Žemės ūkio naujienos: 2021-08-03

Žemės ūkio viceministras Paulius Lukševičiusneslėpė, kad strategiją gavo ir perskaitė, tačiau tvirtino, jog ministerija turi savo viziją ir viską sudėlios, kaip reikia. Peršasi klausimas, kas užsakė muziką ir kam bus naudingos investicijos?

Perdirbėjai strategiją perdavė ŽŪM

Šių metų kovo pabaigoje žemės ūkio viceministras P.Lukševičius į nuotolinį pasitarimą sukvietęs pieno gamintojus ir perdirbėjus pranešė naujieną – pasikalbėjus su pieno gamintojų ir perdirbėjų atstovais, kilo mintis kurti bendrą strategiją, kurios pagrindinis tikslas – pieno gamybos didinimas ir kokybės gerinimas. Viceministras pabrėžė, kad rengti strategiją numatyta su konkrečiais „pririštais“ pinigais. Buvo pranešta, kad strategiją kurs nepriklausoma konsultacijų ir verslo valdymo paslaugų įmonė „Civitta“.

Tąkart P.Lukševičius VL sakė, kad pieno ūkio plėtros strategijos kūrimo būtinybė kilo siekiant stabilizuoti situaciją pieno sektoriuje. Jis tvirtino, kad pradėtos konsultacijos dėl strategijos rengimo. „Mūsų tikslas – kad veiksmai būtų paremti finansais. Jeigu nėra pinigų, tai kokia gali būti plėtra?“ – komentavo jis.

Iš aptakios žemės ūkio viceministro kalbos susidarė įspūdis, kad ŽŪM inicijuoja strategijos rengimą ir prašo konsultantų pagalbos. Vėliau paaiškėjo, kad pieno strategijos kūrimas – pieno perdirbėjų iniciatyva.

„Civitta“ mums nieko nerengia, tai pieno perdirbėjų užsakymu parengta strategija. Mes kuriame patys“, – dabar tvirtino P.Lukševičius ir pridūrė, kad perdirbėjai oficialiai kaip lobistai tą strategiją perdavė ŽŪM.

„Mes ją pasižiūrėjome, perskaitėme ir darome tokią, kokia reikalinga ŽŪM, kad nebūtų lobistų įtakos. Galutinę strategiją parengs ŽŪM, mūsų kompetentingi specialistai skaičiuos, atliks investicijų paskirstymą, viskas bus aprašyta“, – aiškino žemės ūkio viceministras.

Susidaro įdomi seka: ŽŪM sutaria su perdirbėjais ir gamintojais, kad reikia strategijos, ją užsako perdirbėjai, parengtą perduoda ŽŪM, o ši kurs savo strategiją, bandydama išvengti lobistų įtakos. Peršasi klausimas, ar neatsitiks taip, kad pieno strategija užsakyta perdirbėjų, o ŽŪM pagal ją tik pritaikys investicijas? Kam tada jos bus naudingos?

Vyksta skaičiavimai

„Civitta“ savo pieno strategijos modelį jau pristatė pieno gamintojams. Pasak jų, sudėlioti pesimistiniai ir optimistiniai scenarijai, kokia kryptimi gali judėti Lietuvos pieno sektorius, numatytos galimos paramos sumos. Pagal optimistinį scenarijų pieno gamyba augtų – 2030 m. šalyje prognozuotina 1,6 mln. t pieno gamybos apimtis, pagal pesimistinį – gamyba ristųsi žemyn iki 1,25 mln. tonų. Siekiant aukštesnio paramos intensyvumo, gamybos didėjimo, vertėtų skatinti investicijas į didelius ūkius.

Ar nauja strategija sustabdys smulkių ir vidutinių pieno ūkių, kurie nuosekliai atsisako pieno gamybos, nykimą? Lietuva išsiskiria tuo, kad pas mus yra daug smulkiųjų pieno gamintojų, dabar dar priskaičiuojama apie 16 tūkst. pieną parduodančių ūkių, vidutinė banda – 12 karvių, per metus superkama apie 1,4 mln. t pieno. Ar blogai, kad dar nemažai kaimo žmonių daugiau ar mažiau maitina karvutės? Ar tiems žmonėms reikia bėgti į miestus ar užsienin?

Visai kita situacija – Lenkijoje, kur išvežamos mūsų ūkininkų produktyvių karvių bandos. Jie nuolat kartoja, kad Lenkijoje išgyventi gali keliolikos ar keliasdešimties karvių laikytojai, o Lietuvoje jiems vienas vargas.

P.Lukševičius nenorėjo atskleisti jokių pieno strategijos detalių: „Dar vyksta darbas, konsultacijos, skaičiavimai. Dar reikia vieno raundo pokalbių su socialiniais partneriais. Kai viskas bus sudėliota, viešai pristatysime.“

Palanku bus tik stambiesiems?

Smulkių ir vidutinių pieno ūkių atstovams susidarė įspūdis, kad strategija bus palanki dideliems ūkiams. Žemės ūkio kooperatyvo „Pieno gėlė“ ir Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ vadovas Jonas Kuzminskas sakė susidaręs pirminį įspūdį, kad strategijos pagrindas – naujų stambių fermų statyba.

„Gal klystu, bet susidarė vaizdas, kad perdirbimo įmonės inicijavo susitikimą su naująja valdžia ir sumanė strategiją, kad nestigtų žaliavos. Kiek suprantu, bus žiūrima į stambius ūkius, kur laikoma daugiau nei 200 karvių. Tokių pas mus nedaug. Nuo nulio pastatyti fermas reikia milžiniškų investicijų, nors geresnių gamybos rezultatų, mano supratimu, būtų galima pasiekti kitais būdais: didinant produktyvumą, pašarų kokybę, efektyvumą, skatinant kooperaciją“, – samprotavo kooperatyvų asociacijos pirmininkas.

Jo manymu, 20–50 karvių laikančius ūkius investicijos aplenks, tad karvių išpardavimas ir toliau tęsis. „Lenkijoje 20–30 karvių ūkiai išsilaiko, ten, aišku, kitokia sistema, pas lenkus aukštas kooperacijos lygis, parduodama apie 80 proc. kooperuotos pieno žaliavos. O pas mus į kooperaciją žiūrima atsainiai. Perdirbėjai nenori prisiimti įsipareigojimų mokėti padorią kainą smulkesniems gamintojams. Todėl tokie ūkiai tikrai nepuls statyti naujų tvartų“, – kalbėjo J.Kuzminskas. Jis pabrėžė, kad jeigu būtų geros pieno supirkimo kainos, nereikėtų jokių strategijų – jeigu gamyba apsimoka, verslas vystosi pats, be jokios pagalbos.

„Pieno gėlės“ vadovas pasidalijo nuogąstavimais dėl dar vienos grėsmės: „Stambiems pieno ūkiams mokama didesnė nei ES vidutinė kaina. Bet kai neliks smulkiųjų gamintojų, kaina mažės ir stambiesiems. Dabar tokios aplinkybės kai kam gali pasirodyti patrauklios investuoti, bet ateityje situacija pasikeis.“
Ydinga kainų politika

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) valdybos pirmininkė Regina Bernatonienė teigė, kad strategija dar kuriama, bet ji tiesiogiai bus susieta su valdų modernizavimu ir investicine parama. „Ministerija grindžia, kad tai konkretūs pinigai ir, kaip vadina, kietosios investicijos. Taigi bus investuojama į naujas statybas, modernizavimą, tačiau ūkiams paramos reikia ir aplinkosauginiams reikalavimams išpildyti, gyvulių genetikai, produktyvumui, pašarų kokybei gerinti, kooperacijai skatinti. Tai vadinamosios minkštosios investicijos, kurios pagelbėtų smulkiems ir vidutiniams ūkiams. Tačiau dėmesys – tik valdų modernizavimui“, – pastebėjo ūkininkė.

Pasak jos, suprantama, kad programiniai pinigai negali palaukti, juos reikia naudoti laiku. Tačiau, pieno gamintojos teigimu, parama turėtų pasiekti ne tik stambius ūkius, kurie turi finansinių galimybių investuoti. O smulkūs ir vidutiniai ūkiai nepajėgia tam sukaupti lėšų, nes jaučiasi skriaudžiami dėl egzistuojančios pieno supirkimo kainų politikos. Pasak ūkininkų, jokia strategija nepadės, jeigu pieno gamintojai negaus vienodos kainos už tokią pačią pieno kokybę ir bus skirstomi į grupes pagal parduodamo pieno kiekį.

„Reikia keisti įstatyminę bazę, nes smulkūs gamintojai nukenčia už pieną gaudami daug mažiau. Perdirbėjai akcentuoja, kad čia yra rinkos dalykai, bet realiai vadinamasis Pieno įstatymas sustabdytas, o gamintojai ir toliau skirstomi į 10 grupių pagal parduodamo pieno kiekį. Dėl to daug įtampos ir interesų. Jokioje kitoje ES šalyje nėra tokių iškraipymų dėl kainos, kai už tos pačios kokybės pieną būtų mokama taip skirtingai“, – aiškino R.Bernatonienė.

Taigi, sukasi užburtas ratas: smulkieji ir vidutiniai pieno gamintojai už pieną gauna mažiau, negali sukaupti lėšų investicijoms ir pasinaudoti investicine parama, kuri bus pagrindinė naujos pieno strategijos atrama.

„Kaip sako mūsų asociacijos vadovė Renata Vilimienė, jeigu žmogui nupirksi mersedesą, bet jis neturės pinigų degalams įsigyti, nebus jokios naudos. Visos problemos dėl to, kad pieno gamintojai neuždirba pakankamai pinigų, nors dirba tą patį darbą, gamina tokią pačią žaliavą. Kas iš tų investicijų, jeigu neturėsi pakankamai apyvartinių lėšų joms aptarnauti. Kol pieno supirkimo kainų politika nebus pakeista, smulkūs ir vidutiniai ūkiai stagnuos arba trauksis iš gamybos“, – išvadą padarė ūkininkė.

Ji pastebėjo, kad augantis karvių produktyvumas jau nebeatsveria pieno gamybos mažėjimo, nes nyksta ne tik smulkieji, bet ir produktyvūs ūkiai. „Kas savaitę matau skelbimus, kad įvairiose Lietuvos vietose parduodami 50–70 galvijų ūkiai. Tai šiurpi tendencija. Reikia bent jau sustabdyti gamybos mažėjimą, nes ant pieno gamybos laikosi kaimo gyvybingumas, žmonės susikuria darbo vietas, taip pat ir perdirbamoji pramonė“, – teigė LVPŪA valdybos pirmininkė.

Kaip taisys padėtį?

P.Lukševičius sakė, kad paveldėta labai katastrofiška situacija, kurios neišsprendė buvusi ŽŪM vadovybė. Kaip padėtį taisys dabartinė? „Dėl 10 pieno grupių reikia peržiūrėti Pieno įstatymą ar kitus teisės aktus. Rudenį tai darysime“, – žadėjo žemės ūkio viceministras.

Jis nekomentavo, ar išliks 10 gamintojų grupių, sakė, kad dėl to turės būti atlikta speciali analizė.

ŽŪM atstovai anksčiau teigė, kad 2021–2027 m. pienininkystės sektorių turėtų pasiekti 165 mln. eurų paramos investicijoms į gamybą.

Šaltinis: www.valstietis.lt, Vida Tavorienė, 2021-08-03

Paraiškos priimamos vadovaujantis Pagalbos grynaveisliams ūkiniams gyvūnams įsigyti įgyvendinimo taisyklėmis.

VMVT atkreipia dėmesį, kad šių Taisyklių 26 punktas numato, jog pagalbos gavėjai įsigyti paraiškoje numatytus grynaveislius ūkinius gyvūnus turi per ne ilgesnį kaip 150 kalendorinių dienų laikotarpį nuo pranešimo apie gautą pagalbą iš VMVT gavimo dienos.

VMVT taip pat primena, kad įsigijusieji grynaveislius ūkinius gyvūnus VMVT teritoriniam departamentui per 15 kalendorinių dienų nuo gyvūno perkėlimo pas pagalbos gavėją registravimo dienos, asmeniškai ar per įgaliotą asmenį, per kurjerį arba registruota pašto siunta pateikia šiuos dokumentus ir jų patvirtintas kopijas (VMVT, patikrinusi dokumentus, originalus grąžina pagalbos gavėjui, o kopijas pasilieka):

– įsigytų grynaveislių ūkinių gyvūnų kilmės pažymėjimus ar sertifikatus, kuriuose turi būti nurodyta ne mažiau kaip dviejų kartų kilmė (tėvai ir protėviai);

– vieną grynaveislių ūkinių gyvūnų pirkimo–pardavimo sutarties ir (ar) vieną sąskaitos faktūros (arba PVM sąskaitos faktūros) arba perdavimo–priėmimo akto egzempliorių;

– mokėjimo patvirtinimo dokumentą. Pagalbos gavėjo atsiskaitymas su ūkinių gyvūnų pardavėju turi būti atliekamas iš pagalbos gavėjo sąskaitos arba mokėjimo dokumentuose mokėtoju turi būti nurodytas pagalbos gavėjas, kai atsiskaitymai atliekami ne iš jo sąskaitos.

Jei pagalbos gavėjas nespėja laiku įsigyti ūkinių gyvūnų dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo pagalbos gavėjo valios, tokių kaip trečiosios šalies papildomi veiksmai (gyvūnų vakcinacija, karantinavimas), pagalbos gavėjas apie tai per 10 darbo dienų nuo įvykio oficialaus užfiksavimo raštu (bet ne vėliau kaip iki termino įsigyti ūkinius gyvūnus pabaigos) gali informuoti VMVT ir pateikti įvykio pagrindimo dokumentus. VMVT, įvertinusi pateiktą prašymą ir dokumentus gali leisti įsigyti ūkinį gyvūną iki einamųjų metų gruodžio 10 d.

Šaltinis: www.vmvt.lt, 2021-08-02

Tokį kompromisinį sprendimą žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas ir aplinkos ministras Simonas Gentvilas priėmė, įvertinę žemės ūkio sektoriaus išsakytus argumentus ir pasikonsultavę su mokslo institucijų atstovais. Mokslininkų vertinimu, laikant mėšlo rietuves laukuose pagal Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašą, jis galimai nedarytų neigiamo poveikio aplinkai.

Žemės ūkio ir aplinkos ministrai sutarė, kad tikslinga atlikti papildomą tyrimą, siekiant išsiaiškinti, ar minėti reikalavimai leidžia užtikrinti, kad mėšlo rietuvės, laikomos laukuose draudžiamuoju tręšti laikotarpiu, neteršia aplinkos. Jei tyrimo rezultatai parodys, kad reikalavimai to neužtikrina, jie bus peržiūrimi ir griežtinami.

Šiuo metu Lietuvoje apie trečdalis šalies vandens telkinių neatitinka geros ekologinės būklės nustatytų reikalavimų. Geros būklės reikalavimų neatitinka ir Kuršių marių bei Baltijos jūros priekrantės vandens telkiniai. Viena iš pagrindinių tokios situacijos priežasčių – perteklinis mineralinių trąšų naudojimas žemės ūkyje.

Siekiant mažinti vandens telkinių taršą, susijusią su mineralinių trąšų naudojimu, žemės ūkio ir aplinkos ministrai sutarė artimiausiu metu nustatyti reikalavimus rinkti ir teikti duomenis apie ūkiuose sunaudojamas trąšas, rengti tręšimo planus, tręšiant tiek mineralinėmis, tiek organinėmis trąšomis, taip pat reglamentuoti didžiausią leistiną mineralinių ir organinių trąšų azoto tręšimo normą.

Aplinkos ministerija kartu su Žemės ūkio ministerija ruošia įrankius (vieningą tręšimo planų rengimo metodiką bei Tręšimo planavimo ir trąšų naudojimo apskaitos posistemę), padėsiančius tausiai naudoti trąšas.

Bendru ministrų įsakymu patvirtintose Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo nuostatose numatyta, kad nuo š. m. lapkričio 15 d. ruošiant vietą tirštajam mėšlui laukuose laikyti, pirmiausia ant dirvos paviršiaus turi būti formuojamas ne mažesnis kaip 20 cm durpių, smulkintų arba nesmulkintų šiaudų arba medžio pjuvenų sluoksnis srutoms bei skysčiams iš mėšlo sugerti.

Be to, laikymo vieta turi būti apjuosta ne žemesniu kaip 30 cm aukščio žemės pylimu, kad srutos neištekėtų už jo ribų. Rietuvėse mėšlas gali būti laikomas ne ilgiau kaip 6 mėnesius, uždengiamas lanksčiosiomis, vandeniui nelaidžiomis, dangomis arba ne mažesniu kaip 10 cm storio durpių, žemių, smulkintų arba nesmulkintų šiaudų, pjuvenų sluoksniu. Rietuvė turi būti įrengta taip, kad būtų užtikrinta, jog srutos iš jos netekėtų į aplinką ir būtų išvengta amoniako emisijų, kvapų sklidimo. Rietuvės lauke įrengiamos tuose laukuose, kurie bus tręšiami.

Apraše numatytas draudimo naudoti ištaškymo technologijas tręšiant skystuoju mėšlu ir srutomis terminas atidedamas iki 2025 m., atsižvelgus į tai, kad ūkio subjektams, tokiu būdu tręšiantiems 30 ha ar daugiau žemės ūkio naudmenų, būtina įsigyti ar atnaujinti turimą techniką ir tam reikalingos investicijos.

Ministrai taip pat sutarė, kad būtina skatinti naudoti organines trąšas ir tręšimo produktus, gaminamus iš perdirbto mėšlo (ypač kompostą), todėl papildomą dėmesį skirs mėšlo perdirbimo ir kompostavimo reikalavimams nustatyti, šiems produktams sertifikuoti.

Šaltinis: www.zum.lrv.lt, 2021-07-30

Sprendimas parengtas, bet nepriimtas

Organizacijos Valstiečių seimas (Zemnieku saeima) valdybos pirmininkas Juris Lazdinis nurodo, kad didžioji kompensacijų dalis už praeitais metais padarytą žalą dar nesumokėta, o žąsys vėl naikina pasėlius. „Klimato sąlygos keičiasi, todėl pastaruosius trejus metus stebime šios problemos didėjimą. Paprastai šiuo laikotarpiu, kai žąsys migruoja, Lat­vijos laukus dengdavo sniegas ir migruojančių paukščių mūsų šalis nedomindavo. Šiuo metu būtent dėl šių priežasčių Latvija tapo mig­ruojančių paukščių maitinimosi baze, – teigia J. Lazdinis. – Estijoje jau antrus metus ūkininkai turi teisę saugoti savo laukus nuo žąsų būrių, bet pas mus tai bus pirmieji metai.“

Dar pernai GAV žadėjo ūkininkams ieškoti problemos sprendimų. Šiuo metu sprendimas parengtas, bet atsakingoji institucija dėl įvairių priežasčių jo nepriima.

Pirma, didžioji dalis iš daugiau nei milijono eurų dydžio kompensacijų už 2019 metus dar neišmokėta. Antra, kovo pradžioje ūkininkai pateikė GAV apie 380 paraiškų dėl padarytos žalos, prašydami leidimo baidyti žąsis mirtinomis priemonėmis.

Šiuo metu GAV sutiko tokius leidimus suteikti 140 ūkių, o kitų prašymus atmetė. Na, o iš Latvijos ornitologijos draugijos GAV gavo skundą, kad visoje šalyje šie leidimai turėtų būti taikomi tik tūkstančiui ūkių.

Žala smarkiai padidėjo

„Šiemet, esant neeilinei situacijai, reikėtų galvoti apie tai, ar žmonėms užteks maisto, o ne apie atskiras gyvūnų rūšis, – aiškina J. Lazdinis. – Reikia nepamiršti, kad žąsys padaro tokią žalą, jog dažniausiai laukus tenka persėti. Jeigu nesiimsime priemonių dabar, sėklų gali pritrūkti ir laukai liks tušti. Grūdų atsargų iki kitų metų užtenka, bet, pavyzdžiui, pupų ir žirnių derliui paukščių žala kelia realią grėsmę.“

Paklaustas, kodėl būtent dabar situacija taip paaštrėjo, J. Lazdinis atsako: „Ypač ryškių problemų kyla pastaruosius trejus metus, kai gerokai padidėjo migruojančių paukščių daroma žala. Paukščių migracija dėl klimato kaitos sutampa su čia prieinama maisto baze. Anksčiau žiemos buvo šaltesnės ir ilgesnės, Lat­vijoje sniegas dar nebūdavo nutirpęs, kai paukščiai pradėdavo keliauti. Jie tada tiesiog praskrisdavo, bet dabar Latvija tapo jų maisto baze.“

Pasak J. Lazdinio, Estijoje jau nustatytos aiškios taisyklės, kad ūkininkai galėtų savo laukus apsaugoti nuo tokios žalos. „Aiškiai matyti, kad Estijos institucijos mąsto ilgalaike perspektyva“, – teigia J. Lazdinis.

Estijoje jau antrus metus ūkininkams išduodami leidimai apsaugoti savo laukus nuo žąsų daromos žalos. Ūkininkai teikia paraiškas Estijos gamtosaugos valdybai, kuri išduoda specialius leidimus.

Neskuba vadinti medžiokle

Šiemet Estijoje buvo nustatyta, kad žąsų kontrolė mirtinomis priemonėmis leidžiama nuo kovo 15 iki gegužės 15 d. Viename lauke leidžiama sumedžioti ne daugiau kaip 50 individų, ne daugiau kaip 2 individus vienu kartu ir ne daugiau kaip 10 žąsų per parą. Taip pat lauke gali būti vienas žmogus, paukščių negalima kviesti ir vilioti, nugaišusius sparnuočius būtina surinkti. Paskui institucijai turi būti pateikta informacija apie sumedžiotus paukščius.

Latvijos ir Estijos medžiotojų organizacijų atstovai žąsų baidymo neskuba vadinti medžiokle. Abiejų šalių organizacijų atstovai rėžia, kad tai yra būtent žąsų baidymas mirtinomis priemonėmis.

Estijos medžiotojų asociacijos vadovas Tõnis Kortsas aiškina, kad medžiotojai yra pasirengę padėti ūkininkams kovoti su žąsimis, bet patys niekaip nesistengė skatinti atsakingųjų institucijų priimti tokių sprendimų. „Tai ūkininkų reikalas, tad mes žąsų šaudymo tokiomis sąlygomis negalime vadinti medžiokle“, – sako estų medžiotojų atstovas.

Nors Europos Sąjungoje paukščių medžioklė pavasarį iš principo draudžiama, Paukščių direktyvos 9 straipsnis nustato, kada tai gali būti leidžiama. Viena išimties sąlyga – mirtinų priemonių leidimas, siekiant apsisaugoti nuo didelės žalos kultūriniams augalams, galvijams, miškams, žuvininkystei ir vandens telkiniams.

Sąlygos labai griežtos

Direktyvos reikalavimai yra aiškūs ir suprantami, bet paprastai valstybinės institucijos nenoriai leidžia bet kokį paukščių žudymą ne sezono metu dėl kelių priežasčių. Pirma, šalis narė turi reguliariai pranešti apie išimtis, o tai – papildomas darbas. Antra, šalys narės bijo bet kokių procedūrų iš Europos Komisijos, jeigu ši pamanytų, kad nesilaikoma Direktyvos reikalavimų. Pradėtos procedūros šaliai narei gali kainuoti labai brangiai.

Latvijoje ir Estijoje mirtinos priemonės irgi nėra leidžiamos taip laisvai kaip bet kokia medžioklė. Latvijoje, pavyzdžiui, draudžiama naudoti švininę amuniciją, negalima paukščių vilioti, galima šauti tik tada, kai jie nutūpę lauke. Be to, prieš vykdamas baidyti paukščių medžiotojas turi trumpąja žinute informuoti GAV, o paskui siųsti nuotraukas ir pranešti apie rezultatus. Nustatytos tik kelios žąsų rūšys, kurias galima kontroliuoti. Daugelis medžiotojų netgi atsisako padėti ūkininkams, nes mano, kad sąlygos labai griežtos ir yra didelė tikimybė gauti baudą ar įsivelti į nemalonumus. Vis dėlto Latvijoje ir Estijoje išduoti leidimai kontroliuoti žąsis rodo, kad žengtas žingsnis ne tik siekiant apsaugoti žemės ūkio pasėlius nuo žalos, bet ir įvesti lankstesnę žalos valdymo sistemą.

Latvijoje apskaičiuoti žąsų padaryti nuostoliai augalininkystei
2016 m. – 187 180,05 Eur
2017 m. – 157 593,44 Eur
2018 m. – 150 722,37 Eur
2019 m. – 1 290 895,59 Eur

2009 metų lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos

Jei nėra jokio kito priimtino sprendimo, valstybės narės gali nukrypti nuo 5–8 straipsnių nuostatų šiais atvejais:
a) – žmonių sveikatos ir saugos labui,
– oro saugos labui,
– siekiant apsaugoti nuo didelės žalos pasėlius, naminius gyvulius, miškus, žuvininkystę ir vandenį,
– dėl floros ir faunos apsaugos;
b) dėl mokymo ir mokslo tiriamųjų darbų, populiacijos atkūrimo, reintrodukcijos ir šiems tikslams būtino veisimo;
c) kad griežtai prižiūrint ir atrankiniu būdu būtų leista gaudyti, laikyti ar kitaip teisėtai naudoti nedidelį tam tikrų rūšių paukščių skaičių.
Taikant 1 dalyje nurodytas nukrypti leidžiančias nuostatas, būtina konkrečiai nurodyti:
a) rūšis, kurioms taikomos nukrypti leidžiančios nuostatos;
b) leistinas jų gaudymo ar žudymo priemones, įtaisus ar būdus;
c) rizikos sąlygas, laiko ir vietos aplinkybes, kuriomis tokios nukrypti leidžiančios nuostatos gali būti suteiktos;
d) instituciją, įgaliotą pareikšti, kad egzistuoja reikalaujamos sąlygos, ir nuspręsti, kokios priemonės, įtaisai ar būdai gali būti naudojami, kokiu mastu ir kas juos gali naudoti;
e) kontrolės, kuri bus vykdoma, būdus.
Valstybės narės kasmet Komisijai siunčia ataskaitą apie 1 ir 2 dalių taikymą.

Šaltinis: www.valstietis.lt, Kataryna Šterna, 2021-08-03