Pienininkystė – vienas jautriausių šalies žemės ūkio sektorių. Veikla jame ypač priklauso nuo rinkose stipriai svyruojančių žaliavos supirkimo kainų ir tuo pačiu metu reikalauja nuolat žengti koja kojon su modernizacija, kuri neįmanoma be naujų finansinių investicijų. Visa tai neabejotinai pieno sektoriuje dirbantiems ūkininkams kelia nerimą, ar į konkretų ūkį investuoti lėšas yra atsakinga, kada ir kokios grąžos galima tikėtis iš įdėtų investicijų.
Ūkininkams priimti sprendimus bus paprasčiau: Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) mokslininkai parengė skaičiuoklę „Investicijų grąžos į pienininkystės ūkį vertinimas“, kurią parsisiuntus iš viešai prieinamos prieigos galima savarankiškai pasiskaičiuoti savo pieno ūkio investavimo galimybes ir rizikas.
Skaičiuoklė „Investicijų grąžos į pienininkystės ūkį vertinimas“, kurią ūkininkai gali rasti Valstybės įmonės „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras“ tinklalapyje, – dalis Žemės ūkio ministerijos užsakymu VDU ŽŪA mokslininkų atlikto kompleksinio darbo.
Pieno sektoriuje dirbantiems ūkininkams tenka spręsti daug sudėtingų problemų. Viena opiausių jų – šiuolaikiškų tvartų, į kuriuos būtų galima integruoti ir ateities inovacijas, stoka. Šiuo metu modernus tvartas turi atitikti aukštus aplinkosaugos, gyvūnų gerovės standartus, būti universalus, kad norint, pavyzdžiui, pakeisti melžimo įrangą, nereikėtų griauti sienų.
Skaičiuoklėje pateikiami šeši skirtingi (su potencialu augti) karvidžių variantai, kuomet laikoma 80, 160 arba 240 karvių, o jų melžimas vyksta automatizuotai arba robotizuotai. Įvertinta šių tvartų investicijų grąža ir galima rizika, kurią gali lemti pieno kainos pokyčiai, primilžio dydis, nustatyta valstybės investicinės paramos įtaka pienininkystės ūkių ekonomikai.
Tačiau svarbiausia – ūkininkas gali pats, atsižvelgdamas į savo ūkio sąlygas – melžiamų karvių skaičių, turimą ilgalaikį turtą, faktinius primilžius ir pieno pardavimo kainas – rinktis siūlomus tvartų modelius, arba įvesti skaičiuoklėje nesančios karvidės vertę, ir atsakyti į klausimą, ar verta investuoti į pasirinktą tvartą, kokia su tuo susijusi rizika. Skaičiuoklėje galima įvertinti ne tik statybų bei įrangos, bet ir fermos darbuotojų atlyginimų, galvijų pašarų kaštų įtaką.
„Tikėtina, ūkininkams dažnai tenka išgirsti įvairių nuomonių, kurios nėra grįstos mokslo argumentais. Mūsų siūlomu atveju atsakymai į ūkininkui opius klausimus pagrįsti kompleksiniais skaičiavimais“, – pasakoja skaičiuoklės „Investicijų grąžos į pienininkystės ūkį vertinimas“ autorius, VDU ŽŪA lektorius Rolandus Rakštys, pritariantis nuomonei, kad pienininkystės verslo sėkmė didžia dalimi priklauso nuo siūlomos žaliavinio pieno supirkimo kainos. Skaičiuoklė leidžia pasitikrinti, kiek saugu investuoti į ūkio infrastruktūros plėtrą rinkoje esant pieno kainų svyravimams. Tačiau galima modeliuoti ūkio rezultatus, ieškant vidinių rezervų, siekiant didesnio atsparumo kainų svyravimams.
VDU ŽŪA mokslininko teigimu, pieno ūkiai, kuriuose laikoma iki 80 karvių, Lietuvos sąlygomis nėra efektyvūs. Todėl siūlomos fermos yra modulinės, kurtos su mintimi, kad ūkio banda bus didinama ir pastatai nesudėtingai transformuojami į didesnius.
„Tyrimas atskleidė, kad didesni ūkiai, kuriuose laikoma 240 ir daugiau melžiamų karvių yra atsparesni pieno kainų pokyčiams, investicijų grąžos rodikliai geresni, juolab kad tokiems ūkiams už žaliavinį pieną mokama ir aukštesnė kaina. Mažesni ūkiai ekonomiškai efektyvūs gali būti tik melždami iš karvės per metus ne mažiau kaip 9000 kg“, – įspėja pašnekovas, neabejojantis, kad Vakarų Europos šalyse, Skandinavijoje maži pieno ūkiai yra gyvybingi tik todėl, kad juos stipriai remia valstybė.
„Rengiant šį projektą teko lankytis pieno ūkyje Suomijoje, Tamperės regione. Ūkio šeimininkė laiko 35 melžiamas karves. Jos metinės pajamos iš pieno pardavimo siekia apie 100 tūkst. Eur., o išlaidos – apie 130 tūkst. Eur. Tačiau ūkininkė gauna 50 tūkst. Eur. valstybės išmokų. Kitaip tariant, trečdalį ūkio išlaidų padengia valstybė ir tai palaiko ūkio gyvastį, tačiau tai nereiškia, kad toks ūkis yra efektyvus. Visi žinome: kuo didesnis mastas, tuo didesnė ir investicijų grąža. Smulkus pieno ūkis patiria daugiau iššūkių, jo galimybės būti ekonomiškai efektyviam gerokai mažesnės, nebent tai būtų ūkis, kuris prisiims bent dalį rinkodaros funkcijų, gamins nišinius aukštos pridėtinės vertės produktus“, – reziumuoja R. Rakštys.
Šaltinis: valstietis.lt, 2021-06-08
