Žemės ūkio naujienos: 2022-03-04

Paraiškas pagal priemonę galėjo teikti šios konsultavimo paslaugų gavėjų grupės:

ūkininkai, jaunieji ūkininkai ir kiti žemės valdytojai – per nurodytą laikotarpį gautos 488 jų paraiškos, kuriose bendra prašoma paramos suma sudaro 731 850 Eur (2021–2023 metams skirta paramos suma – 273 318 Eur);
miško valdytojai – pateiktos 44 jų paraiškos, kuriose bendra prašoma paramos suma sudaro 66 000 Eur (2021–2023 metams skirta paramos suma – 118 166 Eur);
kaimo vietovėse veikiančios labai mažos, mažos ir vidutinės įmonės – pateiktos 22 jų paraiškos, kuriose bendra prašoma paramos suma sudaro 33 000 Eur (2021–2023 metams skirta paramos suma – 233 888 Eur).

Kadangi ūkininkų, jaunųjų ūkininkų ir kitų žemės valdytojų prašoma paramos suma viršija skirtąją paramos sumą, buvo atliktas paraiškų atitikties atrankos kriterijams mažėjančios svarbos tvarka vertinimas bei sudaryta šių paraiškų pirmumo eilė.

Paaiškėjo, kad paramos pakanka 67 pareiškėjams, atitinkantiems priemonės įgyvendinimo taisyklių 33.1.1 – 33.1.3 nurodytus atrankos kriterijus. Pareiškėjams, atitinkantiems priemonės įgyvendinimo taisyklių 33.1.4 punkte nurodytą atrankos kriterijų, t. y. jei jie yra jaunieji ūkininkai, ne vyresni kaip 40 metų amžiaus, paramos pakanka iš dalies, todėl dėl papildomų lėšų šiems 196 pareiškėjams bus kreipiamasi į Žemės ūkio ministeriją, kuri priims sprendimą dėl trūkstamos paramos skyrimo ar neskyrimo.

Likusiems 225 pareiškėjams paramos lėšų įsigyti konsultavimo paslaugas nepakako.

Su paraiškų pirmumo eile ūkininkams, jauniesiems ūkininkams ir kitiems žemės valdytojams galima susipažinti čia.

Tuo tarpu, atsižvelgiant į tai, kad miško valdytojams bei kaimo vietovėse veikiančioms labai mažoms, mažoms ir vidutinėms įmonėms skirtos paramos pakako, pareiškėjų prioritetinis vertinimas pagal šias veiklos sritis neatliekamas ir paraiškų atrankos pirmumo eilės nesudaromos.

Šaltinis: nma.lt, 2022-03-02

Kokios ir iki kada yra teikiamos lengvatinės paskolos?

Pasidalytos rizikos paskolos pradėtos teikti 2021 metų spalio mėnesį, ŽŪPGF ir atrinktam finansų tarpininkui, Medicinos bankui, pasirašius sutartį dėl priemonės įgyvendinimo. Paskolų teikimui pagal šią finansinę priemonę biudžetas siekia 15,2 mln. eurų ir yra lygiomis dalimis sudarytas iš 2014-2020 m. Lietuvos kaimo plėtros programos bei Medicinos banko privačių lėšų. Finansavimas žemdirbiams pagal šią dvišalę sutartį bus teikiamas dvejus metus, iki 2023 m. spalio 14 d.

„Žemės ūkio veikla užsiimantys ir Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos srities „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ programoje dalyvaujantys ūkio subjektai pagal šią priemonę gali gauti finansavimą investiciniams projektams bei apyvartinėms lėšoms papildyti, o didžiausia vienam paskolos gavėjui suteikiamos paskolos suma – 200 tūkst. eurų“, – patikslina ŽŪPGF l. e. direktorės pareigas Romalda Globienė.

Koks lengvatinės paskolos suteikimo procesas?

Į finansų tarpininką, Medicinos banką, dėl lengvatinės paskolos pagal šią priemonę gali kreiptis paraišką Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA) pateikę ir pažymą dėl tinkamumo gauti lengvatinę paskolą iš jos gavę ūkio subjektai.

Finansų tarpininkas priima sprendimą dėl paskolos suteikimo, o tolimesnis procesas priklauso nuo suteikiamos lengvatinės paskolos tipo: jos nederinant su subsidija – pasirašoma paskolos sutartis su finansų tarpininku, o paskolą derinant su subsidija – po finansų tarpininko sprendimo informacija yra perduodama ŽŪPGF ir NMA, o pastaroji tuomet susisiekia su pareiškėju dėl tolimesnių žingsnių.

Daugiau apie lengvatinės paskolos suteikimo procesą po NMA pažymos gavimo, galima sužinoti pateikiamoje paskolos gavėjo atmintinėje: Atmintinė pareiškėjui

Kokios teikiamų lengvatinių paskolų sąlygos?

Pagal šią priemonę žemės ūkio veikla užsiimantiems ūkio subjektams suteikiamos paskolos terminas gali siekti iki 5 metų, o taikoma bendra metinė palūkanų norma siekia 1,25 proc.

„Ūkininkams taikoma žema, vos 1,25 proc. siekianti, metinė palūkanų norma ir dažnu atveju tai yra kur kas mažiau nei taikoma paskoloms, skolinantis rinkos sąlygomis. Taip pat svarbu akcentuoti, kad ši palūkanų norma bus fiksuota visą paskolos terminą, tad ūkio subjektas bus apsaugotas nuo palūkanų normos augimo, jeigu kintama palūkanų dalis (Euribor) pradėtų kilti“, – papildo R. Globienė.

Suteikiant lengvatinę paskolą paskolos gavėjui yra taikomas paskolos sutarties sudarymo mokestis, kuris yra apskaičiuojamas taikant 1 proc. mokestį nuo paskolos sumos, tačiau ne mažiau kaip 130 ir ne daugiau kaip 1 500 eurų. Vienam paskolos gavėjui gali būti suteikta viena paskola.

Finansinė priemonė įgyvendinama pagal schemą, patvirtintą 2020 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-821 „Dėl fondų fondo „KPP finansinių priemonių fondas“, skirto Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos lėšomis įgyvendinamoms finansinėms priemonėms administruoti, valdytojo skyrimo ir finansavimo sąlygų aprašo patvirtinimo“ ir kitus susijusius nacionalinės teisės aktus, Europos Sąjungos (ES) taisykles (ES reglamentai dėl ES fondų ir visi kiti ES reglamentai, direktyvos, taisyklės ir gairės).

Šaltinis: nma.lt, 2022-03-02

Silpnesni nei turėtų būti

Artėjantį pavasario darbymetį Gudiškių kaimo (Marijampolės sav.) ūkininkas Kęstutis Mykolaitis planuoja pradėti tik tada, kai dirvos gerai pradžius ir aiškina, kodėl neverta jį šiemet skubinti. „Į šlapią lauką niekada nereikia kišti nagų. Kai išdžiūsta, viskas būna gerai“, – tikino Suvalkijos krašto ekologinio ūkio savininkas.

Jis per daug nepeikė šiemetės žiemos bei prasidėjusio pavasario ir sakė, kad bent jo laukuose dirvos nėra itin užmirkusios, problemiškų vietų yra tik netoli miško. „Pas mus vanduo nubėga, drenažai šiek tiek veikia, turime gal tik kelis hektarus žemės palei mišką, kur drenažas nebeveikia. Iš 300 ha užsemia gal kokius 5–6 ha, o kai buvo sausros, tai ir ten buvo gerai. Prireikus drenažą taisomės patys. Buvo dar apie 7 ha probleminių vietų, bet turime ekskavatorių ir atsikasame. Prie centrinių melioracijos įrenginių nelendame, bet čia, laukuose, pasitaisome patys“, – aiškino K.Mykolaitis.

Ūkio šeimininkas net neabejoja, kad šiemet teks palaukti, kol galės dirbti žemę. Anot jo, žemę reikia tausoti: jeigu žemę suminsi, sutrypsi, bus labai negerai. „Niekada nereikia labai skubėti. Tegul pirmiausia ją pradžiovina. Pagrindinė taisyklė – jeigu žemė šlapia, geriausia iš viso jos neliesti“, – teigė ūkininkas.

Kiek laiko reikės laukti, jam sunku prognozuoti. K.Mykolaitis minėjo, kad išėjus įšalui labai greitai viskas turėtų stumtis. Jeigu dienomis įšils iki 10–15 laipsnių, bus ženklas, kad reikia išeiti į laukus. „Viskas dar labai priklauso nuo to, koks pavasaris susidėlios. Šiaip šiemet jis jau gana ankstyvas. Paukščiai jau parskridę. Vyturys pas mus kaime įdienojus čiulba. Bet visko dar būna ir kovą, ir balandį“, – priminė ekologinio ūkio valdytojas.

Jis stebi sinoptikų prognozes. Pranešama, kad beveik visą kovo mėnesį naktimis temperatūra turėtų suktis šiek tiek žemiau nulio arba apie nulį, o dienomis šils, užlis, todėl ūkininkas galvoja, kad toks oras šiemet į laukus leis išvairuoti techniką gal tik balandžio mėnesį.

Ūkininko pastebėjimu, būna, kad planuoji vienaip, o išeina kitaip. Anot K.Mykolaičio, kartais pavasaris būna nenuspėjamas – labai greitai atšyla, o kai dienomis temperatūra pasiekia 12–15 laipsnių, tai jau drąsiai išriedama į laukus.

Šiemet Mykolaičio ūkio laukuose žiemojo daug žiemkenčių plotų. Jie augina ekologiškus „Speltos“ kviečius, taip pat paprastus žieminius kviečius, kaip pats sako, visko turi. „Sakyčiau, žiemojo sunkiai. Buvo ir vis dar yra „tai šilta, tai šalta“. O javams reikia, kad užšaltų ir paskui ateitų gražus pavasaris, tada būtų galima augti. Kartais dabar jie nežino, ką daryti, nei augti, nei neaugti – dar laukti. Be to, buvo labai šaltas ruduo, tai jie gerai neįsikrūmijo. Augalai silpnesni, šaknys gali būti prastesnės“, – rūpesčius dėl žiemkenčių vardijo ūkininkas Kęstutis, kurio šeimos ūkyje kasmet auginamos grūdinės kultūros sėklai.

Žemaičius vargina potvynis

Šiemet Žemaitijos krašte pavasario darbus kaime nutolino iš krantų ištvinusios upės. Priekulės (Klaipėdos r.) seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė VL sakė, kad vasariui baigiantis jų krašto žmonės jautėsi lyg Venecijoje. Taip nutiko dėl kelių priežasčių. „Skirtingos teritorijos yra apsemtos. Ne tik dėl potvynio, bet ir dėl per didelio kiekio vandens žemėje. Jau yra permirkęs gruntas ir, matyt, žemiausiose vietose laukuose atsiranda potvynio „prošvaistės“. Pas mus net trys kaimai yra „atsijungę“ nuo centro, nes keliukai apsemti ir gyventojai negali lengvuoju transportu išvažiuoti. Taip atskirti Liaunų, Šilininkų ir Būdviečių kaimai. Juose nėra labai daug trobų, tai didelio pagalbos poreikio nėra. Susisiekiame telefonais, apsitariame, ar reikia kokios pagalbos, maisto ar vandens, su gyventojais nuolat palaikomas ryšys“, – vasariui baigiantis VL sakė seniūnė.

Priekulės seniūnijos duomenimis, vienai sodybai prireikė maisto, tai reikėjo aplinkinių pagalbos – ūkininkas per vandenį traktoriumi perkėlė šeimai maisto produktus. Kiti gyventojai, pasak seniūnės, kai tik buvo nuspėta, kad gali kilti potvyniai, kurie galimai apsems tų vietovių keliukus, tokiu atveju negalės susisiekti su centru – Priekulės miestu, ir patys atvykti nusipirkti produktų, iš anksto apsirūpino maistu.

Kol kas seniūnės prognozės dėl laukų, kas bus su pasėliais, nėra nei blogos, nei geros, nes žinios nesurinktos iš ūkių. D.Bliūdžiuvienė sakė, kad situaciją matys, kai jau nuslūgs potvynis. Tik patys ūkininkai žinos, kaip bus, nes jie stebi, kiek laiko – ilgiau ar trumpiau, laikosi vanduo apsėmęs jų pasėlius. Priekulės seniūnijos pastebėjimais, apsemtų pasėlių plotų iš tiesų yra nemažai.

„Pavyzdžiui, apie Svencelę mažiau, bet link paminėtų Liaunų, Šilininkų, Būdviečių ir kitų gretimų kaimų, kur Gruodė ir Agluona išsiliejusios, yra plačiai užlieti pasėlių plotai. Matysis tik nuslūgus vandeniui. Tada iš vietos ūkininkų, kurie deklaruoja savo pasėlius, gausime informaciją apie ūkiuose patirtus nuostolius“, – teigė seniūnė.

Įkaitais tapo žirgai

Ji VL pasakojo, kad potvynio laikotarpis sukėlė nepatogumų ne tik gyventojams, bet ir ūkiniams gyvūnams. Yra pasitaikę įvairių ekstremalių situacijų. D.Bliūdžiuvienės teigimu, užsiimantys gyvulininkyste dažniausiai tokiu metu gyvulius laiko tvartuose. Tačiau vienas atvejis iš tiesų ant kojų sukėlė ne tik seniūnijos, bet ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojus. Seniūnė sakė, kad Dituvos kaime buvo pastatytas ne stacionarus tvartukas gyvuliams, o tik daugiau nuo vėjų ir šalčio sauganti lauko pastogė. Jame ūkininkė laikė 14 žirgų. Kai potvynis priartėjo taip, kad tvartelį apjuosė vanduo, išsigandę gyvuliai liko įkalinti miškingame plote, aukščiausiame taške, kur vanduo nebuvo užsiliejęs.

Žirgų savininkei teko valtele plukdyti gyvuliams pašarų, morkų, kad šie sočiau pasimaitintų. Šienu žirgininkė buvo pasirūpinusi iš anksto, iki apsemiant teritoriją buvo nuvežusi į laukus. Seniūnijos vadovė mano, kad taip galėjo nutikti dar ir dėl to, kad neseniai šiose apylinkėse įsikūrusi ūkininkė neįvertino ir net neįtarė, kad gali taip plačiai apsemti ir kilti tokių rūpesčių. Žirgų savininkei vieną naktį teko pačiai budėti, kad žirgams potvynio metu nieko blogo nenutiktų.

„Šie metai pas mus nėra kažkuo labiau išskirtiniai, nei anksčiau pavasariop būdavo. Pagal potvynio zonose gyvenančių žmonių pastebėjimus, pas mus yra buvę dar didesnių potvynių, bet šiandien (vasario 25 d.) tikrai jau labai daug nepatogumų. Rūsiai tvinsta, žmonės turi iš jų nuolat pumpuoti vandenį, padeda ir ugniagesiai gelbėtojai. Turi sukelti aukščiau daiktus, kad jų neapsemtų vanduo. Aš ir pati gyvenu nuosavame name mieste, kuris toliau nuo Minijos, bet rūsys vis tiek tvinsta, todėl siurblys nuolat dirba“, – kaip žmonės tvarkosi su potvynio vandeniu, nusakė D.Bliūdžiuvienė.

Anot jos, problemų gausu ir seniūnijos teritorijoje esančiame mažų laivų uostelyje. Mat, kai vyravo 30 m/s ir stipresni vėjai, jie pripūtė tiek daug vandens, kad jis net pasiekė kai kurių pastatų langus.

Kol kovojama su vandens barjerais, dėl nuostolių nustatymo ūkininkai dar nesikreipė. Vietos žemdirbiai tikisi, kad Priekulės ir kitų Žemaitijos seniūnijų teritorijose bus paskelbta ekstremali situacija, tuomet jie kreipsis dėl patirtos žalos.

Tuo tarpu dzūkai, anot Alytaus rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjos Irmos Stenionienės, informacijos apie užsemtas sodybas neturi, kaip neturi ir ūkininkų kreipimųsi dėl užsemtų laukų. „Pastebime, kad laukuose yra vandens, bet nedideliais ploteliais, tačiau, ko gero, nėra kuo stebėtis, nes melioracijos statiniai nusidėvėję daugiau kaip 80 proc., todėl tikėtina, kad pilnai nefunkcionuoja, o ūkininkai vangiai imasi remonto darbų“, – pastebėjo I.Stenionienė.

Šaltinis: valstietis.lt, Rima Kazakevičienė, 2022-03-04

Tokį ūkininkų įvaizdį bando griauti jaunas ūkininkas iš Audronių pirmojo kaimo Petras Šiaučiūnas, gyvenantis savo proprosenelio dailininko Justino Vienožinskio sodyboje – muziejuje. Per savaitę keletą kartų Petras į internetą kelia filmukus apie savo kasdienybę ir nebijo parodyti ūkininkavimo nesėkmių.

Gyvena nuošalioje sodyboje

Vykti iki ūkininko sodybos tenka gana nuošaliais keliais. Artėjant link kelionės tikslo, matome aptvertas pievas. Supratome, kad taip ūkininkas stengiasi apsaugoti sezono metu pievose besiganančias avis. Beieškant kiemo, Petras nurodo: „Sukite, kur kryžius“. Žiūrime, o čia – ir medinis kryžius bei rodyklė „Dailininko Justino Vienožinskio memorialinis muziejus 0,5“. Muziejus ūkininkui Petrui tapęs kasdienybe, mat gyvena jis tame pačiame name. Muziejuje bandyta atkurti proprosenelio, dailininko J. Vienožinskio, gyvenusio 1886-1960, metais, buitį. Nuotraukos, dokumentai, baldai, krosnis – viskas, kaip buvę 20 amžiaus pradžioje. Tiesa, dailininko paveikslai saugomi kitur. Gimęs Vilniuje, senelių paskatintas, susidomėjo ūkininkavimu.

Petras Šiaučiūnas, ūkyje gyvenantis jau apie 12 metų, pasakoja, kad gimė Vilniuje, po to su šeima persikraustė į Zarasus, tačiau kiekvieną savaitgalį jis, būdamas dar vaikas, su mama vykdavęs į sodybą, beveik vienkiemį, esantį Audronių kaime, kur gyveno seneliai. Galutinai apsigyventi tinkamoje ūkininkavimui sodyboje Petras nusprendęs po studentavimo Utenos kolegijoje, kur mokėsi aplinkosaugos ir ekologijos. Iš pradžių seneliai jį įdarbino traktoriaus vairuotoju. Tuo metu patys seneliai čia bandė ūkininkauti, tačiau, kaip Petras sako, gana mėgėjiškai. Pirmoji senelių dovana anūkui, susijusi su ūkininkavimu, buvo 16 metų gimtadienio proga padovanotos trys avys bei avinas. Anot Petro, iš pradžių tokia dovana nenudžiugino, o dabar sako į tai žiūrintis jau kitaip ir džiaugiasi tokiu senelių paskatinimu ūkininkauti.

Sektis pradėjo, kai nusprendė vadovautis savo galva

Buvę taip, kad prieš studijas galvojęs dirbti aplinkosaugininku. Po studijų įsidarbinęs Žemės ūkio konsultavimo tarnyboje bei pardavėju – konsultantu „Senukuose“, bet pamatęs, kad negali dirbti kažkam kitam, ne sau. Tuomet Petras nusprendė imtis ūkininkavimo – dėjo dideles investicijas, rašė projektus, tačiau pradžia buvo labai sunki. Kaip sako Petras, „nesisekdavo, viskas lūždavo.“ Tada jaunasis ūkininkas nusprendė neklausyti kitų patarimų ir daryti taip, kaip jam pačiam atrodo esant reikalinga. Tada ir pradėjo sektis.

Užsiima avininkyste bei javų auginimu

Šiuo metu Petras Šiaučiūnas ūkyje šeimininkauja vienas, kartais padėti iš Zarasų rajono atvažiuoja mama. Beveik visus ūkio darbus vyras nudirba pats, nes samdyti žmones gaunamų lėšų nepakanka. Ūkininkas valdo 200 ha žemės plotą, tik 30 ha yra nuosavos žemės, kita dalis – nuomojama. Ūkis yra mišrus – Petras užsiima tiek augalininkyste, tiek gyvulininkyste. Pasak jo, toks ir turi būti ūkis, kad ūkininkas galėtų pats užauginti gyvuliams pašarus. Yra laukų, kurie netinkami javams auginti, todėl ten ganosi avys. Petras augina apie 500 mišrios veislės avių.

Veislė – Lietuvos juodgalvės, maišytos su tekseliais. Tai – mėsinė avių veislė, labai paklausi užsienyje. Pernai, pasak Petro, jis rinkosi net iš penkių pirkėjų. Avys gyvos eksportuojamos į Vokietiją. Šios mišrūnės atsparios ligoms, geriau auga, turi daugiau mėsos, negu kaulų. Javus Petras augina labai įvairius. Tai ir rapsai, ir kviečiai, kvietrugiai, avižos, kukurūzai… Negalima auginti tik vienos rūšies javų, nes reikia vykdyti sėjomainas. Vienais metais vieni javai geriau auga, kitais – kiti. Kaip sako Petras, gaunasi kaip su loterijos bilietukais, kad vienur išloši, kitur praloši.

Darbuotojų nusisamdyti neišgali

„Vienas visus darbus darau. Ištisai dirbu. Tik penkis kartus per metus išvažiuoju į ralį. Man pačiam nelieka pinigų atlyginimui susimokėti, todėl neišgaliu žmogaus nusisamdyti. Dažniausiai nusisamdžius darbuotojus, galima turėti daugiau nuostolio nei naudos, nes kelis kartus dažniau viskas lūš. Gero darbininko už minimumą neišlaikysi. Dar bėda, kad žmonės nori pastovaus darbo, o reikia tam tikru sezonu“, – pasakoja Petras, plušantis ūkyje nuo ryto iki vakaro. Petras pasakoja, kad ūkininkaudamas gerai jaučiasi, tačiau finansiškai nestovi tvirtai – reikalingos didelės investicijos, nes reikia techniką atnaujinti, pastatyti naujus tvartus, mokėti mokesčius.

Esą visur tenka mokėti tūkstančius ir susidurti su dideliu popierizmu. Tačiau Petras nenusimena, kad kiekvienais metais tenka ieškoti, iš kur gauti papildomus 10 tūkstančių, nes ūkio pajėgumui įvertinti reikalingi 20 metų. Tik tada bus galima vertinti, apsimoka tai daryti ar ne. Kaip jau pašnekovas ir paminėjo, nuo ūkininkavimo jis ilsisi, dalyvaudamas ralio varžybose. Lietuvos ralio čempionate Petras Šiaučiūnas dalyvauja aukščiausioje lygoje. Jis papasakojo pernai važiavęs R2 klasėje su dviem varomais ratais, šiemet žada bandyti rungtyniauti, važiuodamas keturiais varomais ratais. Pernai ūkininkas laimėjęs dvi antras vietas dviejose varžybose.

Pasiekti didesnių laimėjimų sutrukdė techniniai nesklandumai – akmenukas pramušė radiatorių, paskui paaiškėjo, kad mechanikai į baką pripylė ne to kuro, dėl ko nepavyko netgi pradėti užvesti automobilio. Varžybose Petras dalyvauja kartu su šturmanu Grigorij Tarasov iš Zarasų. Petras pasakoja, kad būna, jog žmonės stebisi, kad jis, ūkininkaudamas praktiškai nuostolingai, turi lėšų brangiam ralio sportui. Ralis esąs finansuojamas iš partnerių, rėmėjų pinigų, pats Petras sakosi tokių pinigų neturintis. Rėmėjai atsirado tada, kai jaunasis ūkininkas tapo žinomas. Jis pripažįsta, kad ralis yra brangus malonumas, nes vienos varžybos kainuoja apie 10 tūkst. eurų.

Išliejo ledo trasą automobiliams

Petras Šiaučiūnas kartas nuo karto sugalvoja ir išskirtinių idėjų. Viena jų – 1 km 600 m ilgio ledo trasa. Vanduo buvo piltas ant žemės ir suformuotas sprindžio ledo sluoksnis. Kai kurie kaimynai dėl tokio sumanymo nebuvo patenkinti ir esą dėl keliamo triukšmo kvietė tai policiją, tai kitas valdiškas tarnybas. Deja, nieko neteisėto nerasta. Ne visi aplinkiniai tokiu sumanymu piktinosi, kiti – atvirkščiai, buvo patenkinti. Pavažinėti ledo trasa žmonės atvykdavo, kai buvo minusinė oro temperatūra. Buvo, kad vienu metu važinėjo apie 30 ar 50 automobilių. Dabar ledas jau ištirpęs. Reikėtų -20 C laipsnių temperatūros kad ledas susiformuotų iš naujo. Ši ledo trasas sulaukė didelio susidomėjimo netgi nacionaliniu lygmeniu. Besisvečiuojant, skambino ir žurnalistai iš LRT televizijos.

Kuria filmukus apie ūkininkavimo realybę

Žinomumą Petras pelnė iš savo kurtų filmukų, kuriuos talpina „youtube“ platformoje. Jis filmuoja savo kasdienybę, kurioje parodo tiek buities darbus, tiek laisvalaikį. Petras prisiminė, kaip filmuodamasis yra medžiotojus išvadinęs kiaulėmis, dėl ko turėjęs nemalonumų, aiškindamasis juos atstovaujančiam advokatui. Esą advokatas pagrasino, kad prisiteis moralinės žalos atlyginimą. To neįvyko. O priešiškas požiūris į medžiotojus atsiradęs ne be priežasties – dėl jų veiksmų buvo padaryta žalos ūkininko ūkiui, tenka pyktis dėl be atsiklausimo statomų medžiotojų bokštelių ir panašiai.

Kaip jaunasis ūkininkas sako, jeigu bus priimta įstatymo pataisa dėl žemių savininkų, kad jie patys galės spręsti, kam leisti, kam neleisti medžioti, tai būsią jam naudinga. Tada jis mielai leistų medžioti tiems, kurie medžioklės plotuose elgiasi protingai. Tinklaraštininkas filmuojasi jau dvejus metus ir pasiekė 36 tūkst. sekėjų auditoriją. Kaip jis sako, pardavinėja reklamą, tačiau pragyventi iš to neišeitų.

Petras stengiasi nusifilmuoti kas antrą dieną, bet buvo ir išimčių – jam susirgus, nebuvo ką rodyti, tai ir filmukų nebuvę. Petras sako scenarijų filmukams nekuriantis ir rodantis tai, kas vyksta realiu metu. Tikslas buvęs parodyti, kaip iš tikrųjų gyvena ūkininkas. Tokia mintis Petrui kilus po ūkininkų mitingo, pasiklausius žmonių komentarų, kaip esą gerai gyvena ūkininkai ir ko jie dar nori iš valstybės. Petras sako, kad dažną ūkininką lydi nežinomybė – niekada negali pasakyti, kiek uždirbsi, nes nežinai, kokios bus gamtos sąlygos.

Prie sodybos kyla nauji statiniai

Didelėje teritorijoje kyla ir minčių sukurti, pastatyti kažką įdomaus. Pavyzdžiui, ant senų pamatų statoma daržinė menininkams, kurią bus galima naudoti dailės plenerams, įvairiems susibūrimams ar pobūviams. Pasvarstoma ir apie viešbučio, skirto menininkams apsistoti, statybas. O šiuo metu kieme stovi tradicinė kirgizų jurta, kurią ūkininko mama įsigijo, turėdama minčių apie kaimo turizmą. Tik norinčių jurta pasinaudoti neatsirado, nors tai ir originalus bei neįprastas statinys.

Gamina vilnones antklodes

Verslumo nestokoja ir ūkininko mama Nijolė Šiaučiūnienė, dirbanti pedagoginį darbą Zarasų rajone. Ji iš ūkyje auginamų avių vilnos rankomis gamina vilnones antklodes ir jas parduoda. Tiesa, tokios antklodės nepigios, nes ir tenka įdėti daug darbo. Kaip Petras sako, tai daugiau laisvalaikio užsiėmimas negu nauda.

Didmiestyje gyventi negalėtų

Paklausėme, tai kodėl pakankamai jaunas žmogus, turėdamas išsilavinimą bei galimybes, nesistengė įsikirti kuriame nors didesniame mieste. Petras tik nusijuokė. – Manęs miestas niekada netraukė, negalėčiau ten gyventi jokiais būdais. Man nuvažiuoti iki Vilniaus – kankynė. Netinka jų skubėjimas. Keista, kai žmonės skuba, bet pusę dienos transporto kamščiuose praleidžia. Ten ūžesys, šurmulys pastovus, o aš esu pripratęs prie ramybės ir prie didžiulės erdvės, – patikino nebėgsiantis iš kaimo Petras Šiaučiūnas.

Šaltinis: lrytas.lt, Rokiškio „Sirena“ Rita Grigalienė, 2022-03-02

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos kartu su „Maisto banku“ paruoštos rekomendacijos taip pat turėtų padėti aukojantiems maisto produktus, nes jos leis greičiau įvertinti, kokių maisto produktų reikia nukentėjusiems nuo karo žmonėms. Pavyzdžiui, nerekomenduojama aukoti nefasuotų, greitai gendančių produktų (o jeigu tokie būtų teikiami, būtina užtikrinti, kad jų tinkamumo vartoti terminas nebūtų pasibaigęs) ir t. t. Taip pat, siekiant, kad atvežtas maisto krovinys būtų greičiau ir lengviau išdalijamas, prašoma nepakuoti birių produktų į didmaišius.

Labai svarbu užtikrinti ir tai, kad maisto produktai Ukrainą pasiektų saugūs ir kokybiški, ženklinimui numatyti tik esminiai reikalavimai tam, kad būtų aišku, kokie produktai atvežami.

Rekomendacijas paramai maisto produktais rasite čia – https://bit.ly/3hBkRrz, pašarais – https://bit.ly/3HxYyh6.

Kviečiame įmones, gamintojus, norinčius ir galinčius aukoti maisto produktus nuo karo kenčiantiems ukrainiečiams, atsižvelgti į šias rekomendacijas ir prisidėti parama maistu kreipiantis į tokios pagalbos koordinatorių Lietuvoje – „Maisto banką“.

Šaltinis: vmvt.lt, 2022-03-03

„Būdami vienintele įmonių grupės „Linas Agro Group“ bendrove, kuri teikia žemdirbiams skirtas prekes ir paslaugas, mes galėsime užtikrintai pasakyti, kad mūsų klientai viską gali gauti iš vienų rankų. Mes atstovaujame tik kruopščiai atrinktiems prekių ženklams, galime pasiūlyti žemdirbių mėgstamiausius produktus ir sertifikuotas sėklas, pateikdami detaliai dokumentuotus kiekvienos veislės privalumus. Be to, siūlome išbandytas ir patikrintas auginimo technologijas, kurias plėtoja geriausi specialistai“, – vardijo T. Pučkis.

Pasak jo, po įvykusio įmonių veiklų perskirstymo „Linas Agro“ nuo šiol taip pat gali pasiūlyti didžiausią šalyje elevatorių tinklą, kuris, palyginti su ankstesniu kiekiu, išaugo dvigubai.

„Esame orientuoti į ilgalaikį bendradarbiavimą ir abipusę naudą, todėl nuolat investuojame į greitą klientų aptarnavimą ir reikiamą infrastruktūrą. Pavyzdžiui, modernų sėklų fabriką ar praėjusių metų rugpjūtį baigtą statyti naują sėklų sandėlį. Tikime, kad modernizacija ir paslaugų sutelkimas vienose rankose leis mums tapti dar patikimesniu žemės ūkio verslininkų partneriu“, – akcentavo „Linas Agro“ vadovas.

Kalbėdamas apie Lietuvoje vykstantį žemės ūkio bendrovių didėjimą ir jungimąsi T. Pučkis pabrėžė, kad tokia tendencija yra logiška, nes mažos šalys, mažos rinkos nėra labai įdomios globaliems gamintojams.

„Kuo daugiau smulkių žaidėjų rinkoje, tuo dar nepatrauklesni atrodome. Būdami smulkesni ir tarpusavyje konkuruodami mažoje rinkoje pralaimime konkurencinėje kovoje ir tarptautiniams žaidėjams, kurie turi derybinę galią savo centinėse būstinėse. Būdami maži prarandame derybines pozicijas su tarptautiniais distributoriais ir esame nepajėgūs tiek Lietuvoje, tiek Baltijos šalyse pristatyti naujovių ypač patraukliomis kainomis. Dažnu atveju tarpusavyje įsiveliama į nenaudingą kainų karą, kai vietoj to būtų galima investuoti į naujoves, mokslo, technologijos pažangą ar naujų specialistų ugdymą“, – sakė „Linas Agro“ vadovas.

Anot jo, žemės ūkio įmonių didėjimas ir paslaugų koncentravimas yra naudingas, nes taip užtikrinamas stabilumas visomis prasmėmis, o pirmiausia finansinis.

„Mes galime garantuoti ūkininkams gerų sąlygų užtikrinimą, stabilumą ir patikimumą. Įmonė pasirūpina ir užtikrina gerą produktų krepšelį pas geriausius pasaulinius gamintojus, yra pajėgi gauti pasaulines naujienas net į tokias mažas rinkas kaip Baltijos šalys, taip pat ir į Lietuvą . Rūpinasi nenutrūkstamu prekių tiekimu palankiomis kainomis. Užtikrina visą veiklos grandinę: nuo sėklų pardavimo iki grūdų supirkimo. Kuo didesnė įmonė, tuo lanksčiau gali atliepti ūkininkų poreikius ir koreguoti sutarčių sąlygas, atsižvelgdama į situaciją: blogą derlių, kainų šuolius ir kt.“ – teigė T.Pučkis.

Planuojama, kad didžioji dalis pokyčių, po kurių „Linas Agro“ galės visiškai teikti bendrovei perleistas žemdirbiams skirtas prekes ir paslaugas, bus įgyvendinta šių metų antrąjį pusmetį.

Bendrovė „Linas Agro“ priklauso „Linas Agro Group“, kuri yra didžiausia Baltijos šalių žemės ūkio ir maisto gamybos įmonių grupė, sudaryta iš 75 pavaldžių ir trijų asocijuotų įmonių, veikiančių 8 šalyse. Jose dirba daugiau nei 5 tūkst. darbuotojų. Įmonių grupė vykdo veiklą visoje maisto gamybos grandinėje „nuo lauko iki stalo“: bendrovės valdomos įmonės gamina, ruošia ir parduoda žemės ūkio ir maisto produktus, taip pat tiekia prekes ir paslaugas žemdirbiams.

Praeitų metų liepos viduryje „Linas Agro Group“ įsigijo kontrolinius „Kauno grūdų“, „Kaišiadorių paukštyno“, „Vilniaus paukštyno“ ir su jomis susijusių bendrovių akcijų paketus. Po išsamios įsigytų įmonių veiklos analizės buvo pradėta planuoti ir įgyvendinti pertvarkas, kurios turėtų sustiprinti grupės įmonių veiklą kiekvienoje srityje.

Šaltinis: Gintaras Gimžauskas, 2022-03-02