Mineralinės medžiagos organizmui tokios pat svarbios kaip baltymai, riebalai ir angliavandeniai. Mineralinių medžiagų gyvuliai turi gauti kasdien, nes jos nuolat išsiskiria iš organizmo. Natūraliuose pašaruose esančių mineralinių medžiagų karvėms nepakanka, tačiau trūkstamą jų kiekį galima papildyti įvairiais mineraliniais priedais bei papildais.
Mineralinių medžiagų reikia normaliems organizmo fiziologiniams procesams, nes jos įeina į visų kūno ląstelių sudėtį. Daug mineralinių medžiagų reikia augantiems gyvuliams, veršingoms ir melžiamoms karvėms.
Mineralinės medžiagos, kurių organizme yra daugiau, vadinamos makroelementais: kalcis, fosforas, magnis, natris ir chloras, kalis, siera. Tų, kurių organizme yra labai mažai, vadinamos mikroelementais: kobaltas, varis, jodas, geležis, manganas, molibdenas, selenas, cinkas, fluoras ir kt.
Natris ir chloras – labai svarbios mineralinės medžiagos
Gyvuliams svarbios mineralinės medžiagos yra natris ir chloras (druska). Druska, arba natrio chloridas, yra mineralų (natrio ir chloro) junginys. Druska labai svarbi atrajotojams, nes augalai vegetacijos periodu sukaupia daug kalio ir labai nedaug natrio ir chloro. Druska dalyvauja įvairiuose medžiagų apykaitos procesuose organizme: palaiko vandens balansą, ląstelių bei kraujo osmosinį slėgį, elektrolitų pusiausvyrą, aktyvuoja kai kuriuos fermentus, dalyvauja gliukozės pasisavinimo procese, aminorūgščių transportavime, reguliuoja nervinius impulsus, įeina į buferines sistemas. Chloras reikalingas skrandžio rūgšties susidarymui, kasos ir žarnyno sulčių sekrecijai.
Kai galvijai ilgą laiką negauna pakankamai druskos, išsivysto laižligė, sumažėja apetitas. Gyvuliai atrodo apleisti, suvargę, ligoti, plaukų danga pasidaro šiurkšti, plaukai ir akys netenka blizgesio. Sumažėja karvių produktyvumas. Mėsiniai galvijai mažiau priauga svorio. Sutrinka gyvulių koordinacija, pasireiškia bendras silpnumas, atsiranda drebulys, išsivysto širdies aritmija. Druskos priedai greitai pašalina minėtus trūkumus. Druskos perteklius galvijams pasitaiko retai. Jeigu gyvuliai serga laižlige, druskos kiekį reikia riboti, kol jos koncentracija organizme pasieks normą. Taip pat druskos kiekis ribojamas karvėms po apsiveršiavimo, jeigu labai sutinęs tešmuo.
Šeriant karves įvairiais pašarais arba jas ganant, nelengva tiksliai dozuoti druskos kiekį, nes, priklausomai nuo aplinkos temperatūros, su prakaitu pasišalina nevienodas druskos kiekis (kai karšta, gyvuliai labiau prakaituoja). Skirtingas natrio ir chloro kiekis reikalingas skirtingų pašarinių žaliavų virškinimui, metabolizmo ir kitiems gyvybiniams procesams. Jos kiekiui papildyti dažnai naudojama laižomoji druska. Naudojant paprastą, taip vadinamą gabalinę druską, karvės prisilaižo tiktai apie trečdalį reikiamo jos kiekio. Geriau yra naudoti specialiai pagamintus laižalus su mikroelementais, tuomet karvės ne tik druskos prisilaižo pakankamai, bet papildomai dar gauna ir mikroelementų. Į laižalus dažniausiai įterpiami svarbiausi mikroelementai – selenas, manganas, geležis, varis, jodas, cinkas, kobaltas. Laižalus patogu naudoti tvarte ir ganykloje.
Tirta laižalų ir gabalinės laižomosios druskos įtaka melžiamoms karvėms
Konsultavimo tarnybos specialistai Radviliškio ir Joniškio rajonų ūkiuose atliko parodomuosius ūkinius bandymus, kurių metu tyrė laižalų ir gabalinės laižomosios druskos įtaką melžiamų karvių produktyvumui, sveikatai, pieno sudėties ir kokybės rodikliams žiemojimo ir ganiavos laikotarpiais.
ŽIEMOJIMO LAIKOTARPIS
Bandymai tuo pačiu metu vyko Joniškio ir Radviliškio rajonų ūkiuose (po vieną ūkį rajone). Trukmė – 90 dienų. Bandymams kiekviename ūkyje buvo sudarytos dvi analogiškos melžiamų karvių grupės: kontrolinė ir bandomoji. Abiejų grupių karvės ūkiuose buvo laikomos vienodomis sąlygomis ir šeriamos vienodo maistingumo racionais. Skirtumas tas, kad kontrolinės grupės karvėms abiejuose ūkiuose buvo duodama gabalinė druska, o bandomosios grupės karvėms – laižalai.
Bandymo schema
Pradedant bandymus ir jiems pasibaigus, buvo nustatytas karvių svoris. Bandymų pradžioje ir pabaigoje iš abiejų grupių karvių biocheminiams tyrimams buvo paimti kraujo mėginiai. Bandymų metu kartą per mėnesį buvo atliekami kontroliniai karvių melžimai ir nustatoma: pieno primilžis per parą, pieno riebumas ir baltymingumas, laktozės koncentracija piene, somatinių ląstelių skaičius, urėjos kiekis piene. Be to, buvo stebima karvių sveikata, apetitas, įmitimas, reprodukcijos eiga ir kt.
Bandymų rezultatai
Tyrimo metu bandomųjų grupių karvės buvo sveikesnės, produktyvesnės, turėjo geresnį apetitą, nustojo laižyti pašalinius daiktus, mažiau sirgo mastitu ir endometritu negu kontrolinių grupių karvės. Jų piene sumažėjo somatinių ląstelių kiekis. Bandomųjų grupių karvės nesirgo pogimdyvine pareze. To nepavyko išvengti kontrolinėse grupėse. Bandomosios grupės karvės lengviau veršiavosi negu kontrolinės. Bandymui įpusėjus, labiau ėmė blizgėti plaukai. Bandomųjų grupių karvių kraujo biocheminiai rodikliai buvo geresni už kontrolinių. Šios grupės karvių kraujyje buvo daugiau kalcio ir fosforo, didesnis kraujo rezervinis šarmingumas. Tyrimo metu bandomosios grupės karvių svoris padidėjo (vidutiniškai po 5 kg), o kontrolinės grupės karvių – sumažėjo (vidutiniškai po 3 kg).
Radviliškio r. bandymų ūkyje abiejų grupių karvių pieno primilžiai, riebumo ir baltymingumo rodikliai buvo panašūs.
Joniškio r. bandymų ūkyje iš bandomosios grupės karvių buvo primelžta vidutiniškai po 0,3 kg pieno per parą daugiau nei iš kontrolinės grupės karvių. Riebalų kiekis bandomosios grupės karvių piene tyrimo metu padidėjo vidutiniškai 0,14 proc., o baltymų – 0,24 proc.
Tyrimo metu abiejuose ūkiuose bandomųjų grupių karvių gamybiniai ir ekonominiai rodikliai buvo geresni nei kontrolinių grupių karvių.
GANIAVOS LAIKOTARPIS
Pagal anksčiau aprašytą metodiką Radviliškio r. ūkyje bandymas buvo atliktas ir ganiavos laikotarpiu. Trukmė – 60 dienų. Bandymui buvo sudarytos dvi analogiškos melžiamų karvių grupės: kontrolinė (46 vnt.) ir bandomoji (46 vnt.).
Kontrolinės grupės karvėms buvo duodama gabalinė laižomoji druska, o bandomosios grupės karvėms – laižalai. Druskos gabalai ir laižalai buvo sudėti į dėžes prie vandens rezervuarų. Mitybos ir laikymo sąlygos abiejų grupių karvių buvo vienodos.
Bandymo rezultatai
Bandymo metu bandomosios grupės karvių primilžis per parą padidėjo vidutiniškai 10,5 proc., o kontrolinės grupės karvių sumažėjo 1,7 proc. Bandomosios grupės karvių kraujyje buvo daugiau kalcio ir fosforo negu kontrolinės grupės gyvulių. Be to, bandomosios grupės karvių kraujo rezervinis šarmingumas buvo didesnis negu kontrolinių. Pirmosios tiriamuoju laikotarpiu nesirgo pogimdyvine pareze (to nepavyko išvengti kontrolinėje grupėje), dvigubai mažiau sirgo endometritu. Tiriamuoju laikotarpiu iš bandomosios grupės karvių buvo primelžta daugiau pieno ir gauta daugiau pajamų nei iš kontrolinės grupės karvių. Bandomosios grupės karvėms skirtos veterinarinės išlaidos buvo 27 proc. mažesnės už kontrolinių.
Bandymų metu skirtinguose šalies rajonuose ir ūkiuose tvartiniu ir ganykliniu laikotarpiais bandomųjų grupių karvių primilžiai, pieno kokybės ir ekonominiai rodikliai buvo geresni už kontrolinių. Bandomųjų grupių karvių, laižiusių laižalus, sveikata buvo geresnė, reikėjo mažiau veterinarinių išlaidų. Laižalai bandymų metu buvo ekonomiškai efektyvesni už paprastą laižomąją gabalinę druską.
Taigi laižomosios druskos (laižalų) karvėms rekomenduojama duoti papildomai tiek tvartiniu, tiek ganykliniu laikotarpiu. Jos negali trūkti esant lietingiems orams ir sausrų metu.
