Per pastarąjį dešimtmetį pieno ūkis patyrė ne vieną sukrėtimą – nuo kvotų panaikinimo iki pandemijos ir karo Europoje. Nepaisant to, kiekvienais metais institucijos skelbia prognozes: koks bus žaliavinio pieno kiekis, kokios kainos, kokie gamybos centrai dominuos pasaulyje. Tačiau kyla esminis klausimas – ar tomis prognozėmis galima remtis priimant strateginius sprendimus?
Pasaulinis fonas: pažadai ir realybė
Tarptautinės organizacijos, tokios kaip FAO ir OECD, dar 2016 m. prognozavo, kad pasaulinė pieno gamyba iki 2025 m. turėtų augti apie 1,8 % per metus (OECD/FAO, 2016). Tačiau realybėje augimas buvo lėtesnis – ypač 2016–2020 m., kai pasaulinė gamyba didėjo vos ~1 % per metus (IFCN, 2019). Pagrindinis augimo šaltinis – Pietų Azija, o tradiciniai pieno eksportuotojai – ES, Naujoji Zelandija – stabtelėjo.
Kainų prognozės – netikslumo čempionės
Jei yra viena sritis, kurioje prognozės ypač rizikingos – tai pieno supirkimo kainos. Nei FAO, nei Rabobank nesugebėjo „nuspėti“ 2022 m. kainų šuolio, kai dėl energijos krizės, pašarų brangimo ir geopolitinės įtampos žaliavinio pieno kaina ES pasiekė rekordus (EK, 2023). Prognozės dažnai grindžiamos „vidutinės trukmės stabilumo“ prielaida, kuri realybėje nesuveikia – rinka išlieka cikliška ir jautri sukrėtimams.
ES – tarp stagnacijos ir intensyvinimo
Europos Komisijos ataskaitose dažnai prognozuojama nuosaiki gamybos stagnacija arba menkas augimas, ir tai iš esmės pasitvirtino (DG AGRI, 2023). Tačiau net ir čia matome akivaizdų neatitikimą: 2016–2020 m. tikėtasi spartesnio produktyvumo augimo nei realiai įvyko. Be to, tokie veiksniai kaip klimato politika, nitratų direktyva ar eksporto ribojimai dažnai pasirodo vėliau nei modeliai spėja juos įvertinti.
Lietuva – mažoji rinka, didieji pokyčiai
Lietuvos ūkių lūkesčiai pastarąjį dešimtmetį buvo paremti santūriomis prognozėmis – nežymiu gamybos augimu ir stambėjimo tendencija. Ir šiuo atveju prognozės iš esmės pasitvirtino – pieno gamyba 2022–2023 m. nežymiai augo (NŽŪVC, 2024), karvių skaičius mažėjo, o primilžis augo. Vis dėlto kainų dinamika ir paramos politikos kaita gerokai iškreipė ūkininkų realybę – mažesni ūkiai traukėsi sparčiau nei manyta, o investicijos tapo rizikingesnės nei atrodė pagal „vidutinio scenarijaus“ prognozes.
Ar galima pasitikėti prognozėmis?
Trumpai tariant – ir taip, ir ne. Vidutinės trukmės prognozės (3–5 metų) leidžia numatyti bendras tendencijas: kur mažės karvių skaičius, kur augimo centras, kokios paramos gairės. Tačiau jos prastai susitvarko su šokais – pandemijomis, karais ar klimato krizėmis. Be to, dažnai pasitaiko sistemingas optimizmas: modeliai pervertina technologijų pažangą ar politinių reformų įgyvendinimą.
Todėl ūkininkams, perdirbėjams ir politikos formuotojams prognozės turėtų būti kaip kompasas – ne GPS. Jos rodo kryptį, bet ne visada rodo teisingą kelią. Kaip sakoma, „prognozės naudingos ne todėl, kad jos teisingos, o todėl, kad jos struktūruoja mąstymą“.
Šaltiniai:
OECD/FAO Agricultural Outlook 2016–2025
IFCN Dairy Report 2019
European Commission, DG AGRI Outlook 2023
Nacionalinis žemės ūkio duomenų centras (NŽŪVC), 2024
Rabobank Dairy Quarterly, 2022
FAO Dairy Market Review, 2023
Daugiau Agro rinkos naujienų
