Žemės ūkio naujienos

Žemės ūkio naujienos: 2021-10-05

NMA parama, zemes ukio naujienos, pieno ukis

Žemės ūkio naujienos: 2021-10-05. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.

Darbas žemės ūkyje – didžiausias pomėgis

Čyčkų kaime (Vilkaviškio r.) žemę dirbančiam Vidui Pavelčikui ūkininkavimas jau seniai yra tapęs gyvenimo būdu. Prieš keletą metų kartu su juo žemę dirbti pradėjęs sūnus Saulius šiandien savo gyvenimo jau taip pat nelabai įsivaizduoja be ariamų laukų ar kuliamų javų.

Darbas lengvėja

Maždaug prieš 20 metų ūkininkavimo ėmęsis V.Pavelčikas iki pat dabar puikiai atsimena, su kokiais sunkumais tuomet tekdavo susidurti. Šio tūkstantmečio pradžioje pagrindinis vyro darbo įrankis buvo senas vikšrinis traktorius T-74, kurį „prisijaukinti“ sekėsi gana sunkiai. Jis neretai gesdavo, o kartą šlapioje dirvoje užklimpusį traktorių net teko palikti laukuose. Vėliau jį pakeitė naujesnio modelio vikšrinė žemės ūkio priemonė, o maždaug prieš 15 metų žemdirbys įsigijo „Belorus“ markės traktorių. Vyras juokėsi, kad tuomet šis pirkinys prilygo stebuklui.

V.Pavelčikas džiaugėsi, kad bėgant metams ūkininkavimas tampa vis lengvesnis. Tai, be abejo, susiję su modernėjančia technika. Pernai Pavelčikai įsigijo diskinį skutiką, o šiais metais į jų garažus atriedėjo naujutėlis grūdų kūlimo kombainas. Iki šiol jie per javapjūtę dirbdavo su dviem senais kombainais, kurie nuolat gesdavo.

„Būdavo apmaudu, kai sezono metu danguje šviečia saulė, kiti ūkininkai nuo ryto pluša laukuose, o mes esame priversti remontuoti techniką. Juk daug smagiau atsikelti, išgerti puodelį kavos ir nesukant galvos išvažiuoti į laukus. Šiemet jau galėjome sau tą leisti“, – šypsojosi S.Pavelčikas.

Jiedu su tėčiu nevengia investuoti į naujas žemės ūkio technologijas. Nors kainuoja nemažus pinigus, vyrų teigimu, jos ilgainiui tikrai atsiperka ir padeda sutaupyti. Jau seniai ūkininkai naudoja modernią trąšų barstyklę, kuri trąšas po dirvą paskleidžia itin tiksliai, o pernai įsigijo ir automatinę traktoriaus vairavimo sistemą.

„Ši sistema – nuostabus išradimas. Tereikia kompiuterio ekrane nustatyti tam tikras koordinates ir traktorius pats dirba žemę. Belieka tik lauko gale jį apsukti. Tai padeda sutaupyti ir laiko, ir kuro sąnaudų“, – sakė Saulius. Jis juokavo, kad perėjęs prie modernesnės technikos vėl dirbti su sena nebenorėtų.

Neįprastas sezonas

Pastaraisiais metais Pavelčikams, kaip ir kitiems žemdirbiams, netrūko iššūkių. Vienais metais jų pasėliams kenkė šalnos, kitais – liūtys, trečiais – sausros. Nepaisant visko, keleri pastarieji metai Čyčkų kaimo ūkininkams buvo gana sėkmingi, o praėję metai apskritai buvo rekordiniai. Tuomet iš hektaro žemdirbiai prikūlė vidutiniškai 4,8–5 tonas rapsų bei 8,5–9 tonas kviečių. Pasitaikė laukų, kuriuose iš hektaro biro ir po 10 tonų kviečių. Tokie rezultatai buvo pasiekti nepaisant to, kad praėjusią vasarą maždaug pusę javų plotų išguldė liūtys. Jei ne šios gamtos „išdaigos“, derlius greičiausiai būtų dar geresnis.

Prie gero praėjusio sezono derliaus neabejotinai prisidėjo ir pakeistas pasėlių tręšimo būdas. Ūkininkai atsisakė įprastų amonio sulfatų bei salietros mišinių, o pavasarį ir rudenį laukus tręšė kompleksinėmis trąšomis.

Šis sezonas taip pat buvo neblogas, tačiau netradicinis. Iš hektaro Pavelčikų laukuose byrėjo vidutiniškai po 7 tonas kviečių, po 3,5–4 tonas rapsų ir po 8 tonas miežių. Daugelis kitų Suvalkijos žemdirbių šiemet negalėjo pasigirti net ir tokiu derliumi. Patys Čyčkų kaimo gyventojai taip pat teigė tikėjęsi bent dviem tonomis gausesnių aruodų.

„Per šią javapjūtę labiausiai nuvylė plotai, kurie pernai buvo pasėti anksčiausiai. Javus užpuolė ligos, dėl to derlius buvo prastesnis nei tikėtasi. Būtent dėl to šiemet sėją pradėjome šiek tiek vėliau nei įprastai. Tuo tarpu vėlyvoms veislėms šiais metais labai pakenkė didžiuliai karščiai. Dėl jų javai sunoko anksčiau laiko. Grūdai buvo smulkesni nei turėtų būti. Visi derliaus parametrai atitiko aukščiausios klasės standartus, tačiau bendrą kokybę blogino pernelyg mažas saiko svoris“, – sakė V.Pavelčikas.

Jis taip pat pripažino, kad šiemet šiek tiek buvo pražiopsota javapjūtės pradžia.

„Į laukus stebėti pasėlių vykome kasdien, tačiau kiek per vėlai apsižiūrėjome, jog grūdų drėgmė jau siekia tik 13 proc., kai bazinė yra 14 proc. Teko netikėtai užkurti kombainą. Nukūlus pusę kviečių plotų reikėjo keltis į rapsų laukus, o po to vėl grįžti prie kviečių“, – pasakojo V.Pavelčikas.

Pralošė su sutartimis

Daugumai šalies ūkininkų mažesnį nei tikėtasi derlių kompensavo seniai neregėtos aukštos grūdų supirkimo kainos. Pavelčikus jos taip pat džiugino, tačiau daugiau nei pusę prikulto derliaus vyrai buvo priversti išvežti už mažesnę nei tuo metu rinkos kainą. Maždaug 60 proc. savo derliaus jie buvo įsipareigoję parduoti pagal iš anksto sudarytas sutartis.

„Tuo metu, kai siūlė prisiimti įsipareigojimus, atrodė, jog kainos mus tenkins ir per javapjūtę. Niekas negalėjo numanyti, kad jos šoktels dar aukščiau. Nieko nepadarysi, kad taip nutiko. Šiemet dėl to pralošėme, bet gal laimėsime kitais metais? Aišku, dabar į galimus įsipareigojimus žiūrėsime jau šiek tiek atsargiau“, – svarstė V.Pavelčikas.

Norinčiųjų netrūksta

Šiandien Pavelčikai valdo per 260 ha žemės plotą. Kai tik pradėjo ūkininkauti, jis buvo beveik devynis kartus mažesnis ir siekė vos 30 ha. Įprastai savo valdose ūkininkai augina žieminius rapsus, kviečius bei miežius, šiek tiek plotų pasilieka vasariniams javams. Šalyje vis mažėjant miežių augintojų, Pavelčikai nežada atsisakyti šios kultūros.

„Žieminiai miežiai subręsta gana anksti. Smagu anksčiau išvažiuoti į laukus, išbandyti techniką prieš didžiąją javapjūtę. Be to, miežiai – geras priešsėlis rapsams. Tos dirvos, kuriose sėjame šiuos javus, yra jiems labai tinkamos. Miežius auginame dar tik keletą metų, tačiau esame labai patenkinti jų derliumi“, – teigė V.Pavelčikas.

Vyras pasakojo, jog dirbamas žemes plėtė palaipsniui. Jo ir sūnaus valdose yra ir tokių plotų, kurie „sulipdyti“ iš daugybės smulkių, vos kelių ar keliolikos arų sklypų. Daugiausiai, anot V.Pavelčiko, valdos išsiplėtė tais laikais, kai žmonės masiškai ėmė atsisakinėti vadinamųjų trihektarių. Dabar ūkininkai plotų jau beveik nedidina, nes parduodamos žemės aplink Čyčkus nelikę. O jei kas ir ryžtasi atsisakyti savo nuosavybės, pretendentų į ją netrūksta.

Darbui trukdo… žvejyba

Tiek Vidas, tiek Saulius prisipažino savo gyvenimo neįsivaizduojantys be ūkininkavimo. O darbo žemės ūkyje jie randa ištisus metus. Net ir žiemą krapštytis prie technikos jie gali kone iki paryčių ir tai jų nė kiek nevargina.

„Neneigsiu, būna sunkių akimirkų. Anksčiau teko ir gyvulius auginti, ir ne vienerius metus turguje pardavinėti skerdieną. Dabar jau šiek tiek lengviau. Bet iššūkių vis tiek netrūksta. Mes javus galime laiku pasėti, nupurkšti, patręšti, bet palaistyti laukų patys niekaip nesugebame. Kovoje su gamta esame bejėgiai“, – apgailestavo V.Pavelčikas.

Nepaisant visko, jis niekada nesigailėjo dėl savo pasirinkimo dirbti žemės ūkyje. Ūkininkas džiaugėsi, kad prie jo prisijungė ir sūnus Saulius. Vyrai neslėpė, jog kartais prieš priimant kokį nors sprendimą tenka ir pasiginčyti, tačiau galiausiai vis tiek pavyksta rasti kompromisą.

Vidą ir Saulių sieja ne tik didžiulė meilė žemės ūkiui. Abu jie mėgsta žvejybą bei grybavimą. Pašnekovai juokėsi, jog kartais žvejyba juos taip įtraukia, kad dėl to kenčia ūkio darbai. Dažniausiai ūkininkai žvejoja prie namų esančioje kūdroje, tačiau neretai su meškerėmis išsiruošia ir prie toliau tyvuliuojančių vandens telkinių.

Ūkininkams taip pat nesvetimas sportas. Saulius – nuolatinis Vilkaviškio rajone vykstančių krepšinio bei tinklinio varžybų dalyvis, jis turi sukaupęs gausią apdovanojimų kolekciją. Vidui aktyvus poilsis taip pat prie širdies. Jis mėgsta keliauti, pažinti naujas vietas. Abu vyrai neseniai atrado dar vieną bendrą aistrą – laisvalaikiu jie gana dažnai tarpusavyje varžosi prie smiginio lentos.

Šaltinis: valstietis.lt, Valentinas Jakimavičius, 2021-10-05

Gamtininkas Paltanavičius sako, jei nenorime prarasti savo šalies, laikas javų laukuose kasti upelius

Ūkininkai atviri – jei ir toliau tokiais tempais žemėje ūkininkausime ir auginsime vien javus, po kelių metų dirvožemis nunyks. Gamtininkai taip pat jau kalba, kad padėtis kritiška ir laikas imtis darbo – atkūrinėti „numelioruotus“ upelius.

„Augalininkystė šiandien mūsų žemės ūkyje stabiliausias ir pelningiausias verslas, tačiau vien ja užsiimti negalime. Jei ir toliau kaip dabar norėsime tik kuo daugiau auginti bei parduoti, mūsų žemė nusialins. Jei niekas nekis per 15-20 metų dirva paprasčiausiai taps netinkama ūkininkauti“, – aiškina Kamal Zulfijev, pats su šeima dirbantis apie tūkstantį hektarų.

Mes tiesiog imame vis didesnį derlių, o mėšlo, kuris atstatytų dirvą, neturime, nes nuolat mažėja gyvulių. Jis skeptiškai žiūri ir į Žaliojo kurso reikalavimus ir sako, kad visi iššūkiai perkelti ant ūkininko pečių. Žmogus jo laikytis turės savo sąskaita. Išlaidos didės apie 30 proc. Tačiau gamtininkas Selemonas Paltanavičius mato ir kitą bėdą – mes dirvoje nesulaikome vandens. Jis siūlo ir drastišką būdą gelbėtis – keisti landšaftų.

„Mes dirvoje nesulaikome drėgmės. Netgi dabar, po lietaus, giliau viskas sausa. Ten dykuma. Visi suprantame, kad vasaros ar rudens lietus vargu ar atstatys sausros žalą“, – aiškina Selemonas Paltanavičius ir sako, kad drėgmė dirvoje galėjo išlikti kol buvo natūralūs vingiuoti upeliukai, kuriais vanduo keletą kilometrų teka savaitėmis. Pasak gamtininko, natūralius upelius pavertėme tiesiais melioracijos grioviais, iš kurių vanduo išteka per keletą dienų. Gamtininkas Paltanavičius sako, jei nenorime prarasti savo šalies, laikas javų laukuose kasti upelius.

„Sunaikinome visą gamtos sukurtą drėgmės palaikymo mechanizmo. Mes vis skundžiamės, kaip čia sovietai sunaikino mūsų gamtą. Mano akyse, kai buvau vaikas, Suvalkijoje visus upelius pavertė melioracijos grioviais, Dabar jau trisdešimt metų niekam neatsiskaitome ir imame iš ES pinigus, kad tuos pačius griovius galėtume gilinti. Grąžinkime upeliukus“, – sako S. Paltanavičius. Jis sako, kad užtenka pažiūrėti į Merkį Paluknio pievose, kur iš upės paliktas griovys. Nors prieš tai Merkys vingiavo per šias pievas, tačiau žmonės upę tiesiog ištiesino.

„Mūsų tėvai, seneliai padarė nusikaltimą. Braižykime upės vingius. Europoje tai jau daroma, nors tai nepigu. Imamos nuotraukos, kasamos vagos, verčiami akmenys, kad graužtųsi pats vanduo. Iš esmės upelis sukuriamas. Taip grįžtama prie drėgmės saugojimo“, – siūlo S. Paltanavičius ir sako, kad mūsų kraštuose drėgmės trūkumas viena iš svarbiausių problemų. Kitas dalykas, Europoje, skirtingai nei pas mus, nėra tokių milžiniškų laukų. Ten kas 200-300 metrų pasodintos medžių juostos. Jose sniegas išguli vos ne iki gegužės ir tirpsta lėtai. Atviroje vietoje pavasarį viskas išgaruoja.

„Laukai po kelis šimtų hektarų uždžius. Lietuvoje tokio dydžio monoaugalų plotų niekada nebuvo. Važiavau per Šveicariją, Vokietiją, kur aktyviai ūkininkaujama kelis šimtus metų. Nemačiau didesnių laukų nei 4-5 ha. Niekas neaugina vienos kultūros 100 ha“,– apie kitokį ūkininkavimo būdą pasakoja gamtininkas. Be džiūvimo milžiniškuose laukuose kyla ir kita bėda – pustymai. Kasmet nupučiami keli centimetrai paviršinio sluoksnio. Visi grioviai pilni derlingo dirvožemio. „Natūralus derlingumas mažėja, nes nuolat purškiant javus ir tręšiant sunaikinamas paviršiniame dirvožemio sluoksnyje esantys bestuburiai. O būtent jie ir kuria derlingą dirvožemį. Kai jų nelieka, pilama daugiau trąšų.

Tokiu keliu seniai buvo nuėję danai. Ten žemė buvo likusi savotišku substratu, reikalingu tik tam, kad augalas neparvirstų. Visa kita, ko reikia augimui ir derliui, duodavo ūkininkas. Tai akloji vystymosi šaka – kas toliau“, – dėsto S. Paltanavičius ir sako, kad tokios dirvos turi 3-4 metus dirvonuoti, kad bent šiek tiek atsigautų. Tačiau niekas taip nesielgia, nes prarastų pelną. Gamtininkas prisimena, kad viena jo pažįstama javuose Vidurio Lietuvoje ieškojo rugiagėlių – reikėjo puokštėms. Šių gėlių rasti nepavyko. Buvo išnaikintos chemikalais kaip piktžolės.

Gamtininkas piktinasi reikalavimu šienauti natūralias pievas. Jas reikėtų palikti gyvūnams. „Mulčiavimas vienas blogiausių variantų. Jei tau nereikia žolės, jos ir nepjauk, arba pjauk nuo rugsėjo vidurio. Iki to laiko visi tos pievos, kurios tau nereikia, išbarstė sėklas, vabzdžiai, kurie ten gyveno, išsivystė, lėliukės paslėptos žemėje. Tačiau negalima mulčiuoti ir vietoje paskleisti. Biomasės daug ir prasideda puvimas. Kartais eidamas tokia pieva po metų randi išplikusias vietas, kur būna išpuvę“, – dėlioja S. Paltanavičius ir siūlo jei jau pjaunama žolė, kurios niekam nereikia, sunaudoti biokurui.

Šaltinis: delfi.lt, 2021-10-01

Neatsakingas beicų naudojimas – rizika sveikatai

Šiais metais Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) sustiprino rinkai tiekiamų maistinių ir pašarinių grūdų kontrolę. Ypač didelis dėmesys yra skiriamas grūdų užterštumui beicuotomis sėklomis, nes svarbu, kad jos nesusimaišytų su maistui ar pašarams naudojamais grūdais.

„Šiais metais vykdomos kontrolės metu nustatytos jau 4 grūdų siuntos galimai užterštos beicuotomis sėklomis. Visų 4 siuntų tiekimas rinkai buvo laikinai sustabdytas, paimti įtarimo mėginiai pesticidų ir beicų veikliųjų medžiagų liekanų tyrimui. Taip pat buvo patikrinti grūdų kilmės ūkiai ir siuntas gabenusios transporto įmonės, informacija apie galimus augalų apsaugos priemonių naudojimo pažeidimus perduota Valstybinei augalininkystės tarnybai. Atlikus laboratorinius tyrimus, pesticidų ir beicų veikliųjų medžiagų liekanų nenustatyta, todėl siuntas leista realizuoti“, – informuoja VMVT Veterinarinių vaistų ir pašarų skyriaus vedėja Snieguolė Trumpickaitė Dzekčiorienė.

Pasak vadovės, nors pesticidų likučiai neviršijo leistinų normų, tačiau atliekant ūkio subjektų patikrinimus buvo nustatyta kitokių pažeidimų: pašarų gabenimo veiklos vykdymas neturint tokiai veiklai reikalingo leidimo (registracijos), transporto veikla užsiimantis subjektas neužtikrino gabenamų siuntų atsekamumo, neregistravo transporto priemonių valymo, neužtikrino kryžminės taršos valdymo grūdų gabenimo metu. Atliekant patikrinimus grūdų kilmės ūkiuose neatitikimų nenustatyta.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba primena, kad vienas iš svarbiausiu grūdų augintojų uždavinių – tiekti saugius ir kokybiškus produktus vartotojams. Beicavimas arba dar kitaip sėklų dezinfekavimas prieš sėją ankstyvuose augimo tarpsniuose apsaugo augalų sėklas nuo grybinių ligų, tačiau labai svarbu beicuotas sėklas laikyti atskirai nuo grūdų, kurie bus naudojami žmonių maistui ar pašarams.

„Siekdama apsaugoti vartotojų ir gyvūnų sveikatą, VMVT ir toliau vykdys griežtą grūdų kontrolę, o nustačiusi neatitikimus, taikys rinkos ribojimo priemones ir administracines sankcijas“, – tikina S. Trumpickaitė Dzekčiorienė.

VMVT atkreipia dėmesį, kad beicuotos sėklos yra pavojingos žmonių ir gyvūnų sveikatai, todėl net mažiausi jų kiekiai negali patekti į maistui ir pašarams skirtus grūdus. Grūdus auginantys ūkiai, grūdų tiekėjai, gabentojai ir supirkėjai privalo imtis visų reikalingų priemonių tokiai kryžminei taršai išvengti. Pagal Reglamento (EB) 767/2009 dėl pašarų tiekimo rinkai ir naudojimo III priedą beicais apdorotų sėklų buvimas pašaruose yra draudžiamas.

Nesilaikant instrukcijų ir netyčia įkvėpus, prarijus ar patekus per odą tam tikram kiekiui tokių augalų apsaugos produktų, jie gali sukelti galvos skausmą, pykinimą, vėmimą, sąmonės, judesių koordinacijos ar net kvėpavimo sistemos sutrikimų. Todėl visuose beicavimo etapuose būtina naudoti apsaugos priemones.

Šaltinis: vmvt.lt, 2021-10-01

Kaimo gyventojams už nuotekų netvarkymą grasinama iki 1170 eurų baudomis

Kaimuose, vienkiemiuose ir kitose vietovėse, kur dar nėra vandentiekio ir centralizuotos nuotekų sistemos, vis dar nemažai gyventojų nuotekas tvarko nesilaikydami reikalavimų. Aplinkos apsaugos departamentas įspėja, kad taip teršdami aplinką žmonės kenkia ir sau patiems. Be to, už netinkamai tvarkomas nuotekas skiriamos baudos.

Aplinkosaugininkai nuolat vykdo reidus tikrindami, kaip gyventojai, neprisijungę prie vandenvalos sistemų, tvarko nuotekas. Vykdant būtent individualaus nuotekų tvarkymo kontrolę, per metus atliekama apie 370 patikrinimų.

„Tai svarbi mūsų darbo dalis, nes nuotekos, tvarkomos nesilaikant nuotekų tvarkymo reikalavimų, labai teršia aplinką. Jos ne tik užteršia gruntinius vandenis, bet ir grįžta į tų žmonių ar jų kaimynų šulinius“, – pabrėžia Biržų aplinkos apsaugos inspekcijos viršininkė Elona Pipiraitė.

Pasak jos, dar didesnė žala daroma, kai nevalytos nuotekos patenka į vandens telkinius. Tokiais atvejais jos, be to, kad patenka į gruntinius vandenis, teršia ir upelius, upes, ežerus ir nuodija vandens gyvūnus ir žuvis, kurias žmonės paskui patys žvejoja.

„Dar viena problema ta, kad dabar su nuotekomis į dirvožemį patenka ir daug buityje naudojamų cheminių medžiagų. Skalbikliuose yra ir fosforo, ir riebalus tirpdančių medžiagų, dezinfekantuose ir balikliuose – agresyvių chloro junginių, dar stipriau neigiamai veikiančių aplinką ir žmogų“, – vardija E. Pipiraitė.

Už netinkamai tvarkomas nuotekas skiriama administracinė bauda iki 1170 eurų, taip pat tenka atlyginti aplinkai padarytą žalą.

Aplinkos apsaugos departamentas primena, baudos už aplinkos teršimą nuotekomis nustatytos Administracinių nusižengimų kodekso 246 straipsnyje. Per visus 2020 m. aplinkosaugininkai nustatė 541 asmenį, aplinką teršusį nuotekomis. O nuo 2021 m. iki dabartinio laikotarpio nustatyti 425 tokie pažeidimai.

Šaltinis: valstietis.lt, 2021-10-04

Mažos ūkininkų krautuvėlės – žingsnis į ateitį

Galvodami apie ūkių perspektyvą Suvalkijos krašto ūkininkai vis dažniau kuria krautuvėles, kuriose prekiauja savo ūkių produkcija. Nors investicijos į krautuvėlių įsirengimą atsiperka lėtai, ūkininkai džiaugiasi, kad žmonėms sveiki, natūralūs produktai įtinka ir pirkėjų jose – vis daugiau. 

Įsibėgėja „Savas ūkis“

Prieš septynis mėnesius Marijampolėje Žemaičių šeimos ūkis atidarė krautuvėlę „Savas ūkis“, kurioje tvarkosi ūkininkų vyriausioji dukra Toma Juškauskė, su vyru Audriumi puoselėjantys uogų ūkį. Tėvų Žemaičių ir vaikų Juškauskų ūkiai čia siūlo naminę duoną bei pyragus, šviežiai spaustas sultis, kitus savo ūkio produktus. Krautuvėlė vietą po saule bando išsikovoti Mokolų mikrorajone tarp daugiabučių namų, atnaujintame nedideliame mediniame namelyje.

Jos įkūrėja T.Juškauskė VL sakė, kad jie nebuvo iš anksto numatę laiko, kada šeimos ūkiui bus reikalinga krautuvėlė. Anot jos, ne jie krautuvėlę rinkosi, o krautuvėlė juos. „Labai netikėtai radome skelbimą, kad parduoda šį kioskelį–parduotuvėlę. Pradžioje net neplanavome, kad ten galėtų būti mūsų ūkio krautuvėlė. Tačiau mudu su vyru esame ūkininkai ir mano tėvai, Vilija ir Algirdas Žemaičiai, – ūkininkai, visi ūkininkų turgeliuose prekiaujame savo produkcija, todėl nusipirkus patalpą daugiau jokių kitų klausimų, ką ten reikėtų veikti, kaip ir nebeliko“, – pasakojo krautuvėlės savininkė Toma.

Jauna ūkininkė neneigė, kad jų planus labai sujaukė COVID–19 pandemija. Kai tik nusipirko krautuvėlę, atėjo pirmoji karantino banga. Dėl to tik po metų krautuvėlę įsirengė ir pradėjo joje prekiauti. Tuo metu visus slėgė didelė nežinomybė, tiek prekiaujančius parduotuvėse, tiek turgeliuose. Bet, kaip teigė „Savas ūkis“ naujakurė, tomis sudėtingomis sąlygomis jų krautuvėlė sulaukė visai neblogo pasisekimo.

„Net pati nesitikėjau, nes krautuvėlė ne miesto centre. Kurį laiką galvojau, kaip čia reikės didinti savo žinomumą. Kaip užmegzti ryšį su žmonėmis, juos informuoti, palaikyti kontaktą, bet viskas pavyko puikiai. Be savo šeimos ūkių produkcijos, tiesiog dėl įvairovės prekiaujame ir trupučiu kitų ūkininkų produktų. Paįvairinome asortimentą iš tikrai patikimų ūkininkų ir gamintojų. Esame patenkinti jų produktų kokybe, patys paragaujame, todėl pasidėjome ir į savo lentynas. Mėsos gaminiai yra iš Gižų (Vilkaviškio r.) UAB „Provincijos mėsa“. Jau visa Marijampolė juos pripažino, tad nusprendėme, kad prie naminės duonos reikia ir lašinių, – aiškino T.Juškauskė. – Iš Abukauskų ūkio imame raugintas daržoves, nes mes patys tokio plataus raugintų daržovių asortimento neturime, medų tiekia patikimas garbaus amžiaus bitininkas.“

Atsiperkamumas – dar ateityje

Jauna ūkininkė neneigė, kad ši krautuvėlė buvo tikrai nemaža investicija. Teko nusipirkti ne tik namelį, bet ir pasirūpinti komunikacijomis, prisitaikyti prekybos verslui. „Mums reikėjo ir vandenį įsivesti, nes jo nebuvo, po to – padidinti elektros galią, nes jos neužteko visiems galingiems šaldytuvams ir šaldikliams. Buvo ką veikti – reikėjo paruošti nemažai dokumentų, gauti leidimus. Buvo nemenka investicija, kuri gal per porą metų ir atsipirks“, – skaičiavo išlaidas ir apyvartą krautuvėlės savininkė.

Vis tik Toma mano, kad buvo verta žengti tokį žingsnį. Jiedu su vyru Audriumi pasekė jos tėvų V. ir A. Žemaičių pėdomis – tapo ūkininkais, augina šilauoges, avietes, aronijas, sausmedžius, svarainius. Ką užaugina, ir Juškauskai, ir Žemaičiai dabar deda ant bendro prekystalio. „Mano vyrą „užkrėtė“ pavyzdys, nes jis buvo IT specialistas ir grįžo prie žemės. Dabar visi šeimyniškai tuo ir verčiamės. Mano vyro ir tėvų ūkiai yra nechemizuoti, kokybė yra prioritetas“, – pasakojo T.Juškauskė.

Ji džiaugėsi, kad nuo vasario mėnesio, kai startavo ūkio krautuvėlė, jų produkcijos žmonės gali rasti ir joje, ir tradicinėje vietoje – Marijampolės ūkininkų turgelyje, parduotuvėje ant ratų. Jauna moteris neslėpė, kad kol kas krautuvėlė tik pradeda savo kelią, o prekyba turguose yra gerai įsivažiavusi ir duoda grąžą, teikia pagrindines pajamas, nes ir pagrindinė jų prekybos vieta yra turgūs, o ten žmonių tikrai dar nesumažėjo.

„Krautuvėlėje nėra tokio didelio žmonių srauto kaip turguje, todėl galime skirti didesnį dėmesį kiekvienam pirkėjui, papasakoti apie žaliavų bei produktų kokybę, taip pat išklausyti pasiūlymus, pastabas ar pageidavimus“, – VL pasakojo Toma.

Ji sakė, kad šią vasarą, kai žmonės iš Marijampolės buvo išsivažinėję ir Mokolų mikrorajone buvo jaučiamas atostogų pikas, jie patys irgi uždarė krautuvėlę. Bet ją vėl atidarius, sugrįžo ir pirkėjai. Krautuvėlės šeimininkė tikisi, kad jų dar pagausės. „Mūsų krautuvėlė dirba neįprastu grafiku, derinamės prie turgaus ritmo. Esame išgirdę ir pastabų, kodėl nedirbame viduryje savaitės, tačiau antradieniais ir trečiadieniais ruošiame produktus, minkome tešlą ir raugiame duoną, kad likusias dienas viskas būtų šviežia, kvapnu ir, žinoma, skanu“, – sakė marijampolietė.

Ne viską, ką iškepa, pavyksta parduoti, tad neparduotos produkcijos likutį padovanoja. Krautuvėlės „Savas ūkis“ pyragų, duonos, bandelių tenka ir Maltos ordino Marijampolėje lankomiems seneliams, ir nepasiturinčioms šeimoms. Anot krautuvėlės įkūrėjos, tuo pačiu dar padaro ir gerą darbą.

Priaugo savaime

Vasarą į nuosavą krautuvėlę Marijampolės centre, J.Basanavičiaus aikštėje, susikraustė Smilgių šeimos ūkio produkcija – kelių rūšių šviežiai spausti aliejai, sėklų ir uogų batonėliai, šešių skonių brandintų sėklų duonelė, gaminama kanapinė užtepėlė, fermentuotas gėrimas „Kombučia“ ir kitos gėrybės. „Mūsų krautuvėlė tarsi mugė, kiekvieną dieną jūsų mieste“, – sako Smilgiai.

Pasak Smilgių šeimos ūkio vyriausiosios vadybininkės Raimondos Knoknerienės, lankytojų srautas neseniai atidarytoje krautuvėlėje yra, bet jis dar priklauso ir nuo oro sąlygų – dažniausiai žmonės vaikštinėja po miestą, kai yra geras oras. Tada ir į krautuvėlę jų užsuka. Yra ir nuolatinių lankytojų, kurie įprato atbėgti prieš darbo pradžią ar pietų pertraukėlių metu. Be to, užsuka ieškantys išskirtinių skanių dovanėlių. Smilgių ūkio krautuvėlėje šiek tiek pasijautė pagyvėjimas, kai į didžiuosius Marijampolės prekybos centrus tapo galima užeiti tik su galimybių pasu, o į mažą krautuvėlę gali užeiti visi.

„Labai didelio klientų srauto skirtumo dėl draudimų nesijaučia, bet kai kurie užsukantys žmonės pasiguodžia, kad jų prekybos centrai nepriima, užtai jie rado kur nusipirkti natūralesnių produktų.

Mūsų krautuvėlė atidaryta vos prieš kelis mėnesius, tai kol kas stengiamės supažindinti klientus, ką, atėję pas mus, gali rasti“, – sakė ūkio atstovė.

R.Knoknerienė minėjo, kad įkuriant krautuvėlę buvo ieškoma natūralaus medžio baldų. Tam buvo reikalingos nemažos ir laiko, ir piniginės investicijos, nes viskas įrengta naujai, moderniai, tačiau ūkis tam ruošėsi iš anksto. Ji pasakojo, kad Smilgių ūkis gyvuoja daugiau nei 11 metų. Pradžioje jie patys augino visas lietuviškas aliejines kultūras: linus, judras, garstyčias, kmynus, pluoštines kanapes. Ūkis jų auginimą buvo labai plačiai išplėtojęs. Patys savininkai 10 metų dirbo be samdomų darbuotojų, patys augino, patys gamino ir patys ūkininkų turgeliuose prekiavo ūkio produktais.

„Jau užaugome iki to, kad galime sau leisti dabar tik gaminti ir prekiauti. Prieš dvejus metus atidarėme gamybos cechą, dabar esame pasirinkę tik gamybos kryptį. Tai nebuvo padaryta ekspromtu, bet labai apgalvotai. Idėja „užauginta“, išbandyta“, – ilgo proceso rezultatą aiškino vyriausioji vadybininkė.

Degustacijos laikotarpis

Jie pastebi, jog krautuvėlė pasitarnauja vyresnio amžiaus žmonėms, kurie nesinaudoja socialiniuose tinkluose skelbiama informacija, neužsisako ūkininkų prekių per elektroninę prekybą. Solidesni pirkėjai dar vis nori prekę pačiupinėti, pamatyti savo akimis, paragauti, o tada ir pasitarnauja gyva prekyba krautuvėlėje, kurioje gali iš pardavėjos ar ūkio šeimininko lūpų išgirsti, kaip produktai pagaminami, koks jų kelias nuo lauko iki vartotojo stalo. Krautuvėlės prireikė ir tam, kad žmogus gautų produktą tiesiai iš gamintojo.

„Kiekvieną dieną lentynos papildomos šviežiais produktais. Į ūkio cechą paskambina pardavėja ir pasako: šiandien baigiasi tas ir tas. Kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę vis gaminame ir gaminame. Gamybos grandinė nenutrūksta. Nėra taip, kad mes prisigaminame mėnesiui ar dviem ir produktas stovi sandėlyje. Ne, produkcija visada šviežia“, – aiškino ūkio darbuotoja.

Anot jos, sėmenų aliejų spaudžia du kartus per savaitę – pirmadieniais ir ketvirtadieniais, nes sėmenų aliejaus galiojimo laikas – vienas mėnuo. Sėmenų aliejaus klientas ypatingai nori šviežio, kad jis nebūtų stovėjęs, nebūtų gavęs šviesos, saulės spindulių, todėl ir spaudžiame dažnai. Pluoštinių kanapių sėklų aliejų spaudžia kartą per savaitę. Jo ir galiojimas yra šiek tiek ilgesnis – 4 mėnesiai.

Smilgių ūkio vyriausioji vadybininkė pridūrė, kad viskas, ką krautuvėlė siūlo, yra tik iš Mindaugo Smilgio ūkio gamybos cecho, o jis yra Miknonių kaime (Gudelių sen., Marijampolės sav.). R.Knoknerienės teigimu, ne visada gamta leidžia užauginti kokybiškas sėklas, tad kai ūkis perėjo į platesnę gamybą, išsiplėtė į skonius, nuo tada bendradarbiauja su kitais ūkininkais, pas juos ir išsirenka tinkamas, kokybiškas sėklas, kad ir skonis nepakistų, ir savybės būtų geros. Šį rudenį jau atlieka naujojo derliaus tyrimus, testuoja ir vertina, ar turės pakankamus kiekius sėklų aliejui spausti, ar žaliava kokybiška. Pradžioje iš ūkininkų ima tik po kelis kilogramus žaliavos pasibandymui.

R.Knoknerienė sakė, kad, be aliejų, ūkis dar turi liofilizuotų gaminių liniją. Iš įvairių uogų ir brandintų sėklų gamina batonėlius. Juos galima įdėti vaikams į priešpiečių dėžutes. Sveikas pusryčių užkandis be pridėtinio cukraus. Kanapinė užtepėlė – dar vienas Smilgių ūkio produktas. Ją siūlo pusryčiams užsitepti ant duonos, bet sako, kad skanu užtepus ir ant sūri. Kanapinė užtepėlė dera ir su daržovėmis, bulvėmis. Krautuvėlės lentynose neužsiguli ir brandintų sėklų duonelės, kurios atstoja trapučius, nes jas galima valgyti vietoj duonos.

„Man pačiai ir prie salotų labai skani ši duonelė, ir su sriuba. Kai šeši skoniai – nuo švelnaus iki aštresnio, ir dar saldus – su obuoliais ir razinomis, kiekvienas gali rasti, kas skanu jam. Sėklos yra daiginamos, kai įgauna gyvybės, pradeda dygti, maišomos su pasirinktomis daržovėmis – burokėliais, krapais, saldžiosiomis ir aitriosiomis paprikomis, svogūnais, morkomis, česnakais ir išdžiovinamos. Kanapinė užtepėlę galima tepti ant brandintų sėklų duonelių ir išeina tobuliausias sumuštinis“, – pristatė produktus ūkio atstovė.

Pasak jos, „Kombučia“ yra fermentuotas gėrimas, o gamybos paslaptis paprasta – natūralias obuolių sultis fermentuoja su žaliosios arbatos grybu. „Lyg būtų natūralus limonadas, bet gal labiau gira“, – aiškino R.Knoknerienė.

Šaltinis: valstietis.lt, Rima Kazakevičienė, 2021-10-05

Ankstesnės žemės ūkio naujienos