Tris ožkeles laikantis ūkininkas, vienai jų susirgus mastitu, patyrė rimtų problemų. Jam teko keletą kartus kviesti veterinarijos gydytoją, kad šis apžiūrėtų gyvūną ir skirtų gydymą, jo paslaugos ūkininkui nemažai kainavo. Ūkininkas teigia, kad po pirmos konsultacijos jau pats žinojo, kaip galėtų išgydyti savo ožką, tačiau mastitui gydyti būtini antibiotikai, o juos galima įsigyti tik turint veterinarijos gydytojo išrašytą receptą.
Lietuvoje ožkininkystė nėra remiama ar intensyviai plėtojama gyvulininkystės šaka. Žmonės dažnai augina ožkas, nes tiesiog jas myli arba labai nori padėti tiems, kurie dėl alergijos ar kitokių priežasčių negali gerti karvės pieno. Dr. Stefa Ambrozienė jau 18 metų užsiima pramonine ožkininkyste. Ji laiko apie šimtą Zaaneno veislės ožkų. Ožkų augintojos teigimu, dažniausiai mastitus sukelia traumos, infekcijos bei nereguliarus melžimas. Trauminis mastitas atsiranda sumušus tešmenį, esant įbrėžimams ar įtrūkimams. Infekcinis mastitas dažniausiai atsiranda tinkamai nesilaikant higienos reikalavimų, ypač melžiant, kai tešmuo nuvalomas nešvariu rankšluosčiu. Į tešmenį per atvirą spenio kanalą ligos sukėlėjai, tarp jų ir stafilokokai, gali patekti ir po melžimo ožkai atsigulus ant nešvarių grindų ar kraiko. Normaliai laktuojančios ožkos turėtų būti melžiamos du kartus per dieną tuo pačiu laiku, o labai produktyvios (duodančios daugiau kaip 5 l pieno) – tris kartus. Jei melžiama nereguliariai, neišmelžiama iki galo, tešmenyje susidaro sąlygos formuotis mastito židiniams.
Pastebima, jog mastitu linkusios sirgti pirmos laktacijos ožkos ar senesnės nei aštuntos laktacijos, kurios dėl savo amžiaus būna jautresnės aplinkos sąlygoms. Taip pat dažniau serga produktyvesnės ožkos, iš kurių primelžiama daugiau nei 3,5 l pieno per parą. Grynaveislės ožkos mastitais serga dažniau nei mišrūnės. Grynaveislės ožkos jautriau reaguoja tiek į pašarus, tiek į laikymo sąlygas, tiek ir į pašalinius dirgiklius. Ypač atsparios ir gana produktyvios yra Lietuvos vietinių ožkų mišrūnės.
S.Ambrozienė pabrėžė, kad visas savo ūkio ožkas melžia tik rankomis. Pasak jos, tai leidžia geriau išmelžti tešmenį ir laiku pajunsti jame esantčius sukietėjimus. Ožkų speniai prieš melžimą kruopščiai nuvalomi, apiplaunami šiltu vandeniu, į kurį įpilama maisto pramonei tinkančio dezinfekuojamojo skysčio. Tad tešmuo prieš melžimą būna beveik sterilus. Pamelžus tešmuo taip pat nuvalomas ir ožkai neleidžiama atsigulti, kad į atsivėrusį spenio kanalą nepakliūtų mikrobų.
Melžiant rankomis, lyginant su melžimo aparatais, netraumuojami speniai. Suskirdusius spenius rekomenduojama tepti minkštinamaisiais tepalais, kuriuose yra bičių produktų. Taip pat galima naudoti baktericidinius jodo preparatus arba vilgiklius, kurie ant spenio galiuko palieka lašelį. Taip sumažinant bakterijų patekimo pro spenio kanalą riziką.
Ožkai apsiožkavus, pirmas dienas tešmuo būna karštas ir pabrinkęs. Tai yra normalu, jei tešmuo sukietėjęs visas tolygiai. Jei tešmenyje užčiuopiami pavieniai sukietėjimai, jie skausmingi, karšti, galima įtarti mastitą. Tuomet ožkas reikia kuo dažniau melžti, švelniai masažuojant tešmenį rankomis arba glostant iš viršaus žemyn. Tešmenį galima tepti tokiais baktericidiniais tepalais, kurių veikliosios medžiagos prasiskverbia pro tešmens sienelę ir veikia sukėlėją. Galima naudoti kraujotaką gerinančius tepalus, kuriuose yra kamparo ar mentolio. Veterinarinėse vaistinėse galima įsigyti nereceptinių preparatų funkciniam mastitui gydyti.
Infekciniam mastitui išgydyti būtini antibiotikai. Norėdamas įsigyti antibiotikų, augintojas privalo kreiptis į veterinarijos gydytoją, kad jis apžiūrėtų gyvulį ir išrašytų receptą. S.Ambrozienė augintojams rekomendavo dar prieš įsigyjant gyvulį iš anksto susirasti ir veterinarijos gydytoją, kuris prireikus atvažiuotų į ūkį ir prireikus pakonsultuotų telefonu ar parašytų receptą reikalingiems vaistams. Augintoja senai sudariusi sutartį su veterinarijos gydytoju, kuris rūpinasi jos ožkomis ir gydo mastitus.
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos konsultanto Romualdo Kubiliaus teigimu, kiekvienas augintojas, turintis bent vieną gyvulį, turėtų jį suženklinti.
Rekomenduojama pasirašyti sutartį su Veterinarijos ir maisto veterinarijos tarnybos nurodytu veterinaru, kuruojančiu tam tikrą rajoną. Tada veterinaro paslaugos kainuos pigiau nei kviečiant gydytoją, dirbantį privačioje klinikoje. Atsižvelgiant į susitarimą su veterinarijos tarnybos gydytoju, iškvietimas į ūkį kainuoja maždaug 30–50 Lt. Atvykęs veterinarijos gydytojas apžiūri gyvulį, nustato mastito pobūdį ir skiria gydymą. Jei įtariama bakterinė infekcija, skiriami antibiotikai, kuriems įsigyti būtinas gydytojo receptas. Recepto išrašymas kainuoja apie 5–10 Lt. Vienos ožkos gydymas antibiotikais, atsižvelgiant į ligos eigą, gali kainuoti 35–50 Lt. Mastitui pasikartojus ar ožkai ne iki galo pasveikus, gydymas kartojamas.
Infekciniu mastitu serganti ožka turėtų būti įtraukiama į sergančių gyvulių sąrašą, kur fiksuojamas jos numeris, jai paskirta antibiotikų dozė ir rūšis. Gydant antibiotikais, skaičiuojama išlauka, norint nustatyti, kada iš ožkos pieno visiškai pasišalins antibiotikai ir jis bus tinkamas maistui. Jei ožka dažnai serga mastitais, reikėtų atlikti bakteriologinį tyrimą ir patikrinti ar ji neserga stafilokokine infekcija. Konsultantas R.Kubilius teigė, kad atsižvelgus į tai, jog gyvuliui susirgimai mastitu kartojasi dažnai, ir be bakteriologinio tyrimo tikslinga iškart gyvulius gydyti stipresniais antibiotikais, veikiančiais ir stafilokoką, nes augintojas patiria kur kas daugiau išlaidų dėl kelis kartus skiriamų silpnesnių antibiotikų kurso.
Antibiotikai į tešmenį gali būti suleidžiami tiesiogiai arba įvedami pro spenio kanalą. Prieš įvedant kateterį į kanalėlį, spenį būtina dezinfekuoti, kad kartu su antibiotikais nepakliūtų ir mikrobai. Suleidus vaistų, spenio latakas lieka atviras, todėl rekomenduojama jį patepti baktericidiniais jodo preparatais arba tiesiog užklijuoti mažais pleistriukais.
Daugiau straipsnių apie pieno ūkio valdymą rasite čia.
Parengta pagal valstietis.lt pateiktą Lauros Trimonytės informaciją.
