Pieno ūkio savininkės patirtis bei ūkių perspektyvos

Danutė Butavičienė, Ignalinos rajono pieno ūkio savininkė ir ASU studentė, pasidalino savo patirtimi, ūkio istorija, taip pat tiriamuoju darbu Pieno sektoriaus ekonominiai rezultatai ir perspektyvos galite rasti čia.

„Pasirinkimą ūkininkauti lėmė susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės ir pašaukimas. Turėjau perimti iš motinos ūkį, kas dabar tapo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu“ – paklausus, kas lėmė pasirinkimą ūkininkauti, atsakė D. Butavičienė.

Papasakokite apie savo ūkį, jo istoriją. „Ūkio atsiradimo istorija labai paprasta ir klasikinė. 1990 metais paskelbus Lietuvos nepriklausomybę motina atsistatė tėvų žemes ir ėmėsi ūkininkauti, ji buvo be galo darbšti, vikri ir valdinga. Ūkio vairas buvo motinos rankose. Aš auginau vaikus, laikinai buvau persikėlusi iš miesto gyventi į kaimą. Kadangi miesto gyvenimo nemėgau, džiaugiausi galėdama padėti ūkyje. Motinos ūkis buvo mažytis, turėjo nuosavos žemės 3 ha ir apie 12 ha valstybinės žemės, laikėme 10 melžiamų karvių, kurios buvo gautos už kolūkio pajus. Po nutarimo, gavau teisę kaip kiti kaimo gyventojai nuomoti 2 ha ž. ū . naudmenų, kurias prijungiau prie motinos valdų. Kada turėjau sugrįžti į darbą, supratau, kad negaliu palikti motinos vienos ūkyje, įsidarbinau kaimo parduotuvėje, dirbau pardavėja, vyras irgi dirbo pardavėju tame pačiame vartotojų kooperatyve. 2000 metais perėmiau iš motinos ūkį, abu su vyru atsisakėme darbų, ėmiausi savarankiškai ūkininkauti. Papildomai nuomojome žemes, jas arėme, sėjome. Už sutaupytus pinigus pirkome mažas telyčaites, auginome pienines karves.

Per 12 ūkininkavimo metų ūkį išplėtėme iki 300 ha. Dabar ši žemė yra nuosava. Nupirkome 200 vietų karvidę, kurią teko pertvarkyti, pirkome veršingas telyčias. Šiuo metu laikome apie 70 melžimų karvių, 30 telyčių, taip pat auginame buliukus.

Dalyvaudami įvairiuose projektuose, naudodamiesi banko paskola, įsigijome reikalingą techniką“.

Paklausus, kodėl ūkininkaujant nusprendė kibti į mokslus universitete, ūkininkė atsakė, kad juto, jog vadovauti ūkiui stinga žinių. Prieš 24 metus buvo baigusi Vilniaus finansų ir kredito technikumą, įgijusi finansininkės – ekonomistės specialybę. Esamų žinių neužteko. Ekonomika, kaip mokslas, pasikeitusi iš pagrindų. Universitete gautos žinios stipriai pakeitė mąstymą. Įgytas žinias dabar taiko praktikoje. Už studijas ūkininkė dėkinga šeimai, kadangi labai padeda ir palaiko vyras Jonas. Jis lieka atsakingu ūkyje D. Butavičienei išvykus į universitetą. Sesijos metu darbams papildomai samdomi darbuotojai. Dukros Sandra ir Agnė (abi baigusios universitetus) yra pagrindinės ūkininkės konsultantės. „Daug laiko atima rašto darbai ir pasirengimas egzaminams. Suderinti ūkį ir studijas labai sunku, reikalauja užsispyrimo ir valios. Dabar galiu atsikvėpti, pradėjau rašyti diplominį darbą“ – teigė ūkininkė. Studijuodama žemės ūkio ekonomiką Aleksandro Stulginskio Universitete, įgijau žinių, kurias dabar taikau savo ūkyje. Šiuo metu faktiškai valdome du ūkius. Ūkininkė atsakinga už pieno ūkį, o vyras Jonas už augalininkystę, mėsinius galvijus ir avis.

Į klausimą, kodėl nusprendė atskirti veiklas, ūkininkė atsakė, kad išdalino ūkį į du ūkius su tikslu mažinti riziką. Kiekvienas turi savo veiklas ir esa už jas atsakingas. Mišrus ūkis – ateities ūkis (kalbama apie vidutinio dydžio ūkius). Žemdirbys priklausomas nuo gamtos ir politikos. Gerai jeigu abu faktoriai palankūs ūkininkui. Mišrūs ūkiai daug greičiau prisitaiko prie įvairių rinkos ir aplinkos pokyčių. Žmogus turi puoselėti ir saugoti savo gyvenamą aplinką, visus jos komponentus. Ūkiškai žvelgdami į žemės vertės išsaugojimą ūkininkai vysto augalininkystę kartu su gyvulininkyste, kas neleidžia vystytis dirvožemio erozijai, plisti augalų ligų sukelėjams bei kenkėjams. To pasekoje, ūkyje naudojama mažiau įvairių pesticidų ir kitų cheminių medžiagų, todėl auginami sveiki, neužteršti produktai ar jų žaliavos. Visa tai mažina ūkio išlaidas.

Antra, studijuodama universitete D. Butavičienė išmoko paskaičiuoti (naudodama ekonominius svertus) ūkio ekonominį efektą. Rinkoje vykstantys pokyčiai spaudžia ūkininkus ir kitus kaimo gyventojus prie jų prisitaikyti, įvairinant ūkinę veiklą. Jos įvairinimas gali būti įvairiausių formų. Modeliuodama savo ūkį, ūkininkė rinkosi tas veiklas, kurios būdingos Ignalinos vietovei: nenašios žemės, kalnuotos vietovės, maži ariamos žemės laukai, laukai apaugę medžiais, trūksta darbo jėgos.

Paklausus, kas trukdo pieno ūkių savininkams, ūkininkė negailėjo argumentų: „svarbiausias trukdis, tai nepastovi pieno supirkimo kaina. Lietuvoje vidutinė pieno kaina yra mažiausia ES. Ūkininkas negali planuoti savo veiklos. Nestabili pieno rinka. Neišvystyta Lietuvoje kooperacija arba žlugdoma kooperacija. Grėsmės, susijusios su galimais perdirbėjų karteliniais susitarimais. Nevienodos ES rėmimo sąlygos lyginant su senbuvėmis ES šalimis. Per daug griežti veterinariniai reikalavimai, daug įvairių apribojimų. Iškelti aplinkosauginiai reikalavimai. Menkas ūkio vadybos išmanymas, nepakankamas ūkio savininkų kvalifikacijos lygis, senyvas amžius, riboti gebėjimai dirbti rinkos sąlygomis. Didelė socialinė atskirtis, kas didina nesantaiką tarp darbdavio ir samdomo darbuotojo. Trūkstant ūkininkavimo tradicijų, negebėjimas perdirbti produkto ir pateikti galutiniam vartotojui. Nevienodos ūkininkavimo sąlygos (geografine padėtimi), vien tik Lietuvoje. Lietuvos pieno ūkis stipriai atsilieka nuo ES šalių senbuvių“. Nepaisant visų neigiamų aspektų D. Butavičienė pasidžiaugė, kad pieno sektorius mūsų valstybėje yra viena prioritetinių žemės ūkio šakų. Įgyvendinant pieno ūkio paramos priemones, padidėjo karvių produktyvumas. Dalyvavimas KPP priemonėje „Standartų laikymasis/Pieno direktyva“, „Valdų modernizavimas“ ūkininkams padėjo sustiprinti materialinę ūkių bazę. Suteikus Valstybės ir ES finansinę paramą ūkiai įsigijo naują pieno melžimo ir šaldymo įrangą, rekonstravo karvių fermas, įsirengė mėšlides ir srutų kauptuvus ir kt. Džiugu, kad buvo sudarytos sąlygos tiesiogiai pieno produktus tiekti vartotojams per prekybinius tinklus ir ūkininkų turgelius, išvengiant tarpininkų ir stambiųjų perdirbimo įmonių diktato. Buvo sudaryta griežtesnė perdirbėjų kontrolė, spartesni atsiskaitymai su pieno gamintojais.

Taip pat ūkininkė išskyrė pieno ūkių perspektyvas: “Kai stojome į ES, mes ūkininkai tikėjomės, kad kils pieno kainos, atsiras kvotos ir išmokos už kvotinio pieno toną, kurios sudarys nemažas sumas. Tikrovėje didžiausia išmoka už toną pieno buvo 87 Lt, o šiemet beliko 70 Lt. Šalyje pieno trūksta, nebus kvotų, bet nebebus ir išmokų. Tai nenaudinga ūkininkams. Nelikus kvotų ir apribojimų, gamyba gali gerokai išaugti ir atsirasti perprodukcija. Bet Lietuvos pieno ūkis turi geras perspektyvas. Gerėjanti pieno kokybė, stambėjantys ūkiai, stipri perdirbamoji pramonė sudaro geras prielaidas konkuruoti tiek ES, tiek kitose pasaulinėse rinkose. Mažieji pieno ūkiai turi apsispręsti ar atsisakyti neefektyvios gamybos, ar pasinaudoti siūlomomis paramos priemonėmis, kooperuotis ir stambinti gamybą. Pieno produktų gamybos cechų kūrimas ūkiuose leistų efektyviau panaudoti turimą darbo jėgą, kelti darbuotojų kvalifikaciją ir gauti papildomų pajamų. Pagerėtų Lietuvos vartotojų aprūpinimas šviežiais ir ekologiškais pieno produktais. Dabartinės tendencijos rodo, kad pieno ir jo produktų vartojimas didėja. Auga gyventojų skaičius, besivystančių šalių poreikiai, be to, žaliavos gamybai vis daugiau įtakos turi besikeičiančios gamtos sąlygos“.

D. Butavičienės tiriamojo darbo „Pieno sektoriaus ekonominiai rezultatai ir perspektyvos“ išvados:

1. 2011 metais primelžta 1754 tūkst. t. pieno, iš jo 75 proc. supirkta perdirbti. Pieno gamyba 2011 metais, palyginti su 2010-aisiais, padidėjo 1,0 proc. , tačiau, palyginti su 2007 metais, sumažėjo 9,4 proc.

2. Žaliavinio pieno importas 2011 metais, palyginti su 2010-aisiais, išaugo 44 proc. ir siekė 294,7 tūkst. t. Importo šalys išliko – Latvija (70 proc.), Estija (30 proc.).

3. Lietuvai įstojus į Europos sąjungą, vidutinės pieno kainos pradėjo didėti, o didėjimui įtakos turi nuolat gerėjanti superkamo pieno kokybė, kaimyninės rinkos, pieno ūkių stambėjimas. Didesnę kainą už superkamą pieną anksčiau gavo ir ji toliau buvo didinama stambiesiems gamintojams – stambiems ūkiams arba į kooperatyvus susibūrusiems pieno gamintojams. Stambieji pieno gamintojai gauna 30 – 40 proc. didesnę už vidutinę pieno kainą, tuo tarpu smulkiesiems mokama kaina tesiekia 60 proc. vidutinės.

4. Lietuvos pieno ūkis turi tikrai neblogas perspektyvas. Gerėjanti pieno kokybė, stambėjantys ūkiai, stipri perdirbamoji pramonė kuria geras prielaidas deramai konkuruoti tiek ES, tiek ir pasaulinėse rinkose. Pieno ūkių pajamų prognozė taip pat optimistinė.

5. Pagrindinė Lietuvos pieno pramonės specializacijos kryptis – sūrių gamyba. Šie produktai vyrauja ir eksporto struktūroje.

Daugiau straipsnių apie pieno ūkio valdymą rasite čia.