdų registre.

Šaltinis: nma.lt, 2021-04-01

Tačiau po Žemės ūkio ministeriją jau „vaikšto“ kalbos, kad pieno sektoriaus finansavimas bus kitoks, nei iki šiol. Bent jau apie tai prabilta jos atstovų susitikimuose su pieno ūkių šeimininkais.

Du pinigų krepšiai

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) žada didinti finansavimą ir tiesiogines išmokas pieno ūkiams iki 165 mln. eurų. Tokį pažadą žemės ūkio atstovai, diskutuodami dėl žemės ūkio bei pieno sektoriaus strategijos, esą jau išgirdo iš ŽŪM viceministro Pauliaus Lukševičiaus. „Ši suma – tai daug sudėtinių dalių“, – lrytas.lt patikino jis. Pasak ŽŪM Europos Sąjungos reikalų koordinavimo grupės vadovės Jurgitos Stakėnienės, BŽŪP parama, įskaitant EURI lėšas, Lietuvai didėja apie 18 proc., tačiau kaimo plėtrai mažėja 15 proc.

„Štai todėl lėšų planavimas turi būti ypač tikslingas. Prioritetiniu sektoriumi įvardijamas pienininkystės sektorius. reliminariais vertinimais 2021-2027 m. vien pienininkystės sektorius galėtų tikėtis net iki 165 mln. EUR paramos investicijoms į gamybą. Tiesioginių išmokų susietosios paramos vokas kol kas nėra suplanuotas“, – sakė J.Stakėnienė. EURI – tai pildomos ES lėšos, skirtos ūkių tvarumui ir atsparumui, dėl COVID-19 pandemijos, didinti. Lėšos išmokomos ūkininkams pagal Lietuvos 2021-2022 m. kaimo plėtros programos principus. ŽŪM maždaug prieš porą savaičių paskelbė, kad naujojo laikotarpio (2023–2027) BŽŪP finansavimas Lietuvoje didėja kone penktadaliu. Tad kur galėtų būti nukreiptos investicijos?

Vis dar skirsto į grupes

Pasak Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkės Renatos Vilimienės, ne nauji stogai ir nauji pastatai svarbiausi šeimos bei vidutiniams ūkiams, bet gerų veislių, pieningų galvijų bandos. „Pinigai investicijoms visada yra gerai, bet bėda, kad pienininkų bėdos yra sudėtinės. Jas visas kartu ir reikia įveikti. Ne tik smulkieji, bet ir vidutiniai ūkiai nyksta dėl vienos ir pačios svarbiausios priežasties – pieno supirkimo kainos. Šešti metai kalbame tą patį per tą patį – pieno ūkiai yra suskirstyti į dešimt grupių pagal pieno supirkimo kainas. Taigi duok ubagui „Mercedes“, o jis vis tiek neturės degalams pinigų. Gerai, kad atsiranda investicinių priemonių – nesu bambeklė. Esu iš tų, kurie dirba ir nori užsidirbti Bet labai svarbu spręsti visas problemas“, – kalbėjo R.Vilimienė. Ar smulkieji galėtų ūgtelėti, gavę pinigų investicijoms?

Pasak R.Vilimienės, tai jie padarytų, jeigu pieno kainos būtų vienodos ir dideliems, ir mažiems – jei būtų jiems mokama atsižvelgiant į pieno kokybę, o ne karvių skaičių. „Lietuvoje populiariu kalbėti apie plėtrą. Tačiau neabejoju, kad turint net ir tą patį karvių skaičių galima pasiekti daug geresnių rezultatų. Pirmiausia reikia gerinti bandos genetiką ir naudoti tinkamus, pritaikytus kombinuotuosius pašarus. Tad turėdamas 25-30 karvių žmogus gali išgyventi“, – patikino R.Vilimienė. Tačiau gerų veislių karvėms reikia įsigyti reikia pinigų, jų reikia ir geriems pašarams, o pajamos juk gaunamos pardavus pieną. Tai – uždaras ratas, iš kurio ūkiams sunku iųsiveržti. Savo ūkyje R.Vilimenė melžia 26 simentalų veislės karves. Už kilogramą pieno jos ūkiui mokama bazinė kaina yra 0,23 euro.

„Kadangi perkame gerus pašarus, piene yra didelis baltymų kiekis, tad už natūralų pieną mokama kaina pasiekia 0,3 euro. Tačiau tokiam rezultatui pasiekti reikia didelių ir onvesticijų. Tie ūkininkai, kuriems už kilogramą pieno mokama 0,13 – 0,15 eurų, gerų pašarų neįstengs nusipirkti. Ir nesvarbu, kam žmogus parduoda pieną – kooperatyvui, bendrovei-tarpininkei ar tiesiai pieno perdirbimo įmonei, kaina jam mokama ta pati, atsižvelgiant į grupę, kuriai jis priskirtas. Tik tiek, kad kai kurie kooperatyvai savo nariams siūlo „bonusų“, pavyzdžiui, metų pabaigoje išmoka priedą kaip „tryliktąjį atlyginimą“ ar parūpina plėvelės šienainio rulonams paruošti. Tačiau žinau ir tokių žmonių, kurie už pieną tegauna 0,08 euro, ir tai net niekur nėra fiksuojama“, – kalbėjo pašnekovė.

Priėjom liepto galą

„Griškabūdžio“ žemės ūkio bendrovės direktorius bei Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos vadovas Petras Puskunigis patikino: tai, kas vyko iki šiol pieno sektoriuje, atvedė iki liepto galo. Lietuvos žemdirbiai pienu tautos neaprūpina. Ir dabar ypač reikia valdžios pilietiškumo. Tad jeigu ji pabers pinigų, kur pieno ūkiai turi investuoti pirmiausia?

„Pieno ūkiai seniai, nuo 2017-ųjų yra lyg ir užmiršti arba valdžios tiesiog ignoruojami. Tai liudija ne tik didelis ir nuolatinis karvių skaičiaus mažėjimas, bet ir pačios produkcijos sumenkęs kiekis. Palyginti su 2020-ųjų kovu, žaliavinio pieno kiekis per metus sumažėjo kone 6 proc.“, – kalbėjo P.Puskunigis. Viena, yra daug ūkių, kuriems reikia investicijų tam, kad neterštų aplinkos – vadinamajam žalinimui. „Mes gi savo bendrovėje tai padarėme per krizę, tikėdamiesi geresnių laikų – smarkiai sumažinome metano dujų išmetimą. Tai daroma ir tinkamai šeriant gyvulius, ir investavus į mėšlo saugyklas. Parengėme dar vieną planą, skirtą probiotikams naudoti mėšle. Ir jau matyti rezultatai – organinės trąšos iš jo labai geros“, – aiškino bendrovės vadovas.

Antra, investicijų rekia ne tik naujų karvidžių statyboms, o jų sumos – milijoninės. „Griškabūdžio ūkyje yra apie 1500 ha žemės, gyvulių – apie 2 tūkst., iš jų melžiamų karvių – apie 1 tūkst. Pamažu papildome naująjį 700 vietų kompleksą. Tai buvo didžiulė investicija, o mums skirta parama nesiekė nė 8 proc. Daugelyje bendrovių būtina rekonstruoti karvides. Jios investavo prieš 15 metų, kai buvo palankus pienininkystei laikas, o dabar įdiegta įranga jau yra pasenusi“, – sakė P.Puskunigis.

Ištiktų badas?

Tai, kad Lietuvoje pieno sektorius daug metų buvo ignoruojamas sektorius, liudija būtent sumenkęs žaliavinio pieno kiekis. Nes daug ūkių atsisakė pienininkystės. Pasak P.Puskunigio, tuo tarpu aplinkinės šalys – lenkai, latviai, estai – aiškina, kad didins 12 proc. metano išmetimus ir būtent dėl to, kad didins pieno gamybą, investuodami į stambius ūkius. Olandijoje dabar masiškai naikinami ūkiai iki 100 karvių. Jie išparduoda įrangą, nes tokio dydžio ūkiai nebėra efektyvūs. „Pagal Lietuvoje suvartojamą pieno kiekį esame uodegoje. Per metus primelžiama apie 1,3 mln. kilogramų pieno, o vidaus rinkoje jo sunaudojama per 0,9 mln.

Vienam lietuviui per metus tenka 200 litrų lietuviško pieno, tuo tarpu suomis jo suvartoja 420 litrų. vadinasi, savo pieno turime vos pusę tiek, kiek reikėtų. Todėl į Lietuvą importuojama labai daug pieno ir jo produktų produktų. Jeigu kas nors atsitiktų, – jeigu dar kokia nors pandemija užblokuotų sienas tarp valstybių, sau pieno neturėtume tiek, kiek reikia“, – įžvalgomis pasidalino „Griškabūdžio“ vadovas.

Šaltinis: lrytas.lt, Audrė Srėbalienė, 2021-04-01

Ką tik pamelžtas pienas gali būti puikios kokybės. Bet jei jis tinkamai neatšaldomas ir nėra laikomas specialiuose šaldytuvuose, o, tarkime, supilstomas į bidonus, į kuriuos tik primerkiama užšaldyto vandens bambalių, ji kaipmat suprastėja.

Piene natūraliai yra įvairių bakterijų, kurios, esant palankiai temperatūrai, sparčiai dauginasi. Ir laiku neatvėsintas pienas greitai sugyžta, o paskui ir surūgsta. Šįmet sausį buvo pakeistos kelios svarbios Pieno supirkimo taisyklių nuostatos, susijusios su parduodamo pieno atšaldymu, mėginių ėmimo tvarka ir jų kontrole. Ūkininkams tai nemenkas iššūkis, nes be investicijų numatytų reikalavimų nepavyks įvykdyti. Teigiama, kad naujosios taisyklės padės pasiekti ekologinių tikslų. O naudą dėl pagerėjusios parduodamo pieno kokybės turėtų pajusti ir ūkininkai, ir pirkėjai.

Kokybė nėra blizganti

„Pamelžtas pienas iš karto turi būti atšaldomas iki nurodomos 8 laipsnių temperatūros. Tai vienas reikalavimų pieno kokybei, nustatytas ES teisės aktuose. Jei pienas išvežamas kas antrą dieną, jis privalo būti atvėsinamas iki 6 laipsnių“, – paaiškino Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Maisto pramonės ir kokybės skyriaus vyriausioji specialistė Vida Kučinskienė.

Lietuvoje iki šiol taikoma išimtis, kad fermose žalio pieno temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip 8 laipsniai, išskyrus atvejus, kai pienas perdirbėjams pristatomas per 2 valandas po melžimo. Bet tokia išimtis neatitinka ES reglamente nustatytų sąlygų. Pasak V.Kučinskienės, tyrimų duomenys akivaizdžiai rodo, kad nuperkamo pieno kokybė ne visais atvejais tinkama. „Nemažai yra pieno, kuriame, atvežus jį į perdirbimo įmones, bendras bakterijų skaičius viršija nustatytus reikalavimus.

Viena problemų yra būtent ta, kad pamelžtas pienas nėra iš karto tinkamai atšaldomas. Todėl Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT), kuri yra atsakinga, kad vartotojams būtų tiekiami kokybiški ir saugūs pieno produktai, pasiūlė parengti Pieno supirkimo taisyklių pakeitimus ir numatyti temperatūros režimo reikalavimus“, – paaiškino ŽŪM specialistė. Kadangi tokiam pokyčiui pieno ūkiai turi pasiruošti, bus taikomas pereinamasis laikotarpis – šie reikalavimai įsigalios nuo 2023-iųjų sausio.

Atsikratys falsifikatų

Kita naujųjų taisyklių nuostata jau įsigaliojo kovo 1-ąją. Jeigu laboratorijoje nustatomi netapatūs pieno mėginio tyrimai, užfiksuojama, kad pats mėginys yra falsifikuotas. Manoma, jog ši sugriežtinta kontrolės priemonė naudinga ūkininkams, nes neretai pieno supirkėjai sukčiauja klastodami mėginius ir pateikia ne paimtus iš konkretaus ūkio, bet tokius, kuriuose baltymų ir riebalų kiekis yra mažesnis. Todėl su ūkininkais atsiskaitoma nesąžiningai.

Anot bendrovės „Pieno tyrimai“ direktorės Laimos Urbšienės, koks mėginys įmonei pateikiamas, toks ir ištiriamas. „Negalime matyti, kas vyksta imant mėginius. Bet VMVT tikrina, ar tapatūs yra laboratorinių tyrimų rezultatai tų mėginių, kurie pateikiami laboratorijai, ir tų, kuriuos pati VMVT paima ūkiuose“, – paaiškino L.Urbšienė. Kokybės tyrėjai kasmet išsiaiškina šimtus atvejų, kai tarpininkai bando falsifikuoti superkamo pieno kokybę. Jie manipuliuoja rodikliais siekdami sau didesnės finansinės naudos: ūkininkams mokama mažiau, o perdirbėjams parduodama brangiau.

Yra ir dar viena šio pakeitimo nauda – ekologija. „Pieno tyrimai“ kasmet atlieka dešimtis tūkstančių superkamo pieno kokybės tyrimų. Tam sunaudojama galybė plastikinių mėgintuvėlių. Taigi naujoji tvarka padės kone trečdaliu sumažinti plastiko kiekį. „Mėgintuvėlių reikės mažiau, nes mažiau reikės paimti pieno mėginių – iš vieno atliksime daugiau tyrimų“, – sakė L.Urbšienė.

Siūlo net saulės jėgaines

Pasak ŽŪM Tvarios žemės ūkio gamybos politikos grupės vyriausiojo patarėjo Sauliaus Jasiaus, kokybiško pieno gamyba glaudžiai susijusi su tvariu ūkininkavimu. „Kokybė išlieka nepakitusi, kai pienas skubiai atvėsinamas ir laikomas tinkamą temperatūrą palaikančiuose šaldymo įrenginiuose. Svarbiausia, kokią energiją naudoja šaldymo įranga. Šiuo metu dažniausiai tam naudojama elektra iš tinklo. Bet daug veiksmingiau būtų, jei ūkiai patys gamintųsi elektrą iš atsinaujinančių šaltinių, pavyzdžiui, saulės jėgainių, sumontuotų ant karvidžių stogų“, – kalbėjo S.Jasius.

Pasak jo, tai smarkiai sumažintų elektros sąnaudas, o investicijoms ūkiai gali pasinaudoti parama iš Klimato kaitos programos. „Dideliems ir vidutinio dydžio ūkiams tokia parama būtų priimtina, juk kompensuojama maždaug trečdalis investicijų. Stambiausi pieno ūkiai yra pažangiausi, o dabar kyla ir nauja banga – iš mėšlo išsiskiriančių metano dujų panaudojimas biodujų gamybai. Tad šaldymo įrenginiai gali būti maitinami elektra, pagaminta deginant biodujas“, – sakė S.Jasius.

Yra ir antrinės energijos naudojimo technologijos, kai dar vamzdynais tekančio pieno šiluma yra surenkama ir panaudojama šildyti vandeniui, kuris naudojamas įrangai plauti ar darbuotojams praustis duše. Pasak S.Jasiaus, pieno ūkius galima taip atnaujinti, kad jie būtų tvarūs. Technologijos jiems padėtų pasiekti svarbiausio tikslo – geros pieno kokybės.

Galės pasinaudoti ir siūloma parama

Pasak V.Kučinskienės, naujieji reikalavimai nėra staigmena. Pernai ūkininkai buvo kviečiami naudotis parama smulkiesiems ūkiams – gamintojams, kurie laiko ne daugiau kaip 9 karves, buvo skiriama 100 proc. išmoka, siekianti iki 15 tūkst. eurų. Tokios paramos pernai kreipėsi 539 smulkieji pienininkai. Bendra jų prašoma paramos suma sudaro apie 8 mln. eurų, nors iš viso tam buvo numatyta 12,7 mln. eurų. „Ir šiais metais pieno gamintojams bus sudaryta galimybė gauti paramos pieno melžimo ir šaldymo įrangai įsigyti“, – teigė V.Kučinskienė.

Šaltinis: lrytas.lt, 2021-04-01, Audrė Srėbalienė

Seimo Kaimo reikalų komiteto nuotoliniame posėdyje kalbėjęs parlamentaras Juozas Baublys atkreipė dėmesį, kad būtų buvę racionalu keičiant deklaravimo tvarką vis dėlto leisti dalį (3-5 proc.) deklaruojamo ploto mulčiuoti. Anot jo, dažnai nutinka, kad prie laukų atsiranda maži žemės ploteliai, kuriuos sunku įdirbti, tad čia būdavo šienaujama ir susmulkinama, o dabar teks tą žolę išvežti ar kitaip sutvarkyti. Jis priminė, kad sunkumų gali kilti ir sodininkams bei bitininkams.

Jam atsakydamas žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas tikino, kad sodams ir uogynams jau dabar taikoma išimtis ir žolės išvežti nereikia. „Jei bitininkai ilgametes natūralias pievas ir ganyklas šienaus, palikdami fitomasę pievose, tų pievų kokybė suprastės ir ten žydinčių augalų nebus. Medingų augalų šienavimas išvis nevyksta, nes tai ne pievos ir ganyklos“, – kalbėjo ministras. Jis pabrėžė, kad mulčiavimas nėra ūkininkavimas ir kaip priemonė tik blogina ilgametes pievas ir ganyklas, tad „visiškai neaišku, kodėl ji turi likti“. Fitomasė ar šienas galės likti laukuose ritiniuose. Vis dėlto parlamentinio komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis pasigedo glaudesnio bendradarbiavimo su komitetu dar rengiant taisykles.

„Kiek strateginiame planavime yra specialistų, žinančių technologijas? Nuolat vykdome kontrolę dėl išmokų metodikos, bet jos rengime mes nesusiję ir nedalyvaujame. Manau, kad tai, turbūt, nėra visai gerai, nes paskui tik bėgame paskui rezultatą ir sakome, kodėl taip darote“, – kalbėjo V. Pranckietis. Posėdyje prisiminta ir pernai asociacijoms skirta parama 1 euras nuo 1 ha – šiemet tokios galimybės nebeliko. Pasak ministro, to priežastis ne pats kreipimasis į teismą, bet galimas prieštaravimas ES reglamentui. Tad iškyla grėsmė, kad, tęsiant priemonę, po teismo sprendimo galėtų tekti grąžinti pinigus į ES biudžetą.

„Manau, kad mes rasime kitas priemones, kaip tą paramą asocijuotoms organizacijoms paskirstyti tolygiau. (…) Aš tokią galimybę (buvusią tvarką, – red.) matau kaip gerą, bet susidūrimas su galimu prieštaravimu reglamentui iš tikrųjų kelia dideles rizikas. Jei teismo sprendimas bus palankus žemės ūkio ministro įsakymui, tai tikrai prie tos priemonės grįšime – net nėra politinio klausimo“, – kalbėjo K. Navickas. Diskusijose svarstyta ir apie galimybę dėl pandemijos pratęsti pagrindinio deklaravimo laiką, dėl analogiškų priežasčių siūlyta pratęsti ir žemės ūkio technikos apžiūras. Tiek socialiniai partneriai, tiek Seimo nariai išsakė mintis, kad deklaravimą vykdantys žemės ūkio specialistai ir Valstybinės maisto bei veterinarijos tarnybos darbuotojai turėtų būti skiepijami nuo COVID-19 prioriteto tvarka.

Žemės ūkio ministerijos 1-ojo Europos Sąjungos paramos skyriaus vedėja Rasa Motiejaitė pristatė, kad šiemet deklaruojantiems kvietrugius, kviečius, miežius, avižas, rugius, rapsus, lubinus, pupas, žirnius, kurių bendras plotas yra 30 ha ir daugiau, ir (arba) bulves, kurių bendras plotas yra 10 ha ir daugiau, dar lieka galimybė nurodyti augalų veislę kaip „nežinoma“. Ji atkreipė dėmesį, kad augalų veislių klasifikatorius papildytas Europos veislių katalogo augalų veislėmis. Tarp kitų šių metų deklaravimo pokyčių – ir tai, kad norintys gauti susietąją paramą už vaisius, uogas, daržoves ir deklaruojantys 3 ha ir didesnį plotą, privalės mobiliąja programėle „NMA agro“ pateikti lauko, kuriame matosi užaugintas derlius, nuotraukas.

Tai turės būti padaryta iki spalio 1 d., bet likus ne mažiau kaip 10 darbo dienų iki pirmo derliaus nuėmimo Patikslinta ir žaliojo pūdymo apibrėžtis – jis turi būti sėjamas einamaisiais metais ir gali susidaryti ne vien tik iš žolinių augalų. Deklaravimo metu taip pat bus galima atnaujinti ir duomenis apie ūkininko ūkį, deklaruojant plotus bus galima juos identifikuoti pagal dirbimo technologiją, atsiranda galimybė patikslinti, kokia taikoma bearimė technologija. Pareiškėjai, deklaruojantys valstybinės žemės plotus, privalės šios žemės naudojimo ar valdymo teisės patvirtinimo dokumentus pateikti patikrinti seniūnijos ar savivaldybės darbuotojui.

Deklaravimo paraiškos forma papildyta nuostata, jog pareiškėjas žino, kad paukščiams svarbiose teritorijose esančių natūralių pievų, ganyklų, šlapynių, saugomų rūšių radavietės pievų ir ganyklų negalima aparti, persėti kultūrinėmis žolėmis ar apsodinti mišku. Pažeidusiems nors vieną iš kompleksinės paramos reikalavimų bus taikomos sankcijos. Deklaravimas numatytas nuo balandžio 12 d. iki birželio 7 d. Paraiškas bus galima teikti ir pavėluotai: nuo birželio 8 d. iki liepos 2 d., tačiau už kiekvieną pavėluotą darbo dieną išmokos suma bus mažinama 1 proc.

Šaltinis: manoukis.lt, 2021-04-02

Žemės ūkio ministerija teigia patobulinusi Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašą, tuo tarpu žemdirbiai sako, kad ir šįkart jokių derinimų su jais nebuvo. Prie šio klausimo trečiadienį grįžo kiek pasikeitęs parlamentinis Kaimo reikalų komitetas. Jame buvusį žemės ūkio ministrą Giedrių Surplį pakeitė Gintautas Kindurys, prieš tai dirbęs Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete.

Tuo tarpu G. Surplys nuo šiol dirbs Užsienio reikalų komitete. Seimo Kaimo reikalų komitetas minėtu klausimu jau diskutavo vasario pradžioje, tada žemės ūkio bei aplinkos ministrams buvo rekomenduota šį jų įsakymą atšaukti. Esamą situaciją pristatęs žemės ūkio viceministras Donatas Dudutis teigė, kad ministrų įsakymo „svarstymas vyko išsamiai ir giliai bei buvo stengtasi maksimaliai pagerinti smulkesniųjų gyvulių laikytojų situaciją“. Anot jo, buvo bandyta nustatyti tokius reikalavimus, kad būtų maksimaliai sumažinta taršos ir galimų sankcijų grėsmė.

Tad dabartiniame ministrų įsakymo projekte numatoma, kad bus galima laikyti mėšlą rietuvėse 6 mėn., tame tarpe ir žiemą. Tačiau tai daryti galės tik tie, kurie laiko ne daugiau kaip 50 sąlyginių gyvulių (SG). Rietuvių hidroizoliacinis sluoksnis privalės būti iš ne mažiau kaip 50 cm storio orasausių durpių arba 70 cm storio smulkintų šiaudų ar medžio lapų. Aikštelė, kurioje laikomos rietuvės, turės būti iš visų pusių apjuosta 50 cm aukščio žemių pylimu, o rietuvė turi būti uždengta plėvele, žemėmis, durpėmis ar smulkintais šiaudais pasirinktinai. Konkrečiame lauke rietuvė galės būti tokio dydžio, kokio reikia būtent tam laukui patręšti. Pasak viceministro, laikant virš 50 SG ir ūkis jau yra didesnis, ir mėšlo kiekiai susidaro nemaži. „Virš 50 SG laikantys yra pakankamai pajėgūs laikytis reikalavimų mėšlą laikyti mėšlidėse arba srutų laikymo talpose.

Šitie reikalavimai nėra mūsų fantazija, turime padėkoti tuometiniam Žemės ūkio universitetui, kurio Vandens ūkio institutas dar 2007 m. mokslinių darbų pagrindu parengė konkrečias rekomendacijas, mes jas perkėlėme į įsakymo projektą. Tai yra galimybė ir gintis prieš Europos Komisijos auditorius, kad ne patys sugalvojome, bet tai yra mokslininkų rekomendacijos“, – sprendimus argumentavo D. Dudutis.

Taip pat, jo teigimu, ketinama pasitelkti mokslą ir atlikti tyrimą – du metus planuojama stebėti mėšlo tvarkymą pagal naują tvarką ir nustatyti, ar tikrai tos taršos nėra. Vis dėlto nors jis teigė, kad naujai parengta tvarka yra net ne kompromisas, „o maksimalus atsižvelgimas į ūkininkų padėtį ir jų reikalavimus“, tiek Seimo nariai, tiek žemdirbių atstovai abejojo pasirinkta 50 SG riba, kėlė klausimą, kodėl žadėtas atšaukti įsakymas yra keičiamas, o ne tiesiog naikinamas.

„Stambūs ūkiai, kurie veža į laukus ir deda į rietuves, jie tai daro pagal tręšimo planus. Rietuvių vieta suderinama su Aplinkos apsaugos agentūromis. Šnekama, kad Lietuva yra jautri nitratams teritorija, bet tokios pat yra ir Danija, Airija, Slovėnija – ten tas leidžiama. Pirma įvertinkite Žemės ūkio ministerijos specialistų kompetenciją, kurie pateikia tokius siūlymus ir klaidina ministerijos vadovybę”, – kalbėjo Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis, teigdamas, kad taip ir atgrasoma nuo gyvulininkystės bei pienininkystės ir apgailestaudamas, kad tokie siūlymai ateina būtent iš Žemės ūkio ministerijos, kuri turėtų palaikyti žemės ūkį. Jis taip pat pasigedo dialogo su žemdirbių atstovais.

„Niekas nederino su savivalda, išsiuntėme pastabas, paprašėme, ko norime, jūs paėmėte, nusprendėte, įdėjote į sistemą… Sukvieskite visus per nuotolį, pereikime per tas mūsų visų pastabas, pasiimkime mokslą…“, – ragino J. Sviderskis Jam pritarė ir Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas, teigdamas, kad poslinkis į gerą, bet, pateikus ministerijai siūlymus, ji „užsidarė ir nematėme, kas ten vyksta, tarsi labai slaptas dalykas būtų“.

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas Jonas Vilionis svarstė, kas bus, jei ūkyje yra 50 SG, o karvė apsiveršiuoja ir gyvulių skaičius padidėja – atvažiuos ir baus? Jis taip pat pritarė, kad į žemdirbių reikalavimus neatsižvelgta. „Čia ne mūsų, žemdirbių ministerija. Matome antrą aplinkos ministeriją – tik žabangas nori dėti“, – emocingai kalbėjo J. Vilionis. Diskusijos ir iš jos išplaukiančių rezultatų teisės aktuose pasigedo ir Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos valdybos pirmininkė Regina Bernatonienė.

„Turi būti ta diskusija gerokai anksčiau, o ne nurodymų primetimas. (…) Nepaisant to, kad nėra logikos dėl 50 SG, yra ir kitokių dalykų, kai gali to mėšlo susikaupti mažiau turint ir didelę bandą“, – į praktikų siūlymus atsižvelgti ragino R. Bernatonienė. Parlamento nariai svarstė, kad vis dėlto prieš atsirasdamas teisės aktų projektų sistemoje Aprašas turėjo būti suderintas su socialiniais partneriais. Šiuo metu Teisės aktų projektų sistemoje nurodoma, kad šiam aprašo pakeitimui suinteresuotų institucijų bei visuomenės siūlymų ir pastabų laukiama nuo kovo 30 d. iki balandžio 14 d.

Šaltinis: manoukis.lt, 2021-04-01