Žemės ūkio naujienos: 2024-06-07

Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) pirmininkė Rūta Jurgaitė sako, kad šių metų realijos parodė, kad kontroliuojančios institucijos vis dar linkusios eiti sankcijų, o ne bendradarbiavimo keliu, o kuriamos paramos administravimo taisyklės Lietuvoje kur kas griežtesnės nei kitose ES šalyse.

Šiemet girdėti iš jaunųjų ūkininkų nusiskundimų dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) patikrų, esą tikrintojai be ūkininko žinios tikrina ne tik privačius sklypus, bet ir ten esančius pastatus. Kaip tai paaiškintumėte jūs?

Mūsų nuomone, tokie atvejai, kai be išankstinio pranešimo ar skambučio NMA tikrintojai atvyksta į vietą ir organizuoja patikras, jau peržengia žmogaus privatumo ribas. Niekam nėra malonu, kai svetimas žmogus be jokio įspėjimo atvyksta į ūkį, lankosi patalpose. Galiausiai kyla ir tam tikri saugumo klausimai. Kas liktų atsakingu už tai, jei tikrintoją užpultų kiemą saugantis šuo ar sužalotų gyvulys?

Šiemet viešai prieinama tapo informacija, kad jaunieji ūkininkai, pasinaudojęs įsikūrimui skirta parama ir savo verslo plane įsipareigoję auginti moliūgus, riešutus ir kai kuriuos kitus augalus, automatiškai patenka į rizikingų pareiškėjų sąrašą. Neplaniniai patikrinimai yra teisėti, tačiau mes keliame klausimą, ar jie teisingi ūkininkų atžvilgiu.

Keičiantis ūkininkavimo tendencijoms, daug ūkininkų patenka į rizikingų sąrašus, nes užsiima uogininkyste, sodininkyste ir dėl šios priežasties jie dažniau tikrinami, be jokio pagrindo ima jaustis kaip nusikaltėliai. NMA ūkininkų akyse tampa ne padedanti įsikurti institucija, o priešingai – ima kelti baimę, nepasitikėjimą.

Neinformuoti apie patikras ir negalėdami jose dalyvauti jaunieji ūkininkai praranda galimybę paaiškinti tam tikrus identifikuotus neatitikimus – neretai užtektų tik paaiškinti apie pasirinktą auginimo technologiją, paruošiamuosius darbus ir žodžiu atsakyti į vertintojui iškilusius klausimus, neužsukant biurokratizmo mechanizmo.

Neigiamų patikrų pasekmės naujai besikuriančiam ūkininkui tikrai didelės – gali būti sustabdomas paramos išmokėjimas, pritaikomos sankcijos. Reikia suprasti, kad jaunieji ūkininkai dažnu atveju suklysta ne iš piktos valios, o dėl informacijos stokos, kas yra visiškai normalu pradedantiems verslą nuo nulio. Gali pasirodyti, kad 20 proc. paramos išmokėjimo sustabdymas ar jos neišmokėjimas nėra dideli pinigai (7–8 tūkst. eurų), tačiau tokios sumos tikrai reikalingos pradedantiems verslininkams, turintiems įsipareigojimų, o jų negavus ūkis jau veiklos pradžioje pradeda buksuoti.

Tarp LJŪJS narių pasitaikė atvejų, kai pasinaudojus ES parama buvo tikrinama įranga, pirkta ne tik iš paramos, bet ir nuosavų lėšų. Kaip tai vertinate? Ar tai nėra perteklinis tikrinimas?

Manau, kad ribos buvo peržengtos ir prašyta perteklinės informacijos. Minėtu atveju visi projekto priežiūros rodikliai buvo pasiekti, įsigytos visos už paramos lėšas planuotos įsigyti investicijos, vykdoma projekte numatyta vykdyti veikla, o ūkininkas buvo prašomas parodyti už nuosavas lėšas įsigytą traktorių, pateikti techninės apžiūros dokumentus ir pan. Natūralu, kad ūkininkui tai kelia nepasitikėjimą patikros procesu, susidaro įspūdis, kad perdėtai siekiama rasti „kabliukų“.

Minėjote, kad jei ūkininkai augina moliūgus, riešutmedžius, jie automatiškai įtraukiami į galimai rizikingų pareiškėjų sąrašus. Galbūt jums dar yra žinoma kitokių žemės ūkio veiklų, kurios taip pat traktuojamos kaip rizikingos? Kodėl jaunieji ūkininkai renkasi šias sritis, jeigu yra aišku, kad iškart paklius po padidinamuoju stiklu?

Ūkininkai dažniausiai nežino, kad jie renkasi rizikingą ūkininkavimo sritį, įgyvendinimo taisyklėse ši informacija nenurodoma. Šiais metais NMA tik balandžio mėnesį paskelbė informaciją, kad pradedamos rizikingų projektų patikros vietoje, ir nurodė tris rizikingumo kriterijus. Jei jaunasis ūkininkas nuosekliai neseka NMA viešinamos internete informacijos, aktyviai nebendrauja su savo projekto administratoriumi, labai gali būti, kad ir šiandien jis dar nežino, kad yra rizikingų pareiškėjų sąraše.

Jei jauniesiems ūkininkams būtų iš anksto pateikiama informacija apie tai, kad pasirinkus vieną ar kitą žemės ūkio veiklą jie atsidurs padidintos rizikos zonoje, bus dažniau ir nuodugniau tikrinami, tuomet jiems būtų suteikiama galimybė tinkamai įvertinti, ar verta naudotis parama įsikūrimui. Patys jaunieji ūkininkai galėtų spręsti, ar jie norės nuolat laukti planinių ir neplaninių patikrų, rodyti pluoštus dokumentų.

Manau, kad tai yra spraga, kurią reikia ištaisyti, nes kiekvienas potencialus pareiškėjas turi žinoti, kas jo laukia įgyvendinant projektą. Tai turi būti aiškiai nurodoma taisyklėse. Be kita ko, gauta sankcija jau kuria neigiamą ūkininko istoriją, o tai gali apriboti jo galimybes sėkmingai dalyvauti kituose projektuose, pavyzdžiui, valdų modernizavimo. Dar kartą noriu pabrėžti, kad jaunas ūkininkas gali suklysti ne dėl piktų kėslų, o dėl neapsižiūrėjimo ar kitų faktorių, todėl svarbu pirminiame etape jo nedemotyvuoti, individualiai įvertinti kiekvieną situaciją ir pirmiausia suteikti reikiamos informacijos ir progą pasitaisyti.

Susiduriame ir su atvejais, kai jaunos šeimos jau apsisprendžia pretenduoti į ES paramą jaunųjų ūkininkų įsikūrimui, tačiau kruopščiai perskaičius visas taisykles, susipažinus su visais jiems teksiančiais įsipareigojimais, kurių jau ir be dalyvavimo projekte pačioje ūkininkavimo veikoje – apstu, galiausiai priimamas sprendimas ūkį kurti nesinaudojant paramos lėšomis. Tai rodo, kad nors parama jauniems žmonėms yra prieinama, pats mechanizmas gąsdinantis ir turėtų būti tobulintinas, siekiant pritraukti daugiau jaunų ir motyvuotų žmonių į žemės ūkio sektorių.

Tiek Lietuvoje, tiek ES matoma panaši tendencija – jaunimas žemės ūkį renkasi gana vangiai. Jūsų pasakojamos istorijos taip pat gali neįkvėpti jaunų žmonių ateiti į agrosektorių. Galbūt Jūsų minimą problemą galima išspręsti tiesiog daugiau bendraujant su atsakingomis institucijomis, šiuo atveju – Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) ir NMA?

Kalbant bendrai, su jaunaisiais ūkininkais dirbu jau 10 metų ir tikrai galima pastebėti, kad situacija lėtai, tačiau gerėja. Visgi esminė problema buvo ir liko – biurokratinė našta. Jeigu jau tenka dalyvauti kokiame nors projekte, turime nusiteikti aibei patikrų, ataskaitų pildymui. Man keista, kad pas mus sukurta tokia sistema, kuri nori bausti ir sankcionuoti, o ne informuoti ir patarti.

LJŪJS jau ne vienus metus kalbame su ŽŪM ir NMA, kad jie lanksčiau žiūrėtų į kiekvieno pareiškėjo atvejį, nes kiekvinas ūkis yra individualus. Dabar žiūrima tik pagal taisyklių raidę, neatsižvelgiama į specifines situacijas. Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai projekto rengėjas ūkininkui parašė projektą, NMA jį patvirtino, nors projekte buvo numatyta, kad karvė per metus atves du veršelius. Puikiai žinome, kad tai realybėje itin retai kada pasitaiko, o kartais ūkininkas nusiperka ir neveršingą karvę, taigi keista, kaip projekto vertinimo metu specialistams nekilo klausimų. Tuomet rezultatas vienas – ūkininkas nepasiekia ekonominių veiklos rodiklių, o NMA kaip prievaizdas su kirviu iškart pritaiko sankciją.

Mes pasigendame glaudesnio bendradarbiavimo, lankstesnio situacijos vertinimo. Galbūt galima pratęsti įsipareigojimo įvykdymo terminą ar rasti kitas galimybes sėkmingam projekto įgyvendinimui. To mums tikrai trūksta. Jeigu būtų daugiau bendraujama ir ne vien gąsdinama sankcijomis, manau, kad jaunimas lengviau įsitvirtintų kaime.

Teko bendrauti šiuo klausimu su dabartiniu ŽŪM ministru Kęstučiu Navicku. Jis mums paaiškino, kad jie privalo kontroliuoti tam, kad būtų užkardyti „sofos ūkininkai“. Dabar taip išeina, kad dėl iki 1 proc. nesąžiningų ūkininkų esame perdėm spaudžiami ir kontroliuojami tam, kad būtų identifikuoti piktybiniai atvejai. Mano nuomone, toks požiūris neteisingas. Visiškai sutinku, kad projekto vertinimo laikotarpiu turėtų būti smulkmeniškai išsiaiškinama, koks tiksliai žmogus prašo paramos, ar jis nebuvo nusižengęs, teistas ir pan. Tačiau kai parama jam jau skirta, tuomet jau turėtų būti taikoma kitokia tvarka, ūkininkai neturėtų gyventi baimėje.

LJŪJS priklauso ir CEJA – Europos jaunųjų ūkininkų tarybai. Kokia kitų šalių jaunųjų ūkininkų patirtis dėl patikrų ūkiuose įgyvendinant ES projektus?

Taip, esame aktyvūs nariai ir vykstame į konferencijas, renginius. Dažnai iš mūsų vietos institucijų girdime, kad taisyklės jiems yra nuleistos iš viršaus, esą tai bendra tvarka visai ES. Tačiau pabendravę su kitų šalių ūkininkaujančiu jaunimu pastebime, kad yra šalių, kurios turi palankesnes sąlygas projektų įgyvendinimui. Galiu drąsiai sakyti, kad Lietuvoje jaunieji ūkininkai kur kas labiau apriboti ir prispausti, nei kitų šalių ūkininkai. Daug įsipareigojimų ir apribojimų priimami nacionaliniu, o ne europiniu lygmeniu.

Kaip manote, kodėl taip yra? Kodėl sukuriame daugiau taisyklių, įsipareigojimų ir apribojimų nei kitos šalys?

Pas mus laikomasi nuomonės, kad jei bus supaprastintos taisyklės, tuomet bus daugiau piktnaudžiavimo atvejų.

Sakote, kad ūkininkais, ypač jaunaisiais, nenorima pasitikėti?

Taip. Manau, kad tai esminė priežastis. Suprantu, kad reikia apriboti galimus piktnaudžiavimo atvejus, bet esu įsitikinusi, kad mes per stipriai apribojame jaunus žmones. Juos atstumia perteklinės patikros, nuolatinė nežinomybė ir baimė. Manau, kad jei taisyklės būtų bent šiek tiek supaprastintos, kaime dirbti norėtų daugiau jaunų šeimų.

Ar jus kaip LJŪJS vadovę tenkina šiandieninės tendencijos žemės ūkio sektoriuje matant, kiek jame lieka dirbti jaunimo?

Neseniai analizavau Žemės ūkio duomenų centro pateiktus duomenis. Pastarieji metai rodo, kad jaunųjų ūkininkų skaičiai pamažu auga, tačiau norint proveržio reikia ir drąsesnių sprendimų. Puikiai žinome, kad pasinaudoti jaunojo ūkininko įsikūrimui skirta parama gali retas, daug ūkininkų liko už brūkšnio ir paramos negavo, nes finansinis vokas buvo per mažas.

Šaltinis: valstietis.lt, 2024-06-07

Tą patvirtina ir gyvulininkystės ekspertai, neneigdami, kad ruošiant parašus žiemai dar pasitaiko ir klaidų.

Galvosūkis – kur sutalpinti

Pienininkystę plėtojančioje Padovinio ŽŪB (Marijampolės sav.) šiuo metu laikoma apie 1 200 melžiamų karvių, su prieaugliu čia yra iš viso apie 2 800 galvijų. Užtat ir pašarų šiame ūkyje reikia didelių kiekių – apie 30 tūkst. tonų metams.

Bendrovės pirmininkas Gintautas Gumauskas sakė, jog gegužei baigiantis, šienapjūtės darbai jau ėjo į pabaigą, buvo belikę tik nupjauti dobilus. „Vertinant šienapjūtę, šiemet derlius geresnis nei pernai. Be pirmosios žolės, mūsų dar laukia trys žolės pjovimo etapai. Taip pat šiemet dar esame pasėję 100 ha mišinių su įsėliu, iš ten taip pat turėtų būti pašarų“, – vardijo G.Gumauskas.

Jis pridūrė, kad pernai pašarų pasiruošę turėjo gerokai mažiau, tačiau pataupant Padovinio ŽŪB gyvuliams jų užteko iki šio sezono. „Po pernykščių metų pamokos, šį pavasarį pasistengėme kuo daugiau visko turėti, bet dabar vėl kita problema – kur viską sutalpinsime?“ – rūpinosi pienininkystės ūkio vadovas. Be to, užaugintus žolynus bendrovės žemdirbiai privalėjo tinkamai paruošti, išsaugoti maistines pašarų savybes, o tai – atsakingas uždavinys.

Padovinio ŽŪB žmonės pasidžiaugė, kad šienapjūtės periodu buvo sausa, gamta leido dirbti, bet gegužei baigiantis jau pasijuto, kad žolynams trūko ir lietaus. „Jeigu laiku gaus lietaus, dar bus atolų. Nemažai tuomet turėtų būti ir antros žolės. Kol kas dar labai sunku pasakyti, nes jei nelis, bus kaip kasmet – prasti atolai“, – pastebėjo Padovinio ŽŪB vadovas.

Tačiau pirmoji žolė buvo labai gera, pašarai iš jos – kokybiški. Pasak G.Gumausko, gegužės antroje pusėje prasiautusi sausra labai džiovino masę, todėl bendrovės pašarų ruošėjai, stengdamiesi jų neperdžiovinti, „lakstė kaip pašėlę“. „Dabar yra tokių dienų, kad to neišvengsime, tikrai perdžius“, – tikino pirmininkas.

Padovinio ŽŪB savo gyvuliams jau paruošė daug šienainio – jis ūkyje labai pasiteisina. Sauso šieno pagamino tik veršeliams, jį susuko į 100 rulonų. Pašarų atsargoms turi įsirengę ir tranšėjas. Mano, kad gyvuliams pašarų turėtų užtekti. Pirmininko skaičiavimais, iš pirmosios žolės jie turėtų pagaminti per 5 tūkst. rulonų šienainio. „Šienapjūtė, pašarų ruošimo sezonas – bendrovės žmonėms didžiulis ir svarbus darbas, nes jeigu neturėsi gerų pašarų, reiškia, nebus pieno, sveikų gyvulių“, – kalbėjo G.Gumauskas.

Jo teigimu, šienapjūtė sklandi, tik kažkiek trukdė gegužės antroje pusėje užklupę karščiai, todėl karštomis dienomis pjovė mažesnius kiekius žolės. Gegužės 28 dieną Padovinio ŽŪB dar buvo likę doroti apie 150 ha pašarams imamų pirmos žolės plotų, o tada, po savaitės kitos, 100 ha plotuose imsis avižų ir vikių mišinio su daugiamečių žolių įsėliu. „Anksti pasėtas, mišinys dabar labai gražiai atrodo. Kaip bus toliau, dar neaišku, nes įsivyravo kaitra. Žiūrime, kad ant kalniukų jau gelsta, bet gal užlis“, – vylėsi G.Gumauskas. Taip ir nutiko – baigiantis praėjusiai savaitei dangus lietaus nepašykštėjo.

Padovinio ŽŪB turi pasiruošti pašarų gyvuliams visiems metams – žolinių pašarų, šienainio jiems reikia pasigaminti apie 12 tūkst. tonų. Po to vasarą reikia 15–16 tūkst. tonų kukurūzų siloso. Dar turi pasigaminti 1,5 tūkst. tonų kukurūzų mono pašaro ir apie 20 tūkst. rulonų kvietinių gerų šiaudų. Taip pat reikia prisikulti iki 5 tūkst. tonų grūdų. Šie rūpesčiai užims visą vasarą.

„Praktiškai pailsėti nėra kada. Kaip prasideda nuo sėjos, taip ir tęsiasi. Su gyvulininkyste taip jau yra – darbų maratonas“, – įprastus kiekvienų metų vasaros uždavinius ir „žygius“ minėjo bendrovės pirmininkas.

Arkliai nebadaus

Kūlokų kaimo (Liudvinavo sen. Marijampolės sav.) ūkininkas Juozas Bekampis atviras: jų šeimos ūkyje šiemet truputį geriau kaip pernai, bet per daug gerai, kaip būdavo anksčiau, irgi nėra. Suvalkijoje būna ir geresnių metų šienavimams. „Pernai buvo iš viso labai prasti metai šienapjūtei, užtat šieno ir šienainio kaina labai išaugo, o šiemet geriau, bet nėra tokia džiuginanti šienapjūtė, kaip būdavo pas mus anksčiau“, – akcentavo arklius bei mėsinius galvijus laikantis ir ūkyje daug ganyklų, šienaujamų pievų turintis ūkininkas.

Pirmieji žolės pradalgiai Bekampių ūkyje šiemet sugulė anksti – apie gegužės vidurį. Ir ūkio šeimininko planuose buvo netrukus šienapjūtę užbaigti, jeigu neužlis. „Palankūs orai šienapjūtei – ryte nupjovei, vakare jau greboji, nes perdžiūsta. Mes gaminame šienainį“, – pasakojo ūkininkas iš Kūlokų kaimo.

Arkliams, mėsiniams galvijams Bekampių ūkis ruošia daugiau nei 1 tūkst. rulonų šienainio. „Gerais metais pasiruošdavome apie 1,5 tūkst. rulonų šienainio. Tuomet būdavome saugūs, kad mums tikrai pašarų užteks. O kada 1–1,1 tūkst. rulonų, reikia galvoti ir apie šiaudų panaudojimą“, – aiškino J.Bekampis.

Šis ūkis turi apie 150 ha plotus, skirtus ir ganymui, ir šienavimui. Pernai buvo metas, kai birželio mėnesį jau pradėjo šerti žiemai paruoštus pašarus. Šiemet gal nereikės taip anksti? „Jeigu šią savaitę dar pakepins, kaip čia buvo iki 29 laipsnių karščio, jeigu šoktelės iki 30 laipsnių karščio, tai gali ir vėl visko būti, nes jau ir javai ant kalnų pradėjo gelsti – reiškia, jiems trūksta drėgmės. Atitinkamai ir antra žolė nelabai augs. Žolei greičiau pasimatys karščio poveikis, nei javams“, – paspėliodamas, kas bus, optimistinėmis nuotaikomis pasidalino Suvalkijos krašto arklių augintojas.

Ne tik žolę pjauna – darbas gena darbą

Pajiesio kaime (Prienų r.) Krūvelių šeimos pienininkystės ūkis, pasak vadybininko Martyno Krūvelio, stengiasi ūkininkauti tvariai. Jaunas vyras pastebi, kad šiemet pievoms ir žolynams, kuriuos augina pašarams, visko užteko, augo kuo puikiausiai, tik gegužės mėnesį gal drėgmės galėjo būti šiek tiek daugiau. Doroti žolę laukuose šiemet Krūvelių ūkis pradėjo anksčiau nei ankstesniais metais – vienus laukus nupjovę prieš daugiau nei dvi savaites, o kitus, kur vyrauja ankštinės, dorojo gegužės paskutinę savaitę. Prieš keletą savaičių susuko į rulonus, o gegužės pabaigoje krovė į tranšėją.

M.Krūvelio duomenimis, šeimos ūkio melžiamų karvių bei prieauglio pašarams žiemai reikėtų pasiruošti apie 1,5 tūkst. rulonų, taip pat reikėtų nepilnai 1 tūkst. tonų žolės siloso. Ūkio fermose šiemet su prieaugliu laikoma apie pora šimtų gyvulių. „Kol kas dar anksti sakyti, ar visko mums užteks, bet viliuosi, kad viskas bus gerai“, – teigė kol kas nusiskundimų dėl prastų metų neturintis ūkio vadybininkas.

Tuo tarpu praėjusieji metai Krūvelių ūkiui buvo sudėtingi vien dėl to, kad gamta neleido pasiruošti pakankamai žolinių pašarų atsargų. Gerai buvo nors tiek, kad kukurūzų derlius pernai buvo geras, todėl žiemą jis kompensavo kitų pašarų stygių.

Krūvelių šeimos ūkis rūpinasi iš viso 200 ha žemės, iš jų apie 100 ha sudaro pievos, 35 ha užėmė kukurūzai, o likę plotai sėjomainoje buvo išdėlioti grūdinėms kultūroms. Augina tradicines kultūras: kviečius, miežius, rapsus. Daugiausia nuimto grūdų derliaus sunaudoja pašarams, bet išaugina ir pardavimui.

Pats Martynas šeimos ūkyje atsakingas už daug sričių: jis yra vadybininkas, technikos prižiūrėtojas, zootechnikas, o prireikus – mechanizatorius. Robotizuota ferma – jo žinioje. Prieš keletą metų Krūveliai karves perkėlė į naują modernų pastatą ir robotizavo visus procesus. Šėrimo sistema automatizuota, dėl to karvės ramesnės, nes pašarai porcijomis paduodami 5–6 kartus per dieną. Automatiškai nustatytas pašarų išdalinimo kiekis: žiemą pašarų duodama daugiau, o vasarą – mažiau, apsaugant pašarus nuo kaitimo, kad juos karvės gautų tik šviežius. Pašarai tiekiami geriau sumaišyti, pritaikyti, todėl juos karvės mažiau išknisa snukiais.

Trijų kartų ūkyje ūkininkauja močiutė Saulena Krūvelienė, jos sūnus Artūras Krūvelis ir anūkas Martynas. Šeimos ūkis skaičiuoja tris gyvavimo dešimtmečius. Krūveliai visą laiką didelį dėmesį skyrė gyvulių sveikatingumui.

Metai itin palankūs

Gamta tikrai šiemet buvo nuostabi šienapjūtei, pašarų ruošimui ir dabar dar yra puiki. Ir masė, ir žolynai tinkamo maistingumo, tinkamos brandos. Ir tai – labai gerai. Ne viename ūkyje atlikome žaliosios masės, kur vežama į tranšėjas, tyrimus. Tikrinome, koks maistingumas, koks virškinamumas. Neatsimenu tokių metų, kad būtų tiek baltymingų pašarų. Labai geras ir pašarų virškinamumas, net per 80 proc. yra organinės medžiagos virškinamumas. Be to, per tą patį darbymetį labai stipraus lietaus, kuris stabdytų darbus arba pakenktų ruošiamų pašarų kokybei, nebuvo. Tad šiemetę šienapjūtę galiu įvardinti kaip itin palankią. Ne tik sąlygomis, bet ir žolės masės laukuose, pievose, ganyklose, kur yra atsėti kultūriniai žolynai, buvo daug. Palyginti su praėjusiais metais, šiemet ūkiai pagamino žymiai daugiau pašarų iš pirmosios žolės.

Aišku, palyginti ankstyvas ir šienapjūtės metas. Kai su Atžalyno ŽŪB (Alytaus r.) pirmininku Algiu Žėku balandžio pabaigoje važinėjome po laukus, žolė jau buvo iki kelių. Jis sakė neatsimenantis tokių metų, kad pavasarį būtų tokie žolynai. Tad jie irgi labai anksti susidėjo pašarus, kurių tyrimų rezultatai, bent jau šienapjūtės pradžioje, buvo superiniai. Vėliau vyksta fermentacija ir dar gali būti visokių niuansų, bet pradžia tikrai teikia didžiulių vilčių. Todėl ir sakau, kad šiemet šienapjūtei, pašarų ruošimui buvo ir vis dar yra labai palankus metas.

Ir šiemet – atvirkščiai negu pernai, kai buvo labai nedėkingas šienapjūtei periodas. Pernai buvo vėsu, sausa, per patį darbymetį užėjo lietūs ir didelė dalis darbų nusikėlė. Kai praėjusiais metais kalbėjomės su vieno ūkio šeimininku, jis teigė, kad pernai šienauti pradėjo birželio 3 dieną, o šiemet gegužės 14 dieną šienapjūtė jau buvo beveik baigta – pašarai jau buvo bebaigiami sudėti. Tai reiškia, kad šiemet kai kur šienapjūtė buvo beveik visu mėnesiu ankstyvesnė nei pernai. Be to, praėjusių metų pašarų kokybė buvo kur kas prastesnė, nes vyravo vėsesni orai, ankštinės žolės neišaugo iki įprasto aukščio – buvo žemesnės, tad ir žaliosios masės mažiau. Šiemet labai tvarkingi žolynai – ir varpinės, ir ankštinės suaugę, jos buvo lygiavertės, nenustelbė viena kitos.

Yra 5 pagrindiniai pašarų ruošimo etapai: žolės pjovimas, vartymas-džiovinimas, vežimas, mynimas ir dengimas. Visuose juose įmanomos klaidos ir jų, vienokių ar kitokių, kartais pasitaiko. Važinėjant po ūkius teko pastebėti, kad vis dėlto pasitaiko klaidų ruošiant pašarus. Tos klaidos gal atitinka posakį „Kas nedirba, tas neklysta“. Gamyboje pasitaiko visko. Ar kažkas sugedo, ar technologiniai sprendimai neleidžia elgtis kitaip, ar orai darbų eigą sumaišo. Taip būna.

Kiekviename pašarų gamybos etape pasitaiko vienokių ar kitokių klaidų – ar žolę per žemai nupjauna ir žemėmis užteršia pašarus, kas labai kenkia jų kokybei, ar dar kas. O kai šiemet toks ankstyvas pavasaris, suvėlinus šienapjūtę žolėse susikaupia daug sunkiai virškinamos ląstelienos ir iš jos pagamintas pašaras tampa prasčiau virškinamas. Be to, ruošdami žolės pašarus ūkininkai dažnai pataupo – gerai neištaršo ir neišvarto nupjautos žolės. Kai kuriuose ūkiuose pasitaiko, kad to iš viso nedaro – nupjautos žolės neištaršo, nevarto, motyvuodami tuo, kad vis tiek išdžius, vis tiek išsimaišys tranšėjoje ar kaupe, bet technologiškai žiūrint, jeigu augalas neapdžiūsta iš visų pusių, nukenčia pašarų kokybė. Reikia ištaršyti bei vartyti nupjautą žolę. Pataupymas gali virsti prataupymu – gerai neapdžiūvusi žolė vežama į tranšėjas, kaupus, o ten atsiranda dar kitų problemų. Tokią žolę yra sunkiau suslėgti, prastėja ir pašarų stabilumas – problematišku tampa jo stovėjimas, prastesnė ir fermentacija.

Vienas svarbiausių pašarų ruošimo etapų – žalios masės mynimas, tranšėjoje, kaupe. Gerai nepašalinus iš žalios masės oro, prastėja pašaro fermentacija, atsiranda pelėsio židinių, toks pašaras gali net sugesti, supūti. Pasitaiko atvejų, kad blogai suminto pašaro negalima netgi šerti gyvuliams. Pasitaiko tranšėjų uždengimo, pašarų prispaudimo klaidų sandariai dengiant plėvele. Labai svarbu, kad saugant pašarus į juos nepapultų oro iš aplinkos ir pašarų paviršius nesugestų. Pasirenkant pjausnį taip pat yra tam tikrų niuansų – jį reikia rinktis pagal sausos medžiagos sausumą. Taigi, ne be reikalo sakoma, kad pavasario viena pašarų ruošimo savaitė maitina visus metus.

Šaltinis: Rima Kazakevičienė, valstietis.lt, 2024-06-07

„Mes dabar mokame 60 eurų akcizą. Tai mums dabar dvigubėja. Didelė tikimybė, kad tai vėl blogins mūsų žemės ūkio konkurencingumą tiesiogiai. Jau dabar mes iš tikrųjų ir dėl klimato, dėl išmokų, bendros žemės ūkio politikos nesugebame sukonkuruoti didžiule dalimi produkcijos su ta pačia Lenkija. Jeigu dar mes branginame, tai mes tiesiog dar bloginame padėtį“, – Eltai teigė I. Hofmanas.

„Lygtais iš akcizo surinks pinigus, bet tada krenta pelnai. Čia mano nuomonė, nesuderinta su bendruomene, bet ko gero priimtinas variantas būtų nuo pelno mokėti ar 1 proc. PVM pakelti, tada visi prisidėtume prie gynybos. Nes supraskime, negali ta gynyba būti finansuojama verslo sąskaita, visus reikia ginti, visus reikia saugoti. Tai visi galėtų solidariai susimokėti – kuo daugiau vartoji, tuo daugiau moki“, – pažymėjo jis.

I. Hofmanas akcentavo, kad Vyriausybė „lipa ant to paties grėblio“, ūkininkai į klausimą reaguoja jautriai ir „nedidelė kibirkštis“ vėl galėtų inicijuoti protestus.
„Tai tas akcizas… Visada lipame ant to paties grėblio. Ir jeigu pažiūrėsite, kaip sureagavo Vokietijos ūkininkai ir būtent dėl ko jie protestavo, būtent dėl kuro protestuoja. Ir žemdirbiai iš viso labai jautriai reaguoja į šitą klausimą. Nors tai, galbūt, nėra dalykas sudarantis didžiąją savikainos dalį, bet tai jautru. Jau dėl to protestuota ne kartą“, – aiškino ŽŪT pirmininkas.

„Ir dabar tuos nuotaikos nėra geros. Nes vėlgi, tas 6 punktų problemų sprendimas sustojęs. Ir atsiranda naujų vis problemų. Dabar deklaravimas prasidėjęs, kuris daugelį žemdirbių erzina. Tos nuotaikos gal ne revoliucinės, bet nuotaikos nekokios ir gal užtektų nedidelės kibirkšties, kad žemdirbiai imtųsi kraštutinių priemonių“, – kalbėjo jis.

Finansų ministerija siūlo papildomas lėšas gynybai surinkti pratęsiant bankų solidarumo mokestį, didinant pelno mokesčio tarifą 1 proc. punktu, pakeliant akcizus ir įvedant mokestį daliai draudimo sutarčių. Šios priemonės leistų jau 2025 m. į gynybos fondą surinkti 297,8 mln. eurų, o 2026 m. – 421,2 mln. eurų.

Dar metams pratęsus bankų solidarumo mokestį, jis 2025 m. atneštų 60 mln. eurų. Akcizų didinimas apimtų alkoholį ir tabaką bei 6 centų saugumo dedamąją visam kurui.

Norėtų, kad žemės ūkio ministrą pakeistų Starkevičius

ŽŪT pirmininkas taip pat užsiminė, kad ūkio sektorius ir toliau nėra patenkintas žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko darbu. Anot jo, laikyti ministrus, net jeigu jie dirba blogai, yra „kvaila taktika“.

„Dar yra momentas persikrauti Vyriausybei. Nesuprantama, kodėl iš viso pasirinkta tokia kvaila taktika – laikyti ministrus net jeigu jie dirba blogai. Lygiai tas pats, ar įmonė laikytų darbuotoją, kuris dirba blogai? Ne, nes tokiu atveju vadovai turi dirbti tuos darbus, kur jis nepadaro. Tai paimi ir pakeiti. Sunku suprasti, kodėl atsisako. Gi ne pasaulio pabaiga – paimi ir pakeiti“, – teigė I. Hofmanas.

„Yra tas pavyzdys su krašto apsaugos ministru. Aišku, tai nėra mano sritis, bet kiek girdžiu, čia buvo geras sprendimas pakeisti ir perkrauti. Ir visada atėjęs naujas žmogus ateina su nauja iniciatyva ir energija ir šviežumas atneša teigiamo poslinkio. Valdantieji net galėtų reabilituoti save tokiu žingsniu, nes užsispyrimas dabar matosi per savivaldos ir prezidento rinkimų rezultatus“, – pažymėjo jis.

I. Hofmanas tikino, kad žemės ūkio ministru galėtų tapti Kazys Starkevičius, kuris gerai vertinamas tiek visuomenėje, tiek ūkininkų bendruomenėje.

„Čia yra aišku politikų sprendimas, mes tik galime pareikšti poziciją. Ir konservatoriai turi buvusį žemės ūkio ministrą – Starkevičių, kuris visuomenėje ir žemdirbių bendruomenėje buvo vertinamas, kaip vienas geriausių visų laikų ministrų. Ir buvo keista, kodėl jo iš karto nepaskyrė“, – sakė ŽŪT pirmininkas.

„Tai yra politinis postas ir įdomu, kas iš politikų galėtų būti. Nesinorėtų kištis. Bet apskritai tendencija yra nekokia, kas liečia politines partijas ir ten ieškant žmonių, kuriems nuoširdžiai rūpėtų žemės ūkis ir kurie jį suprastų, nėra daug galinčių. Jeigu norime tik vadybininką paskirti, tai galime kokį nors žmogų iš kitos sferos, kur galbūt gerai vadovauja, bet reikia suprasti sektorių, sirgti už jį taip, kaip sirgaliai tai daro už vieną ar už kitą komandą“, – akcentavo jis.

ELTA primena, kad rinkimus laimėjęs prezidentas Gitanas Nausėda kampanijos metu kartojo, jog jį perrinkus prezidentu Vyriausybės sudėtis turėtų keistis. Apie tai jis užsiminė ir pirmojo rinkimų turo metu.

G. Nausėda balandžio mėnesį yra sakęs, kad jeigu K. Navickas nesugebėtų atsakyti į jam skirtus nepatogius klausimus, tuomet šalies vadovas gali netvirtinti jo Vyriausybėje, ministrų kabinetui grąžinus įgaliojimus po prezidento rinkimų.

Kaip numato įstatymas, Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus, kai išrenkamas prezidentas. Įgaliojimai laikomi grąžintais, kai ministras pirmininkas įteikia šalies vadovui raštišką pareiškimą. Savo ruožtu prezidentas paveda jai eiti pareigas tol, kol bus gauti nauji Seimo įgaliojimai ir bus suformuotas nauja Ministrų kabinetas.

Šaltinis: Ignas Dobrovolskas, lrt.lt, 2024-06-06

Laukuose stirnos ir kiškiai veda jauniklius, peri kurapkos, griežlės, įvairūs tilvikai, putpelės, daug žvirblinių paukščių.

„Pirmiausia reikėtų apžiūrėti visą plotą, o po to pradėti šienauti iš centro į pakraščius, kad paukščiai ir kiti gyvūnai galėtų į juos pasitraukti. Lietuvoje rekomenduojama pievas šienauti nuo birželio vidurio, kadangi tuo metu bent jau tilvikiniai paukščiai būna išauginę jauniklius. Žinoma, lieka nemažai kitų paukščių rūšių, kurios dar peri, arba jaunikliai dar neskraido. Stirnų jaunikliai atvedami gegužės mėnesį ir keletą savaičių visiškai nejudėdami guli ten, kur juos periodiškai pamaitinti ateina jų motina. Tokia yra šios rūšies elgesio ypatybė, sauganti juos nuo plėšrūnų. Todėl stirnų jaunikliai šienavimo metu gali nukentėti labiausiai“, – sako Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vadovas Algirdas Klimavičius.

Jei pieva ribojasi su judriu keliu, galima pradėti pjauti nuo kelio pusės ilgąja jo kryptimi ir tada pjauti nuo jo toliau, kad pabaidyti laukiniai gyvūnai nepakliūtų po automobilio ratais.

Aplinkos ministerija sveikina ūkininkų ir medžiotojų bendras pastangas moderniomis priemonėmis – dronais su termovizoriais – apieškoti numatytus šienauti plotus ir taip išvengti beprasmių stirnų jauniklių žūčių. Tokių bendrų pastangų vis daugėja.

Jeigu nėra galimybių pasitelkti specialistą su dronu, galima taikyti ir anksčiau pasiteisinusias paprastesnes priemones. Šiuolaikiniai šienavimo mechanizmai juda greitai, tai sudaro rimtą pavojų. Jeigu laikas nespaudžia, reikėtų šienauti mažesniais greičiais. Gyvūnus iš šienaujamų pievų efektyviai išvaiko ir prie šienapjovių įrengtos pačios paprasčiausios atbaidančios priemonės: prieš pjovimo įrenginį arba gretimoje pradalgėje žole velkamos grandinės, virvės. Kuo toliau nuo pjovimo įrenginio bus velkama grandinė ar virvė, tuo geriau, nes iš guolio pašokęs žvėrelis ar iš lizdo pakilęs paukštis spės išvengti žūties, todėl rekomenduojama, kad atstumas tarp baidymo įrenginio ir šienapjovės dalgio turėtų būti ne mažesnis kaip 2–2,5 m.

Prieš šalinant ar genint krūmus, gyvatvores, kitus želdinius, deginant anksčiau sukrautas šakų krūvas, reikėtų apžiūrėti, ar juose nėra gyventojų – paukščių lizdų, gyvūnų guolių su jaunikliais.

Šaltinis: am.lrv.lt, 2024-06-04

Šiai priemonei 2023 m. buvo skirta 326 tūkst. Eur. Ministerija, atsižvelgdama į socialinių partnerių poreikius bei siekdama skirti didesnį dėmesį Lietuvos atstovavimui tarptautinėse organizacijose, šiemet priemonei skiria 426 000 Eur.

Taip siekiama labiau prisidėti prie išaugusių asociacijų narystės ES ir kitose tarptautinėse organizacijose mokesčių padengimo, taip pat didinti kompensavimą asociacijų dalyvavimui ES ir kitų tarptautinių organizacijų organizuojamuose renginiuose.

Padidinus finansavimą daugiau lėšų bus skiriama dalyvavimo renginiuose mokesčio (arba dalyvio mokesčio) išlaidoms padengti bei prisidėti prie išaugusių ŽŪM socialinių partnerių informacinių renginių organizavimo bei darbuotojų samdymo išlaidų kompensavimo.

Pareiškėjai, norintys gauti paramą pagal šią nacionalinės paramos priemonę, paraiškas turi teikti Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos. Kvietimas galioja iki birželio 17 d., jį galite rasti ŽŪM internetinėje svetainėje.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2024-06-03