Kas yra veislinis gyvulys? Veislinis gyvulys – grynaveislis ar mišrintas su gerinančia veisle žinomos kilmės, būdingais paveldimais veislės požymiais ir reguliariai registruojamo gero produktyvumo, aprobuotas kaip veislinis gyvulys, iš kurio gautas prieauglis naudojamas tolesniam veisimui, veislei tobulinti, platinti ir bandos produktyvumui didinti.
Gyvulių veislynas – nustatyto dydžio produktyvių, aukštos veislinės vertės, tam tikrus reikalavimus atitinkančių veislinių gyvulių banda. Veislyne vykdoma kryptinga selekcija, palaikomos ir gerinamos gyvulių veislinės ir produktyviosios savybės, iš jų platinama veislinė medžiaga.
Praėjusiais metais Lietuvoje buvo 163 pieninių veislių galvijų veislynai, 35 mėsinių galvijų, 14 kiaulių, 60 arklių veislynų, taip pat 7 ožkų, 1 avių, 5 triušių ir 7 žvėrelių veislynai. Kiekvienas iš jų turi pripažinto veislyno statusą ir atitinka reikalavimus. Teisingus ir tvarkingus kilmės pažymėjimus veisliniams gyvuliams gali išduoti tik pripažintos veislininkystės asociacijos. „Labai svarbu, kad pirkėjas gautų tvarkingus kilmės dokumentus – tai yra jo garantija, kad įsigijo gerą veislinį gyvulį. Kilmę patvirtinančius dokumentus gali išduoti tik pripažintos veislininkystės institucijos. Tarnyba vykdo patikrinimus, kad užkirstų kelią galimiems sukčiavimo atvejams, dokumentų falsifikavimui“, – sako Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos vadovas Vilius Rekštys.
Kilmės dokumentai – tai vienas svarbiausių įrodymų, patvirtinančių, kad gyvulys yra veislinis, todėl jam reikia skirti itin daug dėmesio. Veislinių gyvulių kilmės pažymėjimas – oficialus dokumentas, išduodamas pripažintos veislininkystės institucijos, liudijantis gyvulio, spermos, kiaušialąstės ar embriono tapatybę ir apibūdinantis jo kilmę, produktyvumą bei kitas veislines savybes. Juose atsispindi individualūs bei tėvų ir protėvių produktyvumo savybių rezultatai.
Kilmės dokumentus išduoda tik pripažintos asociacijos. Tam, kad asociacija būtų pripažinta kaip veislininkystės institucija, ji turi atitikti reikalavimus. Vienas iš pagrindinių – selekcinės programos ir jų vykdymas asociacijos narių ūkiuose. Jeigu asociacija neatitinka reikalavimų, ji šalinama iš veislininkystės institucijų sąrašų, jeigu veislynas neatitinka reikalavimų – šalinamas iš patvirtintų veislinių ūkių sąrašų, jeigu veislinis gyvulys neatitinka kriterijų – brokuojamas ar eliminuojamas iš tolimesnio veisimo.
Gyvulių įsigijimas su padirbtais kilmės dokumentais nėra dažnas atvejis. Tarnyba, gavusi informaciją, kiekvieną atvejį nagrinėja atskirai. Taip nutikti gali dėl galimai nesąžiningų veislininkystės grandies atstovų veiksmų. Tačiau pirkėjas gali pats save apsaugoti ir prieš pirkdamas gyvulį patikrinti, ar pardavėjas tikrai turi veislinio ūkio statusą, ar tikrai priklauso asociacijai, ar asociacija yra pripažinta veislininkystės institucija, pasitikrinti konkretaus perkamo gyvulio duomenis Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenų bazėje.
Jeigu atsirastų asociacijų, kurios piktnaudžiauja savo įgaliojimais, iš jų būtų atimtas statusas. Asociacijoms tikslinga būtų kooperuotis, tobulinti veislinių gyvulių augintojų švietimą, padėti jiems parduoti gyvulius. Veislininkystės sistemos varikliu turėtų būti tos pačios asociacijos. Pripažinus asociaciją veislininkystės institucija ir jai perdavus svarbiausias gyvulių veislininkystės funkcijas, asociacijai tektų didžiulė atsakomybė dėl veislininkystės būklės ir ateities. Šiuo metu gyvulių selekcinėms programoms įgyvendinti patikėta 21 veislininkystės institucijai (4 galvijų, 9 arklių, 2 kiaulių, 3 triušių ir žvėrelių, 1 avių, 1 ožkų, 1 nykstančių veislių).
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, įsigaliojo sąlyginai nauji veislinių gyvulių auginimo reikalavimai, todėl daugeliui kyla klausimas, ar verta auginti veislinį gyvulį? Ar investuotos lėšos, pastangos ir laikas atsipirks? Veislininkystės specialistai sutartinai tvirtina, kad veislinių gyvulių auginimas – tai perspektyvi šaka. Jai reikia skirti daug laiko, bet ir grąža yra nemaža. Vis dėlto Lietuvos augintojams dar trūksta patirties ir žinių. Dar yra tokių ūkininkų, kurie neskiria dėmesio produktyvumo kontrolei, tyrimams, bet gerindami savo bandos genofondą, ateityje jie gaus didesnės naudos. Juk galvijų veisimo rezultatas sukurs pridėtinę vertę tik po 4–5 metų.
Kiekvienas augintojas, parduodamas savo gyvulius, privalo turėti dokumentus, patvirtinančius jų kilmę. Kita vertus, pirkėjai prieš įsigydami gyvulį taip pat gali save apsaugoti nuo galimo sukčiavimo. Privalu patikrinti, ar pardavėjas tikrai turi veislinio ūkio statusą, ar tikrai priklauso asociacijai, ar asociacija yra pripažinta veislininkystės institucija.
Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos informacija
