Žemės ūkio naujienos: 2024-10-16

Kaip ir visi žinduoliai, karvės turi stiprius motiniškus instinktus – jos nori rūpintis savo jaunikliu, maitinti ir apsaugoti jį. Tai ypatingas emocinis ir fizinis ryšys tarp motinos ir jos jauniklio, tačiau pieno pramonėje jis dažnai nutraukiamas vos po gimimo, neleidžiant karvei patirti natūralios motinystės. Pieno gamybai palaikyti karvės turi reguliariai atsivesti veršelius, todėl jauniklio netektį jos išgyvena daugybę kartų. Greitas veršelių atskyrimas garantuoja, kad karvės pienas bus maksimaliai išnaudojamas žmonių vartojimui, taip pat padeda geriau kontroliuoti veršelių mitybą ir kitas gyvenimo sąlygas.

Lietuvoje nėra reglamentuota minimali karvės ir veršelio kontakto trukmė, todėl veršeliai dažniausiai atskiriami dar tą pačią dieną, o tai kelia didelį stresą tiek motinai, tiek jaunikliui. Įvairios nevyriausybinės gyvūnų apsaugos organizacijos rekomenduoja bent pirmų 8 savaičių veršelio buvimo su mama laikotarpį.

Veršelių laikymas per ankštuose garduose

Naujagimiai veršeliai paprastai laikomi atskirai nuo kitų bandos narių, kol sustiprėja jų imuninė sistema. Pagal dabartinius reikalavimus, iki 8 savaičių amžiaus veršelius galima laikyti individualiuose garduose, kurių plotis turi būti ne mažesnis už veršelio aukštį ties ketera, o ilgis – ne mažesnis nei veršelio kūno ilgis, padaugintas iš 1,1. Tai užtikrina, kad veršelis turės pakankamai vietos atsigulti ir atsistoti, tačiau šie standartai neužtikrina natūralių veršelio judėjimo poreikių. Įsivaizduokite save mažame garde, kuriame galite tik atsigulti ir atsistoti – tokia mintis iš tiesų gąsdinanti.

Vėlesniu laikotarpiu veršeliai laikomi grupiniuose garduose, kurių minimalus dydis priklauso nuo gyvūno svorio. Pavyzdžiui, veršeliui, sveriančiam iki 150 kg, turi būti skiriama bent 1,5 m² grindų ploto. Net ir šiuo etapu veršeliai neturi pakankamai vietos laisvai judėti, bėgioti ar tyrinėti aplinką. Verta paminėti, kad 2023 m. Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) paskelbė mokslinę nuomonę apie veršelių gerovę, rekomenduojant didesnį laikymo plotą – 20 m², kad veršeliai galėtų elgtis natūraliai, o vienam veršeliui rekomenduojama skirti mažiausiai 3 m2.

Diskomfortą keliančios procedūros

Siekiant išvengti traumų veršeliams jauname amžiuje dažnai atliekama nuraginimo procedūra. Teisės aktuose veršelių nuraginimo procedūros nėra pakankamai išsamiai apibrėžtos, paliekant erdvės praktikai, kuri gali nepakankamai užtikrinti gyvūnų gerovę. Labiausiai veršelius žalojanti chirurginio nuraginimo praktika vis dar nėra draudžiama, nepaisant jos sukeliamo didelio skausmo ir ilgalaikio diskomforto gyvūnams.

Mažiausią intervenciją turi cheminis nuraginimo metodas, kuomet naudojami preparatai, kurie slopina ragų augimą. Vis dėlto, jei procedūra atliekama nesilaikant higienos reikalavimų, gali kilti uždegimo ar infekcijos rizika. Be to, netinkamai panaudojus preparatą, jis gali pažeisti ne tik ragų užuomazgas, bet ir odą. Aiškesnis ir griežtesnis nuraginimo reglamentavimas galėtų ženkliai pagerinti gyvūnų apsaugą nuo tokių skausmingų procedūrų.

Liūdna baigtis

Kyla klausimas koks likimas laukia karvių, kurios visą gyvenimą nešusios pelną ūkininkams, tampa neproduktyvios? Ūkininkui paprasčiausiai nebeapsimoka tokios karvės laikyti, todėl ji parduodama mėsai. Vis dėlto, tai nėra pati blogiausia baigtis. Pasitaiko atvejų, kuomet ūkininkai, visą gyvenimą jam tarnavusį gyvūną palieka mirti kančioje, kai jis tampa nebereikalingas. Prisiminkime 2023 metais plačiai nuskambėjusį atvejį, kuomet Kelmės rajone ūkininkas „galimai“ į mišką nugabeno karvę ir paliko ją ten nugaišti. Nuvykę į vietą Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) inspektoriai, kartu su policijos pareigūnais surado leisgyvį gyvūną. Deja, veterinarai jau nebegalėjo padėti, todėl karvę teko užmigdyti.

Ko reikia čia ir dabar?

Kaip visuomenė galėtų prisidėti prie geresnių sąlygų ūkiniams gyvūnams? Rinktis produktus iš ūkių, kurie laikosi aukštų gyvūnų gerovės standartų, palaikyti iniciatyvas, kurios siekia gerinti gyvūnų gyvenimo sąlygas, pranešti apie galimai vykdomus pažeidimus bei rinkti į Seimą politikus, kuriems gyvūnų gerovė rūpi, o ne yra trečiame plane ar apskritai ignoruojama. Ką reikia padaryti čia ir dabar? Inicijuoti teisės aktų pataisas reglamentuojančias griežtesnius gyvūnų laikymo ir priežiūros reikalavimus, griežtinti administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnu, sustiprinti atsakingų institucijų veiklą, įgalinant jas efektyviau reaguoti į pranešimus bei vykdyti kontrolę. Visuomenei ir ūkinių gyvūnų augintojams privalu siųsti aiškų signalą – gyvūnų gerovė turi būti prioritetas.

Šaltinis: Karolina Kukliauskaitė, lrytas.lt, 2024-10-04

Valavičių kaimo ūkininkai Neringa ir Darius Tamošaičiai, konkurso „Metų ūkis“ antros vietos laimėtojai, įvertinti už konkurencingo ir draugiško aplinkai šeimos ūkio sėkmingą plėtojimą, teigė, kad jiems metai buvo vidutiniai. Ūkio šeimininkas vardijo, kad į šeimos ūkį jungiasi keturių Tamošaičių – jų su žmona bei jo brolio ir motinos – ūkiai.

Šeimos ūkis augino žieminius kviečius, rapsus, vasarinius miežius ir kviečius, cukrinius runkelius. Žieminių grūdinių kultūrų derliaus kokybė nenuvylė – kviečius išsikūlė sausus, jų džiovinti nereikėjo, jie atitiko 2 klasės reikalavimus. Iš vasarinių kviečių vos pavyko prikulti 4 t/ha, o vasariniai miežiai derėjo apie 2,5 t/ha. Spalį Tamošaičių cukrinių runkelių 70 ha plantacijoje dar virė darbymetis. Kol nelijo, runkelių šaknys buvo švarios, o cukringumas svyravo nuo 18 iki 19 proc. Derlingumas tonomis sukosi apie vidutinį.

Ūkininkas D.Tamošaitis atkreipė dėmesį, kad nors ūkyje grūdų derliai užaugo vidutiniai, kai reikėjo parduoti, kviečių ir rapsų supirkimo kainos, palyginti su praėjusių metų, buvo labai nukritusios. Išankstinių sutarčių sudaręs nebuvo, tad visus metus triūsiančiam žemdirbiui – gerokai per prastos. Tamošaičiai visą iškultą derlių pardavė iki spalio 1 d., nes reikėjo apyvartinių lėšų atsiskaitymui su prekių tiekėjais.

Šiemet ryžosi visą derlių iš karto parduoti, nes prieš keletą metų belaukdami buvo pralošę. Surizikavę šiemet pardavė tokia kaina, kokia tuo metu buvo rinkoje, tačiau netrukus grūdų kainos pakilo. „Supirkėjai tuo naudojosi, nes žemdirbiams reikėjo atsiskaityti su tiekėjais. Prieš ir po spalio 1 d. – nemažas kainų skirtumas“, – pastebėjo D.Tamošaitis. Dėl to nuoskaudą jaučia ne tik jis, bet ir kiti ūkininkai.

Žvelgdamas jau į kitus metus, ūkininkas svarstė, kad iš vasarinių kultūrų auginimo nelabai kokia nauda, todėl rizikuos ir planuoja auginti daugiau žiemkenčių. Jų rudenį jau pasėję 120 ha ir dar planuoja 30 ha pasėti nuėmę cukrinius runkelius. Ūkininkauja netoli „Via Balticos“ automagistralės, todėl 5 ha šeimos ūkio žemės, iš kurios dalis buvo nuosavos, kita – nuomojamos, ūkis neteko plečiant automagistralę.

Mažas, bet stiprus ūkis

Už sėkmingą ūkininkavimą ir Sūduvos krašto kulinarinio paveldo puoselėjimą Šunskų miestelio ūkininkas Vitas Barišauskas „Metų konkurse“ pelnė trečią vietą. Šventėje apdovanojimą atsiėmė ūkininko žmona, nes Vitas nespėjo užbaigti rudeninės sėjos ir tam išnaudojo gerą šeštadienio orą. Jį „Valstiečių laikraštis“ pakalbino telefonu. Pasak V.Barišausko, jo ūkis mažas – valdo 62 ha žemės. Šiemet pardavimui augino žieminius rapsus, kviečius ir miežius, taip pat vasarinius kviečius. Šunskiečio ūkyje derliai buvo geresni negu pernai, o kainos, deja, prastos.

„Pernai kainos buvo arti tiesos. Bet šiemet pagal išauginimo sąnaudas supirkimo kainos gerokai per mažos. Reikėtų gauti apie 200 Eur/t, bet ne po 150–160 Eur/t už 4 klasės grūdus. Taip ir skaičiuoju, ką įdedu į žemę, jeigu kainos būtų kaip pernykštės, tai būtų viskas gerai, bet kadangi šiemet kainos žemesnės nei pernai, o sąnaudos tos pačios, mes negauname tiek pajamų, kad būtų rentabilu. Arba negalime išsimokėti vienkartinio atlyginimo, gaunamo kartą per metus. Dėl to šiemet derliai geresni, bet metai – kuklesni“, – daug nesisielojo ūkininkas.

Daliai kviečių derliaus V.Barišauskas turėjo ir išankstinių sutarčių, tad šie pardavimai buvo truputį geresni – sukosi apie 180 Eur/t už 4 klasės grūdus. Vasariniai kviečiai ūkyje buvo ekstra klasės. Jų nelabai daug buvo pasėjęs, nes dalį žemės buvo palikęs pūdymui. Ūkininkas džiaugėsi, kad jam kiekvienais metais vasariniai kviečiai užauga geros kokybės, bet šiemet derlingumas nebuvo didelis – byrėjo tik apie 4 t/ha. Taip ir turėjo būti, nes vasarinius kviečius sėjo į kiek lengvesnę žemę.

„Aš mažiukas ūkininkėlis. Žmona padeda, bet ji turi tiesioginį darbą, o aš atsidavęs tik ūkiui. Per javapjūtę samdau – atvažiuoja kombainas, sumoku už nukūlimą ir nukulia, belieka pačiam tik grūdus parsivežti. Taip patogiau. Tokiam ūkeliui, kaip mano, be šansų nusipirkti naują kombainą. Amžius jau toks, vis labiau artėju link 60-ies, tai nelabai jau norisi lįsti skolintis į bankus. Jeigu šiandien pirkčiau naują kombainą, kiek metų reikėtų už jį mokėti… Tokių didelių finansinių įsipareigojimų jau nenoriu“, – patikino nuo 2000 metų ūkininko kelią pasirinkęs Vitas.

Apdovanojimą už vyrą atsiėmusi Vito žmona atskleidė kitą svarbų vyro nuopelną. Jie patys augina rugius, patys juos arpuoja senoviniu būdu, patys juos mala ir medžiu kūrenamame „pečiuje“ kepa įvairių rūšių naminę duoną – paprastą ruginę, pagardintą saulėgrąžų, kanapių, moliūgų sėklomis ir vaisinę. Naminės duonos į šventę neatsivežė. Kai darbymetis baigsis, Barišauskai grįš į įprastą ritmą: paprastai duoną kepa kartą per savaitę – ketvirtadieniais. „Mūsų „pečius“ labai didelis, pašauti telpa net 17 duonos kepalų“, – pasakojo Vito žmona, neprisiimanti pagrindinės kepėjos pareigų. Ji sako esanti tik vyro pagalbininkė, nes svarbiausius darbus atlieka jis.

Yra kuo pagirti ir kuo papeikti

Prie Ūkininkų sąjungos Marijampolės skyriaus kiemelio sutiktas ūkininkas Giedrius Kereiša atviravo šiemet galįs papeikti gamtą už tai, kad šio krašto žemdirbiams labai pašykštėjo lietaus – palijo tik tiek, kad visiškai neišdžiūtų. Anot Giedriaus, pagirti reikia už tai, kad augalams saulės užteko, todėl Kereišos ūkyje derlius neblogas – išgyvensią.

G.Kereiša dirba 130 ha žemės, iš jų – 30 ha augino cukrinius runkelius, kuriuos jis rudenį vadina didžiausiu išsigelbėjimu. Tiesa, buvo visko. Ūkio savininkas neužmiršta, kaip jau ir taip prastai dygusius cukrinius runkelius šiemet pribaigė užėjusi pavasarinė liūtis. Tąkart juos sunaikino ne 100 proc., bet didžiąją dalį teko atsėti. Buvo apdraudęs, todėl žalą padengė draudimas.

Giedrius pasėlius draudžia jau ne vienus metus ir kitiems pataria tą daryti. Kaštus padengė draudimas, o antrą kartą pasėtos sėklos sudygo ir spėjo užauginti derlių. Šeimininką džiugina geras 17,5–18 proc. išaugintų saldžiųjų šaknų cukringumas, o ir runkelių šaknys – didžiulės. G.Kereišos ūkis prikasa vidutiniškai 60 t/ha, rezultatai nenusileidžia daugiamečiam derlingumo vidurkiui. Jeigu gamta būtų nepašykštėjusi gerų sąlygų, gal būtų prikasęs ir 80 t/ha. Kokius galingus runkelius žemdirbiai išaugino buvo galima pamatyti ir Marijampolės žemdirbių derliaus šventėje.

„Pernai ir šiemet cukriniai runkeliai man yra pati rentabiliausia kultūra, kuri mus ir gelbėja. Šiemet dar rapsai gelbėjo, o grūdai pagal praeitus ir užpraeitus metus šiemet „sugrįžo“ labai „skūpiai“, – tikino Giedrius. – Didžiausia mano svajonė kitiems metams, kad būtų stabilumas valstybėje, vyriausybėje, kad kuo mažiau valdžia keistų įstatyminius ir poįstatyminius aktus.“

Bitės nemiegojo

Kuo šie metai buvo blogi ir kuo geri bitininkams, šventėje galėjo išsamiau pristatyti bitininkas Valentinas Juraitis, pagal profesiją – žurnalistas, pildantis naujienas bitininkams skirtoje interneto svetainėje. „Lietuvoje vienas gyventojas sunaudoja tik apie 700 gramų medaus per metus, o ES – 2 kg. Medų reikia ne spintelėje, o ant stalo laikyti. Pardavimų padėtis visada sunki, bet žiūrėkime optimistiškai“, – kvietė bitininkas.

Anot V.Juraičio, žvelgiant plačiau, šie metai Lietuvos bitynams geri, nes buvo ir drėgmės, ir šilumos, ir žiedų. Šiemet buvo puikus obuolių derlius, tai ženklas, kad bitės soduose padirbėjo labai gerai. O medaus realizacija visada yra labai sunki. Tą lemia tarptautinė padėtis. Į ES daug medaus patenka iš trečiųjų šalių ir labai sunku ką pakeisti.

V.Juraičio gimtinė Marijampolėje, bet dabar jis gyvena Vilniuje ir bityną kopinėja už Nemenčinės. Iš vienos šeimos prisuka vidutiniškai 30 kg medaus. Bet šeimos būna įvairios. Vilniaus krašte vyrauja žvyrynai, juodžemyje daugiau galėtų prisukti, bet 30 kg iš šeimos gauti apie Nemenčinę yra optimalu. „Mūsų medus yra įvairus – kalvos, pakalnės, šaltiniai, gana geras miško ir pievų medus. Šiemet vidurkį prisukau“, – teigė bitininkas.

Jo teigimu, visur reikia kelti kvalifikaciją, mokytis, nes galima prisukti ir daugiau. Yra daug dėmenų. Jo paties bitininkavimo patirtis – 10 metų, tai – nedaug, bet mokėsi turguje pas žmones, žinių sėmėsi iš knygų, išleidęs leidinį „Bitininko kalendorius-žinynas“.

Duonos visada reikia

Seniūnijų kiemeliuose dar buvo galima sutikti amatininkų, kepėjų. Ilgametė duonos kepėja Laima Adomaitienė iš Mokolų kaimo šį amatą saugoja apie 20 metų. Kepėja prisipažino, kad naminės duonos iškepa jau nedaug – krosnį kuria vieną kartą per savaitę. Nemažai duonos nuperka tiesiai iš jos namų, dalį pati veža parduoti į turgus.

Žemdirbių derliaus šventei iškepė ir siūlė tradicinės lietuviškos ruginės duonos, plikytos, raugintos, šiek tiek pagerintos, maišytos su kviečiais, linų sėklomis ir saulėgrąžomis, ruginio pyrago. Viskam reikia žaliavos. Laimutė ištikima dviem vietiniams ūkininkams, kurie užaugina rugių. Jeigu prapultų ūkininkai, nebeaugintų, ji negalėtų kepti senovinės natūralios naminės duonos. „Mano pačios sveikata kiek prastėja, todėl gali būti, kad taip savaime amatas ir išnyks. Bet kol pajėgiu, tol kepu“, – pakalbinta šypsojosi Laima.

Vienos sumažėjo, kitos – padidėjo

J.Basanavičiaus aikštėje kiekviena seniūnija turėjo savo gražiai dekoruotus kiemelius, vaišių stalus. 2024-uosius Marijampolės savivaldybės kaimų žmonės prisimins ir kaip permainų metus – reforma neaplenkė ir seniūnijų. Nuo liepos 30 d. Marijampolės savivaldybėje buvo panaikintos Gudelių, Marijampolės kaimiškoji ir Šunskų seniūnijos, o nuo rugpjūčio 1 d. įsteigtos naujos Mokolų ir Patašinės seniūnijos. Po administracinės seniūnijų reformos vietoje buvusių šešių seniūnijų liko penkios kaimiškosios seniūnijos. Ši reforma ne tik pakeitė kai kurių seniūnų darbą, bet ir atsiliepė kaimo žmonių ir ūkininkų gyvenimui.

„Kaip žemės ūkis, taip ir rūpesčiai. Be rūpesčių nebus ir žemės ūkio, nes ten daugiausia rankų darbo, technikos reikia, labai brangus darbas“, – sakė naujosios Patašinės seniūnijos seniūnas Algis Milius, beveik 28 metus vadovavęs kaimiškajai Marijampolės seniūnijai.

„Būna, kad gyventojai pripratę prie to paties žmogaus, prie tos pačios įstaigos pavadinimo ir juos kažkiek šokiruoja, bet laikas viską užgydys. Seniūnijai ir seniūnui dabar lengviau. Turėjome vieną didžiausių Lietuvoje kaimišką Marijampolės seniūniją. Būdavo daug darbo, prie kiekvieno žmogaus neprivažiuosi, nepadėsi. Dabartinė nauja Patašinės seniūnija perpus mažesnė. Ankstesnėje seniūnijoje turėjome 5,7 tūkst. gyventojų, dabartinėje liko 3,3 tūkst. gyventojų. Po reformos liko 42 kaimai, o kiti 26 kaimai persikėlė į Mokolų seniūniją“, – apie sumažėjusias apimtis pasakojo A.Milius.

Nors vos ne 30 metų vadovavo Marijampolės kaimiškajai seniūnijai, o dabar – jau Patašinės seniūnijai, A.Milius į permainas žvelgia optimistiškai. „Mintinai žinau, kur koks kokioje pakelėje auga medis, koks žmogus kur palaidotas, kokia jo giminė, kokie anūkai, tai man niekas nesimaišo. Kai man kirto beveik pusę seniūnijos, kaip pusę kūno dalies nukirto. Tai aš tikrai jaučiu tą pusę. Ir žmonės domisi, bendrauja, skambina. Visko būna, ko nenoriu sakyti“, – užbaigdamas puse lūpų atviravo Patašinės seniūnas A.Milius.

Bene mažiausiai seniūnijų reforma palietė Igliaukos seniūniją – liko tas pats pavadinimas, vadovauja tas pats seniūnas, tačiau labai nesmagiai jautėsi panaikintos ir prie Igliaukos seniūnijos prijungtos kaimyninės seniūnijos gyventojai.

„Matot, prie Igliaukos seniūnijos prijungė visą buvusią Gudelių seniūniją. Ribos išsiplėtė. Mūsų seniūnija viena didžiausių Lietuvoje. Iš pradžių žmonės nebuvo patenkinti, galbūt ne dėl sujungimo, o dėl pavadinimo. Bet reikia suprasti, kad didžiausia gyvenvietė yra Igliauka. Naujų seniūnijų kūrimas irgi tuo rėmėsi pagal galiojantį įstatymą. O pagrindinis dalykas – naujai susidėlioti darbus, nes prasiplėtė ribos. Ir pačiam reikėjo persiorientuoti, kad susidėliotume darbus. Reforma užbaigta, sujungta, kaip buvo pasakyta iš valdžios, taip ir atsitiko, visus darbuotojus turime, ką turėjome“, – sakė Igliaukos seniūnas Saulius Burbulis.

Gudelių seniūnijai vadovavęs Žydrūnas Krulikas po reformos perkeltas vadovauti naujai Mokolų seniūnijai. Jis permainas vertina realiai. „Vis tiek nebuvo tos „vienybės ir teisybės“. Tarp seniūnų, atrodė, vienas dirba daugiau, kitas – mažiau. Dirbau Gudeliuose, kur nebuvo 1 tūkst. gyventojų, o dabar Mokolų seniūnijoje turime 3 316 gyventojų. Mokolų seniūnija ribojasi su Vilkaviškio rajonu, labiausiai nutolę Balsupiai, paskui Skaisčiūnai, Valavičiai, arčiau miesto Meškučiai ir patys paskutiniai – Gulbiniškiai. Tokia ilga, išsitęsusi mūsų seniūnija. Šunskai – jau į kitą pusę“, – kaimus ir miestelius vardijo naujos Mokolų seniūnijos seniūnas Ž.Krulikas.

Svetingas kraštas

Į Marijampolės žemdirbių šventę su dovanomis atvykęs Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) direktorius Sigitas Dimaitis teigė, jog pervažiavęs per visą Sūduvą – nuo Kidulių iki Marijampolės, nes pats kilęs iš Zanavykijos, atkreipė dėmesį, kad laukai visur gražiai sutvarkyti, todėl pats tinkamiausias laikas tokiai šventei. ŽŪR vardu jis įteikė padėką už pažangų ūkininkavimą ir perspektyvų augalininkystės ūkio plėtojimą ūkininkams Rūtai ir Rolandui Venckevičiams, antrą padėką perdavė ūkininkui Ričardui Baltrušaičiui.

„Ūkininkai ir pasisėjo, ir nusiėmė, ir prisišienavo. Iš tiesų negalima labai skųstis. Ir grūdų, ir cukrinių runkelių augintojai nori pelno. Grūdų kainos neatitiko lūkesčių, bet manau, kad ūkininkai turėtų galvoti į ateitį, kaip labiau diversifikuoti ūkius. Vien su grūdinėmis kultūromis perspektyva gali būti sudėtinga. Pasibaigus karui, atsigavus Ukrainai, pakankamai didelį žaidėją matome ir Rusiją. Manau, kad stebuklingų javų kainų gali ir nebūti, tad reikėtų apie tai jau šiandien susimąstyti. Karas vis tiek kada nors baigsis. Mes vis tiek gyvename ne viena diena. Pieno sektoriuje reikia galvoti apie savikainą, pieno primilžio didinimą, labai neiškeliant kaštų, didesnį dėmesį skiriant gyvulių genetikai“, – situaciją žemės ūkyje analizavo S.Dimaitis.

Jis pridūrė, kad Marijampolėje labai gera rudens tradicija, atmosfera visada šilta, todėl derliaus šventėse lankosi daug metų.

Šventės šeimininkas Marijampolės meras Povilas Isoda dėkojo visiems prisidėjusiems prie šventės kūrimo. Sveikindamas žemdirbius ir jų šeimas, dėkodamas kaimo bendruomenių žmonėms, meras kvietė skirti laiko sau, pabendrauti tarpusavyje, pasižiūrėti vieniems į kitus, ką pavyko nuveikti, pasidalinti patirtimi. Dėkojo įstaigoms, organizacijoms, svečiams, kad susirinko. „Be jūsų visų šventės nebūtų“, – sakė meras.

Žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus trys padėkos nukeliavo į skirtingus ūkius. Liudvinavo ūkininkui Dariui Isodai ministras padėkojo už ilgametį ūkininkavimo tradicijų puoselėjimą, modernaus ir inovatyvaus ūkio sukūrimą. Šunskuose aliejinę įkūrusiems Ingai ir Leonardui Kalinauskams – už kantrybę ir pastangas plėtojant įvairių aliejų spaudimą, žmonių grožio ir sveikatos tausojimą, ekologiškos produkcijos gamybą. O Varnupių kaimo mišraus ūkio savininkei Stanislavai Stanynienei – už modernaus ir išmanaus pienininkystės ir uogininkystės ūkio puoselėjimą, inovacijų diegimą žemės ūkyje. Žemdirbių šventės dalyvius diskutuoti kvietė ir Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) atstovai renginyje „Nuo arklo iki roboto – 100 žemės ūkio pažangos metų“.

Šaltinis: Monika Kazakevičienė, valstietis.lt, 2024-10-14

Coceral naujausios prognozės duomenimis, ES šalyse 2024 m. minkštųjų kviečių derlius turėtų sudaryti 114,93 mln. t, tai 7,71 mln. t mažiau nei buvo prognozuota birželio mėn. bei 11,46 mln. t mažiau nei buvo 2023 m. Minkštųjų kviečių derliaus prognozė sumažinta Prancūzijoje, Vokietijoje, Danijoje ir Belgijoje.

Coceral rugsėjo mėn. sumažino 2024 m. miežių derliaus prognozę ES šalyse iki 50,16 mln. t, tai būtų 2,03 mln. t mažiau nei buvo prognozuota 2024 m. birželio mėn., bet 2,28 mln. t daugiau, palyginti su 2023 m. Analizuojamu laikotarpiu miežių derliaus prognozė sumažinta Austrijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje. Minėtose šalyse miežių derlius 2024 m. turėtų būti mažesnis palyginti ir su 2023 m.

2024 m. kukurūzų derliaus prognozė ES šalyse sumažinta 4,51 mln. t (iki 60,25 mln. t) ir, palyginti su 2023 m., ji turėtų būti mažesnė 4,30 mln. t. Didesnis kukurūzų derlius 2024 m., palyginti su 2023 m., prognozuojamas daugelyje šalių išskyrus: Vengriją, Rumuniją ir Bulgariją.

Coceral rugsėjo mėn. duomenimis, 2024 m. rugių derliaus prognozė ES šalyse sumažinta nuo 7,59 iki 7,42 mln. t ir tai būtų 88 tūkst. t mažiau, palyginti su 2023 m. Avižų derliaus prognozė analizuojamu laikotarpiu padidinta nuo 7,10 mln. t iki 7,52 mln. t ir tai būtų 1,91 mln. t daugiau nei 2023 m.

2024 m. rapsų derliaus prognozė ES šalyse pagal šių metų rugsėjo mėn. duomenis sumažinta 1,37 mln. t (iki 17,14 mln. t), tai būtų 2,91 mln. t mažiau, palyginti su 2023 m. Rapsų rugsėjo mėn. prognozė, palyginti su birželio prognoze bei su 2023 m., sumažinta Lenkijoje, Danijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje.

Šaltinis: Agro RINKA nr. 18 (454), 2024-10-14

Todėl norima Medžioklės įstatymą papildyti nuostata, kad įkūrus poligonus teisę juose medžioti praradusiems žmonėms kaip kompensaciją būtų skiriami plotai neturintys naudotojo, skirti profesionaliai medžioklei, mokslui ar mokymams.

„Esmė būtent ir yra, kad netekus teritorijų būtų kompensuota naudojantis neturinčiais naudotojų, profesionalios medžioklės ar mokymo tikslams skirtais plotais“, – aiškino vienas iš projekto iniciatorių, parlamentaras Romualdas Vaitkus. Šiuo įstatymo pakeitimus parengė Seimo nariai Simonas Gentvilas, Romualdas Vaitkus, Jonas Gudauskas ir Ričardas Juška. ELTA primena, kad svarstyti Krašto apsaugos ministerijos (KAM) parengtą įstatymo projektą dėl naujų poligonų steigimo Tauragės ir Šilalės rajonuose Seimas pradėjo liepą. Praėjusią savaitę įstatymo projektui pritarė papildomi Aplinkos apsaugos ir Kaimo reikalų komitetai. Projektui svarstymo ir priėmimo stadijose dar turės pritarti Seimas. Skelbiama, jog poligonai nebus visiškai uždaros karinės teritorijos, juose nebus šaudyklų, nevažinės sunkioji karinė technika. Anksčiau ministerijos atstovai yra nurodę, kad poligonų statybų darbai prasidėtų iš karto po to, kai specialusis įstatymas būtų patvirtintas parlamente.

Šaltinis: Žygimantas Šilobritas, lrytas.lt, 2024-10-12

Jonavos rajono savivaldybė pirmavo (+14,03 proc.) pagal pieno kiekio vienai karvei pokytį bei buvo antroje vietoje pagal bendro supirkto pieno kiekio proc. pokytį (+12, 89 proc.), lyginant 2023 m. duomenis su 2022 m.

Pagal nustatytą tvarką, nugalėtoją iš ministerijos pateiktų dvejų kandidatūrų pasirenka Lietuvos savivaldybių asociacijos valdyba. Geriausios, konkrečiose srityse pasižymėjusios savivaldybės, minint Lietuvos vietos savivaldos dieną, Lietuvos savivaldybių asociacijos įsteigtais „Auksinių krivūlių“ apdovanojimais pagerbtos jau devynioliktą kartą.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2024-10-10