Žemės ūkio naujienos

Žemės ūkio naujienos: 2021-04-30

NMA parama, žemės ūkio naujienos, pieno ukis

Žemės ūkio naujienos: 2021-04-30. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.

Apie paramą smulkiesiems ūkininkams – transliacijoje

Balandžio 28 d., tiesioginės transliacijos metu pristatyta parama pagal veiklos sritį “Parama smulkiesiems ūkiams”.  Kviečiame susipažinti su transliacijos įrašu čia. Prezentacija; Kita naudinga informacija apie paramą. Atsakymus į klausimus, į kuriuos nebuvo atsakyta transliacijos metu dėl laiko stokos, artimiausiu metu rasite D.U.K. skiltyje.  

Transliacijos metu NMA atstovė Alma Valskytė pristatė paramos teikimo sąlygas, paraiškų vertinimo tvarką, prisiimamus įsipareigojimus.

Paraiškos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos veiklos sritį “Parama smulkiesiems ūkiams” bus pradėtos rinkti jau pirmadienį, o paraiškų rinkimas truks du mėnesius (2021 05 03 – 2021 06 30).

Šaltinis: nma.lt, 2021-04-29

Nuo gegužės 3 d. renkamos paraiškos dėl paramos žemės ūkio vandentvarkai

Nuo gegužės 3 d. iki birželio 30 d. Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) kviečia savivaldybes, melioracijos sistemų naudotojų asociacijas, jungtinę veiklą vykdančias fizinių ir juridinių asmenų grupes kreiptis dėl paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklą ,,Parama žemės ūkio vandentvarkai“.

Remiama veikla

Remiamas lauko drenažo inžinerinės infrastruktūros atnaujinimas, lauko drenažo sistemų pritaikymas pagal keliamus aplinkosaugos reikalavimus, vietinės reikšmės vidaus kelių rekonstravimas bei įrengimas ir ariamosios žemės kalkinimas pagal projektą.

Galimi pareiškėjai

Paramos vandentvarkos projektams finansuoti gali kreiptis savivaldybės, melioracijos sistemų naudotojų asociacijos, taip pat fizinių ir (ar) juridinių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis. Paraiškas galima teikti individualiai arba su partneriais. Jei projektas vykdomas kartu su partneriais, kartu su paraiška turi būti pateikta jungtinės veiklos sutartis, kuri turi būti pasirašyta iki paraiškos pateikimo dienos.

Didžiausia paramos suma

Finansuojama 80 proc. tinkamų finansuoti projektų išlaidų (su PVM). Didžiausia paramos suma vienam projektui, kai nėra rekonstruojami polderiai, negali viršyti 300 tūkst. Eur. Jei rekonstruojami polderiai ir visi rekonstruojami melioracijos statiniai patenka į polderio teritoriją, didžiausia paramos suma projektui negali viršyti 600 tūkst. Eur. Jei tik dalis rekonstruojamų melioracijos statinių patenka į polderio teritoriją – didžiausia paramos suma negali viršyti 300 tūkst. Eur (nauja 2021 m. patvirtinta nuostata).

Pareiškėjas per vieną paramos paraiškų teikimo etapą gali pateikti vieną projektą (savivaldybės gali pateikti iki dviejų projektų).

Projekto įgyvendinimo trukmė turi būti nurodyta paraiškoje, projektavimo užduotyje ir negali viršyti 24 mėnesių nuo paramos sutarties pasirašymo. Projekto įgyvendinimo trukmė gali būti pratęsta, jei paramos gavėjas NMA pateikia prašymą dar nepasibaigus projekto įgyvendinimo trukmei, tačiau nuo paramos sutarties pasirašymo dienos ji negali būti ilgesnė kaip iki 2025 m. birželio 30 d. (nauja 2021 m. patvirtinta nuostata).

Projektų atrankos kriterijai

Paraiškos melioracijos projektams finansuoti vertinamos atsižvelgiant į veiklos įgyvendinimo taisyklėse nustatytus 6 projektų atrankos kriterijus. Privalomas mažiausias projektų atrankos balų skaičius – 25 balai. Jeigu atliekant projektų atrankos vertinimą nustatoma, kad projektas nesurinko privalomo mažiausio 25 balų skaičiaus, paraiška atmetama.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2020 m. kovo mėnesį buvo pakeistas šeštas atrankos kriterijus: 20 balų suteikiama projektams, kuriuos įgyvendinant diegiamos aplinkosaugos priemonės (griovių dvigubų šlaitų įrengimas, šlapžemių įrengimas, reguliuojamo drenažo šulinių ir vožtuvų įrengimas ir kt.).

Projektų atrankos kriterijai ir suteikiamų balų skaičius:

Jei įgyvendinant projektą numatoma rekonstruoti polderių siurblines arba pylimus, arba tvenkinių hidrotechninius statinius, – suteikiama 20 balų.
Jei projektui įgyvendinti prašoma mažesnio, nei galimas didžiausias paramos intensyvumo, už kiekvieną sumažintą procentinį punktą (skaičiuojama sveikaisiais skaičiais, neapvalinant pagal matematines apvalinimo taisykles) pareiškėjui suteikiamas 1 balas, bet ne daugiau kaip 10 balų. Atrankos balai nesuteikiami, kai pagal paramos paraiškoje nurodytą projekto investicijų vertę apskaičiuota paramos suma, taikant didžiausią galimą paramos intensyvumą, viršija didžiausią galimą paramos sumą projektui, tačiau projektui prašoma skirti taisyklėse nustatytą didžiausią galimą paramos sumą.
Numatoma atlikti funkciniais ryšiais susijusių melioracijos sistemų ir jų hidrotechnikos statinių rekonstrukciją sklypuose, kurie išsidėstę teritorijoje, esančioje vienoje arba keliose bendrą ribą turinčiose kadastro vietovėse:

1–2 kadastro vietovės – suteikiama 15 balų;
3–4 kadastro vietovės – suteikiama 10 balų;
5 ir daugiau vietovių – suteikiami 5 balai.

Projektas, kuriame asociacijų ir fizinių ir (ar) juridinių asmenų grupės nariai pirmą kartą dalyvauja asociacijos ar fizinių ir (ar) juridinių asmenų grupės, prašančios paramos pagal priemonę (2007–2013 m. ir 2014–2020 m.), veikloje, – suteikiama 15 balų.
Projektas, kai griovių arba pralaidų rekonstravimo darbams numatoma skirti:

50 ir daugiau proc. prašomų projekto investicijų vertės (be bendrųjų išlaidų) – suteikiama 20 balų;
40–49,99 proc. įskaitytinai prašomų projekto investicijų vertės (be bendrųjų išlaidų) – suteikiama 10 balų;
30–39,99 proc. įskaitytinai prašomų projekto investicijų vertės (be bendrųjų išlaidų) – suteikiami 5 balai.

Projektas, kurį įgyvendinant bus diegiamos aplinkosaugos priemonės (griovių dvigubų šlaitų įrengimas, šlapžemių įrengimas, reguliuojamo drenažo šulinių ir vožtuvų įrengimas ir kt.), – suteikiama 20 balų.

Paraiškų teikimas

Paraiškos teikiamos NMA teritoriniuose paramos administravimo skyriuose. Šiam paraiškų rinkimo etapui skirta 16 411 550 Eur paramos lėšų. Paraiška turi būti pateikta asmeniškai pareiškėjo arba per įgaliotą asmenį, taip pat registruotu paštu.

Karantino metu paraiška ir prašomi dokumentai gali būti pateikti per kurjerį. Taip pat paraiška ir prašomi dokumentai, pasirašyti saugiu elektroniniu parašu, gali būti siunčiami elektroniniu paštu adresais, nurodytais skiltyje „Susisiekite“. Karantino metu pasirašytą paraišką kartu su ja pateikiamais dokumentais NMA darbo laiku galima teikti ir pasinaudojant „paraiškų dėžutėmis“, įrengtomis visuose NMA teritoriniuose paramos administravimo skyriuose. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad paraiškos, pateiktos per „paraiškų dėžutę“, priimamos 2 darbo dienomis trumpiau, nei nustatytas paraiškų priėmimo terminas.

Šaltinis: nma.lt, 2021-04-29

Atvėsę orai sėjos nesustabdė

Dvi šiltos savaitės balandžio pradžioje paskatino pavasarinę sėją, daugelis ūkininkų išskubėjo į laukus. Atvėsę ir pabjurę pastarojo meto orai pristabdė sėklų dygimą bei žieminių pasėlių augimą, tačiau žemdirbiai neatlyžo ir toliau tęsia pavasarinės sėjos darbus.

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) Skuodo biuro augalininkystės konsultantas Marius Jakumas „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad jų rajone sėja šiemet, palyginti su pernykšte, vėlesnė.

„Pernai tuo laiku jau daug kas buvo pasėta ir net dygo, o žieminiai rapsai jau žydėjo, dabar iki žydėjimo jiems dar toli. Tiesa, kai kurie ūkininkai sako sėją baigę, kiti – dar ne. Tokiu oru pasėta sėkla greitai nesudygs. Pastarosiomis dienomis rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, atšalo, buvo ir kritulių, tačiau jie didesnės įtakos sėjos darbams nepadarė. Jei melioracijos įrenginiai tvarkingi, po žiemos likusi drėgmė sutraukta, dirvos paviršiuje jos mažai. Tie, kas važiuoja į dirvą kultivuoti ar sėti, sako, kad nieko baisaus nėra, dirbti galima“, – pasakojo M. Jakumas.

Specialistas nepeikė ir žieminių javų pasėlių – visi gerai peržiemojo. „Nebuvo pelėsio, tik vietomis, kur šlapesnė dirva, išmirko, tačiau tikrai ne dideliuose plotuose“, – sakė LŽŪKT Skuodo biuro augalininkystės specialistas.

Trukdo šlapdriba

Kituose vakariniuose šalies rajonuose, esančiuose arčiau jūros, padėtis panaši. LŽŪKT Kretingos biuro augalininkystės specialistė Vilija Matyžiūtė, lygindama pernykštę ir šiųmetę situaciją, taip pat atkreipė dėmesį į rapsų žydėjimą.

„Viskas šiemet vėliau nei pernai. Pernai žieminiai rapsai šiuo metu jau žydėjo. Dar trūksta šilumos, nuo to viskas ir priklauso. Augalai auga, kai temperatūra siekia 5–6 laipsnius šilumos. Dabar dar ir šlapdriba prisidėjo. Dvi ankstesnės savaitės buvo šiltos, žieminiai kviečiai tikrai šoktelėjo aukštyn, rapsai taip pat. Taigi, pasėliai po žiemos atsigavo. Neiššalo, neiššuto, pelėsio nebuvo“, – apie žiemos įtaką augalams pasakojo V. Matyžiūtė.

Paklausta, kaip rajone vyksta sėjos darbai, pašnekovė sakė, kad pablogėję orai jų nesustabdė. „Smulkesni ūkiai jau apsisėjo, o stambesni – dar tik įpusėjo. Kadangi dirvos gana sausos ir į jas įvažiuoti įmanoma, ūkininkai ir toliau sėja. Temperatūra vėl ima kilti, sėklai sudygti reikės mažiausiai savaitės, o jei ir bus kokia šalnelė, neturėtų pakenkti“, – svarstė V. Matyžiūtė.

Skuba ne visi

Mažeikių rajone, pastebi specialistai, kol kas šalta, naktimis stiprios šalnos, o dirvose trūksta drėgmės. „Pas mus tik šiąnakt palijo, drėgmės labai trūksta. Nors dalis smulkesnių ūkininkų vasarines kultūras jau pasėjo, didieji ūkininkai sėją dar tik įpusėjo. Tie, kurie sėja daugiau žieminių kultūrų, labai neskuba, nes didelius plotus yra apsėję iš rudens. Vis dėlto dėl nepalankių orų jiems stoja pasėlių priežiūros darbai – vėjuota, net ledukai krito“, – padėtį vertino LŽŪKT Mažeikių biuro vadovė Dalia Pociuvienė.

„Ūkininko patarėjo“ pašnekovė sakė turinti rapsų nuotraukų, darytų praėjusių metų balandžio 27 d., jose matyti gausiai žydintys žieminiai rapsai. „Dabar žieminių rapsų žiedynai vos pradeda formuotis, nors šaknų sistemos išsivysčiusios puikiai. Augimas sustojo, nes trūksta šilumos. Kol bus pasiektas pernykštis šios dienos rezultatas, turės praeiti bent dvi savaitės“, – spėjo D. Pociuvienė.

Biuro vadovė sakė nepastebėjusi pakenktų rapsų pasėlių. Pavyzdžiui, nesant įšalo, kvietrugiams kai kur pakenkė pavasarinis pelėsis, jie iššuto, nukentėjo ir kviečiai, bet atsėti, pasak D. Pociuvienės, greičiausiai nieko nereikės.

Paklausta, ar vėluojanti augalų vegetacija reiškia ir vėlesnę javapjūtę, Mažeikių biuro vadovė sakė nesanti tikra. „Su augalais taip būna: nors ir vėlyvas pavasaris, jie taip susidėlioja savo gyvenimą, kad vis viena subręsta daugmaž laiku, gali skirtis tik viena kita diena. Brendimas priklauso ir nuo drėgmės. Kiek bus užmegzta, tiek ir pribrandins“, – sakė D. Pociuvienė.

Trūksta šilumos

Praėjusią savaitę rašėme apie sėją Klaipėdos r. Kretingalės kooperatinėje žemės ūkio bendrovėje. Joje šį pavasarį numatyta pasėti 1 000 ha vasarinių kultūrų, o darbus žadama atlikti per mėnesį – maždaug iki gegužės vidurio. Taigi šiomis dienomis sėja čia jau turėtų būti persiritusi į antrą pusę.

LŽŪKT Klaipėdos rajono augalininkystės konsultantas Justas Norvilas pripažįsta, kad pablogėję orai ūkininkų nelepina. „Dabartiniai orai tikrai nelepina. Tos kelios savaitės, kai nebuvo lietaus, buvo šilta ir vėjuota, labai greitai išdžiovino dirvas, tuo metu ūkininkai stengėsi kuo greičiau pasėti vasarines kultūras. Dabar, palijus, įvažiuoti į dirvas bus sunkiau. Manau, sėja rajone įpusėta, tačiau kai kuriems ūkininkams galbūt tik prasidėjo“, – padėtį apibūdino J. Norvilas.

Specialisto teigimu, žema temperatūra neskatina nei pasėtos sėklos dygimo, nei žieminių pasėlių augimo. „Kviečiai, miežiai ir avižos gali dygti esant 3–5 laipsniams šilumos, tačiau tam, kad sparčiai dygtų ir šaknytųsi, pageidautina maždaug 20 laipsnių vidutinė temperatūra. Sausas, poringas dirvožemis įšyla daug lengviau nei drėgnas ir užmirkęs. Kuo dirvožemis drėgnesnis, tuo lėčiau kyla jo temperatūra pavasarį. Tai lemia ir žieminių rapsų augimą. Pernai šiuo metu rapsai žydėjo ir Klaipėdos rajone, dabar dėl labai svyruojančių oro skirtumų augalai patiria didesnį stresą. Norint jį sumažinti, augalus reikia pamaitinti mikroelementais“, – patarė J. Norvilas.

J. Norvilas atsiuntė ir pernai balandžio 27 d. darytas žieminių rapsų nuotraukas – jose šie augalai gražiai žydi.

Šaltinis: ukininkopatarejas.lt, Juozas SKRIPKAUSKAS, 2021-04-30

Draudimas mulčiuoti atsisuko prieš bitininkus

Žemės ūkio ministerija, nusprendusi drausti mulčiuoti žolę pievose ir ganyklose, tvirtina, kad toks spendimas naudingas ne tik aplinkai, bet ir kovoje su vadinamaisiais sofos ūkininkais, kurie nieko negamindami, nesukurdami jokios pridėtinės vertės gaudavo išmokas. Tačiau dėl tokio sprendimo gali nukentėti bitininkai – jie yra dalies taip iki šiol tvarkytų pievų savininkai, kurie už tai nebegaus išmokų, nors kuria pridėtinę vertę gamindami medų ir jo produktus.

Be to, baiminamasi, kad ūkininkai dalį pievų gali atiduoti intensyviai žemdirbystei, dėl ko sumažės bičių „ganyklų“ plotai.

Sumažės bičių „ganyklų“

„Ministerijos priimtas sprendimas yra nukreiptas prieš „sofos“ ūkininkus, tačiau dėl jo problemų gali kilti bitininkams. Pievų savininkai dabar svarsto, kaip jiems pasielgti – ar su nuostoliu toliau išlaikyti pievas ir jas tvarkyti, ar atiduoti žemes intensyviai žemdirbystei. Esame sunerimę, kad pasikeitus pievų tvarkymo taisyklėms gali žymiai sumažėti natūralių pievų plotų (vertingo medaus išteklių šaltinio) ir šalies gyventojams nebegalėsime pasiūlyti tokio vertingo produkto kaip iki šiol. Medaus vietinei rinkai nepritrūktų, tačiau kokybiško, iš natūralios gamtos, gali ir pamažėti“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė Lietuvos bitininkų sąjungos (LBS) prezidentas Sigitas Uselis.

Bitininkų nerimą ir nepasitenkinimą sukėlė žemės ūkio ministro įsakymo „Dėl Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių patvirtinimo“ punktas, kuris nurodo, kad nupjauta žolė (šienas, žalioji masė ar kt.) pievose ir žolinių azotą kaupiančių augalų ariamojoje žemėje, laukuose turi būti sutvarkyta (išvežta iš lauko arba supresuota, arba šienas sudėtas į kūgius) laikantis nustatytų šienavimo terminų. Tad deklaruojantys pievas bitininkai privalės nušienautą žolę sutvarkyti – išvežti iš lauko arba surinktą šieną sudėti į kūgius vienoje pievos vietoje. Iki šiol bitininkai galėdavo iki rugsėjo 1-osios žolę mulčiuoti – susmulkinti ir tolygiai paskleisti pievoje. Šienavimo terminai nepasikeitė, keičiasi tik pievų sutvarkymo būdas.

„Dalis pievų savininkų yra ir bitininkai. Jiems šios pievos yra vadinamosios bičių ganyklos, kur yra kuriama pridėtinė vertė. Bitės medų neša ir iš bitininkų pievų, ir iš kitų savininkų plotų, todėl nėra teisinga sakyti, kad lėšos pievų priežiūrai eikvojamos veltui“, – tvirtino S.Uselis.

Praėjusiais metais plotus deklaravo 5 032 bitininkai. Bendras deklaruotas jų plotas siekia 102 513,75 ha.

Pasak S.Uselio, Lietuvos bitininkų sąjunga nepritaria minėtam pievų tvarkymo taisyklių pakeitimui, nes tokiais pakeitimais yra bloginamos gamtinės sąlygos bitėms, kamanėms, kitiems vabzdžiams, ir gali žymiai sumažėti vertingų bičių ganyklų plotų, nes prižiūrėti pievas taip, kaip iki šiol, bus ekonomiškai nenaudinga.

Gera praktika tapo netinkama

Klaipėdos krašte 48 bičių šeimas laikantis Arūnas Neverdauskas įsitikinęs, jog bitininkams dėl pievų tvarkymo taisyklių pakeitimų kils nemažai problemų.

„Birželio pradžioje nupjovus žolę, šienas būna geras, kokybiškas, jį galima ir parduoti, o ką reikės daryti, kai nupjausime rugsėjį? Kur reikės dėti menkavertę žolę, netinkamą pašarams? Jos išvežimas iš pievų irgi kainuoja“, – „Valstiečių laikraščiui“ tvirtino A.Neverdauskas.

Pievų priežiūros tvarką ministerija pakeitė įvertinusi aplinkosaugos bei žemės ūkio srities mokslininkų bei ekspertų poziciją dėl nušienautos biomasės palikimo laukuose – žolės smulkinimo ir paskleidimo. Pasak mokslininkų, mulčiavimas turi neigiamos įtakos aplinkosauginiams žemės ūkio procesams: šienavimo vietoje keičiasi augalijos struktūra, išnyksta pievoms būdingi augalai, susmulkintoje biomasėje veisiasi pelėsis.

Su tokiais argumentais bitininkas A.Neverdauskas nesutinka. Jo nuomone, mulčiavimas nėra žalingas gamtai. Bitininką stebina, kad toks pievų tvarkymas staiga tapo nebetinkamas, nors iki šiol buvo laikytas gera praktika ir taip pat buvo grindžiamas mokslininkų argumentais, tai atitiko geros agrarinės pievų bei ganyklų būklės palaikymą ir už tai buvo skiriamos išmokos. Europos Sąjunga (ES) skatino tokią tvarką.

Pasak Klaipėdos krašto bitininko, mulčiavimas ir tolygus žolės paskleidimas pievose – gera aplinkosauginė priemonė, nes ji skatina biologinės įvairovės išsaugojimą.

„Nesuprantu, kaip galima pas mus pamaryje ar Dzūkijoje, kur smėlėtos, nederlingos žemės, drausti mulčiuoti. Juk susmulkinta bei paskleista žolė pievoje supus ir taip pieva bus patręšta. O dabar reikės nupjautą žolę išvežti ir ką tada? Mineralines trąšas pirkti ir tręšti, kad pieva vėl būtų gera? Nesąmonė. Iki šiol galiojusi pievų tvarkymo tvarka buvo tinkama. Pagal ją tvarkant pievas augalų įvairovė keičiasi – jau ne vien šunažolė ar eraičinas auga, bet atsiranda ir kitokių žolelių, augalų. Kai susmulkintą žolę paliekame, ji supūva bei patręšia pievą, jau kitais metais žolės turi energijos išdygti ir pražysti. Augalų įvairovė bitininkams labai svarbi“, – sakė A.Neverdauskas.

Ieškoma alternatyvų

Jurbarko rajono bitininkas Robertas Butkevičius laiko 150 bičių šeimų. Jis mano, kad dėl naujųjų pievų tvarkymo taisyklių bitininkai, kurie turi ganyklų ar deklaruoja pievas, patirs daugiau rūpesčių.

„Ir iki šiol nušienauti pievas kasmet reikėdavo iki rugsėjo 1 dienos. Pasikeitimas tik toks, kad dabar reikia šieną sudėti į kūgius ar išvežti. Manau, kad teisingas sprendimas, jog pievas reikia nuvalyti. Ministerija sako, jog tokį sprendimą priėmė dėl vadinamųjų sofos ūkininkų, kurie nieko nedirba, negamina, tik deklaruoja pievas ir gauna išmokas už mulčiavimą“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė R.Butkevičius.

Bitininkas sako, jog turbūt nereikėtų baimintis, kad nelikus mulčiavimo ir išmokų už jį, daug pievų bus užarta.

„Yra nemažai neariamų, nederlingų pievų. Aš turiu 10 ha pievų, kurias deklaruoju. Jas šienauju kasmet ir tikrai jų nearsiu, nes didesnis rūpestis bus sėti, akėti, pjauti, negu kad nušienauti pievą ir sutvarkyti šieną“, – sakė R.Butkevičius.

Bitininkai bando ieškoti alternatyvų, kaip pagerinti situaciją, kuri susidarė uždraudus mulčiavimą. Didžiausio Lietuvoje ekologinio bitininkystės ūkio savininkas Laimonas Galvonas siūlo galimą problemos sprendimo būdą – galbūt būtų galima išlaikyti dviejų tipų pievas. Vienos – natūralios, kuriose būtų vykdoma kuo mažesnė ūkinė veikla ir išlaikoma visa gamtinė ekosistema. Bitininko nuomone, tai lemtų pakankamą kiekį žydinčių augalų – maitinimosi šaltinį bitėms. Pasak L.Galvono, antro tipo pievos galėtų būti medingų augalų pievų sėja, kai šio tipo pievos suformuojamos iš įvairių medingų augalų mišinių.

„Taip tose zonose būtų praturtinama medingų augalų bazė ir gausėtų kitų natūralių vabzdžių apdulkintojų, padidėtų jų populiacijos dydis“, – teigė L.Galvonas.

Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas, susitikęs su bitininkais, teigė, jog reikia rasti sprendimą, ką daryti su fitomase, nes smulkinimas nėra išeitis. Ministras sakė nemanąs, jog bus pradėta masiškai arti. Metus bus stebima, kas vyksta, ir bus ieškoma pievų išsaugojimo būdų, naudingų tiek bitėms, tiek dirvožemio ekosistemai. Pasak ministro, žydinčios pievos, natūralios gamtinės buveinės yra svarbios, jų užtikrinimas ir išsaugojimas yra vienas iš pagrindinių

Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) tikslų ir tam yra skiriamos lėšos, tačiau šios priemonės turi būti tikslingos, orientuotos į šiuos aplinkosauginius tikslus. Dėl to ir atsisakoma praktikos, kuomet remiamas visų pievų išlaikymas ir taip išnaudojama daug lėšų, kurios galėtų būti skiriamos prioritetinių sričių finansavimui, tarp kurių būtų ir natūralių buveinių bei žydinčių pievų išsaugojimas ir didesnis rėmimas.

Šiuo metu ieškomi būdai, kokiomis formomis šie pakeitimai galėtų būti pritaikyti. Pakeitimus tikimasi įtvirtinti 2022 m. tiesioginių išmokų taisyklėse.

„Nežinome, kuria linkme pakryps situacija, sumažės pievų plotai ar ne. Po metų bus matyti, kokia kryptimi einama, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė LBS prezidentas S.Uselis. – Iš dabartinės žemės ūkio politikos pusės gal atrodo, kad pagalba pievų savininkams nenaudinga, bet juk čia kuriama pridėtinė vertė, žmonės gauna vertingą produktą – medų. Iš natūralių pievų ir miškų bičių suneštas medus yra pats vertingiausias, padedantis stiprinti žmonių sveikatą. Tai ne tik pagalba mums išlikti kuo sveikesniems, kas ypač aktualu pandemijos laikais, bet ir biologinės įvairovės, ekosistemos saugojimas.“

Tai įdomu

Medaus kokybę ir vertingumą nulemia jo natūralumas, gamtinės sąlygos, aplinkos tarša, kurioje auga augalai, iš kurių bitės surenka medui gaminti nektarą. Intensyvios žemdirbystės sąlygomis darosi sudėtingiau pagaminti aukštos kokybės medų dėl naudojamų augalų apsaugos preparatų.

Pagrindinės medaus sudedamosios dalys – angliavandeniai, fruktozė ir gliukozė. Medus vertingas dėl jame esančių organinių rūgščių, baltymų, fermentų, vitaminų. Medus savo sudėtyje turi 22 amino rūgštis, 28 skirtingus mineralus, 11 fermentų, tiek pat angliavandenių, A, B, E grupių vitaminų.

Vienas svarbiausių medaus kokybės rodiklių – fermentas diastazė, kurio meduje turi būti ne mažiau kaip 8 vienetai. Diastazės kiekis meduje yra vienas iš svarbiausių rodiklių, patvirtinančių medaus natūralumą. Lietuviškame meduje diastazės būna mažiausiai 20–30 vienetų, o dažniausiai – net 40. Tuo tarpu įvežtiniame iš Kinijos, kitų šalių meduje diastazės kiekis vos siekia žemiausią ribą – 8 vienetus.

Natūralaus medaus skonis, kvapas, spalva priklauso nuo augalų, iš kurių bitės rinko medų, rūšies, taip pat nuo metų laiko, kada suneštas medus.

Šaltinis: valstietis.lt, Violeta Gustaitytė, 2021-04-29

Natūralios žemdirbystės pieno produktai – Europoje įsigali, Lietuvoje dar ne

Pienas ir jo produktai yra vieni iš svarbiausių mitybos dalių. Europiečiai jų suvartoja taip pat daug kaip ir lietuviai, tačiau kodėl Lietuvoje natūralios žemdirbystės produktai skinasi kelią ne taip sparčiai kaip Europoje? Europos Sąjungos (ES) šalių mažmeninėje prekyboje ekologiškų produktų pardavimai per dešimtmetį padidėjo 2,5 karto.

Pirkdami maisto produktus visuomet norime įsigyti kokybišką prekę. Tačiau juos perkant Lietuvoje vis dar pastebima, kad ne visi skaito etiketes ar domisi produkto kilme. Kaip teigia dietologas Edvardas Grišinas, norint maitintis pilnavertiškai, rekomenduojama vartoti kuo švaresnį ir grynesnį maistą, bei esant galimybei įsigyti natūralius produktus iš ūkininkų, ar pardavėjų, kuriais pasitikite.

„Pieno produktų kokybei didelę įtaką daro karvių auginimo sąlygos. Kaip antai hormonai gali labai lengvai persiduoti su karvės pienu. O nuo to jautresniems žmonėms gali pasireikšti ir alergijų. Pienas yra labai geras kalcio šaltinis. Jo gauname ir valgydami iš pieno pagamintus produktus, pavyzdžiui varškę ar varškės sūrius. Tai jau fermentuotas, probiotinių medžiagų turintis produktas, tad jo nauda dar didesnė“, – sakė dietologas Edvardas Grišinas.

Situacija Europoje Ekologiškų produktų pardavimai mažmeninėje prekyboje ES šalyse per dešimtmetį nuo 2009 m. iki 2019 m. išaugo nuo 18 mlrd. iki 41 mlrd. eurų. Be to, remiantis 2019 m. „Eurostat“ duomenimis, ekologinio ūkininkavimo plotai, palyginus su visa dirbama žeme, ES šalyse sudaro 8,5 procento. Lietuva nesmarkiai atsilieka nuo ES vidurkio – čia jie sudaro 8,1 proc.

Bene sparčiausiai pažengę austrai, kurie ketvirtadalyje dirbamų plotų ūkininkauja organiškai. Siekiama, kad 2030 m. ES ekologinių ūkių plotų vidurkis sieks 25 procentus. Aukštesni standartai Apie 80 proc. europiečių mano, jog ekologiški produktai yra palankesni aplinkai, o tai užtikrina ir aukštesnius gyvūnų auginimo standartus.

Dvaro ūkio išaugintais natūraliais produktais prekiaujančio „Ilzenbergo ūkio“ vadovė Diana Jokimčienė sako, kad natūralus ūkininkavimas reikalauja daug atsakomybės. „Augindami gyvulius, karves, vištas juos šeriame mūsų ūkyje augintais produktais ar pievose nušienauta žole. Visas procesas yra kruopščiai prižiūrimas, jog augimo sąlygos ir pašaras būtų natūralus“, – sakė D. Jokimčienė. Pasak D. Jokimčienės, pieno kokybė priklauso nuo gyvulių gyvenimo gerovės, jų laikymo sąlygų, pašarų. Ilzenbergo ūkyje karvės visuomet turi galimybę išeiti į lauką.

Iš viso Ilzenbergo ūkyje laikoma apie 100 karvių, iš kurių pieno gaminami sūriai, sviestas, jogurtas bei kiti pieno produktai. Pasak jos, pirkėjai kuo toliau, tuo dažniau skaito produktų etiketes, domisi sudėtimi ir kilme, tad pastebima ir tokių produktų paklausa. „Karantino metu jaučiamas iš ekologiškos žaliavos gaminamų pieno produktų pardavimo augimas. Pas mus visi produktai, tokie kaip kefyras, airanas, sviestas ar sūriai gaminami iš sertifikuoto karvių pieno.

Kokybė griežtai reguliuojama ir žmonėms norime pateikti vertingą produktą, kurį galima įsigyti ir internetu“, – sakė D. Jokimčienė. Šiuo metu Ilzenbergo ūkyje natūralios žemdirbystės būdu apdirbama per 500 ha žemių bei yra vienintelis Baltijos šalyse atkurtas kaip ištisinis, save išlaikantis ūkis. Jame augalai tręšiami natūraliomis organinėmis trąšomis, galvijai ir paukščiai šeriami ūkyje užaugintu ir pagamintu pašaru, laukai apsodinami taikant sėjomainą.

Lyderiai – šveicarai Užsienio šalyse pastebimas didesnis ekologinių ir natūralių ūkių produktų perkamumas nei Lietuvoje. Didžiausas ekologiškos produkcijos suvartojimas Europoje 2019 m. duomenimis vienam gyventojui buvo Šveicarijoje – 312 Eur per metus. Lyginant su 2018 metais augimas buvo 13 proc.

„Žinoma, tokia šalis kaip Šveicarija gali tai sau leisti. Pačių ekologiškų ūkių Lietuvoje jau yra nemažai, ypač kalbant apie pieno produkciją. Bendrai Lietuvos ūkininkai jos pagamina daugiau nei reikalinga Lietuvos rinkai, tad kaip nebūtų gaila, didelė dalis Lietuvoje pagamintų produktų eksportuojami į kitas šalis, nes lietuvių perkamoji galia vis dar nėra pakankama, kad visą produkciją būtų galima realizuoti mūsų šalyje“, – sakė Vytautas Buivydas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininkas.

Pasak jo, jei žiūrėtume kur yra didžiausia ekologiškų produktų rinkos dalis šalyje – tai Europoje pirmauja Danija. Ten ekologiški produktai sudaro 11,5 proc. Tendencijos rodo, kad kuo labiau išsivysčiusios šalys, tuo daugiau dėmesio skiria sveikesniems produktams.

Šaltinis: valstietis.lt, 2021-04-29

Hidrologinės sausros tikimybė išlieka ir šiemet

Pasibaigus žiemos – pavasario potvyniams ir baigiantis šaltajam sezonui didžiosiose šalies upėse vandens lygis pradėjo mažėti pirmąją balandžio savaitę ir yra maždaug metru žemesnis už balandžio mėnesio daugiametę normą. Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba pastebi, kad po šaltos ir sniegingos žiemos balandžio mėnesio vandens lygiai upėse išliko panašūs, kaip ir po besniegės 2019/2020 m žiemos, todėl hidrologinės sausros tikimybė išlieka ir šį sezoną.

Pasak tarnybos hidrologų, kadangi ledo reiškiniai ir sniego tirpsmo vanduo jau nebedaro įtakos upių vandeningumui, bus pradedama vertinti ir hidrologinės sausros situacija šalies vandens telkiniuose.

Praėjusių 2020 metų trečiasis kovo dešimtadienis pasižymėjo kritulių stygiumi, kuris nulėmė ankstyvos sausros formavimąsi (2020 m. pavasarį iškrito ketvirtadaliu mažiau kritulių nei įprastai Lietuvoje). Dėl šios priežasties didžiosiose Lietuvos upėse (Nemune ties Smalininkais, Neryje ties Vilniumi ir Jonava, Nevėžyje ties Panevėžiu) nepasireiškė stiprūs potvyniai, o vandens lygis nebuvo pasiekęs kovo mėnesio daugiamečio vidurkio.

Tačiau 2020/2021 metų žiema buvo gan šalta ir snieginga. Ši priežastis, anot Hidrologinių stebėjimų skyriaus specialisčių, lėmė žymiai didesnį dirvožemio prisotinimą sniego tirpsmo vandeniu nei 2019/2020 m. šaltuoju sezonu. 2021 m. aukščiausi vandens lygiai daugelyje upių buvo stebėti kovo pirmąjį dešimtadienį. Vidutinis kovo mėnesio vandens lygis kai kuriose upėse buvo 4–39 cm aukštesnis už šio mėnesio vidutinį daugiametį vandens lygį, tačiau daugelyje upių vandens lygis išliko 4–73 cm žemesnis. Vandens lygio svyravimo amplitudė upėse kovo pradžioje siekė 150-180 cm (per 2–5 parų laikotarpiu).

Kadangi pernai ledo reiškinių įtaka hidrologiniam režimui nebuvo juntama, vandens lygis kovo mėnesį nepasižymėjo didelėmis amplitudėmis ir seko tolygiai. Šiais metais Neries upėje ties Vilniaus vandens matavimo stotimi ledo reiškinių įtaka vandens lygiui buvo stebima nuo pat sausio mėnesio, kai kurį laiką buvo fiksuojamas ižas, vasarį – ledo danga. Ledonešis buvo stebėtas vasario 28 – kovo 6 dienomis, o susiformavus ledų sangrūdai žemiau vandens matavimo stoties, vandens lygis pakilo kiek daugiau nei 1 m, o sangrūdai iširus staiga vėl nuseko. Balandžio mėnesį vandens lygis yra panašus į pernykštį.

Šių metų kovo mėnesį Neryje ties Vilniumi bei Nevėžyje ties Panevėžiu vandens lygis buvo artimas daugiametei šio mėnesio normai. Kiek sudėtingesnė situacija Neryje ties Jonavos vandens matavimo stotimi – vandens lygis yra apie puse metro, o Nemune ties Smalininkais – net 73 cm mažesnis už daugiametę normą.

Šaltinis: valstietis.lt, 2021-04-29

Apleistos žemės: auginsime mišką ar kirsime ir arsime?

Pradėjus diskutuoti apie tai, kaip Lietuva didins miškingumą, kas numatyta Vyriausybės programoje, kyla daug neaiškumų dėl apleistų žemių: ar jose įteisinti pradėjusį augti mišką, ar sumedėjusią augmeniją šalinti ir plotus vėl paversti dirbama žeme?

Pagal Vyriausybės programą miškų užimamą plotą Lietuvoje numatoma padidinti 1,5 proc. punkto: nuo esamų 33,5 iki 35 proc. Skaičiuojant plotu, reikėtų papildomai miškais apsodinti apie 100 tūkst. ha. Kyla klausimas, iš kur tą žemę miškų plėtrai paimsime? Parlamentiniame Kaimo reikalų komitete (KRK) trečiadienį aptariant įvairius žemės tvarkymo klausimus Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) direktorius Laimonas Čiakas sakė, kad galvodami apie miškų plėtrą, turėtume svarstyti apie galimybes miškais apsodinti dabar apleistą ne tik valstybinę žemę, bet ir privačią.

Tačiau ne viskas taip paprasta. „Mūsų tarnyba miškams įveisti galėtų pasiūlyti tam tikrų plotų, bet pirmiausiai Valstybinių miškų urėdija ir Valstybinė miškų tarnyba turėtų keisti prioritetus: jie turi nusistatę tam tikrus kriterijus, kurie yra, sakyčiau, komfortiški toms tarnyboms. Pavyzdžiui, sklypas turi būti ne mažesnis kaip 3 ha, būtinai turi būti geras privažiavimas ir pan. Tokių komfortiškų sklypų šiame laikotarpyje nėra tiek daug. Todėl, manau, reikėtų performuoti pačią miškų politiką“, – sakė L. Čiakas. KRK nario Jono Gudausko turimais duomenimis, apleistų žemės ūkio naudmenų yra apie 48 tūkst. ha ir dalis jų tikrai jau apaugę krūmais bei medžiais. Kaip su šiais plotais?

Pasak L. Čiako, yra plotų, kuriuos NŽT norėtų įveiklinti, kad ūkininkai galėtų juos dirbti, bet tie plotai nepaklausūs. „Galėtų būti sprendimas, kad tokius plotus, ypač kurie jau apauga krūmais, medžiais, pripažinti mišku arba sodinti ten mišką. Bet pagal dabartinę tvarką miškais plotai pripažįstami (įtraukiami į Miškų kadastrą) po 20-ties metų, kai pradeda augti medžiai. Galbūt nereikėtų laukti tiek ilgai, jeigu matoma, kad ten jau yra miškas?“, – svarstė L. Čiakas.

Nei miškas, nei dirbama žemė

KRK komiteto narys Juozas Baublys pastebėjo, kad ūkininkai, kurie išsinuomoję apleistą valstybinę žemę, ją tvarko, kerta sumedėjusią augmeniją, netgi sulaukia viešo nepasitenkinimo, esą, kerta mišką. Kita vertus, jeigu ūkininkai apleistos žemės netvarko, tai gauna sankcijų iš aplinkosaugininkų. Taigi, žemdirbiai atsiduria tarp priekalo ir kūjo. Pasak J. Baublio, galbūt NŽT neieškojo būdų, kad ūkininkams anksčiau būtų suteikta galimybė tokią žemę įdirbti, kol ji dar nebuvo apaugusi mišku. J. Baublys suabejojo, ar visus apaugusius plotus galima automatiškai paversti mišku, nes augmenija gali būti per reta, kai nei miškas, nei dirbama žemė…

Pasak L. Čiako, kaimiškose vietovėse medį žemės ūkio paskirties žemėje be leidimo galima kirsti, jeigu jo skersmuo metro aukštyje yra 30 cm. Kita vertus, atrodo neūkiškai, kai dirbamoje žemėje pasiekiamas toks lygis, jog auga kelių metrų aukščio medžiai, krūmai. „Galbūt kai kur pritrūko pastangų, kad tą sklypą supakuotume kaip saldainiuką ir pasiūlytume žemę dirbančiam ūkininkui. Bet yra tokių plotų, kurie neperspektyvūs ir jų žemdirbiai neima. Visi geri normalūs plotai jau yra dirbami“, – teigė L. Čiakas.

Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovas Saulius Daniulis pastebėjo problemų ir kai kuriuos seniau buvusius dirbamus žemės plotus jau įteisinus kaip miškus. „Ten būna valstybei priklausančių melioracijos įrenginių, jeigu tie plotai apaugę mišku, medžių šaknys užkemša drenažą ir pakenkia visai sistemai. Melioracijos grioviuose neleidžiama iškirsti augmenijos, nes ji jau laikoma mišku“, – sakė S. Daniulis.

Pasak jo, apleistus plotus, kuriuose auga krūmokšniai, Miškų tarnyba daug kur traktuoja kaip miško plotus. Tad jų ūkininkai jau negali kirsti… „Padaryta tokia mišrainė. Nori nenori, o melioruotą žemės ūkio paskirties apleistą žemę reikia sutvarkyti. O mišku galbūt galima užveisti tik nemelioruotas žemes. Kartais toje pačioje vietoje susipina kelių tarnybų interesai. Turėtų būti sprendžiama kompleksiškai“, – sakė S. Daniulis.

„Gedimino kalną gali iškirst, o apleisto ploto – ne“

Algio Gaižučio, Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininko, nuomone, kalbant apie miškingumo didinimą ar mažinimą, reikia prisiminti, kad dar visai neseniai turėjome 90 tūkst. ha savaiminių miškų apleistose žemėse. Dabar šie plotai nebesiekia 50 tūkst. ha. „Savaiminiai miškai yra masiškai šluojami, nes tokia yra valstybės politika, kai baudžiama už apleistą žemę. O iš kitos pusės dabar lyg tai raginame auginti miškus.

Siekiant įgyvendinti Vyriausybės patvirtintą programą, kasmet reikia įveisti po 15-20 tūkst. ha naujų miškų. Valstybinė miškų tarnyba dabar eina Rytų Lietuvoje inventorizuoti visus savaiminius želdinius. Tai bus daug konfliktų su žemės savininkais. Be to, žemės savininkai, ūkininkai atgrasomi nuo miško turėjimo, nes jeigu plotas įvardijamas mišku, nieko su juo negali daryti.

O už europinę paramą įveisus mišką numatyta griežčiausia sankcija grąžinti visus pinigus, jeigu kas nors nepasiseka“, – apie problemas kalbėjo A. Gaižutis, pridurdamas, kad jos kyla dėl suvelto reglamentavimo ir teisinės sistemos nesutapimų. „Jeigu plotas paskelbiamas miško žeme, tai jis tampa šventesnis už šventą karvę… Gedimino kalną gali iškirst, o ūkininkas, turėdamas kelis arus miško, nieko ten negali daryti, kad negautų kažkokių sankcijų“, – replikavo A. Gaižutis.

Planuojami pokyčiai

Apibendrindamas KRK nuotoliniame posėdyje kilusią diskusiją dėl apleistų žemių ir miškų veisimo žemės ūkio viceministras Donatas Dudutis pabrėžė, kad ne Nacionalinės žemės tarnybos funkcijos yra spręsti strateginius klausimus, ji yra tik vykdytoja. „Be to, NŽT nėra vienintelė, labai svarbių žaidėjų žemės tvarkymo srityje yra ir daugiau. Pirmoje eilėje, žinoma, savivaldybės. Numatomas savivaldos teisės stiprinimas į sprendimus dėl tos savivaldybės teritorijoje esančios žemės tvarkymo.

Pavyzdžiui, valstybinės žemės patikėjimo teisės paprastesnis suteikimas į tam tikras teritorijas miestuose ir miesteliuose, kai kuriais atvejais net ir kaimo vietovėse“, – sakė viceministras, kalbėdamas apie žemės tvarkymo ir naudojimo politikos formavimo ir įgyvendinimo bei efektyvinimo procesą. Žemės ūkio ministerija, kaip teigė viceministras, ketina peržiūrėti ir koreguoti visų su žemės ir miškų tvarkymu susijusių įstaigų funkcijas.

O miškingumo šalyje didinimo klausimas, pasak D. Dudučio, yra šios srities politikos keitimo klausimas. „Šioje srityje Žemės ūkio ministerija dabar intensyviai dirba kartu su Aplinkos ministerija, kad būtų gerokai palengvinta ir supaprastinta miško plėtros tvarka valstybinėje, o ypač privačioje žemėje.

Pirmoje eilėje suteikiant galimybę miškais užskaityti tuos plotus, kurie šiuo metu savaime jais apauga. Planuojama iki metų vidurio turėti konkrečius apmatus miškingumo didinimui. Su esama tvarka to pasiekti tikrai negalėtume“, – sakė D. Dudutis. Prie diskusijos apie apleistas žemes KRK posėdžio dalyviai nutarė dar grįžti.

Šaltinis: manoukis.lt, 2021-04-29

Lietuva kovą eksporto 82 proc. mažiau grūdų nei prieš metus

Kaip nurodoma Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro leidinyje „Agrorinka”, Lietuvos grūdų ir aliejinių augalų sėklų supirkimo įmonės kovą eksportavo 86,06 tūkst. tonų grūdų – 74,80 proc. mažesnį kiekį nei prieš mėnesį, bei 82,11 proc. mažiau, palyginti su prieš metus eksportuotu kiekiu.

Didžiąją (92,91 proc.) eksportuotų grūdų dalį sudarė kviečiai (79,96 tūkst. tonų). Juos Lietuvos grūdų supirkimo įmonės eksportavo į Latviją, Nigeriją ir PAR (vidutinė kaina – 235,83 euro už toną). Miežiai (2,25 tūkst. tonų, iš jų 60,03 proc. sudarė salykliniai miežiai) buvo eksportuoti į Latviją, Estiją ir Lenkiją (vidutinė kaina – 205,4 euro už toną), avižos (1,66 tūkst. tonų) išvežtos į Latviją (vidutinė kaina – 150,24 euro už toną).

Šaltinis: delfi.lt, 2021-04-29

Ankstesnės žemės ūkio naujienos