Žemės ūkio naujienos

Žemės ūkio naujienos: 2021-12-20

NMA parama, zemes ukio naujienos, pieno ukis
Photo by freestocks on Unsplash

Žemės ūkio naujienos: 2021-12-20. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.

Kiek šiandien reikia laikyti karvių, kad šeima kaime iš to išgyventų

Alytaus rajone dirbantys žemės ūkio specialistai, veterinarijos gydytojai pastaruoju metu stebi tendenciją, kaip kaimuose žmonės vis dažniau parduoda po kelias savo ūkiuose laikytas karves. Daugeliu atvejų jų atsisako garbaus amžiaus gyventojai, nes patys jau nepajėgūs karvių prižiūrėti, o vaikai tuo užsiimti nenori. Tačiau stebima ir tai, kad rajone šiek tiek auga stambesni ūkiai.

Kiek šiandien reikia laikyti šių gyvulių, kad šeima kaime iš to išgyventų? Kaip vertinamos dabartinės pieno supirkimo kainos?

Ypač neapsimoka laikyti po vieną, dvi karves

Valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, šių metų lapkričio pradžioje Alytaus rajone buvo 5 tūkst. 576 melžiamos karvės, o sausio pradžioje – 5 tūkst. 832. Jų per šį laikotarpį sumažėjo pustrečio šimto. Nuo 1 tūkst. 173 karvių ūkių sumažėjo iki 1 tūkst. 55. Daugiausia Alytaus rajone auginamos juodmargių veislės karvės, kurių dabar iš 5 tūkst. 576 yra per 4 tūkst. Per minėtą laikotarpį rajone labiausiai nyko ūkiai, kuriuose laikoma po vieną, dvi karves.

Pavyzdžiui, sausio pradžioje po tiek karvių augino 782 ūkiai rajone ir juose buvo 1005 šie gyvuliai, lapkričio pradžioje po vieną dvi, karves turėjo 679 ūkiai, o juose buvo laikomos 863 karvės. Sumažėjo ir laikančiųjų po tris, penkias karves. Sausio pradžioje Alytaus rajone buvo 210 tokių ūkių su 774 melžiamomis karvėmis, o lapkričio pradžioje – 198 ūkiai su 724 šiais gyvuliais. Karvių mažėjimas fiksuotas ir tarp laikančiųjų nuo 11 iki 20 karvių. Sausio pradžioje tokių ūkių rajone būta 62 su 867 šiais gyvuliais, lapkričio pradžioje šie skaičiai atitinkamai – 53 ir 745. Po kelias dešimtis karvių daugėja rajono ūkiuose, kuriuose laikoma nuo 6 iki 10, nuo 21 iki 30 ir nuo 31 iki 50 šių gyvulių.

Nuo sausio iki lapkričio rajone visiškai nebuvo ūkių su melžiamų karvių skaičiumi nuo 101 iki 150. O daugiau kaip pusantro šimto šių gyvulių rajone turi 3 ūkiai, juose – beveik 1 tūkst. karvių. Kaip sakė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Alytaus departamento vyriausioji veterinarijos gydytoja-inspektorė Onutė Krušinskienė, laikantieji po kelias karves, ypač po vieną ar dvi, jų atsisako dėl garbaus amžiaus, o vaikai tuo nenori užsiimti.

Tai patvirtino ir Alytaus rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėja Irma Stenionienė, pabrėždama dar kitą dalyką: „Ypač neapsimoka laikyti po vieną, dvi karves ir dėl dabar esančių pieno supirkimo kainų rajone. Už litrą pieno jiems mokama po 20 centų, o kiek kainuoja pašarai, jų pasiruošimas, pabrangęs dyzelinas arba žaliasis kuras.“

Koks skaičius laikomų karvių garantuoja išgyvenimą?

I.Stenionienės pastebėjimu, gyventojai laikomas karves oficialiai deklaruoja dėl gaunamų valstybės išmokų, tad jų tikrai neapsimoka nedeklaruoti, – už vieną per aštuoniolika mėnesių apsiveršiavusią karvę gaunama 125 eurų metinė išmoka. Tad Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro skelbiami duomenys apie rajono gyventojų laikomus šiuos gyvulius yra tikslūs. Nors rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėja I.Stenionienė teigė, kad laikyti mažai karvių dėl menkų pieno supirkimo kainų neapsimoka, tačiau, pasak jos, didiesiems pienoūkiams už pieną mokama daugiau, todėl tokie ūkiai rajone šiek tiek plečiasi.

Vienintelės rajone veikiančios, gyvulininkyste ir augalininkyste užsiimančios žemės ūkio bendrovės „Atžalynas“ pirmininkas Algis Žėkas sakė, kad dabar už litrą pieno mokami 36 centai yra vos ne rekordas per atkurtos šalies nepriklausomybės metus: „Žinoma, pabrango pašarai, žaliavos, energetiniai resursai, bet pieno supirkimo kainomis negalime skųstis.“ Šioje bendrovėje laikoma apie 500 karvių ir apie jų mažinimą negalvojama. Alytaus rajone privačiu veterinarijos gydytoju dirbantis Danius Kanauka pasakojo, kad šiuo metu jam neretai tenka išgirsti klausinėjančių, kur būtų galima įsigyti karvę, nes žmonės, norintieji auginti šiuos gyvulius, sunkiai randa: „Visiškai neseniai vieni už normalią karvę sumokėjo tūkstantį eurų. Manau, nepigiai.

Tikrai viena karta nusensta ir atsisako laikomų karvių, kiti nori auginti šiuos gyvulius.“ D.Kanauka, daug bendraujantis su kaimo gyventojais, pastebi, kad šeima su dviem mokykliniais vaikais galėtų išgyventi kaime laikant apie 20 – 30 karvių. Iš tiesų rajone auginančių nuo 21 iki 30 karvių ūkių nuo šiemečio sausio iki lapkričio šiek tiek padaugėjo ir juose atsirado daugiau gyvulių. Sausio pradžioje tokių ūkių čia buvo 16 su 403 melžiamomis karvėmis, lapkričio pradžioje – 19 ūkių jau su 459 karvėmis.

Šaltinis: Alma Mosteikaitė, Alytaus naujienos, 2021-12-20

Bendradarbiaujant su mokslininkais siekiama aukštesnių gyvūnų gerovės standartų įgyvendinimo

Nuo ateinančių metų Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) vykdydama ūkių patikras taikys su mokslininkais suderintą metodiką, kuria siekiama dar efektyviau įvertinti ūkinių gyvūnų gerovės reikalavimų įgyvendinimą ūkiuose. VMVT iniciatyva Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Veterinarijos akademijos Gyvūnų gerovės centro mokslininkai parengė detalius kiaulių, vištų dedeklių ir kailinių gyvūnų (kanadinių audinių) gerovės vertinimo rodiklius.

„Gyvūnų gerovė – vienas iš strateginių VMVT tikslų, todėl pasitelkdami mokslą siekiame sukurti ir efektyvesnius, aiškesnius kontrolės įrankius vertinant bei sprendžiant gyvūnų gerovės problemas. Detalūs gyvūnų gerovės rodiklių vertinimo kriterijai, kuriais remiantis įvertinamos individualaus gyvūno poreikius tenkinančios sąlygos ūkiuose, leis inspektoriams efektyviau vykdyti kontrolę bei priimti motyvuotus sprendimus užfiksavus tam tikrų pažeidimų. Neabejotinai mažiau neapibrėžtumo liks ir ūkininkams, jiems bus kur kas aiškiau, kokie detalūs kriterijai turi būti pasiekti, visapusiškai užtikrinant laikomų gyvūnų gerovę ir penkis svarbiausius jų poreikius – tinkamos aplinkos, mitybos, poreikio būti laikomam kartu su kitais gyvūnais arba atskirai nuo jų, poreikio demostruoti natūralų elgesį ir būti apsaugotam nuo skausmo, kančių, traumų, ligų“, – pabrėžia VMVT direktorius Mantas Staškevičius.

LSMU parengti kiaulių, vištų dedeklių ir kailinių gyvūnų (kanadinių audinių) įvertinimo rodikliai veterinarijos inspektorių darbo praktikoje bus pasitelkiami nuo ateinančių metų. Iki tol VMVT atnaujins kontrolinius patikrose naudojamus klausimynus ir surengs ūkinių gyvūnų laikytojams specializuotų mokymų ciklą bei juos konsultuos.

Dėmesys gyvūnų gerovės sričiai išlieka tarp svarbiausių prioritetų visos Europos Sąjungos (ES) mastu. Europos Komisija iki 2023 m. įsipareigojo peržiūrėti ūkinių gyvūnų gerovės ir apsaugos teisės aktus. Be to, Europos Komisija yra įsteigusi Europos Sąjungos gyvūnų gerovės platformą, kad ES valstybės narės galėtų dalintis gerąja patirtimi, identifikuoti svarbiausius prioritetus ir bendrai siekti pažangos gyvūnų gerovės srityje. Peržiūrėti ES galiojantį teisinį reglamentavimą planuojama ir atliepiant į Europos piliečių iniciatyvą „End the Cage Age“, kuria siekiama uždrausti gyvūnus auginti narvuose.

Bendradarbiaujant su mokslininkais artimiausiais metais VMVT taip pat planuoja parengti analogiškus detalizuotus kriterijus arklių, mėsinių galvijų, viščiukų brolerių, gyvūnų augintinių gerovei vertinti bei kriterijus žiauraus elgesio su gyvūnais, gyvūnų kančios, skausmo ir streso lygiui vertinti.

Šaltinis: vmvt.lt, 2021-12-17

Mitai apie pesticidus

Lietuvos gyventojams vis labiau rūpinantis savo sveikata ir gamtosauga, laikas nuo laiko iškyla klausimas: ar saugu naudoti augalų apsaugos produktus, kitaip vadinamus pesticidais, žemės ūkiuose? Diskusijų apie pesticidus metu neretai iškraipomi faktai, pasklinda melagienos ir gimsta gajūs mitai – ekspertė paneigia 6 dažniausiai sutinkamus mitus ir paaiškina, iš kur kyla klaidingi stereotipai apie augalų apsaugos produktų naudojimą žemės ūkyje.

Europos Sąjungoje (ES) taikomi griežčiausi augalų apsaugos produktų naudojimo reikalavimai pasaulyje. O Lietuvoje, kuri kartu su Latvija, Estija, Švedija, Norvegija, Danija ir Suomija priskiriama šiaurės šalių zonai, taikomi vertinimo standartai – dar aukštesni, rašoma pranešime.

„Deja, nors ES galime džiaugtis saugiausiu maistu pasaulyje, gyventojus vis viena pasiekia pagrindo neturintys mitai. Melagienos ir mūsų regiono realybės neatitinkantys faktai neretai atkeliauja iš kitur, kur reguliavimas laisvesnis, o ir preparatai naudojami kitokie, nei Lietuvoje ar ES. Visa painiava kyla ir iš to, kad augalų apsaugos produktus, tiek natūralius ir susintetintus, tiek saugius ir uždraustus apibūdiname vienu žodžiu – pesticidai“, – sako Lietuvos augalų apsaugos asociacijos direktorė Zita Varanavičienė.

Mitas: mūsų valgomas maistas užterštas pesticidais

Pasak ekspertės, per metus ES yra ištiriama daugiau nei 67 tūkst. maisto produktų ėminių, siekiant nustatyti ar juose nėra augalų apsaugos produktų ar trąšų likučių. Europos maisto saugos agentūros (EFSA) duomenys rodo, kad 96,1 proc. regione užaugintų vaisių, daržovių ir kitų žemės ūkio produktų nerasta jokių pesticidų likučių pėdsakų, o Lietuvoje šis rodiklis dar geresnis – 98,3 proc. produkcijos yra visiškai švari. Svarbu pabrėžti, kad netgi turėję likučių mėginiai nebūtinai viršijonormas ir taip pat buvo saugūs vartoti. „Mažai kam žinoma, kad augalų apsaugos produktų likučiams taikomi itin aukšti normatyvai: visų pirma laboratorinių tyrimų metu nustatoma saugi riba. Tuomet šis skaičius padalijamas iš 100 ir gautas rezultatas tampa standartu, kurio turime laikytis. Tad reikalavimai yra 100 kartų griežtesni nei saugi norma“, – sako Z. Varanavičienė. Ekspertė pateikia analogiją: vairuotojams kelių eismo taisyklėse yra taikomas reikalavimas laikytis saugaus 25 m. atstumo nuo priešais esančio automobilio važiuojant 50 km/val. greičiu. Kas būtų jei kelyje galiotų augalų apsaugos produktų likučiams taikomi reikalavimai? Turėtume laikytis 2,5 km atstumo važiuodami 50 km/val.

Mitas: pesticidai nereikalingi auginant maistinius augalus

Tai nėra tiesa, nes augalus puola ne tik įvairūs kenkėjai ar šliužai, naikinantys derlių, bet ir grybinės ar virusinės infekcijos, kurios gali sumažinti derliaus kokybę arba padaryti neatitaisomą žalą, dėl kurios galima prarasti visą pasėlį. „Jei kai kuriuos kenkėjus dar galima savo sode rinkti mechaniškai, o graužikus gaudyti spąstais, tokie metodai sunkiai įsivaizduojami šimtų hektarų plotą užimančiuose ūkiuose. Sistemiškai nesprendžiant kenkėjų ir ligų problemų, jos plinta, nuo to nukenčia derlius ir švaistomi ištekliai – kasmet dėl ligų ir kenkėjų netenkame 40 proc. derliaus, tad pasitelkdami mokslą turime ūkininkauti tvariai“, – sako Z. Varanavičienė.

Mitas: pesticidai pražūtingi žmonėms, gyvūnijai ir aplinkai

Naujų pesticidų tyrimai trunka apie dešimtmetį, kol jie patvirtinami Europos Komisijos ir patenka pas žemės ūkio kultūras nuo kenkėjų ir ligų saugančius ūkininkus. Augalų apsaugos produktų registravimas yra toks pats sudėtingas, kaip vaistų žmonėms, o leistinų ES ir Lietuvoje naudoti produktų sąrašas griežtai kontroliuojamas. Tokie sudėtingi procesai yra tam, kad žemės ūkyje būtų naudojami tik saugūs augalų apsaugos produktai, nustatomos tikslios ribos saugumui. „Turime ekspertus, atliekame tyrimus, kad kontroliuotume augalų apsaugos produktų naudojimą, apsaugotume žmones, gyvūniją bei aplinką nuo jų galimo neigiamo poveikio. ES su šia užduotimi susitvarkome puikiai, mūsų regione užauginamas maistas – vienas saugiausių pasaulyje“, – teigia Z.Varanavičienė. Tiesa, ji teigia, kad institucijoms būtina griežčiau kovoti su juodąja rinka, nes joje parduodami produktai dažniausiai būna arba uždrausti, arba neturi atliktų reikalingų tyrimų, kad būtų užtikrinamas saugumas.

Mitas: pesticidai patenka į vandens telkinius ir gruntinį vandenį ir juos užteršia

Verta pažymėti, kad šalia vandens telkinių augalų apsaugos produktų naudojimas yra draudžiamas, tą griežtai kontroliuoja įvairios institucijos. Pažeidinėti šiuos reikalavimus ūkininkui būtų finansiškai skausminga. O patekę į dirvožemį augalų apsaugos produktai suyra – tik suyrančius produktus patvirtina ir leidžia naudoti Europos Komisija. Taigi, jie į gruntinius vandenis nepatenka. „Augalų apsaugos produktai gaminami ir naudojami taip, kad vandens telkiniams pavojaus nekeltų. Tiesa, pesticidų negalima tapatinti su kitais žemės ūkyje naudojamais preparatais, prisotintais azoto, pavyzdžiui – trąšomis, mėšlu ar kompostu. Šie preparatai gali patekti į vandens telkinius“, – sako Z. Varanavičienė.

Mitas: ūkininkai be saiko purškia pesticidus ant augalų

Pesticidus ūkininkai naudoja pagal „mažiausio reikiamo kiekio“ principą tam, kad nesukeltų neigiamo poveikio aplinkai ir augalams. Viršiję leistinas ribas ūkininkai negalėtų parduoti savo produkcijos, ji neatitiktų net pašarams keliamų reikalavimų ir ją tektų sunaikinti. „Be to, augalų apsaugos produktai yra palyginti brangūs ir ūkininkai naudoja juos tik esant būtinybei, nes perteklinis naudojimas reiškia ekonominius nuostolius ūkiams. Taip pat reikia nepamiršti, kad kartais purškiami visai ne augalų apsaugos produktai, o maisto medžiagos – mikroelementai ar net vanduo, tada nereikia bijoti purkštuvų laukuose“, – sako Z. Varanavičienė

Mitas: natūralios kilmės augalų apsaugos produktai saugesni, nei sintetiniai

„Natūralus produktas jokiu būdu nereiškia saugus ar sveikas. Reikia prisiminti, kad natūralūs yra ir nikotinas, alkoholis, tie patys mikotoksinai, susidarantys mikroskopiniais grybais užkrėstuose javuose“, – sako Z. Varanavičienė. Pasak ekspertės, šiuo metu chemijos pramonė juda link biopesticidų kūrimo, kurie atliepia plintantį natūralumo poreikį, tačiau reikia nepamiršti, kad kovojant su kenkėjais, saugant derlių, būtina užtikrinti priemonių efektyvumą ir jų įvairovę. Biopesticidams kenkėjai greičiau gali tapti atsparūs, tad ūkininkams gali tekti grįžti prie tradicinių augalų apsaugos būdų. Tiek vienų, tiek ir kitų produktų naudojimą derėtų sumaniai derinti, nepamirštant sėjomainos ir kitų agronomijos mokslo klasikinių metodų.

Šaltinis: delfi.lt, 2021-12-15

Žiemą ūkininkas nesėdi rankų sudėjęs, užsiima savišvieta

Karklinių kaime (Vilkaviškio r.) ūkininkaujantis Vaidas Matukaitis iš daugelio ūkininkų išsiskiria savo branda. Jis stengiasi žemę dirbti naudodamas pačias pažangiausias technologijas, nuolat lanko žemdirbiams skirtus seminarus, pats domisi naujovėmis.

Geras laikas viską apgalvoti

Didieji šių metų lauko darbai jau pabaigti, tad ūkininkai daugiau laiko gali skirti savo šeimoms, pomėgiams, įvairiems asmeniniams reikalams tvarkyti. V.Matukaitis – ne išimtis. Jis neslepia, kad net ir atšalus orams darbų nemažame ūkyje netrūks, tačiau neabejoja, kad dabar bus galima dar daugiau dėmesio skirti žmonai ir trims vaikams, kuriuos jis vadina savo varomąja jėga. Su savo antrąja puse Jolita Vaidas augina du sūnus Luką bei Joną, o šių metų pradžioje šeima sulaukė bene didžiausios dovanos – dukrytės Beatos.

V.Matukaitis pripažįsta, jog per darbymetį šeimai negali skirti tiek laiko, kiek galbūt norėtų, tačiau jis vis tiek kasdien stengiasi su namiškiais daug kalbėtis, nori sužinoti visus jų džiaugsmus bei rūpesčius.

„Manau, jog tai labai svarbu. Artėjant žiemai galėsiu daugiau dėmesio skirti vaikų ugdymui – vežiosiu juos į būrelius, kartu leisime dar daugiau laiko. Žinoma, be kitų ūkio darbų tikrai rasiu laiko ir švietėjiškai veiklai. Nuolat tai darau. Stengiuosi domėtis, kuria kryptimi žemės ūkis vystysis toliau, ieškau informacijos, kaip dar būtų galima geriau prisitaikyti prie gamtos ir valdžios sprendimų. Žiema – labai geras metas apgalvoti buvusius ir būsimus sprendimus“, – kalbėjo V.Matukaitis.

Neeilinis sezonas

O apgalvoti šiais metais tikrai yra ką. Šį sezoną Vaidas vadina neeiliniu. Galutiniam javų bei rapsų derliui didelę įtaką padarė ne laiku vasarą užklupę karščiai bei rugpjūtį prasidėję lietūs. Dėl šių gamtos pokštų derliaus nuėmimas vėlavo bent dvi savaites.

„Apskritai, laiko šiais metais šiek tiek pritrūko. Žemės ūkio srities mokslininkai patarė neskubėti su sėja, tačiau, kai jau susiruošiau, prasidėjo lietūs. Negaliu sakyti, kad šie metai buvo labai blogi, tačiau bent jau nemalonūs – tai tikrai. Kalbu ir apie padėtus pamatus būsimam derliui. Pavyzdžiui, rugpjūčio 13–18 d. pasėti rapsai šiemet labai nenorėjo augti. Jau kurį laiką propaguoju tiesioginę sėją. Dabar jau pasėlių vaizdas nėra toks gąsdinantis, tačiau iš pradžių buvo daug nerimo. Atrodo, jiems turėjo užtekti ir drėgmės, ir šilumos, o ir su sėjos terminais tikrai nevėlavau. Ankstesniais metais rapsus sėdavau dar vėliau. Kasmet stengiuosi tai padaryti iki rugpjūčio 25 d. Įdomu tai, kad rugpjūčio 13 d. pasėti žieminiai rapsai yra daug geresnės būklės, nei tie pasėliai, kurie buvo sėti po kelių dienų“, – pasakojo V.Matukaitis.

Žemdirbys pripažino, kad gamta ūkininkus verčia vis labiau prisitaikyti, todėl jis taip pat stengiasi kuo įmanoma greičiau užbėgti visoms rizikoms už akių. Vyras draudžia savo pasėlius, daro įvairius žemės tyrimus, bando atsirinkti geriausias javų bei rapsų veisles. Jo teigimu, gamtos krečiamos išdaigos dažnėja, tačiau žemdirbiai vis tiek eina į priekį, o ne atgal.

„Aišku, dirbant ūkyje neįmanoma išvengti klaidingų sprendimų. Kartais jų tiesiog pasitaiko, bet visa tai kaupiasi į patirtį. Šiais metais tam tikrų klaidų taip pat buvo padaryta. Pavyzdžiui, 75–80 proc. savo derliaus buvau susaistęs išankstinėmis sutartimis. Ir nors šiemet grūdų supirkimo kainos buvo labai aukštos, pasidžiaugti jomis beveik neturėjau galimybių. Kita vertus, tikrai nesigailiu, kad sudariau išankstinių sutarčių. Kasmet tai darau ir tikrai toliau darysiu. Kiekvienais metais prisiimu įsipareigojimų bent dėl pusės būsimo derliaus. Taip elgiuosi dėl aiškumo. Tuomet galiu ramiai planuoti išlaidas už trąšas, chemikalus ir kitas žemės ūkio reikmes“, – kalbėjo pašnekovas.

Naujausios technologijos

Per 200 ha valdantis V.Matukaitis darbų procese naudoja pažangiausias technologijas. Neseniai jis įsigijo juostinę sėjamąją, leidžiančią suberti javų bei rapsų sėklas tiesiai į ražienas. Vyras jau kurį laiką naudoja ir išmanųjį purkštuvą, kuris ne tik padeda sutaupyti chemikalų atsargas, bet ir paskirsto juos tiksliai taip, kaip reikia augalams. Augančius pasėlius vyras stebi ir nuo žemės, ir iš oro. Ūkininkas jau ne vienus metus prireikus į dangų kelia droną. Jo teigimu, bepilotis orlaivis dažniausiai praverčia siekiant įvertinti pasėlių būklę ar nustatyti dėl įvairių gamtos stichijų patirtus nuostolius.

„Dronas naudingas ir kai kuriais kitais atvejais. Pavyzdžiui, pernai mano kukurūzų pasėliams itin pakenkė gervės, todėl pakėlęs skraidyklę į orą galėjau puikiai matyti tikrąją šių paukščių padarytą žalą. Yra tekę nukentėti ir nuo šernų. Su dronu darytos nuotraukos ar kita vaizdo medžiaga būna naudinga Savivaldybės komisijoms bei medžiotojams. Vargu ar su skraidyklėmis surinkta informacija padeda įžvelgti kokias nors tendencijas. Dažniausiai žemės ūkyje visi metai būna skirtingi, tad dronai labiausiai padeda čia ir dabar. Pavyzdžiui, iš oro puikiai matosi javų išgulimai. Nuo lauko krašto įvertinti tikrąją padėtį gana sunku, o žvelgiant iš aukštai viskas matosi kaip ant delno“, – mintimis dalijosi V.Matukaitis.

Jis nuolat stengiasi atnaujinti turimas žinias, noriai semiasi visą su žemės ūkiu susijusią informaciją. Pavyzdžiui, 2011 m. jau ūkininkaudamas vyras universitete nusprendė įgyti agronomo specialybę. Vilkaviškio rajono gyventojas suprato, kad neužtenka konsultantų pagalbos, jis ir pats nori žinoti, kaip matuojama žemės temperatūra, kaip įsikrūmija augalai, kokios ligos juos puola, kada pasėlius verta purkšti, o kada ne, ir pan.

„Galbūt visą šią informaciją būčiau radęs ir knygose, tačiau man labai svarbūs santykiai tarp žmonių, užmegzti kontaktai. Net ir šiandien, prabėgus ne vieniems metams po studijų, galiu paskambinti ir pasikonsultuoti su bet kuriuo buvusiu dėstytoju ar kurso draugu. Dėl tos pačios priežasties stengiuosi dalyvauti ir žemdirbiškuose seminaruose. Kažko naujo juose dažniausiai nesužinau, tačiau už visa tai svarbesnės užmezgamos pažintys bei kylančios diskusijos. O jei per seminarą dar išgirstu bent 2–3 sakinius naudingos bei iki tol negirdėtos informacijos – išvis puiku“, – kalbėjo ūkininkas.

Skandinaviška patirtis

Nuo 2005 m. ūkininkaujantis V.Matukaitis iš pat pradžių žinojo, kad reikia plėsti žemes, būtina „auginti“ ūkį. Nemažai sėkmingo ūkininkavimo patirties jis pasisėmė dirbdamas Danijos ir Norvegijos ūkiuose. Užsienyje įgytas žinias bei supratimą vyras itin vertina. Jam bene didžiausią įspūdį paliko skandinavų požiūris į žmogų.

„Danijoje dirbau audinių fermoje, Norvegijoje – gyvulininkystės ūkyje. Mane labiausiai sužavėjo šeimininkų požiūris į darbuotojus. Mums buvo sudarytos puikios gyvenimo bei darbo sąlygos, per pertraukėles galėdavome vaišintis picomis, sūriais ir kitais užkandžiais. Danijoje specialiai darbuotojams buvo įrengta keturračių trasa, kuria nevaržomai galėdavome naudotis laisvu laiku. Tiek vienur, tiek kitur buvo daroma viskas, kad ūkyje dirbantys žmonės jaustųsi gerai. Darbuotojai buvo gerbiami, jais pasitikima“, – pasakojo V.Matukaitis.

Skandinavijoje įgytą patirtį jis stengiasi pritaikyti ir Lietuvoje. Vyras visuomet akcentuoja pagarbius santykius su aplinkiniais.

Vietoje, kurioje Vaidas ūkininkauja, žemės itin geros, norinčiųjų jas dirbti netrūksta. Pašnekovas svarstė, kad jei žemių savininkai paprašytų, jis greičiausiai sutiktų nuomos mokestį sumokėti 1–2 metus į priekį, tačiau iki šiol to niekas nereikalavo. Anot jo, taip savotiškai apsidraustų abi pusės.

Liūdina dabartinė politika

Iš arti matęs Skandinavijoje mezgamus santykius tarp žmonių, Vaidas iki šiol negali patikėti, kaip santykiai vystomi mūsų šalyje. Ypač jį stebina dabartinės Žemės ūkio ministerijos pozicijos bei nepagarbi jos atstovų bendravimo su ūkininkais retorika. Vyras tikino, jog dabar ūkininkai iš ministerijos atstovų nejaučia jokio palaikymo.

„Dabar vykdoma nelanksti politika. Įkyriai kartojama, kad kaimas turi gyventi iš trumpųjų grandinių ir perdirbimų. Bet apie tai kalbama jau bent 20 metų ir niekas nuo to nesikeičia! Ūkininkai gali užauginti bet kokią kokybišką produkciją, bet ją dar reikia ir parduoti. Deja, mūsų šalyje sudaromos palankesnės sąlygos produkcijos importuotojams, nei vietiniams gamintojams“, – apmaudo neslėpė pašnekovas.

Kitiems nereikėjo

Daugiau nei 15 metų ūkininkaujantis V.Matukaitis pasakojo, kad sunkiausias buvo pirmasis dešimtmetis. Siekdamas dar labiau išplėsti valdas, vyras buvo priverstas supirkinėti apleistas, brūzgynais bei krūmais apaugusias žemes, kurių kitiems nereikėjo. Dabar kai kas jau su pavydu žiūri į pavyzdingai dirbamas V.Matukaičio teritorijas, tačiau ūkininkui prireikė nemažai pastangų, kol jos buvo sutvarkytos.

„Kai kurie vyresni žemdirbiai po kolūkių griūties susirinko geriausias bei našiausias žemes ir per ilgą laiką išaugo į didelius pramoninius ūkius. Jie neturėjo tokios konkurencijos, kokia tarp ūkininkų yra šiandien. Galbūt dėl to kai kurie iš jų dabar nesiskaito su aplinkiniais, iš aukšto žiūri į kitus. Manau, jog tokie žmonės žemina ūkininko vardą. Kad ir kokie būtų pasiekimai, būtina išlaikyti žmogiškumą“, – pabrėžė pašnekovas.

Bendraujant su Vaidu tampa akivaizdu, kad žemės ūkyje jis jaučiasi tarsi žuvis vandenyje. Vyras neslepia, kad ši veikla jam labai patinka, o pats geriausiai pailsi važinėdamas po savo laukus bei žemės ūkio temomis diskutuodamas su kitais ūkininkais. V.Matukaitis turi nemažai žemdirbių draugų, kurie ūkyje prireikus bet kada jam galėtų ištiesti pagalbos ranką. Vaidas ir pats visada yra pasiryžęs pagelbėti bičiuliams. Anot jo, tokie santykiai – neįkainojami.

Šaltinis: valstietis.lt, Valentinas Jakimavičius, 2021-12-14

Ankstesnės žemės ūkio naujienos