Sėti, užauginti ir nupjauti gali kiekvienas? Ekspertai griauna ūkininkavimo mitus
Žemei vėlei įgaunant spalvų jau imame galvoti, ką pasėsime, kad nupjautume, iškastume ar nuskintume rudenį. Daugeliui vis dar atrodo, kad turėti derlingą ūkį – paprasta, o ir mitų – daugybė: pradedant tuo, kad ūkininkai dirba tik vasarą, neturi modernios įrangos, yra neišsilavinę kaimo žmonės, ir baigiant įsitikinimu, kad didelį derlių ūkiuose „užaugina“ chemija. Ūkininkas Mindaugas Martinaitis ir Jonas Ignatavičius, sklaido nusistovėjusius stereotipus ir aiškina, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo.
1 mitas: ūkininkauti gali kiekvienas
Dažnai manoma, kad ūkininko darbas nėra sudėtingas – tereikia sugalvoti, ką auginsi, tuomet pasėti ir laukti derliaus. M. Martinaičiui ne kartą teko susidurti su nuomone, kad ūkininkas – tai paprasčiausias kaimo žmogus.
„Ūkininkavimas yra ir verslas, o kaip ir kiekviename versle, čia taip pat yra daugybė svarbių veiksnių – nuo tinkamos žaliavos pasirinkimo iki galutinės produkcijos pardavimo. Pasėjau, nupjoviau, kažkur padėjau – taip nėra. Žinoma, kai kurie ūkininkai su verslu susijusių sprendimų priėmimą patiki konsultantams, tačiau aš kliaunuosi savo žiniomis. Jeigu rimtai žiūri į savo ūkį, tai domiesi, seki rinkas, galvoji, ką būtų galima patobulinti“, – kalba jis.
J. Ignatavičiaus teigimu, ūkininkas dažnai ya ne tik verslininkas, bet ir agronomas, technologas: „Lietuvoje didžioji dalis ūkininkų turi didelį norą suprasti, ką daro, yra motyvuoti, smalsūs ir edukuoti. Tuo, galima sakyti, Rytų Europos ūkiai ir išsiskiria – pavyzdžiui, Prancūzijoje ūkininkams dažnai padeda kooperatyvų agronomai, technologai, mūsų ūkininkai paprastai išsilavinę ir labai profesionalūs savo srityje.“
2 mitas: žemės ūkio sektorius – kaimas be jokių technologijų
Ūkininkas M. Martinaitis įsitikinęs, kad tikrai būtų sunku įsivaizduoti ūkininko kasdienybę be modernios, darbą palengvinančios, išmanios įrangos: „Vairuojame automatinius traktorius, o tręšimo kombainai ne tik patręšia žemę pagal kintančią normą, bet ir sudaro derlingumo žemėlapius, padedančius pamatyti, koks derlingumas yra skirtingose žemės vietose. Be to, norint atnaujinti šiuolaikinę techniką, nebūtina įsigyti naujos – pakanka atnaujinti esamos programinę įrangą. Pati technika tarnauja ilgą laiką – 10–15 ir daugiau metų, jeigu yra tinkamai prižiūrima.“
Pasak J. Ignatavičiaus, jau beveik nebėra tokių ūkių kaip prieš keliasdešimt metų – šiandien jie gerokai tobulesni, jų savininkai yra verslūs, savo darbe taiko naujausias technologijas, optimizuoja procesus, nemažai ūkininkų atlieka dirvožemio tyrimus, šalyje yra įsikūrusi ir Žemės ūkio konsultavimo tarnyba, vyksta daug seminarų. Pašnekovas pabrėžia, kad Lietuvos ūkininkų žinios apie tokias žemės ūkio naujoves kaip dronai, mikrobiologiniai produktai yra gerokai platesnės nei, pavyzdžiui, ūkininkų Rumunijoje ar Bulgarijoje.
3 mitas: ūkininkai dirba tik vasarą
Mieste gyvenantiems gali pasirodyti, kad rudenį nuėmę derlių ūkininkai išeina ilgų atostogų. Ar tikrai?
„Ūkininkai, aišku, ir pailsi, – šypsosi ūkininkas M. Martinaitis. – Tačiau negalime sau leisti kur nors išvykti kelioms savaitėms ar mėnesiams. Turint sandėlių, grūdų, žiemą vyksta prekyba ir planavimo darbai. Pasibaigus vienam sezonui svarstome kitą – ūkio veiklą brėžiame penkeriems metams į priekį. Žinome, ką sėsime, iš anksto užsakome žemės tyrimų, trąšų, augalų apsaugos priemonių.“
Šiandien Lietuvos ūkiuose dominuoja žieminės kultūros, o tai reiškia, kad sėja neretai vyksta vos pasibaigus vasaros sezono darbams: „Kiekvienais metais dėl šiltėjančių žiemų vasarinių kultūrų – rapsų ir kviečių – mažėja ir artėja iki 20 proc. derliaus. Derlių nuėmus rudenį iškart prasideda žieminių kultūrų sėja, todėl intensyvaus ūkininkavimo laikotarpis trunka maždaug 8–9 mėn. Taip pat planuojant darbus ir perkant tam tikros kategorijos produktus (pvz., mikrobiologinius), ūkininkams reikia planuoti kelerius metus į priekį, nes tam tikri procesai dirvoje vyksta ne vienus metus.“
Be to, neretai sezono darbų eigą pakoreguoja ir netinkamos oro sąlygos. Ilgesnis, šaltesnis pavasaris reiškia sudėtingesnį technikos pravažumą, retesnius purškimus. Jeigu būna itin lietinga, tam tikri purškimai visai praleidžiami. Būna ir tokių žiemų, kai užšąla pasėliai, todėl sudėtinga žiemines kultūras pakeisti vasarinėmis, nukenčia derlius. Ūkininkas M. Martinaitis sako, kad apie 70 proc. derliaus sėkmės nulemia oras – gali būti viską padaręs laiku ir tinkamai, tačiau, jeigu kyla, pavyzdžiui, ledų kruša, nukenčia visas sezono derlius.
4 mitas: pesticidai – blogis, natūralūs priedai žemei – „švęstas vanduo“
Pesticidų naudojimas Europos Sąjungos šalių ūkiuose yra griežtai reguliuojamas, o rinkoje esantys produktai – tikrinami. Lietuvoje, anot jo, labiausiai nuo kenkėjų yra saugomos daržovės ir vaisiai, ypač obuoliai. Kviečiai paprastai tris kartus purškiami apsaugos priemonėmis sezono metu. Daugiausia pesticidų visgi tenka vaisiams, atkeliaujantiems iš tolimųjų kraštų, įvairioms egzotiškoms kultūroms, pavyzdžiui, avokadams, bananams. Juos ypač puola tropinio klimato kenkėjai, o šių vaisių transportavimas į kitas rinkas yra gana ilgas ir sudėtingas.
M. Martinaičio teigimu, kiekvienas ūkininkas turi pildyti naudojamų pesticidų žurnalą, taip pat vyksta patikrinimai, ar laikomasi taisyklių, todėl šiandien ant Lietuvos prekystalių nugulantys žemės ūkio produktai privalo atitikti reikalavimus ir būti saugūs vartoti.
„Visuomet norisi vartoti geros kokybės produktus, pavyzdžiui, valgant visų grūdo dalių avižų kruopas, nerasti tarp jų piktžolių sėklų. Tai padeda užtikrinti apsaugos priemonės, taip pat kai kuriems augalams naudojami ir fungicidai – priemonės, padedančios apsaugoti augalus nuo ligų. Taip grūdai apsaugomi nuo grybų, gaminančių kenksmingą cheminį junginį – mitotoksinus, kurie yra žalingi ir žmogaus sveikatai“, – papildo ūkininkas.
Kalbėdamas apie natūralius priedus žemei – mikrobiologinius produktus (bakterijas, grybus ir kitus biostimuliatorius augalų augimui pagerinti), J. Ignatavičius pabrėžia, kad dar prieš dešimt metų juos ūkininkai vertino labai atsargiai, laikė juos „švęstu vandeniu“, nedarančiu jokios įtakos žemei, tačiau dabar mato didelę naudą, vertindami produktų veiksmingumą ir jų kainos santykį. Mikrobiologiniai produktai gaminami iš natūraliai žemėje esančių elementų ir gerai sąveikauja su dirvožemiu, neturi šalutinio poveikio, gali būti naudojami tiek ekologiniuose, tiek paprastuose ūkiuose.
Juos ūkininkas M. Martinaitis lygina su naudingais mikroelementais, bakterijomis žmogui – kai negalime užtikrinti, kad su maistu gauname visų reikalingų vitaminų ir mineralų, gerųjų bakterijų, jų atsargas papildome papildais: „Kaip ir žmogui, taip ir augalui, kad būtų sveikas ir tvirtas, reikia papildomų naudingųjų medžiagų.“
Ineta Veršickytė
