Žemės ūkio naujienos: 2021-04-29

Tokio nesusipratimo kaltininkai žirniai ir pupos, kuriuos grūdininkai augina dėl sėjomainos, ir kurie pagal įvairius reglamentus dažovėms. Tačiau jie nenaudojami maistui ir skirtos perdirbimui arba pašarams. „Buvo tiesiog formaliai pažiūrėta į kombinuotos nomenklatūros kodus ir pupiniai javai, tokie kaip žirniai, pupos, skirti pašarams, „praėjo“, kaip daržovės.

Žinoma, jei tai būtų maistui naudojami žalieji žirneliai, šparaginės pupelės, skirti šviežiam vartojimui ar perdirbimui, būtų suprantama. Tačiau pašarines kultūras auginantys grūdų ūkiai deklaravo, jog keičia veiklos kryptį į daržininkystę, nes augina žirnius, pupas, ir gavo papildomus 25 balus vertinant paraiškas ir nustūmė tikrus daržininkus į užribį.

Tai skaudu“, – kas nutiko pasakoja Zofija Cironkienė, Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė. Ji sako, kad blogoji dalis ta, jog šis šaukimas buvo puiki galimybė Lietuvoje pastatyti bent dalį trūkstamų daržovių saugyklų, nes buvo galima tikėtis didesnės paramos, tačiau taip neatsitiko. Vietoj daržovių saugyklų atsiras dar daugiau grūdų sandėlių, įvardintų projektuose daržovių saugyklomis. Pasak asociacijos vadovės, tokie dalykai galimi tik Lietuvoje.

Galėjo išgelbėti per pandemiją

Daržovių augintojams saugyklos reikalingos, kad jie galėtų prekybininkams ir perdirbėjams derlių tiekti ištisus metus bei dalyvauti dabar propaguojamose trumposiose grandinėse, kai ūkininkai patys tiekia savo produkciją galutiniam vartotojui. Pavyzdžiui, vaikų darželiams, mokykloms, ligoninėms. „Augintojai rudenį pardavinėja produkciją už pačias mažiausias kainas ir konkuruoja vienas su kitu, kas pigiau parduos. Turėdami saugyklas jie galėtų pavasariop be rūpesčių eksportuoti bulves ir daržoves į tokias didžiules šalis, kaip Ukraina, Lenkija, Rumunija, tačiau tam reikalingas derlius, laikomos saugyklose su šaldymo ar mikroklimato įranga, kur jos neprarandama kokybė.

Vienam projektui buvo skiriama iki 600 tūkst. eurų paramos. Už visą skirtą paramą buvo galima bent dešimtyje ūkių pastatyti saugyklas iki tūkstančio ir daugiau tonų talpos, kas ypač svarbu ūkiams, daržoves ar bulves auginantiems 20-30 ha„ nes jie dabar skatinami tiekti produkciją mokykloms ir vaikų darželiams. Tačiau to daryti visus metus negali, nes neišlaiko derliaus“, – aiškina Z. Cironkienė ir atskleidžia, kaip nutiko, kad paramą gavo grūdų, o ne daržovių augintojai.

Paraiškose tiesiog buvo parašyta, kad statoma daržovių saugykla ir neaišku kokia, be specifikacijų. Gal tai tiesiog angaras žirniams ir pupoms susipilti. Daržovių prekinio paruošimo įrangai užteko parašyti „daržovių valymo mašina“ – kokia tai mašina – žirnius ir pupas per paprasčiausią sietą perpilti, nebuvo svarbu. Apibūdinimas tiko grūdininkams, kurie žirnius ir pupas džiovina ir parduoda didmena. Daržovės maistui valomos plaunant, šepečiuojant. Svėrimo įrengimai tapo svėrimo platformos sunkiasvorei technikai, o ne pavyzdžiui, bulvių svėrimui po 5 kg ir mažiau – kiekiams, kurie tinka prekybos tinklams – fasuoti skirta įranga.

„Net jei projektų atrankos komitetas šiemet atmes grūdininkų projektus, daržovių augintojams skriauda nebus atstatyta, šiemet jie saugyklų nepasistatys. Nors deklaruojame, kad kovojame su maisto švaistymu, daržoves pavasariop vėl vešime į laukus. Nors deklaruojame, kad grūdų gamybos neremiame, randame būdų, kaip jiems duoti paramą“, – aiškina Z. Cironkienė ir sako, kad per pandemiją nuostoliai buvo patirti ir dėl to, kad smulkesni augintojai neturėjo galinčių derlių išsaugoti saugyklų ir, kai dėl karantino užsidarė viešasis maitinimas, kovą, balandį šios daržovės jau buvo nebetinkamos eksportui, kai jų paklausa didžiausia.

Tvarką pakeitė kilus triukšmui

Žemės ūkio ministerija pakeitė reglamentą ir pašarines kultūras auginantiems ūkiams gauti šią paramą bus sudėtingiau. Ministerijos atsiųstame komentare rašoma, kad siekiant išvengti piktnaudžiavimo atvejų keičiant valdos specializaciją, 2021.04.19 įsakymu Nr. 3D-248 buvo patikslintas Veiklos srities „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų 2021-02-04 įsakymu Nr. 3D-83, 12 punktas: 12. Pareiškėjui, kuris pateiktame projekte numato keisti valdos specializaciją, suteikiamos paramos dydis apskaičiuojamas pagal Taisyklių 24 punkte nustatytą paramos intensyvumą tam žemės ūkio sektoriui, į kurį pareiškėjas numato investuoti ir visos projekte numatytos investicijos yra susijusios su to konkretaus specializuoto žemės ūkio sektoriaus veiklos vykdymu (specializuotam daržininkystės sektoriui priskiriamos investicijos, susijusios tik su šviežių daržovių (t. y. nedžiovintų) gamyba arba perdirbimu (vakuumavimu, konservavimu, atšaldymu, užšaldymu).

Ši nuostata taikoma investicinės paramos paraiškoms nustatant paramos intensyvumą ir atitiktį Taisyklių 47.2 papunktyje nurodytam atrankos kriterijui, kai keičiama valdos specializacija). Tuo atveju, kai projekto investicijos yra susijusios ne tik su to konkretaus specializuoto žemės ūkio sektoriaus veiklos vykdymu, paramos intensyvumas nustatomas pagal Taisyklių 11 punkte nurodytą tvarką. Valdos specializacija 2014–2020 metų Programos laikotarpiu pagal veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ gali būti keičiama tik vieną kartą.

Nuolatinė praktika

Ūkininkai sako, kad tokia praktika, kai tyčia ar netyčia paliekamos landos siauroms interesų grupėms, pasitaiko ne pirmą kartą. „Taip nutinka kai atsiranda gudresnių už kitus ir iš pinigų, kurie turėtų būti skirti daržovių augintojų skatinimui, statomi elevatoriai ir perkami grūdų kombainai. Taip neatsitinka netyčia. Kažkas surašo reikalavimus ir kai kurie tuo pasinaudoja.

Žirniai kaip daržovė gali būti vertinami tada, kai jie parduodami švieži ar maistui, o ne tada, kai jie kuliami su grūdų kombainais ir džiovinami javams skirtuose elevatoriuose“, – piktinasi Saulius Daniulis, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovas ir sako, kad paramą daliname ydingai, kuriame ūkių rūšis, nors galėtume remti tiesiog technikos pirkimą, kuri skirta, tarkime darbui fermoje, darbui sode. Tada nebus taip, kad kaip grūdininkai gauna paramą kaip daržovininkai.

Pasak S. Daniulio, kita problema, kai dėl keistų taisyklių kenčia žmonės, kurie sąžiningai augina vieną ar kitą kultūrą. Taip dėl išmokų medžiotojų kenčia krapų, garstyčių augintojai. „Kai galiu gauti 700 eurų už hektarą vietoj 200, daug kas bėga į tą sritį. Tada paramos schema pakeičiama ir tie, kurie tiesiog sąžiningai pardavimui augina vieną ar kitą kultūrą, nukenčia“, – specifiką aiškina S. Daniulis.

Pritaikė punktą

Nors buvo galima išvengti, tačiau taip nutiko, nes ministerija nenustatė tinkamų kriterijų, pagal ką bus skiriami pinigai, o grūdininkams paraiškas rašantys konsultantai taisyklėse aptiko įdomų punktą ir jie nusprendė, kad formaliai gali tapti daržovininkais. Tokiais pat, kaip bulvių, morkų ir kopūstų augintojai: 43.2. Jei pareiškėjas pateiktame projekte numato keisti valdos specializaciją, atrankos balai suteikiami, jei pajamos iš specializuoto sektoriaus, į kurį investuojama, po projekto įgyvendinimo pabaigos, antraisiais ir visais kitais projekto kontrolės metais sudarys ne mažiau kaip 45 proc. pareiškėjo žemės ūkio veiklos pajamų (nustatoma pagal verslo plane pateiktus duomenis) – suteikiami 25 balai;

Kitas įdomus punktas, suteikiantis veiksmų laisvę, pasak Nacionalinės mokėjimų agentūros, skambėjo taip: „Augalų priskyrimas specializuotam sodininkystės, daržininkystės, uogininkystės ar augalininkystės sektoriui atliekamas pagal 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedą, kaip įvardinta taisyklėse. Atsakydami į klausimą apie naudą, pažymime, kad pagal ministro įsakymu patvirtintas taisykles nuo sektoriaus, kuriame vykdoma veikla arba ketinama vykdyti veiklą, priklauso paramos intensyvumas ir skiriami prioritetiniai balai.“

Šiuo metu vertinamos 65 paraiškos. Iš jų daržininkystės sektoriuje pateikta 12 paraiškų. Tarp jų yra 6 paraiškos asmenų, deklaravusių, kad veiklą vykdo daržininkystės sektoriuje, ir 6 paraiškos augalininkų, kurie planuoja keisti specializaciją ir auginti žirnius bei pupas. Taip šią situaciją pakomentavo pati Žemės ūkio ministerija: Daržininkai gauna pirmumo balų prašydami paramos per KPP priemones (investicijos į valdas). Žirniai pagal KN kodus yra daržovės, tačiau grūdininkai juos taip pat augina (rotacijai, sėjomainai) ir prašydami paramos nurodo, kad jų veikla daržininkystė, gauna pirmumo balus ir paramą.

KKP yra nustatyta, kad parama teikiama Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo I priede nurodytų produktų (išskyrus žvejybos ir akvakultūros) gamybai ir valdoje pagamintiems produktams apdoroti ir/arba perdirbti. Apdorojimo ir perdirbimo proceso metu gautas produktas turi būti iš minėtame I priede nurodytų produktų. I priede pateikiamas žemės ūkio produktų sąrašas ir jų atitikmuo Briuselio kombinuotajai nomenklatūrai, kuri yra privaloma ir tiesiogiai taikoma visose valstybėse narėse. Būtent vadovaujantis šia nomenklatūra vienam ar kitam sektoriui turi būti priskiriami augalai (žirniai, pupelės ir pan.), pagal šią nomenklatūrą traktuojami kaip ankštinės daržovės.

KPP priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos srities „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ įgyvendinimo taisyklių nuostatos (jos buvo viešai paskelbtos derinimui su visuomene Seimo teisės aktų projektų informacinėje sistemoje) leidžia keisti specializaciją. Tačiau keičiant specializaciją, Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) turės įsitikinti, kad pareiškėjo projekte numatytos visos investicijos yra susijusios su konkretaus specializuoto sektoriaus veiklos vykdymu. O pajamos iš specializuoto sektoriaus, į kurį investuojama, po projekto įgyvendinimo pabaigos, antraisiais ir visais kitais projekto kontrolės metais sudarys ne mažiau kaip 45 proc. pareiškėjo žemės ūkio veiklos pajamų.

Siekdama įsitikinti, ar specializacijos keitimas projekte pagrįstas, NMA tikrins: 1. kiekvienos investicijos realumą, pagrįstumą ir būtinumą sektoriaus, į kurį pareiškėjas pateikė paraišką, veiklai vykdyti; 2. kiekvienos investicijos atitikimą pareiškėjo ūkio gamybiniam potencialui; 3. pareiškėjo turimą registruotą techniką ŽŪIKVC registre ir neregistruojamą techniką, nurodytą paraiškoje. 4. rodiklių priežiūros lentelėje rodiklio „Gamybos apimtys“ (pagal sektorių, į kurį pateikta paraiška) numatytas prognozes; 5. verslo plane numatytų gauti pajamų realumą; 6. pasėlių deklaravimą ataskaitiniais metais ir einamaisiais metais, jei einamaisiais metais buvo deklaruota. Jei nebus įsitikinta, kad pareiškėjas iš tiesų planuoja keisti specializaciją, jam bus suteikiamas mažesnis intensyvumas (kaip augalininkui) ir nesuteikiami prioritetiniai balai. Taip pat paramos gavėjui, nevykdant įsipareigojimų, tame tarpe ir susijusių su atrankos balais, bus taikomos sankcijos.

Paramos dydžiai:

Daržininkystės ūkis, vykdantis gamybą ar perdirbimą maksimaliai gali gauti 70 proc. paramos intensyvumą.
Augalininkystės ūkis, vykdantis gamybą – 60 proc., augalininkystės ūkis vykdantis perdirbimą – 50 proc.

Visi pareiškėjai, nepriklausomai nuo sektoriaus gali gauti (nurodyti paramos dydžiai bus taikomi 2021 m. nuo gegužės mėn. renkamoms paraiškoms):
Investicinę paramą iki 200 000 Eur projektui;
Investicinę paramą ir lengvatinę paskolą 400 000 Eur (investicinė parama negali viršyti 200 000 Eur ir lengvatinės paskolos suma negali viršyti 200 000 Eur);
Tik lengvatinę paskolą (investicijoms ir apyvartiniam kapitalui; tik apyvartiniam kapitalui) iki 200 000 Eur;
2014–2020 metų Programos laikotarpiu paramos suma negali viršyti 600 000 Eur (įskaitant paskolą).

Šaltinis: delfi.lt, Arūnas Milašius, 2021-04-28

ŽŪPŽ yra didžiausias turtas, todėl ji niekada nepinga. Žemės rinkos ekspertai dar 2011 m. pastebėjo, kad ŽŪPŽ per metus rinkoje pabrangsta vidutiniškai 5 proc. Ši tendencija nesikeičia ir dabar, nors kainos pakyla lėčiau ir rečiau. Registrų centro ir Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) duomenimis, žemės pirkimo ir pardavimo sandoriai pastarąjį dešimtmetį pabrangsta maždaug kas antrus metus. Panašiai yra ir su žemės nuomos kainomis, tačiau žemę perkantys ir išsinuomojantys ūkininkai nelabai to paiso.

Kaip rodoma ŽŪIKVC diagramose, per dešimtmetį (nuo 2011 m.) vidutinė ariamos žemės hektaro kaina pakilo daugiau nei trigubai, nuo 1 212 iki 3 959 Eur/ha, o pievų ir ganyklų – nuo 791 iki 2 533 Eur/ha 2019 m. Nuomos kainos panašiai paaugo atitinkamai nuo 60 iki 144 Eur/ha ir nuo 33 iki 93 Eur/ha.

Tačiau korporacijos „Matininkai“ prezidentas Kęstutis Kristinaitis „Ūkininko patarėjui“ tvirtino, kad per pastaruosius keletą metų ŽŪPŽ rinkoje nieko naujo ar sukrečiančio neįvyko. „Kainų šuolių nepastebėta, ūkininkai daugiau už žemę nemoka. Savininkai su ūkininkais dar bando iš naujo susitarti dėl nuomos, bet nuomotojai jų neperkalba. Nebent galėtų rinką pajudinti įstatymų bazė“, – svarstė jis.

Anot korporacijos prezidento, nedidelių ŽŪPŽ sklypų pasiūla didelė, bet savininkai, kurie norėjo savo žemę parduoti, jau pardavė, o tie, kurie norėjo nuomoti, ir toliau nuomoja. „Dar pandemija prisidėjo, tad niekas didesnio aktyvumo nedemonstravo ir ryškių pokyčių nebuvo“, – teigė pašnekovas.

Kad pasiūla iš tiesų didžiulė, rodo UAB „Žemės bankas“ skelbimų portalas. Šią savaitę jame buvo daugiau kaip 1,5 tūkst. parduodamos ŽŪPŽ skelbimų. Tai sudarė 84 proc. visų paskirčių žemės pardavimo skelbimų.

Be rinkos analizės

Peržvelgus skelbimus, matyti, kad daugiausia parduodami 1–3 ha ŽŪPŽ sklypai. Portalo atstovas „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad buvo nuspręsta apsieiti be žemės rinkos eksperto, nes tai esą nereikalinga, užtenka vien gyventi iš skelbimų rinkimo ir kėlimo į portalą. Portalo savininkai neatskleidžia, kiek laiko skelbimas reklamuojamas, bet, sprendžiant iš kito nekilnojamojo turto skelbimų portalo, tai galėtų trukti apie pusmetį, o kartais ir keletą metų.

Sandoriai pajudėjo

Šių metų pradžioje aktyvesnius žemės sklypų pardavimo sandorius pradėjo fiksuoti Registrų centras. Šių metų vasarį buvo fiksuoti 5 149 tokie sandoriai, lygiai prieš metus – 4 984. Tačiau Registrų centras nenurodo, kokią šių sandorių dalį sudaro ŽŪPŽ pirkimas.

„Šių metų pradžioje stebime žemės sklypų ir gyvenamųjų namų rinkos augimą, jis atitinka pernai matytas tendencijas“, – sakė Registrų centro Duomenų sprendimų ir analizės departamento vadovo pareigas laikinai einantis Paulius Rudzkis. Anot jo, visoje šalyje šiemet taip pat įregistruota per 10 tūkst. žemės sklypų savininkų pasikeitimų. Tai yra 5 proc. daugiau nei per pirmus du praėjusių metų mėnesius. Vien per šių metų vasarį buvo įregistruota 5 proc. daugiau nei per sausį.

Naujausiais Registrų centro duomenimis, per tris šių metų mėnesius šalyje buvo registruoti 7 742 žemės ūkio, miškų ūkio, vandens ūkio ir konservacinės paskirties žemės sklypų pirkimo sandoriai, o pernai per šį laikotarpį – 6 899.

Pagal plotą ir našumą

Lyginant skelbimus tampa akivaizdu, kad ŽŪPŽ kaina tiesiogiai priklauso nuo parduodamo sklypo ploto ir žemės našumo balo. Kuo didesnis našumo balas ir kuo didesnis parduodamas plotas, tuo hektaro kaina aukštesnė.

Praėjusiais metais brangiausia žemė buvo Šakių (vidutinė pardavimo kaina – 6 480 Eur/ha), Pasvalio (6 280 Eur/ha), Pakruojo (5 713 Eur/ha), Kėdainių (5 677 Eur/ha) rajonuose, o pigiausia – Zarasų (1 421 Eur/ha), Šalčininkų (1 739 Eur/ha), Ignalinos (1 909 Eur/ha), Varėnos (1 939 Eur/ha), Utenos (2 003 Eur/ha) rajonuose.

ŽŪIKVC duomenimis, aukščiausios vidutinės ariamosios žemės nuomos kainos pernai buvo fiksuotos aukštą žemės našumo balą turinčiose Marijampolės, Šiaulių, Kauno ir Panevėžio apskrityse, vidutinės nuomos kainos atitinkamai siekė 161, 159, 150 ir 143 Eur/ha.

ŽŪIKVC pažymi, kad ariamosios žemės vidutinės pirkimo kainos 2019 m., palyginti su 2018 m., augo beveik visose Lietuvos apskrityse, o didžiausias augimo šuolis buvo fiksuotas Alytaus, Utenos ir Telšių apskrityse, atitinkamai siekęs 16, 11 ir 9 proc. Marijampolės apskrityje kainos augo beveik 7 proc., Kauno ir Panevėžio apskrityse – apie 3,5 proc. Klaipėdos apskrityje buvo stebimas vos 0,8 proc. siekęs kainų augimas, Šiaulių apskrityje kainos išliko stabilios. Tačiau Vilniaus apskrityje kainos mažėjo 1 proc., o Tauragės apskrityje – net 11 proc.

Daugiausia kainos augo Šiaulių ir Telšių apskrityse (atitinkamai 1,5 karto), mažiausiai – Vilniaus apskrityje, augimas siekė kiek daugiau nei 9 proc. Klaipėdos apskrityje fiksuotas 5 proc. kainų mažėjimas.

Augimą skatintų teisėkūra

K. Kristinaičio nuomone, labiau suaktyvinti ŽŪPŽ rinką galėtų įstatymų bazės keitimas. Antai sutramdyti vadinamuosius „sofos“ ūkininkus turėtų jau priimtas sprendimas gerokai sumažinti paramą tiems, kurie savo valdomuose plotuose nevykdo jokios ūkinės veiklos, o tik nupjauna žolę, deklaruoja plotus ir gauna išmokas. Kaip pasakoja nederlingose žemėse gyvulininkyste užsiimantys ūkininkai, tai iškreipia rinką, nes nelieka nuomojamos žemės, o konkuruoti kaina su žmonėmis, kurie tiesiog susirenka neapmokestinamas tiesiogines išmokas ir kitą paramą, sudėtinga.

Taip pat nuspręsta neleisti tokiems žemės savininkams žolės smulkinti ir tiesiog paskleisti lauke. Taip nutarta įvertinus aplinkosaugos ir žemės ūkio srities mokslininkų bei ekspertų poziciją dėl nušienautos biomasės palikimo laukuose (mulčiavimo) įtakos aplinkosauginiams žemės ūkio procesams. Toks pievų priežiūros būdas ne tik nėra tvarus aplinkosaugos požiūriu, bet ir sukuria prielaidą gauti finansinę paramą tiems, kurie neprisideda prie žemės ūkio sektoriuje kuriamos pridėtinės vertės. Žemės ūkio ministerija nusprendė nuo 2021 m. patikslinti pievų priežiūros tvarką siekiantiesiems gauti tiesiogines išmokas. Nupjauta žolė (šienas, žalioji masė ar kt.) pievose turės būti sutvarkyta (išvežta iš lauko arba supresuota, arba šienas sudėtas į kūgius).

Toks sprendimas turėtų paskatinti „sofos“ ūkininkus arba parduoti žemę, arba patiems imtis ūkinės veiklos.

Trūksta šeimininkiškumo

Pastaruoju metu kalbama apie Aplinkos ministerijos ketinimus perimti valstybinės žemės tvarkymo funkcijas iš Nacionalinės žemės tarnybos, kuri yra pavaldi Žemės ūkio ministerijai.

K. Kristinaičio nuomone, tai tik iš dalies yra Aplinkos ministerijos rūpestis, nes ji prisideda ir prie teritorijų planavimo. Tačiau valstybinės žemės valdymą perduoti savivaldybėms, kaip ketinama, anot jo, būtų tikra nesąmonė. „Juk yra žinoma, kaip savivaldybėse tvarkomasi. Bus daugiau triukšmo“, – svarstė jis.

Anot K. Kristinaičio, valstybiniai miškai – irgi didžiulis turtas. Juos valdo viena ministerija ir nesusitvarko. Bet tai ne žemės rinkos, o valstybės turto valdymo klausimas. Mat tarptautinė praktika rodo, kad visą valstybės nekilnojamąjį turtą turėtų valdyti viena institucija.

„Manau, prie Vyriausybės turėtų būti įsteigtas valstybės turto valdymo fondas arba kita tuo besiverčianti solidi įmonė. Dabar vieną turtą valdo Valstybės turto fondas prie Finansų ministerijos, žemę valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, miškų ūkio žemę, infrastruktūrą ir planavimą – Aplinkos ministerija, kitą turtą – Valstybės turto fondas prie Finansų ministerijos. Iš tikrųjų viso valstybės turto valdymas turi būti centralizuotas, bet ne taip, kaip dabar pamąstoma, norima dalį turto permesti dar ir savivaldybėms“, – konstatavo K. Kristinaitis ir pridūrė, kad tai tik netiesiogiai susiję su ŽŪPŽ rinka, bet gali turėti jai įtakos.

Šaltinis: ukininkopatarejas, Kazimieras ŠLIUŽAS, 2021-04-11

„Sunku. Bet neprarandu vilties“, – pratarė Vilkaviškio rajone, Mažųjų Šelvių kaime kartu su dukra Eva, tėčiu Vytautu bei mama Roma ūkininkaujantis 46 metų Vilmantas Navickas. „VE“ ūkis – tai ir yra pirmosios Vilmanto ir jo dukters Evos vardų raidės. 2012-aisiais įkurtas nedidelis pieno ūkis po poros metų ėmėsi gamybos – iš melžiamų karvių pieno ėmė slėgti fermentinius sūrius ir juos brandinti. Ir iki pat šiol šio darbo nepaleido iš rankų.

„Jeigu išsižadėčiau sūrių gamybos ir liaučiausi perdirbęs pieną, tuomet turėčiau išsižadėti visko. Pragyventi parduodant 20-25 melžiamų karvių pieną yra neįmanoma. Sunku būtų sudurti galus jų turint ir 60, ir visą 100. Teko ilgai darbuotis Airijoje, žinau, kad tokio dydžio pienininkystės ūkių šeimininkai turi dar ir kitos veiklos. Ko gero, ir Lietuvoje jau yra tokių atvejų“, – sakė ūkininkas V.Navickas.

Prekybą užgniaužė karantinas

Pasak V.Navicko, pandemija smarkiai apkarpė sūrių pardavimo galimybes. Pagrindinė prekyba jais anksčiau vykdavo mugėse bei turgavietėse. Dabar – viskas sudėtingiau. Bene paskutinė mugė įvyko pernai rugsėjį, kai Vilniuje dar šurmuliavo „Sostinės dienos“. Bet ir joje prekyba tesiekė penktadalį įprastinio sūrių pardavimo. „Įkūriau savo elektroninę parduotuvę, bet ji dabar yra bandymų stadijoje. Daug vilčių su ja nesieju, juk gurmaniški sūriai – tai ne sportbačiai, ne kiekvienas juos dažnai perka.

Iki šiol išlaikiau ir firminę savo parduotuvėlę ant ratų – važinėju prekiauti į Vilkaviškį“, – sakė jis. Anot jo, metų pradžioje dėl COVID-19 pandemijos prekyba apskritai buvo sustingusi, ir tik pastaruoju metu atsirado šiokio tokio sujudimo. „Patys mane jau pradėjo susirasti restoranai – jau jiems leista dirbti. Kol kas mano išsigelbėjimas – tai nedidelės, nišinės ūkininkų prekių parduotuvės, kurios mano sūrių užsisakė ir per karantiną. Viliuosi, kad tokių parduotuvėlių atsiras vis daugiau“, – svarstė V.Navickas.

Padirbėjo ir užsienyje

V.Navickas pagal išsilavinimą – gyvulininkystės technologas. Baigęs mokslus jis ne vienerius metus darbavosi gyvulininkystės ūkiuose Švedijoje, Norvegijoje, Airijoje. Gerai mokėdamas anglų kalbą jis turi galimybių dalyvauti tarptautiniuose sūrininkų forumuose, prireikus – pasikonsultuoti su bendraminčiais užsienyje.

Iki pandemijos jis ir pats sukardavo kelią pas sūrininkus į Airiją ar kitas valstybes. „Mano amžiaus žmonėms pradėti nuo gamybos būtų labai sunku. Jeigu žinočiau, kaip viskas vyksta, vargu, ar tam dar kartą ryžčiausi“, – kalbėjo ūkininkas. Viskas prasidėjo nuo to, kad jis, grįžęs iš užsienio, įkūrė bendrovę ir prekiavo kombinuotaisiais pašarais. „Kartą kelias telyčias viena ūkininkė man atidavė už skolas – neturėjo sumokėti už pašarus. Tuo metu telyčios turėjo paklausą. Pamaniau, kad jas, veršingas, parduosiu ūkiams Turkijoje arba Kazachstane. Tačiau lyg tyčia tuo metu eksportui dėl ligų buvo užkirstas kelias, o gyvulių kainos krito. Gyvuliai apsiveršiavo – pradėjau jas melžti. O tada ėmė ir nukrito pieno supirkimo kaina.

Neliko nieko kita, kaip imtis perdirbimo. Taip 2014-aisiais pradėjau gaminti fermentinius sūrius ir juos brandinti: skaičiau, eksperimentavau. Daug teko išmesti, kol pagaliau pavyko taip juos pagaminti, kad pačiam būtų gardu valgyti“, – pasakojo Vilmantas. Pasak Vilmanto, fementiniai, su įvairiais priedais – kadagio uogomis, pipirais ir kitokiais – brandinti sūriai ilgai buvo pagrindiniai „VE“ ūkio gaminiai. Pirmą varškės sūrį jis sakė suslėgęs tik 2020-ųjų pradžioje – pagal senovinį tradicinį būdą, raugintą pieną užplikęs įkaitintu saldžiu pienu. Jis pasidžiaugė, kad ūkyje dukra Eva tapo pagrindine pagalbininke: ji jau išsilaikė teises ir gali vairuoti nedidelio galingumo traktorių.

Sumažino bandą

Anksčiau, iki pandemijos, „VE“ ūkyje buvo melžiama apie 30 Holšteinų veislės karvių, dabar bandoje jų šiek tiek mažiau. „Šios veislės karvių yra gera genetika. Jų pienas dėl tam tikrų savybių yra pats tinkamiausias fermentiniams sūriams gaminti. O ir pašarams reikia išskirtinio dėmesio, antraip pagaminti sūrių nepavyks“, – paaiškino pašnekovas. Taigi sumaniusiems imtis tokio produkto gamybos Vilmantas patartų nepamesti galvos. Pirmiausia reikia žemės ganykloms, tada – gerų gyvulių, o kartu būtina pagalvoti ir apie tai, kur gaminti sūrius. Vadinasi, reikia specialios įrangos – kaitinimo puodo, preso, formų, patalpų, kurios atitiktų veterinarijos specialistų keliamus reikalavimus.

„Paprastą varškės sūrį tereikia skubiai parduoti, fermentinius gi reikia subrandinti. Jiems reikia ne tik specialios patalpos gamybai, bet ir saugyklos – tarsi tarsi šaldytuvas po žeme. Kondicionierius turi palaikyti nuolatinę nekintamą temperatūrą, drėgmę – taip pat. Reikia ir gana didelių išlaidų už elektrą. Taigi investicijos yra didelės“, – atviravo V.Navickas. Jis pats sakė šiuo metu išgyvenąs ypač sunkų laiką, kai sąnaudų ir pajamų santykis yra „nulinis“ – visi pinigai, uždirbami iš prekybos, sunaudojami ūkiui išlaikyti.

„Mano tėtis – pensijinio amžiaus, jis dirba kartu, kiek galėdama padeda ir mama. Tad jeigu reikėtų vietoj jų samdyti dar vieną žmogų, neturėčiau už ką sumokėti algos. Kol kas ūkyje mums padeda tik melžėja – neįstengtume patys greta gamybos ir prekybos dar ir karvių pamelžti“, – kalbėjo vyras.

Tačiau gamybos išsižadėti jis neketina. Viliasi, kad sunkmetis atsitrauks, tačiau kol tai įvyks, reikia pagamintiems sūriams didesnės brandyklos. Mat anksčiau dabartinėje saugykla ištuštėdavo per įvairias muges bei kasmetinę žemės ūkio parodą „Ką pasėsi…“ „Bet ir brandyklai reikia pinigų. Tam, kad išlikčiau, pastaruoju metu gaminu ir šviežių varškės sūrių bei jogurtą“, – sakė ūkininkas.

Šaltinis: lrytas.lt, Audrė Srėbalienė, 2021-04-28

Parama, skirta asbestinei stogo dangai pakeisti, skiriama fiziniams asmenims, gyvenantiems kaimo vietovėje ir deklaravusiems savo gyvenamąją vietą būtent tame name, kurio stogo dangą ketinama atnaujinti. Prašyti paramos gali tie asmenys, kurių visas gyvenamojo namo stogas yra padengtas asbestine danga.

Pakruojo rajono savivaldybėje, Mažeikonių kaime gyvenanti Jurgita Gelažienė kartu su šeima paraišką dėl paramos asbestinių stogų dangos keitimui pateikė 2020 metų pavasarį. Tokį sprendimą lėmė šeimos noras susikurti geresnį būvį, tausoti gamtą ir pasinaudoti galimybe sumažinti išlaidas, keičiant asbestinę stogo dangą į sveikatai ir aplinką nekenksmingą alternatyvą.

„Apie paramą iš lūpų į lūpas teko girdėti ne vieną kartą. Su šeimos nariais šia galimybe pradėjome domėtis įsigiję nuosavą būstą kaimo vietovėje ir nusprendę jį renovuoti. Kaip daugeliui įprasta, visų pirma ieškojome daugiau informacijos internete, tačiau vėliau nusprendėme kreiptis į Pakruojo raj. savivaldybę ir ten mums buvo atsakyta į rūpimus klausimus“, – apie sprendimą kreiptis dėl paramos pasakoja J. Gelažienė.

Ji priduria, jog paraiškos pildymas – nėra sudėtingas, o karantinas dar labiau palengvino šį procesą. Reikiamus dokumentus šeima gavo elektroniniu būdu, tad buvo išvengta papildomų kontaktų. Moteris pažymi, jog paramos suteikimo mechanizmastaip pat pasirodė gana paprastas – jokių nesklandumų patirta nebuvo, o visą informaciją, susijusią su paraiškos pildymu,šeimai suteikė Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA).

Paramai – beveik 2 mln. eurų

KPP priemonės „Pagrindinės paslaugos ir kaimų atnaujinimas kaimo vietovėse“ veiklos srities „Parama asbestinių stogų dangos keitimui“ bendra paramos lėšų suma siekia 1 713 921 eurą. Vienam fiziniam asmeniui gali būti finansuojama iki pusės visų paramai tinkamų išlaidų, tačiau paramos suma negali viršyti 2 tūkst. eurų su PVM. Į paramą nepretenduoja namų, priklausančių sodo bendrijai ar kurortui, savininkai.

NMA Kaimo plėtros ir paramos regionams departamento Regionų koordinavimo skyriaus specialistė Žaneta Kirsnienė paaiškina, jog pagrinde parama skirta kompensuoti stogo dangos bei reikalingų statybinių medžiagų išlaidas. Jų fiksuotieji įkainiai nurodyti įgyvendinimo taisyklėse.

„Nuo šių metų kovo 30 d. nebeliko reikalavimo vadovautis NMA nustatytais 1 kv. m stogo dangos įkainiais. Vietoje to, bus remiamasitik fiksuotais įkainiais, nurodytais projekto įgyvendinimo taisyklėse. Šiuo metu trims stogo dangų rūšims nustatyti šeši fiksuoti stogų dangos ir (ar) stogų dangos bei statybinių medžiagų įkainiai. Nurodytas ir reikalingų kuro sąnaudų iki asbesto gaminių atliekų šalinimo vietos įkainis, kuris šiais metais yra 0,05 euro be PVM už 1 km“, – pasakoja Žaneta Kirsnienė.

Tuo atveju, jei paramą gavęs asmuo nusprendė asbestinę stogo dangą keisti tokia, kurios nėra priemonės įgyvendinimo taisyklėse, pateikiant paraišką, būtina nurodyti ne mažiau kaip trijų skirtingų dangos tiekėjų komercinius pasiūlymus bei išlaidų technines savybes apibūdinančius parametrus.

Asbesto gaminių pašalinimo reikalavimai

NMA specialistė pabrėžia, kad gyvenamojo būsto savininkas, siekiantis paramos, įsipareigoja visiškai pakeisti asbestinę namo stogo dangą per vienerių metų laikotarpį nuo pirmosios NMA sprendimo priėmimo dienos. Taip pat, paraiškos teikėjas privalo likti namo savininku dar 5-erius metus nuo tada, kai bus išmokėta visa jam skirta parama. Taip pat paramos gavėjas turi atitinkamai pašalinti visas po stogo keitimo darbų likusias asbesto atliekas ir pateikti tai patvirtinančią pažymą iš įmonės, kuriai buvo patikėti asbesto pašalinimo darbai.

„Derėtų paminėti ir tai, kad gyvenamosios vietos stogo dangą keičiantis paramos gavėjas apdrausti naujojo stogo neprivalo, tačiau naujos dangos sugadinimo ar eliminavimo atveju, ją tektų atkurti asmeninėmis lėšomis“, – patikslina NMA specialistė.

Ji taip pat nurodo, jog asbestinių atliekų šalinimo paslaugos finansuojamos tada, jeigu nuo 1 kv. m stogo ploto bus pašalinta mažiausiai 11 kg asbestinio šiferio ir, jei tokių yra, 1,04 kg kitų asbesto elementų. Tokiomis aplinkybėmis, NMA reikia pateikti asbesto gaminių inventorizacijos ataskaitą arba savivaldybės administracijos išduotą bei patvirtintą dokumentą su pagrįstu asbestinės stogo dangos plotu.

Kas gali prašyti paramos?

NMA specialistė Ž. Kirsnienė įvardija, jog kreiptis dėl paramos gali tiek vienbučių, tiek dvibučių ar daugiabučių namų gyventojai, o jei pastatas turi keletą savininkų, kartu su paraiška privaloma pateikti visų jų sutikimus. Daugiau nei vieną butą turinčių namų savininkai taip pat turi pateikti su kitais nekilnojamo turto (NT) savininkais sudarytą jungtinės veiklos sutartį, skirtą projekto įgyvendinimui.

„Teikiant paraišką taip pat svarbu parengti ir asbesto kiekių gaminiuose apskaičiavimų ataskaitos, parengtos pagal Duomenų apie asbesto turinčių gaminių kiekius teikimo tvarkos aprašą, kopiją arba kitą savivaldybės, kurioje yra gyvenamasis namas, administracijos išduotą bei patvirtintą dokumento kopiją, kurioje būtų įvardijamas keičiamos asbestinės dangos plotas“, – pažymi specialistė.

Ji pabrėžia būtinybę, kad namas, kurio stogo dangą planuojama atnaujinti, būtų savivaldybėje, kuri iki sprendimo dėl paramos skyrimo dienos įgyvendina Asbesto šalinimo veiksmų plano įgyvendinimo priemones arba (ir) vadovaujasi Asbesto turinčių gaminių šalinimo programa.

Papildoma informacija

Paraiškos pagal KPP priemonę „Pagrindinės paslaugos ir kaimų atnaujinimas kaimo vietovėse“ teikiamos elektroniniu būdu www.zumis.lt bei NMA teritoriniuose paramos administravimo skyriuose. Kiekvieno pareiškėjo projektas bus vertinamas pagal specialius atrankos kriterijus, kuriais vadovaujantis bus suteikiami konkursiniai balai bei nurodoma paraiškos pirmumo eilė.

Šaltinis: valstietis.lt, 2021-04-29

Diskusijoje prie LR ŽŪR priklausančių Lietuvos mėsos perdirbėjų, Lietuvos kiaulių augintojų, Lietuvos galvijų veisėjų, Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų, Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų bei Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijų vadovų prisijungė tarptautinį pripažinimą pelnęs Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos atstovas, buvęs VMVT vadovas Kazimieras Lukauskas.

A.Vyšniausko projekte siūloma pakeisti VMVT statusą – ji būtų įstaiga prie Žemės ūkio ministerijos (šiuo metu – įstaiga prie Vyriausybės), taip pat siūloma pakeisti jos vadovo statusą bei jam keliamus reikalavimus, vadovo pavaldumą ir atskaitomybę – VMVT vadovą 5 metų kadencijai skirtų žemės ūkio ministras ir atleistų LR valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka (šiuo metu VMVT vadovu gali būti tik asmuo, turintis veterinarijos gydytojo kvalifikaciją).

Tie patys vykdys ir kontroliuos

Pasak Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos vadovo prof. dr. Audriaus Kučinsko, vienas svarbiausių, rizikingiausių pavojų – žemės ūkio ministras galės tiesiog savo nuožiūra skirti VMVT vadovą, o ministerijos rankose būtų ir vykdančioji, ir kontroliuojančioji organizacijos.

„Be to, neliktų ir skiriamam vadovui iki šiol keliamų reikalavimų išmanyti šią specifinę sritį. Man sunku įsivaizduoti, kaip, pavyzdžiui, vadovu paskirtas vadybininkas galėtų ginti Lietuvos interesus tarptautiniuose renginiuose, kur specifinę nuomonę reikia pateikti tuoj pat, nedelsiant ir nesant galimybių pasitarti su šios srities specialistais. Toks vadovas patektų į kuriozinę padėtį“, – sakė prof. dr. A.Kučinskas.

Kodėl reikia tokios reformos?

Prof. dr. K.Lukauskas prisipažino labai nustebęs Lietuvos politikų sumanymu atlikti reformą įstaigoje, kurios darbą itin gerai vertina tiek tarptautinės institucijos, tiek Lietuvos žemdirbių savivaldos organizacijos bei įmonės, tiek vartotojai.

„Bandžiau išsiaiškinti, kodėl norima keisti tai, kas gerai veikia. Iš kitų šalių patirties galiu patikinti, kad politikų kišimasis dažniausiai baigiasi blogomis pasekmėmis“, – sakė prof. dr. K.Lukauskas.

Pasak prof. dr. K.Lukausko, kai kuriose ES šalyse taip pat būta bandymų į ministerijų rankas paimti tokio tipo institucijas, tačiau iki šiol jie baigdavosi nesėkmėmis, nes Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija valstybėms kelia labai aiškius ir griežtus reikalavimus, susijusius su veterinarijos klausimais.

„VMVT sukurta laikantis pasaulinių reikalavimų ir iki šiol Lietuvos VMVT buvo vertinama teigiamai – VMVT net 34 kartus tikrino ES auditoriai ir vertinimai visada buvo geri arba labai geri. O vienas esminių reikalavimų – organizacija turi būti savarankiška“, – sakė prof. dr. K.Lukauskas.

Tiesa, prof. dr. K.Lukauskas pabrėžė, kad diskutuoti dėl reformos galima, jis yra pasiruošęs diskusijose dalyvauti pats ir su savo kolegomis – ekspertais iš Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos ar kitų organizacijų.

„Tačiau norėčiau sužinoti, kodėl norima atlikti reformą? Kokios priežastys? Jeigu jų nėra, jeigu tai tik politikų noras valdyti tokias institucijas, tai diskusijos yra beprasmiškos“, – sakė prof. dr. K.Lukauskas.

Pasigedo argumentų

Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius ir LR ŽŪR vicepirmininkas A.Baravykas papasakojo, kokie svarbūs tarptautiniuose renginiuose bei posėdžiuose, kuriuose pateikiama valstybės nuomonė, yra būtent VMVT vadovo, o ne jo pavaduotojo ar pavaldinio argumentai.

„VMVT vadovo autoritetas yra labai svarbus – tuo galėjome įsitikinti, kai VMVT vadovavo prof. dr. K.Lukauskas. Jam galime padėkoti, kad iki šiol VMVT yra labai gerai vertinama tarptautinėse organizacijose. Aš irgi nesuradau paaiškinimų, dėl kokios priežasties politikai nori iš esmės pakeisti gerai veikiančią VMVT sistemą“, – sakė A.Baravykas.

Iš esmės vienodas nuomones diskusijoje pateikė Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų asociacijos vadovas prof. dr. Artūras Stimbirys, Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos vadovas Egidijus Mackevičius bei Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos atstovas Mindaugas Kinderis.

„Politikas negali vadovauti VMVT, nes ši institucija priima specifinius sprendimus, jie labai svarbūs eksportui, o mes juk esame eksportuojanti šalis. VMVT vaidmuo žemės ūkyje itin svarbus, todėl bijau, kad siūlantys pakeitimus to nesupranta“, – sakė E.Mackevičius.

M.Kinderis priminė: „Nauja Vyriausybė žadėjo, kad savo veiksmus derins su žemdirbių savivaldos organizacijomis, tačiau dabar matome, kad yra kitaip – pateikia su mumis nederintą projektą. Mūsų organizacija nepritaria tokiam pasiūlymui.“

Prof. dr. A.Stimbirys taip pat atkreipė dėmesį į politikų nesiskaitymą su žemdirbių savivaldos organizacijomis.

LR ŽŪR pasiūlymas

Diskusijoje subrendusius pasiūlymus LR ŽŪR pateiks valstybės institucijoms ir juos pagrįs konkrečiais argumentais bei pasiūlys savo atstovus, jeigu Vyriausybė ar Seimas nuspręstų aptarti šį žemės ūkiui svarbų klausimą.

Šaltinis: valstietis.lt, 2021-04-28

Pasak VDU Žemės ūkio akademijos Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto profesoriaus dr. Algirdo Radzevičiaus, vienoje tonoje džiovinto nuotekų dumblo yra apie 40 kg azoto, 12 kg fosforo ir 60–70 proc. organikos, todėl jis gali būti viena efektyviausių priemonių dirvožemio degradacijai mažinti. Deja, šis potencialas vis dar išnaudojamas nepakankamai, mat šiuo metu žemės ūkyje panaudojama tik trečdalis Lietuvoje susidarančio nuotekų dumblo.

„Pagal suvestinius rodiklius pasaulyje žemės ūkyje sunaudojama apie 45 proc. nuotekų dumblo. ES, kur ekologiniai reikalavimai yra gerokai griežtesni, žemdirbystės tikslams sunaudojama apie 46 proc., 21 proc. keliauja į sąvartynus, 20 proc. – sudeginama. Tad Lietuvai reikia gerokai pasistengti, norint pasiekti vidutinį dumblo naudojimo žemės ūkio tikslams rodiklį“, – sako profesorius, pridurdamas, kad be neigiamo požiūrio į nuotekų dumblą, jo naudojimą stabdo ir tai, kad lig šiol jis nėra įteisintas Lietuvoje kaip dirvožemį gerinantis produktas.

Nuotekų dumblas gali būti naudojamas žemės ūkyje dirvožemiui tręšti, auginant javus, techninius augalus, biokurui (deginamas ir išgaunamos biodujos), energiniam miškui auginti, sunaikintoms (apleistoms) žemėms atkurti, išnaudotiems žvyro, smėlio, molio karjerams ir durpynams rekultivuoti, naudojamų sąvartynų tarpiniams sluoksniams formuoti ir uždarytiems sąvartynams rekultivuoti; miesto želdynams tręšti, pakelių šlaitams sutvirtinti ir apželdinti. „Žinoma, tręšiant laukus nuotekų dumblu, taikomi tam tikri apribojimai.

Nustatyta maksimali tręšimo norma – 170 kg azoto ir 40 kg fosforo per metus, vadinasi, naudojant džiovintą dumblą, reikėtų skirti 4–5 t/ha, sausintą ar kompostuotą – 9–11 t/ha“, – normas pristato mokslininkas. Nuotekų dumblas skirstomas į tris kategorijas pagal sunkiųjų metalų koncentraciją jame ir, pasak A. Radzevičiaus, būtent sunkieji metalai kelia daugiausia baimių ir nugąstavimų, nors augalams tręšti gali būti naudojamas pirmos ir antros kategorijos dumblas.

„Mūsų tyrimai rodo, kad didžiosios daugumos didžiųjų miestų valyklų dumblas atitinka antros kategorijos reikalavimus. Atliktos dumblo būvio ciklo analizės rodo, kad antros kategorijos dumblą tikslingiausia kompostuoti ir naudoti augalams tręšti ir dirvožemiui gerinti. O gera žinia ūkininkams – nuo 2022 m. sausio 1 d. dar labiau griežtėjantys kokybinių rodiklių reikalavimai antros kategorijos dumblui“, – pastebi A. Radzevičius.

Pasak jo, dėl naujų reikalavimų sunkiųjų metalų koncentracija dumble turės būti dar mažesnė, todėl valyklos turės diegti papildomų priemonių jiems pasiekti, nors dauguma jų jau dabar yra investavę didžiules lėšas ir apsirūpinę reikiamas įrenginiais. „Jei dabar antros kategorijos dumble leidžiama švino koncentracija yra 140–750 mg/kg, tai nuo 2022 m. ji turės būti 140–150 mg/kg.

Kadmio buvo 1,5–20 mg/kg, bus 1,5–5, chromo buvo 140–400, bus 140–170, vario buvo 300–1 000, bus 300–500, nikelio buvo iki 300, bus iki 70, cinko buvo 800–2 500, bus iki 1 500 mg/kg. Didesnės koncentracijos dumblas bus priskiriamas III kategorijai ir jo naudoti žemės ūkyje nebus galima“, – naujus dumblo sunkiųjų metalų kiekių reikalavimus pristato prof. dr. A. Radzevičius, neabejodamas, kad griežtesni reikalavimai padidins nuotekų dumblo paklausą žemės ūkyje.

Šaltinis: manoukis.lt, 2021-04-28

Dėl padidėjusių kainų jau kovą įsigyti metalo ir plastiko žaliavų gamintojams buvo gana sunku, o tai darė neigiamą įtaką žemės ūkio technikos gamybai, nes, pavyzdžiui, gaminant traktorių geležies komponentai sudaro daugiau kaip 75 procentus.

„Pasaulio ekonomika atsigauna, tačiau dėl išaugusių žaliavų kainų technikos gamybos sąnaudos kyla į visų laikų aukštumas, o tai turi rimtų pasekmių žemės ūkio mašinų sektoriui, kuriame daugiausia naudojama metalo ir plastiko medžiagų“, – rašoma gamintojų federacijos pranešime. Remiantis „Prometeia-Confindustria“ paskelbtais pasaulio ekonomikos duomenimis, prognozuojama, kad BVP kils nuo -3,9 proc. 2020 m. iki +5,2 proc.

2021 m., taip pat sparčiai atsigaus ir pasaulio prekyba – nuo -6,9 proc. pernai ji išaugs iki reikšmingų +8,6 proc. šiemet. Tačiau prekių paklausa veikia greičiau nei įmonių gamybos pajėgumai, kuriuos lėtina žaliavų trūkumas ir pernelyg didelės jų įsigijimo išlaidos.

Plieno kaina pasiekė aukščiausią lygį

Skaičiuojama, kad vidutinė žaliavų kaina pramonei kovą, palyginti su 2020 m. sausiu, padidėjo 22 proc. ir ypač aukštos kainos buvo mechaninės inžinerijos sektoriuje (+40 proc.). Federacija „FederUnacoma“ atkreipia dėmesį į tai, kad Europoje plieno kainos kovą pasiekė aukščiausią lygį – ypač aukštos kokybės valcuotų gaminių (HRC ir CRC) kainos padidėjo 70–80 proc., palyginti su lygiu iki COVID-19.

Kalbant apie plastiką, per pirmąjį metų ketvirtį Europoje užfiksuotas 45 proc. etileno ir 121 proc. polietileno pabrangimas. Be didelių žaliavų kainų, dėl vis dar tebesitęsiančios pandemijos nemažai sunkumų kyla logistikos ir transporto srityje, be to, auga ir konteinerių kainos, neišvengiama vėlavimų laivybos sektoriuje. Pasak federacijos, visa tai turi rimtų pasekmių žemės ūkio mašinų sektoriui, kuris daugiausia naudoja metalo medžiagas ir plastiką, taip pat pagamintas mašinas gabena į įvairias užsienio šalis.

Situaciją įvardina kritine

Traktorių vidutiniškai sudaro apie 1 700 komponentų, iš kurių 75 proc. pagaminti iš geležies (ketaus, plieno, metalinių vamzdžių), dar 5 proc. iš kitų metalų, tokių kaip varis. Taigi, metalo komponentai sudaro apie 80 proc. visų traktoriui pagaminti naudojamų medžiagų. Likusieji daugiau kaip 10 proc. komponentai yra padengti plastikinėmis medžiagomis (kabinos pamušalai, apsaugos, dangčiai, kištukai), o apie 5 proc. – guminiais polimerais (vamzdeliai, sandarikliai, tarpinės).

„Akivaizdu, kad kritinė situacija kyla ne tik traktoriams, bet taip pat ir kitų tipų mašinoms bei įrangai, dažniausiai gaminamai iš metalo. Italijos žemės ūkio mašinų pramonė išgyvena dinamišką etapą dėl paklausos augimo ir paskatų pirkti naujos kartos transporto priemones, tačiau labai neramu, kad būtent šiuo metu gamintojai mato savo galimybių ir pajėgumų rizikas“, – pabrėžia Italijos žemės ūkio technikos gamintojų federacija.

Šaltinis: manoukis.lt, 2021-04-28