Žemės ūkio naujienos: 2022-02-17

Kooperatyvas ne tik superka, bet ir perdirba pieną, gamina pieno produktus, pusę jų patys ir parduoda. Net 19 produktų – sūriai, sviestas, jogurtai, kastinys, kefyras, rūgpienis ir kiti – keliauja į didžiuosius prekybos centrus, turgus bei privačias parduotuvėles šalies miestuose. Ūkių pienas bei kooperatyvo produktai yra sertifikuoti VšĮ „Ekoagros” sertifikatais.

Per parą perdirbama tona pieno, o nuo šių metų gautas leidimas perdirbti pusantros tonos.

Problema – kooperatyvo narių lojalumas

„Eko Žemaitijos“ vadovo teigimu, ekologiškas pienas pirkėjų vis dar mažai vertinamas. Todėl ir jo supirkimo kaina nesiskiria nuo įprasto pieno. Pastaruoju metu trūkstant pieno, kooperatyvo nariai jį tiekti viliojami stambiųjų supirkėjų ar perdirbėjų, šiems pasiūlius šiek tiek didesnę kainą. Dažnai atsisakoma ir ekologinio ūkio statuso bei papildomų reikalavimų atitikimo.

„Mes neturime kuo sudominti naujų narių. Kur moka daugiau, ten ūkininkas ir eina. Konkurencinė kova nuožmi – pieno perdirbimui trūksta. Bijau, kad didesnieji sunaikins smulkius kooperatyvus“, – sako A.Slavinskis.

„Deja, kooperatyvo nariai patį kooperatyvą vis dar vertina kaip paslaugos teikėją, o ne kaip savo nuosavybę. Solidarumas yra svarbi sąlyga, kad kooperatyvas išliptų iš skurdo spąstų ir pasiektų minimalius finansinio stabilumo rodiklius, reikalingus ES paramai gauti“, – teigia žemės ūkio ministras.

„Eko Žemaitijai“ dabar labiausiai reikalinga parama įrangai atnaujinti, naujam pienovežiui įsigyti.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2022-02-15

Pasak žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko, prieš šimtmetį pradėta vykdyti drąsi reforma buvo labai didelis postūmis Lietuvos ekonomikai ir valstybingumui.

„Tai buvo labai drąsus ir reikšmingas visai valstybei žingsnis. Daugiau žmonių valdė savo nuosavybę, o jos turėjimas ir saugojimas padarė ženklų proveržį žemės ūkyje. Tai reiktų vertinti kaip valstybės pažangą. Žemės nuosavybės turėjimas mus stipriai pastūmėjo nuo Rytų į Vakarų politiką, kultūrą ir ekonomiką. Svarbu žinoti tas istorines pamokas, kurios šiandien nepraranda aktualumo ir nebijoti kai kurių sprendimų, kuriuos turime priimti“, – teigė ministras K. Navickas.

Pasak Istorijos instituto direktoriaus pavaduotojo Dr. Sauliaus Grybkausko, be vasario 15-osios turbūt nebūtų ir Vasario 16-osios.

”Žinoma, tai savotiškas anachronizmas, tačiau žemės klausimas leido šiai Respublikai gyvuoti. Ši tema mūsų istoriniuose tyrimuose įgauna vis didesnę reikšmę. Šiais metais pradedame naują ilgalaikę mokslinę programą apie tautinę tapatybę ir socialinį teisingumą, jų santykį XX amžiuje. Šioje ilgalaikėje programoje didelį vaidmenį užima kaimo istorija, žemės ūkio raida. Tai, kad kalbėti apie kaimo istoriją reikia – akivaizdu. Dialogas tarp istorijos ir žemdirbių yra būtinas ir reikalingas”, – pabrėžė mokslininkas.

Mokslinius pranešimus apie žemės reformą Lietuvoje, jos tikslus, rezultatus, įtaką gyvensenos pokyčiams kaime, Kooperacijos sąjūdį ir Lietuvos visuomenės socialinę – ekonominę pažangą tarpukariu bei sovietizuotą Lietuvos kaimą skaitė Lietuvos istorijos instituto ir Vilniaus universiteto mokslininkai.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2022-02-15

Pagal sausiui baigiantis paskelbtą AM pranešimą spaudai, inicijuojamais pokyčiais siekiama savivaldybėms „atrišti rankas“ – patikėjimo teise perduoti visos valstybinės žemės tų savivaldybių teritorijose valdymą.

„Ilgai trunkančios, perteklinės valstybinės žemės sklypų perdavimo savivaldybei procedūros stabdo teritorijų planavimo ir statybos procesus“, – AM akcentuoja esamą problemą ir patikina, kad pokyčiai sustiprins savivaldybes, paspartins žemėtvarką, užtikrins geresnę kontrolę žemės valdymo ir jos kontrolės srityje.

Konkrečių projektų visuomenė kol kas nemato. Iki svarstymo Vyriausybėje dar neprieita. Prieš akis ir iniciatyvos Seime patikra. Tačiau pokyčių iniciatoriai jau įvardijo pertvarkos kalendorių.

Nuo šių metų liepos esą AM būtų pavedama formuoti valstybės politiką žemės tvarkymo, žemės reformos, žemėtvarkos, geodezijos, kartografijos, nekilnojamojo turto kadastro, žemės naudojimo valstybinės kontrolės srityse ir perimti NŽT.

Pertvarka būtų tęsiama 2023-iaisiais. Nuo gegužės savivaldybės taptų valstybinės žemės valdytojomis (patikėtinėmis) savo teritorijoje. Taip pat planuojama tobulinti valstybinės žemės priežiūros ir kontrolės funkcijas. Pokyčiai savivaldybėms padėtų pritraukti papildomų investicijų į regionus, „įdarbinti“ teritorijas.

Pagal numatomas Žemės įstatymo pataisas valstybinės žemės savivaldybės teritorijoje (išskyrus patikėjimo teise pagal įstatymus perduotą kitiems subjektams) savivaldybėms patikėjimo teise būtų perduotos Vyriausybės nutarimu.

Žinia adresuota savivaldybėms

Paskelbtu pranešimu apie teisėkūros iniciatyvą savivaldybėms yra siunčiama žinia, esą jau vykdomi rinkiminiai pažadai.

Savivaldybės seniai kalba apie tai, kad joms per mažai suteikta galių. Taip pat ir prieš paskutinius Seimo rinkimus Lietuvos savivaldybių asociacija (LSA) kreipėsi į politines partijas, išdėstė savo reikalavimus. Jie susiję ir su žemės valdymu.

Vyriausybės programoje įsipareigota atsižvelgti į reikalavimus. Tačiau ar nepaskubėta su pranešimu? Įstatymų leidėjai pritaria ne kiekvienai iniciatyvai. Taip nutiko su aplinkos ministro Simono Gentvilo į Seimą atneštu projektu dėl automobilių taršos mokesčio įvedimo – patyrė fiasko.

Šis atvejis primena praėjusios Vyriausybės politinį sprendimą ŽŪM perkelti į Kauną, esą arčiau regionų. Pamename, kuo tai baigėsi: pusiaukelėje pertvarka buvo sustabdyta, bet ministerija „nukraujavo“ – ją paliko nemažai patyrusių, žemės ūkio sritį išmanančių specialistų.

Šykšti informacija apie rengiamą pertvarką žemdirbių bendruomenėje jau pasėjo nerimą.

Pasėjo nerimą

Kasmet deklaruodami žemės ūkio paskirties žemės plotus tiesioginėms išmokoms gauti ūkininkai susiduria su aibe problemų. Neretai jos būna susijusios būtent su valstybinės žemės naudojimu.

Nuo šių metų įvedamas reikalavimas iki pasėlių deklaravimo dienos pagrįsti teisę į tą žemę – pateikti ilgalaikės ar trumpalaikės nuomos sutartį. Tai žingsnis, kuriuo siekiama pereiti prie tvarkingo, skaidraus žemės naudojimo. Praėjusių metų deklaravimo sezono duomenimis, be tokio pagrindimo buvo deklaruota iš viso 30 tūkst. ha. Visos Lietuvos mastu tai labai nedidelis skaičius. Tačiau po nebylia statistika realių „kaltininkų“ kartais ir nėra. Praktikoje susiduriama su dešimtimis formalių priežasčių: realios situacijos neatitinka skirtingos duomenų bazės, dar nesutvarkyta valstybinės žemės apskaita, kyla problemų dėl nesuformuotų, įsiterpusių sklypų bei kt.

„NŽT laukia pertvarkos. Eina kalbos, kad funkcijos bus perduotos savivaldybėms. Ar nekils daugiau problemų negu dabar mes jų turime?“ – šiomis dienomis per ŽŪM surengtą viešą Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius taisyklių pakeitimus pristatymą kirbančiu nerimu pasidalijo ūkininkas Vaclovas.

Žemės ūkio viceministras Egidijus Giedraitis pasistengė nuraminti apie 700 klausytojų auditoriją. Esą tai tik hipotetinė situacija, dar nėra pagrindo apie tai kalbėti. NŽT vis dar ministerijos pavaldumo, ir šiais metais dėl kokių nors pokyčių tikrai nėra ko nuogąstauti.

Žemės ūkį atiduos aplinkosaugai?

Paprasti žmonės stebisi, kokia prasmė keisti NŽT pavaldumą.

„Nematau prasmės. Žemės ūkio ministerija – suprantu, žemės reikalus valdo. Giminingi reikalai. Ką tai turi bendro su Aplinkos ministerija? Tai dabar visą žemės ūkį aplinkosaugai?.. Nesuvokiu“, – reformos iniciatyva atsistebėti negali Prienų rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Martynas Butkevičius.

Jis yra vyresniosios kartos ūkininkas, šeimos ūkį pradėjęs kurti nuo pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metų. Žemės reformos raidą matė ne pro kabineto langą, o iš labai arti, pas žemėtvarkininkus yra numynęs ištisas mylias ir sugaišęs marias laiko žemės reikalams tvarkyti. Aplink žemėtvarką buvo skandalų ir piktnaudžiavimo, politikų noro pasinaudoti ir spaudimo žemėtvarkininkams. Tačiau dėl to kalta ministerija ar tarnyba?

„Negaliu smerkt žemėtvarkos žmonių, nes įstatymų makalynė, kaitalynė“, – pastebi Prienų krašto ūkininkų lyderis M.Butkevičius.

Žemdirbiui gyvenimo patirtis ir išmintis sako, kad pradėjus dar vieną žemės reformą, painiavos tikrai nesumažėtų. Svarsto, jog tai sukeltų tik nereikalingą sumaištį – pasikeitus NŽT statusui atsirastų daug nesusikalbėjimo, vieni specialistai būtų atleisti, priimti „savi“.

Kyla įvairių minčių

„Aplinkosaugai nori perduoti žemės reformos funkcijas – nei šis, nei tas“, – išgirdus naujieną, tokia buvo pirmoji į galvą atėjusi mintis ilgamečiam Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) pirmininkui Vidui Juodsnukiui. O atidžiau pažvelgus į siūlomą reformą kilo dar daugiau minčių.

Išvada vienareikšmė: ketinimas sumažinti ŽŪM funkcijas yra nepagrįstas, iš panašios reformos nieko gero negalima tikėtis. Apima nuojauta, kad rezgami negražūs dalykai, o dėl netinkamų reformų labiausiai kentės paprasti žmonės.

LŠŪS vadovas pasidalijo nuogąstavimu, jog galimai čia yra ir slaptų žaidėjų, kuriems naudinga per įvairias reformas kylanti sumaištis. „Žemės ūkio rūmai judina klausimą – kaip nutiko Lietuvoje, kad atskiri asmenys turi sukaupę po keliasdešimt tūkstančių hektarų. Siekiame, kad jiems būtų pritaikyti ekonominiai svertai: tiesioginių išmokų ribojimo, paramos teikimo“, – pastebi V.Juodsnukis.

Pasak jo, dabar žmonės tarpusavyje pasišneka, kad perduodant funkcijas kitai įstaigai procesas visada užtrunka, iki tol judinti reikalai prisimiršta – tai būtų paranku stambiesiems žemvaldžiams.

Didesnis skaidrumas – abejotinas

Reformos iniciatoriai akcentuoja, kad ši pertvarka užtikrinsianti žemės valdymo skaidrumą. Ūkininkai tuo nuoširdžiai abejoja. LŠŪS vadovas V.Juodsnukis apie ketinimą savivaldybėms perleisti visą valstybinę žemę pasisako itin kritiškai: „Tai nacionalinis turtas, negali būti atskirų kunigaikštysčių, valstybės nuosavybės skaidymo.“

Nuogąstavimas, kad patikėjimo teise leisti savivaldybėms valdyti visą valstybinę žemę nėra pati geriausia mintis, ne iš piršto laužtas.

Ką tik Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) pristatė naujausią Lietuvos korupcijos žemėlapį. Nuomonių tyrimas patvirtina, kad savivaldybės patenka į labiausiai korumpuotų institucijų ketvertą. O valstybės tarnautojai savivaldybėms šiame antireitinge skyrė antrąją vietą po sveikatos apsaugos institucijų.

Žemės naudojimo savivaldybėse skaidrumo pasigenda ir Valstybės kontrolė. Tereikia atsiversti 2020 m. liepos 15 d. Valstybinio audito ataskaitą „Valstybės nekilnojamojo turto, perduoto savivaldybėms patikėjimo teise, valdymas“, tų pačių metų lapkričio 16 d. – Savivaldybių kontrolės ir audito tarnybų auditų rezultatų apibendrinimo ataskaitą „Savivaldybių nekilnojamojo turto valdymas“.

Valstybės auditoriai pateikė ištisą sąrašą rimtų trūkumų. Kai kuriuos verta priminti.

Daugiau kaip pusės patikėjimo teise valdomo valstybės nekilnojamojo turto (NT) savivaldybės nenaudojo arba naudojo ne toms funkcijoms, kurioms buvo skirtas, atlikti. 39-ios (iš 49-ių) savivaldybės neužtikrino, kad 53 proc. joms patikėto valstybės NT būtų racionaliai valdoma, naudojama ir kad būtų užtikrinta maksimali nauda visuomenei. 32-i (iš 47-ių) savivaldybės joms patikėjimo teise valdyti perduoto valstybės NT nenaudojo arba naudojo ne toms funkcijoms, kurioms įgyvendinti jis buvo patikėtas. 84 proc. savivaldybių NT valdymo planavimas fragmentiškas, o 10 proc. visai nėra NT valdymo planavimo…

Įtakos zonų virpinimas

Noras suteikti savivaldybėms daugiau galių bent jau yra suprantamas – regionų politikai nuolat kėlė tokį tikslą. Sunkiau paaiškinti užmojį perskirstyti funkcijas tarp ministerijų. AM pradžioje užsimojo iš ŽŪM perimti gyvūnų gerovės politikos formavimą, o dabar štai valstybės žemės politiką.

Ministerijų kompetencijos sritys yra aiškiai apibrėžtos. Valstybės politikos formavimas žemės ūkio, kaimo plėtros srityse – viena iš ŽŪM veiklos krypčių. AM strateginiai tikslai su žeme turi tik tiek bendro, kiek tai siejasi su teritorijų planavimu, statybų plėtra.

Žemės ūkio paskirties žemėje AM valdymo srities klausimai (urbanistika, architektūra, statyba ir pan.) nėra aktualūs. O žemės ūkio paskirties žemė sudaro 63,95 proc. visos Nekilnojamojo turto registre registruotos žemės.

ŽŪM pavaldi NŽT organizuoja ir tvirtina parengtus žemėtvarkos planavimo dokumentus. Už valstybinę žemėtvarkos planavimo dokumentų priežiūrą atsakingas padalinys tikrina žemėtvarkos planavimo dokumentus, tiesiogiai susijusius su žemės ūkio veikla, kaimo plėtros priemonėmis ir ŽŪM kompetencijai priskirtomis funkcijomis. Žemėtvarkos dokumentai, žemės valdos projektai susiję su kaimo vietovėmis ir žemės ūkiu. Nieko bendra su urbanistika.

Sumanymas gražus nebent patiems iniciatoriams

Sumanymas reformuoti susiklosčiusią sistemą patraukliai skamba tik pačių iniciatorių lūpose. Tačiau valstybei ir paprastiems žmonėms jo įgyvendinimas nemažai kainuotų.

Sukurta vieninga elektroninių duomenų sistema, ŽŪM institucijų duomenų bazės susijusios tarpusavyje: ūkininkų ūkių registras, apleistų žemių plotų erdviniai duomenys, valstybinės žemės apskaita ir kt. Yra ilgametė patirtis, investuotos milžiniškos lėšos, išugdyti specialistai. Nepavyktų tarsi žirklėmis iškirpti vienos sistemos ir perduoti kitam valdytojui.

Žemės teisės ekspertai kalba ir apie kitą pavojų, kuris yra susijęs su gyventojų teise užginčyti priimtus sprendimus. Dabar ginčai dėl žemesnio padalinio sprendimų gali būti nagrinėjami NŽT aukštesnio lygmens padalinio vadovo ar institucijos vadovo. Valstybinę žemę perleidus savivaldybėms, jų priimti individualūs administraciniai aktai dėl žemės sklypų formavimo, pardavimo, nuomos, servitutų nustatymo ir pan. galės būti skundžiami tik teismui. Tikėtina, kad teisminių ginčų dėl individualių administracinių aktų panaikinimo skaičius didėtų.

Padvelkė nauji vėjai. Politiškai jie atrodo gaivūs ir patrauklūs. Bet ar išties mums reikia naujos sumaišties?

Šaltinis: valstietis.lt, Inga Stankevičienė, 2022-02-15

Pozicija

Ne vieno mūsų gyvenimiškoje patirtyje atsispindi trys skirtingos nuomonės (kai viename asmenyje esama ir miesto žmogaus, turinčio ūkelį, ir medžiojančio) apie vieną ir tą patį gamtos kūrinį – vilką, kuris ne vieną privertė susitikti su juo akis į akį ir spręsti klausimą: kuris kurį? Šiandien situacija tokia: užmiesčių gyventojai, ūkininkai realiai kenčia nuo vilkų ir pyksta ant medžiotojų, kad jų neapsaugo, o medžiotojai skėsčioja rankomis, nes yra supančioti griežtų suvaržymų, kuriuos užnėrė miesto dangoraižiuose gyvenantys vadinamieji gamtos mylėtojai. Nuo sausio 31-osios yra nutraukta vilkų medžioklė, nes jau išnaudotas jų medžioklės limitas. Mūsų rajone, pasak Ignalinos medžiotojų ir žvejų draugijos vadovo Dariaus Oškinio, sumedžioti 2 vilkai. Šalyje sumedžioti 192. Žiūrim, ką turim, ir ką bei kaip galime pakeisti bent jau Ignalinos rajone.

Mitai ir faktai apie vilkus

Pasak D. Oškinio, teisinga, kai miško žvėrys gyvena miške, o ne sėlina į sodybas prie žmonių. Nuo senų senovės žmonės vadovaujasi vadovėlių pateikta informacija ir nesuka galvos dėl to, kad viskas aplink keičiasi. Mitai ir faktai apie vilkus taip pat keičiasi vietomis. Nors anksčiau buvo manoma, kad vilkai gyvena šeimomis po 4 ar 5, akivaizdu, kad toks vilkų šeimos modelis jau pasikeitęs. Daugiausia miško gyvūnų fiksuojančios pasieniečių kameros stebi 7–11 vilkų šeimas. Mūsų rajone dar neteko girdėti apie vilkų užpultus žmones, bet štai pernai Kėdainių medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko Lioniaus Stanevičiaus teigimu spaudai, susidurta su problema, kai į sodybas sėlino ir suaugusiuosius bei vaikus baugino vilkai, nors buvo manančių, kad tai – sulaukėjusių šunų darbas.

„Daug laiko skyriau tam, kad būtų sumedžioti būtent tie vilkai, kurie brovėsi į sodybas, vienkiemius. Garantuoju, kad jie ir buvo pašalinti iš laukinės gamtos. Tas, kuris sodyboje puolė moterį, buvo sumedžiotas apie 600 metrų atstumu nuo minėtos sodybos. Neliko ir kito vilko, gąsdinusio vaikus. Tai buvo nuo savo šeimų atsiskyrę vilkai. Pavieniai atsiskyrėliai gali būti vyresnio amžiaus, miške sunkiau susirandantys maisto, todėl jie eina arčiau sodybų, pjauna gyvulius, kelia pavojų žmonėms.

Gerai, kad moteris sugebėjo apsiginti lenta, o ir vaikams pasisekė išvengti bėdos. Vilkai skiriasi nuo šunų. Tai akivaizdu. Be to, yra atliekami sumedžiotų pilkųjų tyrimai, patvirtinantys, kad buvo sumedžioti būtent vilkai“, – L. Stanevičiaus pastebėjimai, rašomi Kėdainių krašto spaudoje. Išpuolių būta ir Žemaitijoje (užpultas laiškininkas), ir Šalčininkų rajone. Čia vyras buvo užpultas miške, bet paspruko, jį gelbėję medikai patikino, jog tai – ne pirmas atvejis. Tačiau šalies aplinkosaugininkai tai neigią, nes jie esą negavę tokios informacijos.

Būtų gal ir juokinga, jei nebūtų graudu. Šie faktai skatina dar labiau susirūpinti pačiai bendruomenei, nes akivaizdu, kad Aplinkos apsaugos ministerijos klerkai gyvena „pasakų karalystėje“, kurioje skelbiama, jog vilkai žmonių nepuola, yra draugiški ir gražūs gyvūnui. Na, kad jie gražūs, matyt, sutiktų dažnas. „STOP vilkų veisimui Lietuvoje“ feisbuko grupės atstovas Žydrūnas Juozapavičius, esantis ne tik gamtos, bet ir įstatymų žinovas bei kiti grupės nariai pateikia labai daug informacijos apie neiškraipytą situaciją tiek šalyje, tiek pasaulyje vilkų klausimu.

Vilkų aukos

Feisbuko grupės „STOP vilkų veisimui Lietuvoje“ nariai pasidalinę oficialia informacija apie vilkų išpuolius ne Lietuvoje. Bet jos esmė – paneigti faktą, kad vilkai žmogui pavojaus nekelia. Jeloustouno (JAV) nacionalinio parke vilkas užpuolė ir gerokai apkramtė 6-erių metų vaiką. Kanadoje, Banfo nacionaliniame parke, vilkas sužalojo stovyklautoją, buvusį palapinėje. Tadžikistane fiksuotas atvejis, kai vilkas netikėtai puolė tris žaidžiančius mažamečius. Trimečio, kuriam vilkas sužalojo kaklą ir pilvą, išgelbėti jau nebebuvo įmanoma. Rusijoje, Briansko srityje, buvo rastas šešiamečio kūnas su kąstinėmis, plėštinėmis žaizdomis. Atlikti tyrimai patvirtino, kad tai – vilko išpuolis.

Buvo aprašytas žiaurus įvykis, kai Permėje vilkas užgraužė 10-ies metų berniuką. Lenkijoje vilkas apkandžiojo palapinėje miegojusią turistę ir kitu atveju – pamiškėje žaidusius vaikus. Po įvykių mokslininkai patvirtino, kad žmones puolė vilkas, nesirgęs jokia liga. Paskutiniu metu Archangelske (Rusija) dėl masinių išpuolių prieš gyvūnus ir dėl pavojaus miesto vaikams, grįžtantiems iš mokyklos, vienas jaunuolis (22 m.) išėjo su ginklu į mišką. Vyrukas kiek daugiau nei per mėnesį sumedžiojo 6 vilkus. Išpuoliai kuriam laikui liovėsi.

Ignalinos rajone situacija nekontroliuojama

Gėda ir pasakyti, bet realios situacijos nežino niekas. O kai nežinai realios situacijos, kaip gali ją kontroliuoti? O ir kam, juk beveik niekam tai neįdomu. Visi gyvename gandų realybėje (kažkas kažkur girdėjo, kažkas kažką sakė). Iš liūdnos patirties žinome, kad tas sugedusio telefono reikalas sukuria iškreiptą paveikslą. Kažką žino medžiotojai, kažką – seniūnai, kažką savivaldybė, nes, pasirodo, nėra kam ir pasiguosti ar pasiskųsti. Į savivaldybės ekologą realiai žmonės kreipiasi tik dėl kompensacijos, kai vilkai sunaikina registruotus ir dar ypatingai apsaugotus ūkinius gyvūnus. Viskas. Daugiau niekas jokios informacijos nefiksuoja. Ar tai normalu? Normalu, jei vadovausiesi principu: viskas dzin, jei nėra „prikazo“ iš viršaus.

Bebaimiai vilkai

Ignalinos ūkininkai pasidalijo siaubą ir nerimą keliančia patirtimi apie vilkus bei neslėpė nusivylimo, kad jokios siūlomos apsaugos priemonės neveikia. „Su vilkais jau teko susidurti ir nukentėjau ne kartą. Žinoma, mano ūkyje tai buvo mažesnių gyvūnų skerdimai: ne galvijų, o avių, tačiau nuostolis ūkiui yra nemažas, kadangi stengiamės auginti veislinius gyvūnus, jų vertė yra žymiai didesnė, negu paprastų, mėsai auginamų. Vilkų išpuoliai kuo toliau – tuo labiau dažnėja ne tik mūsų kraštuose, bet ir visoje Lietuvoje, todėl jie kelia didelį nerimą.

Kai anksčiau apie vilkus girdėdavome tik pasakose, tai šiuo metu gana dažnai tenka susitikti realybėje. Važiuojant automobiliu ne kartą teko matyti vilkus, ganančius elnius ir net nekreipiančius dėmesio, kad sustojęs automobilis šviečia juos prožektoriais. Kalbant apie apsaugą, šimtaprocentinės apsaugos nuo vilkų nėra. Bent jau aš tokios nežinau. Sakoma, kad vilkai turi gyveni laisvėje, jie yra sanitarai. Valio! Tegul jie gyvena laisvėje… bet ne tuomet, kai ateina ir nuo grandinių ima šunis ir drasko, plėšo gyvulius, besiganančius kieme. Tai kokios dar čia apsaugos reikia, jeigu gyvulys aptvertoje mano namų valdoje, mano kieme? Kuo toliau, tuo vilkų išpuoliai dažnėja. Gal reikėtų imtis priemonių?

Esu dirbantis žmogus. Tomis dienomis kai dirbu, gyvūnai vasaros metą būna tvarte, nes neturiu galimybės jų privedžioti. Ar tai normalu? Žinoma, didieji gyvūnai lieka lauke, kol kas jų nepuolė, tikiuosi to nebus. Nors, po paskutinių įvykių, kai avį paskerdė kieme, nesijaučiu ramiai. Rudens metu, kai einu pas stambiuosius gyvuliukus 4 val. ryto, pasižiūriu per petį, ar tikrai esu viena laukuose“, – pasakojo ūkininkė, policijos pareigūnė Laima Černiauskienė.

Ūkininkas Mindaugas Ralys, teigia, kad elektros natūraliai bijo visi: ir gyvūnai, ir žmonės, bet… kažkokiu būdu vilkai sugeba išvengti jos. „Mūsų ūkyje avys aptvertos, paleista elektra, bet vilkai, matyt, peršoka. Nesu matęs, kaip jie patenka į aptvarus ir išpjauna avis. Tačiau esu ir šunis (tris) laikęs, kurie vertinami, kaip geriausi bandų gynėjai nuo vilkų (podhalės aviganiai) tačiau nepadėjo. Vilkai sudraskė avis ir su šunimis, ir su elektra. O kai po išpuolio pasiėmęs šautuvą kitą naktį ėjau patykoti, vilkai laikėsi atokiau. Matėsi, kaip ateina vilkai, šunys loja, bet prie vilkų neina. Jeigu aš einu į tą pusę, šunys eina kartu, bet jeigu atsitraukiu, šunys – taip pat“, – pasakojo M. Ralys.

Šaltinis: Lina Raginytė, mignalina.lt, 2022-02-14