Žemės ūkio naujienos: 2021-05-06

Plėtojant skaitmenizavimą ir mažint privalomų patikros metu teikti dokumentų skaičių, atsiranda prievolė trąšų ir pievų tvarkymo žurnalus pildyti tik elektroniniu būdu. Paraiškų priėmimo informacinėje sistemoje „Trąšų ir kalkinimo medžiagų naudojimo“ žurnalą reikia užpildyti per 5 darbo dienas, o ,,Pievų ir ganyklų tvarkymo“ – per 3 darbo dienas. Žurnalus gali pildyti pats pareiškėjas arba kreiptis pagalbos į seniūnijos darbuotojus.

Pievas natūrinėse teritorijose reikia sutvarkyti iki spalio 30 d., tačiau gyvulius jose galima ganyti be apribojimų – ganiavos laikotarpis neapibrėžtas. Pareiškėjams, turintiems ne mažiau nei 0,3 sąlyginio gyvulio (SG) hektarui, panaikinama prievolė nuganytas pievas papildomai šienauti. Po ganymo likęs nedidelis žolės kiekis nebus laikomas pažeidimu ir reikalavimų neatitikimu.

Atsižvelgiant į žemdirbių prašymus, dabar pareiškėjai, turintys ne mažiau kaip 0,5 SG hektarui, galės žolės likučius ganytuose plotuose, esant poreikiui, susmulkinti ir paskleisti. Visais kitais atvejais žolės smulkinimas ir skleidimas yra draudžiamas.

Ūkininkai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad siekiant mažinti dirvožemio eroziją, nuo 2022 m. parama už juodąjį pūdymą nebebus teikiama. 2021 m. yra paskutinieji metai, kada ši parama teikiama „Natura 2000“ vietovėse.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-05-05

Iš viso vertinta 78 kategorijų produktai 9 stambiose grupėse: produkto dizaino, pakuočių, komunikacijos, vartotojo sąsajos, vartotojo patirties, paslaugų, architektūros, interjero architektūros, profesionalios koncepcijos dizaino grupėje. Šių metų konkurso nugalėtojų sąraše – 3 176 produktai, iš jų 75 įvertinti kaip patys geriausi ir jiems skirtas auksinis IF apdovanojimas.

Gausiausia produkto dizaino grupė, sujungusi 23 kategorijas, tokias kaip automobiliai / transportas, sportas / dviračiai, laisvalaikis, statybų technologijos, pramonė / įrankiai, kompiuteriai, baldai, medicinos įranga ir kitas. Jos nugalėtojais paskelbti 2 025 produktai, tarp jų ir Valtra G135 traktorius ir John Deere X9 javų kombainas. Beje, abi šios žemės ūkio mašinos apdovanotos ir „Red Dot 2021“ dizaino konkurse. Iš viso šiais metais konkursui pateikta beveik 10 tūkst. paraiškų iš 52 pasaulio šalių.

Pernai pristatytos naujos G serijos Valtra traktorius, beveik 100 narių komisijos vertinimu, vienas geriausių universalių traktorių, akį traukiantis savo dizainu, taip pat funkcionalumu. „Pasviręs gaubtas ir didelis stogo langas užtikrina puikų matomumą ir judrumą. Kiekviena detalė iki pat aliuminio laiptelių sukurta taip, kad garantuotų maksimalų saugumą purvo sąlygomis (dauguma traktoriaus avarijų įvyksta vairuotojui lipant į kabiną ar iš jos)“, – rašoma komisijos komentare.

Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad kiekvienas Valtra traktorius sukurtas taip, kad galima būtų naudoti 100 proc. atsinaujinančius degalus. „Laimėti tokį konkurencingą konkursą su naujuoju Valtra G135 yra stulbinama. Niekada anksčiau ta pati mašina nėra pelniusi tiek „Red Dot“, tiek „IF Design Award“ konkursų apdovanojimų, bet būtent tai ir nutiko per „Valtra“ 70-ąsias metines, tad tai neabejotinai yra labai graži vyšnia ant šventinio torto!“, – komentuoja„Valtra“ pramoninio dizaino ir vartotojų patirties vadovas Kimmo‘as Wihinen‘as (Kimas Vihinenas).

G serijos traktorius yra kompaktiška ir universali mašina, kurią galima patogiai valdyti atliekant bet kokias užduotis, įskaitant ir darbus su priekiniu krautuvu. Ši serija sujungia kompaktišką dydį su judrumu ir moderniu dizainu. Konkurso „IF Design Award“ komisijos nariai, vertindami galingiausią John Deere X9 javų kombainą pabrėžė agresyvią jo išvaizdą ir aktyvią poziciją, kuri atspindi nesustabdomą, tačiau rafinuotą galią.

„Kampuotos formos, paryškintos ne apskritomis ratų arkomis, išreiškia mechaninį stiprumą ir vizualiai suderina vikšrinę versiją, geriau integruodamos visus priedus, suteikiančius holistinę produkto išvaizdą. Ant iškilaus paviršiaus atnaujinta geltona juosta išskiria ir pabrėžia prekės ženklą. Kombaino kabina užtikrina patogumą, matomumą ir valdymo efektyvumą.

Visas išorinis apšvietimas atnaujintas iki LED technologijos su integruotais firminiais apšvietimo elementais“, – rašoma komisijos komentare. Dizaino konkursas „IF Design Award“ Vokietijoje organizuojamas nuo 1953 metų. Nugalėtojų apdovanojimo ceremonija nuotoliniu būdu vyks gegužės 10 dieną.

Šaltinis: manoukis.lt, 2021-05-06

Vokietijos žemės ūkio ministrė Julia Klöckner (Julia Klöckner) ketina problemą spręsti įvairiomis priemonėmis, kurios stabdytų spekuliacijas žeme ir padėtų jos įsigyti ūkininkams, rašo portalas agrarheute.com. Nuo 2005 m. žemės ūkio paskirties žemės kainos Vokietijoje padidėjo daugiau nei 200 proc. arba daugiau negu du kartus.

Ūkininkai nebeišgali įsigyti žemės, nes turtingi holdingai investuoja dideles lėšas į žemės ūkio valdas. Pardavimų statistika rodo, kad 2005 metais hektaras žemės ūkio paskirties žemės Vokietijoje kainavo vidutiniškai 8 692 eurus. O 2019 metais ūkininkas už tą patį plotą turėjo mokėti net 26 439 eurus. Vokietijos žemės ūkio ministerijos duomenimis, žemės ūkio produktyvumas per tą patį laikotarpį padidėjo tik 22 procentais.

Tai reiškia, kad staigaus žemės kainų augimo negalima paaiškinti agrarinės gamybos produktyvumo padidėjimu. Federalinės vyriausybės požiūriu, pagrindinis tokio žemės kainų kilimo variklis yra spekuliantai, nes riboti naudmenų ištekliai žada gerą grąžą, o ūkininkai dėl silpnesnių finansinių galimybių šioje kovoje tampa menkais konkurentais.

Vien per laikotarpį nuo 2007 iki 2017 m. dėl tarpregioninių holdingo kompanijų veiklos jau ir taip didelės žemės ūkio įmonės padidino savo plotą vidutiniškai 41 proc. Pasak J. Klöckner, tik Badeno-Viurtembergo žemės valdžia pagal savo kompetenciją ėmėsi veiksmingų priemonių kovoti su žemės spekuliacija. Visos kitos federalinės šalies žemės, kaip teigė ministrė, irgi turi reikiamus teisės instrumentus, tačiau jų netaiko nuosekliai.

Todėl žemės ūkio ministrė pasiūlė 11 atsakomųjų priemonių, įskaitant akcijų pirkimą ūkiuose, vadinamuosius akcijų sandorius, kurie turėtų būti įtraukti į žemės įstatymą. Pasak ministrės, jauniems ūkininkams ir pradedančioms įmonėms turi būti suteikta geresnė prieiga prie žemės rinkos, pavyzdžiui, privatizuojant federalines žemes. Turėtų būti remiama ūkių galimybė gauti tam reikiamo kapitalo. Be to, federalinės ir valstybinės valdžios institucijoms nurodyta parengti veiksmingas priemones, kurios sustabdytų naudmenų pašalinimą iš žemės ūkio veiklos.

Dėl tokių pokyčių nuo 1992 m. Vokietija jau prarado 1,5 milijono hektarų žemės ūkio paskirties žemės. Savo iniciatyvoje dėl sąžiningos žemės rinkos J. Klöckner teigia, kad kainų didėjimui tokioms deficitinėms prekėms, kaip žemė, iš principo neprieštarauja. Tačiau blogai, jog vis didesnė pajamų dalis atitenka ne tiesioginiams žemės ūkio naudmenų savininkams, o investuotojams, kuriems dabar priklauso net 60 procentų žemės ūkio paskirties žemės.

Šaltinis: manoukis.lt, 2021-05-05

Sausį Lietuvoje dirbo 22,4 tūkst. mažiau apdraustųjų Sodroje negu prieš metus – tiek, kiek gyvena visame Kėdainių mieste. Tačiau jau kovą šis rodiklis sumenko perpus. 2021 metų kovą palyginus su 2020 metų kovu šalyje darbuojasi jau tik 10 tūkst. mažiau apdraustųjų. Kovą Lietuvoje dirbo 1,267 mln. gyventojų, kai sausį – 1,256 mln.

„Apdraustųjų skaičius labiausiai smuko pernai gegužės – balandžio mėnesiais, prasidėjus pirmajai pandemijos bangai ir buvus didelei nežinomybei. Vėliau apdraustųjų skaičius vis po truputį augo, ir nors šių metų kovo mėnesį jis išlieka mažesnis nei prieš metus, darbo rinkoje stebime daugiau teigiamų ženklų: priėmimų-atleidimų balansas pirmuosius šių metų mėnesius teigiamas, panašios tendencijos preliminariai stebimos ir balandį. Nedarbo išmokų gavėjų skaičius nebeauga“, – 15min komentavo „Sodros“ Statistikos, analizės ir prognozės skyriaus patarėja Kristina Zitikytė.

Pasak jos, tiek per pirmąjį, tiek per antrąjį karantiną apdraustųjų skaičiaus kritimą pristabdo mokamos subsidijos už prastovas. Tiesa, situaciją vertinant ne pagal tai, kiek žmonių iš tiesų dirba, o pagal tai, kiek registruojasi bedarbiais, situacija atrodo kur kas niūresnė. Užimtumo tarnybos duomenimis, oficialus nedarbas balandžio pradžioje siekė 15,1 proc., kai prieš metus buvo apie 10 proc. Per mėnesį nedarbas sumažėjo tik 1 procentiniu punktu. Duomenų analitikos bendrovės „Scorify“ direktorius Žilvinas Milerius mano, kad tai, jog registruotas nedarbas išlieka aukštas, bet lygiagrečiai auga ir sukuriamų darbo vietų skaičius reiškia, jog registruotų bedarbių skaičius auga neregistruotų bedarbių sąskaita.

„O tai gali vykti dėl įvairiausių priežasčių, pavyzdžiui, dėl palankesnių nei iki tol nedarbo išmokų. Tad šiuo metu bedarbių skaičius tik iš dalies (ir labai nedidelės) susijęs su darbo vietų skaičiumi. Įmonės šiuo metu yra deklaravusios 1381 tūkst. darbuotojų, prieš pandemiją Lietuvos įmonėse buvo sukurta 1388 tūkst. darbo vietų – tad iki pandeminio lygio dar trūksta 8 tūkst. darbo vietų. Tačiau palyginti su pernai metų balandžio pradžia, darbo vietų šiuo metu sukurta jau 4 tūkst. daugiau“, – komentavo Ž.Milerius.

Žemės ūkis – darbuotojų mažėjo sparčiausiai, bet laikosi geriausiai

Panagrinėjus darbuotojų pokytį pagal atskirus sektorius matyti, kad nė vienas jų pernelyg nenukraujavo. „Scorify“ atlikta įmonėse sukurtų darbo vietų apžvalga pagal Sodros duomenis – 104 tūkst. įmonių, kurios deklaravo savo darbuotojų skaičių, rodo, kad ženkliau darbuotojų skaičius susitraukė žemės ūkyje (-3 proc.), mažmeninėje prekyboje (-2,8 proc.), paslaugų (-2,7 proc.) ir finansinių paslaugų (-2,3 proc.) sektoriuje. Apžvelgdama darbuotojų pokyčio statistiką ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė tvirtino didelių netikėtumų nematanti. Ekonomistę kiek nustebino smarkiau sumažėjęs darbuotojų skaičius žemės ūkyje, tačiau šiai tendencijai pašnekovė turi paaiškinimą.

„Žemės ūkis yra sezoninė veikla ir balandis nėra tinkamas metas lyginti ir vertinti šio sektoriaus sveikatą pagal darbuotojų skaičių. Kai prasideda pagrindiniai darbai, labai stipriai išauga darbuotojų skaičius ir tada logiška vertinti užimtumą“, – mano I.Genytė-Pikčienė. Ž.Milerius pritaria, kad nepaisant sumažėjusių darbuotojų skaičiaus žemės ūkio sektorius – vienas mažiausiai nukentėjusių nuo pandemijos.

„Žemės ūkyje vis dar dirba 1 tūkst. mažiau darbuotojų, nei iki pandemijos – sektorius intertiškiau reaguoja į pandemiją. Nuo pandemijos vienaip ar kitaip nukentėjo visos įmonės, tačiau mūsų skaičiuojamas COVID-19 poveikio reitingas prognozuoja, kad žemės ūkis bus vienas mažiausiai paveiktų sektorių – tik kas dešimta žemės ūkio įmonė yra pandemijos veikiama ypač stipriai. Palyginimui – tokį poveikį pandemija turi trečdaliui paslaugų sektoriaus įmonių“, – sakė Ž.Milerius.

Jo nuomone, tai vienas saugiausių verslo sektorių Lietuvoje – žemės ūkio įmonių rizikos reitingų pasiskirstymas taip pat signalizuoja apie mažą verslo riziką, kurios pandemija ženkliai nepadidino.

„Apskritai sektoriuje rizika yra pasiskirsčiusi ypač palankiai – daugiau nei 50 proc. šio sektoriaus įmonių turi aukštesnį ir aukščiausią reitingą, t.y. jų rizika yra labai žema. Nors sektorius yra labai priklausomas nuo gamtinių sąlygų ir derliaus, panašu, kad bendrovės yra išmokę dirbti su šia rizika, moka paskirstyti finansinius resursus, turi atsargų mažiau sėkmingų metų nuostoliams padengti“, – komentavo „Scorify“ vadovas.
„Nei vienas kitas sektorius Lietuvoje negali pasigirti tokia žema rizika, ir tokiomis stabiliomis ir sėkmingai veikiančiomis įmonėmis“, – pridūrė „Scorify“ vadovas.

Paslaugų sektoriuje – 3,7 tūkst. mažiau darbuotojų

Nagrinėjant darbuotojų skaičiaus pokytį kituose sektoriuose, „INVL Asset Management“ vyriausiosios ekonomistės nestebina, kad reikšmingesnį darbuotojų sumažėjimą per metus pajuto uždaryti sektoriai, tokie, kaip mažmeninė prekyba, paslaugos. Tiesa, pagal darbuotojų skaičių šie sektoriai yra vieni didžiausių, tad jei procentais sumažėjimas ir nėra itin didelis, ryškesnis skirtumas pasimato skaičiuojant žmonių skaičiumi. Šiemet balandžio pradžioje mažmeninėje prekyboje dirbo 1,9 tūkst. darbuotojų mažiau nei pernai, o paslaugų sektoriuje, į kurį patenka ir dėl karantino apriboti restoranai – 3,7 tūkst. mažiau.

„Bet reikėtų paminėti, kad suveikė valdžios pagalbos priemonės, kurios siejasi su darbo vietų išsaugojimu – prastovos. Jos padėjo išlaviruoti neatleidžiant darbuotojų, todėl pamatysime tikrą situaciją, kai bus pasibaigęs karantinas ir kai pasibaigs mokesčių atostogos ir išmokos už prastovas“, – kad darbuotojų skaičiaus pokytis gali didėti įspėjo ekonomistė. Ž.Milerius pritaria, kad šioje darbuotojų skaičiaus statistikoje neatsispindi darbuotojai, esantys prastovose, todėl, pavyzdžiui, kol kas nesimato ir meno, kultūros sektorių darbuotojų skaičiaus pasikeitimų – šis sektorius susitraukęs 1,8 proc.

Tiesa, dėl skirtingos skaičiavimo metodikos „Scorify“ ir Sodros duomenys šiek tiek skiriasi. Sodra skaičiuoja apdraustuosius – gyventojus, kurie turi darbo sutartį. „Scorify“ vertina sukurtų darbo vietų skaičių. Vadinasi, jeigu žmogus dirba puse etato vienoje įmonėje, o puse etato – kitoje, Sodra skaičiuoja jį kaip vieną apdraustą, o „Scorify“ – kaip dvi darbo vietas.

Dėl šios priežasties labiausiai nukentėjusiuose sektoriuose Sodra, kol kas turinti tik senesnius, kovo mėnesio duomenis, mato didesnius praradimus. K.Zitikytė tvirtino, kad, Sodros duomenimis, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikloje apdraustųjų skaičius sumažėjęs 18,4 proc. – nuo 45 tūkst. iki 36 tūkst. žm. Apdraustųjų skaičius taip pat mažesnis nei prieš metus administracinėje ir aptarnavimo veikloje (-6 proc.), meninėje ir pramoginėje veikloje (-5 proc.), kitoje aptarnavimo veikloje (-4 proc.). „Taigi labiausiai paveikta apgyvendinimo ir maitinimo veikla dar neatsigauna ir besitęsiantis antrasis karantinas neleido apdraustųjų skaičiui grįžti į pernykščius skaičius“, – sakė Sodros atstovė.

Šveitimo sektoriuje darbuotojų skaičių galėjo sumažinti ir kontaktų baimė

„Scorify“ duomenimis, šiek tiek sumenko ir švietimo sektorius, kur darbuotojų sumažėjo 1 proc. arba 876 darbuotojai. I.Genytė-Pikčienė svarsto, kad mažėjusį darbuotojų skaičių lėmė ir pandemijos baimė. Ekonomistė tvirtino girdėjusi atvejų, kad vyresnio amžiaus mokytojai, pabijoję rizikos užsikrėsti ar darbo per nuotolinį, nusprendė palikti darbo vietą.

Tuo tarpu pusantro šimto darbuotojų praradusiame statybų sektoriuje, pasak ekonomistės, labai svarbus faktorius yra sezoniškumas. „Pernai vyravusi šilta žiema statybų bendrovėms buvo darbinga, o šiemet šalį užvertus sniegui, sektorius turėjo sustoti. Statybos darbo apimtis susitraukė – sausį ir vasarį buvo apie 9 proc. žemesnė nei pernai“, – komentavo I.Genytė-Pikčienė.

Kur darbuotojų skaičius augo

Tačiau yra ir gerų žinių. Ž.Milerius atkreipia dėmesį, kad jau dabar keliuose sektoriuose dirba daugiau darbuotojų nei iki pandemijos – tai transporto, pramonės įmonėse, sveikatos priežiūroje ir viešajame valdyme.
Komentuodama šį pokytį I.Genytė-Pikčienė pastebi, kad viešasis sektorius veikia ne visai pagal rinkos dėsnius. Be to, išgyvename pandeminę sveikatos krizę, todėl darbuotojų poreikis šioje srityje sparčiai išaugo. Per metus sveikatos sektoriuje darbuotojų skaičius paaugo daugiau nei tūkstančiu. „Logiška, kad reikėjo sutelkti kuo didesnį specialistų ratą, prireikė savanorių pajėgų“, – komentavo I.Genytė-Pikčienė.

Labiausiai darbuotojų skaičius per metus padidėjo transporto sektoriuje – 2 proc. arba 3 tūkstančiais žmonių, rodo „Scorify“ analizė. I.Genytė-Pikčienė atkreipia dėmesį, kad pernai metai transporto sektoriui nebuvo prasti. Šį sektorių ji vadina inertišku ir priklausomu nuo Vakarų rinkų. „Matėme, kad tą lėmė ir pakankamai išaugę mažmeniniai apsipirkinėjimai. Transporto paslaugų paklausa Vakarų Europoje po pirmos bangos atsigavo labai staigiai, transporto sektorius turėjo nemažai darbo“, – komentavo ekonomistė. Ji atkreipia dėmesį, kad pernai dėl nuotolinio apsipirkimo klestėjo ir kurjerių veikla, nors transporto sektoriuje tai nėra reikšmingas subsektorius.

K.Zitikytė papildo, kad pažiūrėjus į smulkesnes ekonomines veiklas, 2021 m. kovo mėn. palyginus su 2020 m. kovo mėn. apdraustųjų skaičius taip pat didėjo informacijos ir ryšių (+7,8 proc.), profesinėje, mokslinėje ir techninėje veikloje (+1,7 proc.). Šiek tiek apdraustųjų skaičius ūgtelėjo ir elektros dujų tiekimo (+0,6 proc.), finansinėje bei draudimo veikloje (+0,2 proc.). Ž.Milerius apibendrina, kad tokie darbuotojų pokyčiai rodo, jog didesnė dalis sektorių, išskyrus dar ribojamą paslaugų ir tik neseniai atlaisvintą mažmeninės prekybos sektorių, skirtingu tempu, tačiau adaptavosi prie pandemijos sąlygų.

„Ir, panašu, kad po truputį pradeda atsigauti. Per artimiausius mėnesius, vertinant darbuotojų skaičiaus augimo dinamiką, ikipandeminį lygį greičiausiai pasieks visi sektoriai, išskyrus mažmeninę prekybą ir paslaugų įmones. Paslaugų sektoriaus veiklą riboja įvestas karantinas, todėl kol jo veikla bus ribojama, tol šiose srityse matysime mažesnį darbuotojų skaičių. Tačiau atkreipiu dėmesį, kad paslaugų sektoriaus veikla yra labai netolygi – pvz., IT paslaugos yra labai sparčiai augantis sektorius, ir jame darbuotojų skaičius taip pat sparčiai auga“, – komentavo Ž.Milerius.

Šaltinis: 15min.lt, Jurgita Šimelevičienė, 2021-05-06

Biodegalai į mineralinius degalus maišomi siekiant mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro (naftos) ir sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kurios laikomos pagrindine klimato kaitos priežastimi, išsiskyrimą. Skaičiuojama, kad biodegalai į aplinką išmeta nuo 65 iki 92 proc. mažiau anglies dvideginio nei degalai iš naftos. Be to, biodegalų gamybos šaka kuria aukštą pridėtinę vertę Lietuvos ūkiui – sektoriaus įmonėse dirba daugiau nei 500 darbuotojų, papildomas 194 mln. eurų pajamas kasmet gauna su biodegalų sektoriumi susiję sektoriai – energetikos, transporto, žemės ūkio įmonės.

Lietuviški rapsai – ir Lietuvoje, ir Skandinavijoje

Dyzelinui biopriedas paprastai gaminamas iš rapsų, tačiau taip pat tam galima naudoti maisto pramonėje panaudotą aliejų, palmių, saulėgrąžų, sojų ir alyvuogių aliejų. Lietuvoje RME biodegalus gamina dvi didelės bendrovės – Klaipėdoje veikianti „Mestilla“ ir Mažeikių rajone įkurta „Rapsoila“. Abi bendrovės tiekia produkciją tiek Lietuvos, tiek Baltijos šalių ir Skandinavijos rinkoms. Biodyzelinas gali būti gaminamas iš įvairių augalinės ir gyvulinės kilmės riebalų.

Tačiau Lietuvoje biodyzelinas daugiausiai gaminamas iš rapsų aliejaus, nes toks biodyzelinas pasižymi geriausiomis žieminėmis savybėmis ir yra tinkamiausias naudoti atšiauresnio klimato šalyse, kur dažnesni aplinkos temperatūros svyravimai. Rapsų aliejus spaudžiamas iš Lietuvos ūkiuose užaugintų rapsų sėklų. Per metus Lietuvos ūkininkai biodegalų gamybai pateikia apie 350 tūkst. tonų rapsų – apie 40 proc. nuo visų Lietuvoje išauginamų rapsų derliaus.

Rapsų auginimo procesas trunka beveik ištisus metus: jie sėjami rugpjūčio mėnesį, o derlius nuimamas tik kitų metų liepą. Kai rapsai subręsta ir jų ankštys prisipildo smulkiomis, juodomis sėklomis, jie kuliami ir tos sėklos yra pristatomos į aliejaus spaudyklas. Vėliau išspaustas rapsų aliejus rafinuojamas, po to yra perdirbamas į riebiųjų rūgščių metilo esterį (RME). Jis vežamas į naftos perdirbimo produktų gamyklą, kurioje 7 proc. šio biopriedo įmaišoma į dyzeliną.

Taip sukuriamas galutinis produktas – dyzelinas su biopriedu, kuris keliauja į degalines. Svarbus faktas yra tas, kad biodegalai, pagaminti iš rapsų aliejaus, į aplinką išmeta 55 proc. mažiau anglies dvideginio nei dyzelinas. O jei biodyzelino gamybai naudojamas panaudotas aliejus, anglies dvideginio išmetimai yra net 87 proc. mažesni. Aliejaus spaudimo metu gautos rapsų išspaudos naudojamos pašarų gamybai. Panaudojamas ir biodyzelino gamybos metu susidarantis glicerolis. Glicerolį papildomai išgryninus, galima naudoti kosmetikos, maisto ir farmacijos pramonėse bei pašaruose.

Biodyzelino žaliava yra ne tik atsinaujinanti, natūrali ir augalinė, bet ir auginama Lietuvos ūkiuose. Dėl šios priežasties kiekvienas su biodyzelinu sumaišytas dyzelinių degalų litras skatina ir stiprina Lietuvos žemės ūkį, verslą bei mūsų šalies kaimiškųjų regionų ekonomiką. Be to, iš rapsų gaminamas biodyzelinas atitinka geriausius žiedinės ekonomikos principus – jo gamybos procese susidaro tik vertingi ir kituose sektoriuose naudojami produktai.

Bioetanolis – iš grūdų

Bioetanolis yra maišomas į benziną. Šiuose degaluose jo yra 10 proc. Jis gaminamas iš javų – dažniausiai pašarinių kviečių, kvietrugių, taip pat kukurūzų. Lietuvoje bioetanolį gamina tik viena gamykla – Pasvalyje įsikūrusi UAB „Kurana“. Per metus bendrovė superka 85 tūkst. tonų kvietrugių arba kukurūzų. Superkami grūdai yra žemesnės klasės, netinkantys maisto gamybai. Bioetanolio gamybos procesas yra pakankamai ilgas.

Lietuvos ūkiuose užauginti grūdai malami, gauta masė maišoma su vandeniu, šildoma ir panaudojus tam tikrus fermentus paverčiama kompleksiniu cukrumi. Tuomet masė kaitinama – taip pašalinamos bakterijos, o krakmolas suskaidomas iki gliukozės. Gautą masę atšaldžius pradedama 40-60 valandų trunkanti fermentacija – supilamos mielės, kurios suskaido gliukozę ir paverčia į etanolį ir anglies dvideginį.

Po fermentacijos proceso, masė yra distiliuojama ir proceso metu gauti etanolio garai kondensuojami ir paverčiami skysčiu. Galiausiai etanolyje esantis vandens likutis pašalinamas dehidratacijos proceso metu. Taip gaunamas 99,7 proc. grynumo etanolis. Į sandėliavimo talpas išpilstytas etanolis vežamas į naftos perdirbimo gamyklą, kur jis sumaišomas su benzinu. Iš gamyklos paruošti degalai keliauja į degalines. „Kurana“ gamybos direktorius Mindaugas Bučas sako, kad bioetanolis gaminamas iš trijų skirtingų žaliavų. Didžiausią dalį sudaro kvietrugiai, kurie superkami iš Lietuvos ūkininkų.

Prieš metus pradėti naudoti ir lietuviški kukurūzai, kurių kūlimo procesas vyksta vėlyvą rudenį, taigi tokie kukurūzai turi daugiau drėgmės. Šlapių kukurūzų naudojimas etanolio gamyboje taupo išteklius, nes dėl juose esančios didesnės drėgmės, bioetanolio gamybos procesuose reikia naudoti kur kas mažiau vandens bei šilumos grūdų džiovinimui. M. Bučas pasakoja, kad etanolis skirstomas į kartas. Pirmosios kartos etanolis gaminamas iš kvietrugių ir kukurūzų.

Tuo tarpu antros kartos etanolio gamybai naudojami kitų Lietuvos gamybos įmonių gauti šalutiniai gamybos produktai, turintys savo sudėtyje cukraus arba krakmolo. „Mes glaudžiai dirbame su Panevėžio krakmolo gamykla „Amilina“, kurios pagrindinė žaliava yra kviečiai. Įmonei plaunant gamybos cechus lieka nuoplovos. Mes jas surenkame ir pagaminame antros kartos etanolį“, – pasakoja jis.

Anot jo, pirmos kartos bioetanolio, pagaminto iš javų, maišymas į degalus anglies dvideginio išmetimus padeda sumažinti nuo 65 proc. iki 70 proc., lyginant su benzinu. Tuo tarpu antros kartos bioetanolio anglies dvideginio išmetimai yra net 92 proc. mažesni nei iškastinio kuro. „Gamykla dirba žiedinės gamybos principu. Po spirito distiliacijos proceso, lieka žlaugtai, kuriuos sudaro vanduo ir kvietrugių arba kukurūzų likučiai.

Žlaugtus supūdome bioreaktoriuose ir pagaminame biodujas. Biodujos naudojamos elektros ir šilumos gamybai. Dalis elektros naudojama savo gamybai, likusi dalis parduodama į tinklus, o gauta šiluma yra tiekiama Pasvalio miestui. Likusi biomasė iš bioreaktorių, kurią sudaro organinės medžiagos ir vanduo, yra filtruojama ultra ir nano filtravimo sistema. Po filtravimo atskirtas vanduo yra grąžinamas į bioetanolio gamybos procesą, o likęs biomasės koncentratas naudojamas kaip organinė trąša laukams, kuriuose vėl užauginamos kultūros.

Šaltinis: delfi.lt, Viktorija Dačinskaitė 2021-05-06

– Apie paramą augalininkystei ir jos skatinimo programas kalbama pakankamai mažai. Kuo tai gresia?

– Augalininkystei atiteks pagrindinė našta prisitaikant prie Žaliojo kurso reikalavimų. Didieji pokyčiai ir iššūkiai bus skirti mums. Gyvulininkystės sektorius turės prisidėti, tačiau visi supranta, kad norint sumažinti į aplinką išmetamo metano kiekį yra vienintelis būdas sumažinti karvių skaičių, tačiau to daryti niekas nenori. Vietoj to bus ribojamas pesticidų ir trąšų naudojimas, tačiau apie tai garsiai nekalbama. Mes arba nepasieksime iškeltų tikslų, arba pažeisime pagrindinį Žaliojo kurso principą, kuris sako, kad tikslų negalima siekti pažeidžiant žmonių gerovę ir finansinį saugumą. Strategijose pabrėžiama, kad permainos negali sumažinti ūkių finansinio gyvybingumo, tačiau kol kas finansavimo pasiekit šiems tikslams valdžios planuose mes nematome jokio.

– Kokios gali būti tokios politikos pasekmės?

– Jei nenaudosime modernių technologijų, kurioms reikia milžiniškų investicijų, o tiesiog apribosime pesticidų ir trąšų naudojimą, mažės derlius. Tuo pačiu kris ūkininkų šeimų pajamos ir jų finansinis saugumas bus pažeistas, kaimo žmonių gyvenimo kokybė sumažės.

– Koks šiandien vidutinis augalininkystės ūkis ir kiek galėtų kristi jo pajamos?

– Lietuvoje vidutinis ūkis apie 200 hektarų ir jo pajamos, jei tiesiog laikysimės Žaliojo kurso reikalavimų ir nenaudosime modernių technologijų, kris 20 – 30 proc. Kiek tiksliai niekas nežino, nes į mūsų raginimus valdžiai padaryti kaštų ir naudos analizę ar poveikio vertinimą niekas neatsiliepė. Viskas daroma „iš lubų“. Visa laimė, kad šiuos skaičiavimas užsakė Europos Parlamentas ir prancūzai juos atliko. Kol kad tai praktiškai vienintelė rimta studija. Kita atlikta JAV žemės ūkio departamento. Abiejų tyrimų išvada paprasta – mažėjimas apie 25 proc. Jei ūkio pelningumas siekia 10 proc., o mes prarasime 25 proc. tai reiškia žlugimą.

– Tačiau mes ne kartą matėme, kaip mažėjant derliui dėl prastų gamtinių sąlygų tiesiog kyla kainos ir tai kompensuoja ūkininkų praradimus. Galbūt taip pat nutiks ir šį kartą?

– Galimas toks variantas, tačiau prisiminkite, kad Indija, Rusija ir Kinija jokio Žaliojo kurso įgyvendinti net neplanuoja, trąšas naudos dar didesniais kiekiais ir pasaulis bus aprūpintas pigiu maistu. Mes, europiečiai, tiesiog liksime užribyje.

– O kaip planas pakeisti dalį sintetinių trąšų paprasčiausiu mėšlu, kad būtų laikomasi Žiedinės ekonomikos principų ir tarp ūkių vyktų mainai?

– Man juokingas šis planas, lyg mes Lietuvoje turėtume nereikalingo mėšlo. Ministras šneka vėjus. Duokit to mėšlo ir mielai naudosime, tačiau patys gyvulininkystės ūkiai jo turi per mažai.

– Kokia gali būti išeitis ir sprendimai. Nuo šio kurso nepabėgsime.

– Mes siūlome išeitį ir esame už Žalią kursą, tačiau mums reikia milijardo modernioms technologijoms. Patys ūkiai neturi tokių resursų, kad galėtų įgyvendinti šiuos tikslus. Siūlėme tai įtraukti į DNR planą, bet Vyriausybė pasiūlymą atmetė ir sakė, kad ši mūsų priemonė padidins valstybės biudžeto deficitą. Liepė verstis su KPP (Kaimo plėtros programa), kurios lėšų ir taip trūksta. Vien jei norėsime išplėsti ekologinių ūkių plotus iki 2030 m. dirbti 25 proc. plotų ekologiškai, kaip to reikalauja ES, vien tam pinigų neturėsime.

– Kiek 200 ha ūkiui reikia investuoti, kad prisitaikytų prie naujų reikalavimų?

– Tokiam ūkiui reikia įsigyti tris modernius agregatus: purkštuvą, tręštuvą ir sėjamąją, kurie kainuotų apie 500 tūkst. eurų. Akivaizdu, kad ūkininkas iš savo lėšų to padaryti tiesiog negali. Toks ūkis vidutiniškai iš hektaro uždirba 300 eurų, tai 60 tūkst. eurų per metus iš kurių turi pragyventi ūkininko šeima. Dantis sukandęs jis gali skirti 20 – 30 tūkst. eurų iš šių lėšų gali skirti investicijomis. Tačiau problema, kad tenka nuolat lįsti į skolas ir nuolat pirkti žemę, be kurios negali dirbti.

– Tačiau jau seniai kalbame, kad augalininkystės ūkiai gali pereiti į gyvulininkystę ir taip padidinti iš hektaro gaunamą pridėtinę vertę.

– Nesąmonė, niekas niekur nepereis. Kaip galima pakeisti veiklos sritį ir gauti paramą, jei ten įrašyti keisti reikalavimai. Pavyzdžiui, jei žmogus pasiryžta užsiimti pieno gamyba ir statyti fermą, kad diversifikuotų ūkį, pagal paramos reikalavimus po dvejų metų jo pajamos iš gyvulininkystės turi būti daugiau kaip pusė ūkio pajamų. Tą padaryti per kelis metus neįmanoma, arba investicijos turi būti neprotingos dydžio. Valdininkai šneka vieną, o daro kita. Tai nekompetencijos pasekmė.

– Dėkui už pokalbį

Šaltinis: delfi.lt, Arūnas Milašius, 2021-05-05