Žemės ūkio naujienos: 2021-12-21. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.
Kvietimas suskubti norintiems itin spartaus interneto kaime
Skaitmeninė atskirtis tarp miesto ir kaimo netrukus dar labiau sumažės – kaimo vietovių gyventojai turės galimybę prisijungti prie itin spartaus interneto. Tačiau tam, kad reikalinga infrastruktūra būtų sukurta, žmonės turi nedelsti ir iki metų pabaigos informuoti apie savo norus.
Nors plačiajuosčio internetinio ryšio padengiamumo rodikliai Lietuvoje yra neblogi, Europos Komisija siekia namų ūkiams suteikti plačiajuosčio interneto paslaugas 100 mb/s sparta. Pagal šį rodiklį Lietuva Europos Sąjungos mastu yra vidutiniokė, o imant tik kaimo vietoves – mes dar atsiliekame.
Todėl Žemės ūkio ir Susisiekimo ministerijos kartu su VšĮ „Plačiajuostis internetas“ parengė naują infrastruktūros plėtros kaimo vietovėse projektą „Itin spartaus ryšio infrastruktūra“. Europos Komisija skyrė ir jam reikalingą finansavimą.
Tačiau siekiant tinkamai įgyvendinti šį projektą turi būti atliktas rinkos tyrimas – nustatyti namų ūkiai, kurie nori prisijungti prie itin spartaus ryšio infrastruktūros. Objektų, įtrauktų į projektą, prijungimas bus finansuojamas projekto lėšomis, o objektų valdytojai galės patys rinktis konkrečias interneto paslaugas ir jas teikiantį operatorių.
Žemės ūkio ministerija paprašė savivaldybių žemės ūkio skyrių, seniūnijų pateikti informaciją apie objektus, kuriems reikalinga itin spartus ryšio infrastruktūra.
Kadangi laiko liko labai nedaug – informaciją reikia pateikti iki gruodžio 30 d. – ūkininkai, žemės ūkio bendrovės turėtų kuo skubiau kreiptis į seniūnijas ar žemės ūkio skyrius, kurie padėtų užpildyti pateikimo formą apie objektą, į kurį pageidaujama atvesti šviesolaidinę infrastruktūrą. Tačiau šią nesudėtingą formą galima užpildyti patiems ir atsiųsti ją Žemės ūkio ministerijai el. paštu Nerijus.Gudelis@zum.lt. Informacija pasiteirauti – tel. 8 5 2391 188.
Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-12-20
Savivaldybių žemės ūkio specialistams pristatyta naujausia strateginio plano versija
Savivaldybėse dirbantys žemės ūkio specialistai yra tie žmonės, į kuriuos ūkininkai kreipiasi ne tik praktinių patarimų, bet ir norėdami sužinoti patikimas naujienas. Šiuo metu žemdirbių bendruomenę labiausiai domina Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginis planas, kuriame sudėlioti prioritetai, pagal kuriuos šalies žemės ūkiui reikės gyventi 2023-2027 metais. Žemės ūkio ministerijoje savivaldybių atstovams buvo pristatyta naujausia plano, kuris netrukus bus išsiųstas vertinti Europos Komisijai, versija.
„Bendrosios žemės ūkio politikos finansavimas keičiasi – išaugs tiesioginių išmokų finansinis vokas, tačiau sumažės lėšos kaimo plėtrai. Mūsų tikslas yra finansiškai padėti silpnesniems, kad Lietuvoje nebūtų tik vienas ar du stiprūs žemės ūkio sektoriai. Siekiamybė, kad visi sektoriai išgyventų, jei staiga nutrūktų finansavimas“, – kalbėjo ministras.
Per ateinantį paramos laikotarpį tiesioginėms išmokoms ir kaimo plėtrai numatoma beveik 4,3 mlrd. Eur. Šios lėšos bus skirtos trims pagrindiniams tikslams – apsirūpinti tvariais metodais užauginta žemės ūkio produkcija, prisitaikyti prie klimato kaitos ir kurti gyvybingą kaimą. Atsižvelgiant į šiuos tikslus, plane išryškinti ir pagrindiniai poreikiai. Dėmesys bus kreipiamas veiklos tęstinumui, inovacijoms žemės ūkyje, pridėtinės vertės didinimui, paramai smulkiems ir vidutiniams ūkiams, trumposioms maisto tiekimo grandinėms ir kooperacijai. Atsižvelgiant į Žaliąjį kursą, labai svarbu bus mažinti trąšų naudojimą, išsaugoti biologinę įvairovę, puoselėti kraštovaizdį. Ypatingas dėmesys bus skiriamas jaunimo pritraukimui į kaimą, ekologiniam ūkininkavimui, gyvūnų gerovei.
Kadangi lėšos kaimo plėtrai 2023-2027 m. laikotarpiu sumažės, neišvengiamai teks susiveržti diržus – numatoma atsisakyti remti ne žemės ūkio veiklas, pavyzdžiui, žvyrkelių asfaltavimą, plačiajuosčio interneto įvedimą ir kt. Planuojama, kad iš dalies prie šių veiklų galės prisidėti vietos veiklos grupės, kurios rengia vietos veiklos strategijas.
Po strateginio plano pristatymo savivaldybių žemės ūkio skyrių specialistai turėjo ne vieną praktinį klausimą žemės ūkio ministrui ir jo komandai. Jiems ypač rūpėjo geros aplinkos agrarinės būklės reikalavimai –daugiamečių pievų plotų atstatymas, žolės mulčiavimas, durpžemių ir šlapynių bei paviršinio vandens apsauga ir kt. Kaip visada, daug diskusijų kilo dėl nusidėvėjusių melioracijos sistemų remonto ir rekonstravimo, griovių priežiūros.
Savivaldybių specialistus domino ir naujovė – ekoschemos, t. y. savanoriškai ūkininkų pasirenkamos agroaplinkosaugos bei klimato priemonės, pagal kurias numatomos papildomos išmokos. „Nedalyvausiantys ekoschemose galės gauti bazinę išmoką. Ji bus mokama už kiekvieną reikalavimus atitinkantį hektarą. Ūkininkas galės gauti ir jaunojo ūkininko bei perskirstymo, taip pat susietosios paramos išmokas“, – į klausimus atsakė ministras.
Į specialistų nuogąstavimus, ar jaunieji ūkininkai nepiktnaudžiaus jiems skiriama išaugusia parama, ar nebus dirbtinai skaidomos valdos, ministras atsakė, kad apsaugos mechanizmai jau yra įgyvendinti – kontrolė veikia ir perversmų šioje srityje tikrai nebus. Juolab, kad prioritetas bus teikiamas pradedantiems ūkininkauti nuo nulio.
Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-12-21
Aplinkos taryboje ministrai tarėsi, ar taikyti dirvožemiui tokią apsaugą kaip vandenims, jūroms, orui
Pirmadienį Aplinkos tarybos posėdyje Briuselyje ES valstybių narių aplinkos ministrai aptarė „Fit for 55“ paketą, Dirvožemio strategiją, Socialinio klimato fondo iniciatyvą, Baterijų reglamentą, nulinės taršos automobilių gamybos ambiciją. Ministrams diskutuojant apie „Fit for 55“ paketą, Lietuva skeptiškai įvertino pasiūlymą plėsti apyvartinių taršos leidimų sistemą į pastatų ir kelių transporto sektorius dabartinėmis sąlygomis, nes mano, kad tai galima daryti tik apsaugojus labiausiai socialiai pažeidžiamus namų ūkius.
Šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo tikslai, aplinkos ministro žodžiais, turi būti pasidalyti sąžiningai ir solidariai. „Atsakomybės naštos negalima perkelti valstybėms, kur kyla didžiausi pertvarkos iššūkiai. Todėl prašome įvertinti valstybių narių pastangas sumažinti šiltnamio dujų kiekį palyginti su 1990 m.“, – sako Simonas Gentvilas.
Pirmadienį aplinkos ministrai Briuselyje dar aptarė ES dirvožemio strategiją iki 2030 m. „Pritariu naujajai Dirvožemio strategijai, kurie dirvožemiui leistų taikyti tokio pat lygmens apsaugą kaip vandenims, jūroms, orui. Vis dėlto būtina aiškiai apibrėžti, kas yra dirvožemis ir įvertinti jau įgyvendinamas dirvožemio gerinimo priemones“, – mano Simonas Gentvilas.
Būsimasis Dirvožemio teisės aktas sukurtų dirvožemio apsaugos teisinį pagrindą ES lygiu ir padėtų integruoti dirvožemio apsaugos aspektus į kitas politikos sritis.
Kartu Lietuva parėmė Europos siekiamybę padidinti anglies dioksido absorbciją žemės naudojimo, žemės naudojimo keitimo ir miškininkystės sektoriuje (LULUCF), vis dėlto mano, kad siūlomi tikslai valstybėms turėtų būti paskirstomi atsižvelgiant į tvarkomos žemės absorbcijos didinimo potencialą bei ilgalaikes tendencijas.
Be to, Lietuvos delegacijos nariai Briuselyje pažymėjo, kad sprendžiant Lietuvai aktualią ir daug lėšų reikalaujančią bešeimininkės ir istorinės dirvožemio taršos problemą, būtinas ES finansinių mechanizmų indėlis bei pritarė planui 2022 m. parengti gaires dėl ES finansavimo galimybių.
Minstrai taip pat aptarė pažangą rengiant reglamentą dėl baterijų ir baterijų atliekų, kuriame nustatyti trys glaudžiai tarpusavyje susiję tikslai: vidaus rinkos veikimo stiprinimas, žiedinės ekonomikos skatinimas ir poveikio aplinkai ir socialinio poveikio mažinimas visuose baterijų gyvavimo ciklo etapuose. Siūlomam baterijų gyvavimo ciklo reguliavimui ir baterijų atliekų surinkimo tikslams Lietuva pritaria – jie yra ambicingi, bet realūs.
Tačiau Simonas Gentvilas pabrėžė Lietuvos siekį, kad į pasiūlymo taikymo sritį būtų įtraukta atskira lengvųjų transporto priemonių baterijų kategorija. Lietuvos nuomone, reikėtų supaprastinti ir labai plačius baterijų ženklinimo ir informavimo reikalavimus.
Galiausiai aplinkos tarybos iškeltus ambicingus naujų lengvųjų automobilių ir lengvųjų komercinių transporto priemonių CO2 standartų tikslus Lietuva vertina palankiai ir pritaria, kad nuo 2035 m. nebebūtų gaminamos transporto priemonės su vidaus degimo varikliais.
Šaltinis: am.lrv.lt, 2021-12-21
Praminto kelio dėl kooperacijos takelio ūkininkai mesti neskuba
Vakarų Europos ūkininkai, turintys ilgametes kooperacijos tradicijas, jau seniai skina bendro darbo vaisius, o štai mūsų krašto ūkininkams toks bendradarbiavimas vis dar kelia daugiau klausimų nei atsakymų. 2020-ųjų duomenimis, Prancūzijoje kooperavosi beveik 95 proc. ūkininkų, Austrijoje – beveik 91 proc., Airijoje – 75 proc. Būtent šiose šalyse, palyginti su kitomis ES valstybėmis, produktyvumas yra didesnis. Tačiau Lietuvoje kooperuojasi ir bendradarbiauja tik apie 12 proc. ūkininkų
Tomas Raudonius, žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas
Pasaulyje žemės ūkio gamyba stipriausia šalyse, kuriose vyrauja ūkininkų kooperacija. Lietuvos aukščiausiame politiniame lygyje ieškojimai kitų būdų sustiprinti žemės ūkio pirminės produkcijos gamybą yra lygiai tokie pat neracionalūs veiksmai, kaip bandymai antrą kartą išrasti dviratį. Sekant išsivysčiusių šalių patirtimi, raginu valstybiniu lygiu išsikelti 2023–2027 m. periodo tikslą, kad 40 proc. pagamintos pirminės žemės ūkio produkcijos būtų parduodama kooperuotai. Per likusias dvi šių metų savaites paaiškės bandymas ištesėti Vyriausybės programoje duotus pažadus dėl BŽŪP 2023–2027 m. dokumento. Atkreipiu dėmesį, jog pristatytame strateginiame dokumente Žemės ūkio ministerija kooperacijai vietos iki šiol nesuranda.
Kooperatinių bendrovių įstatymo antrasis pakeitimo paketas jau pakeliui į Seimą. Kooperatyvus vienijančios asociacijos pradeda diskutuoti dėl trečiojo etapo, kuriame svarbiausia susitarti dėl komanditinių arba, kitaip vadinant, narių investuotojų įteisinimo. Pridėtinės vertės sukūrimas, t. y. gebėjimas mokėti konkurencingą kainą už pirminę ūkių pagamintą produkciją, įmanomas kooperatyvams investuojant į rinkodaros priemones ir, žinoma, į perdirbimą. Šiam tikslui pasiekti reikalingas kapitalas (įnašai), o investuojantys nariai galėtų gauti grąžą.
Paraleliai turime diskutuoti dėl kooperatinių bendrovių pripažinimo proceso tobulinimo. Šiandien turime problemą, kai kooperatyvai, veikiantys UAB principais arba veiklą vykdantys kitoje srityje, gauna pripažinto kooperatyvo statusą.
Dažniausiai koją kišą noras gauti naudą čia ir dabar, dėl gauto saldainio šiandien aukojama didesnė nauda ateityje. Be investavimo neįmanoma gauti didesnės kainos ateityje. Tik dalis ūkininkų turi Dievo dovaną kartu dirbti, matyti toliau nei savo ūkio kiemą. Dar vis nesuprantu ūkių, kurie pačių pasirinkimu tarnauja kitiems žinodami, kad yra skriaudžiami. Šiam segmentui priklauso ir stambių, ir smulkių ūkių, kurie pyktį išlieja ant „blogos valdžios“. Manau, kad požiūris į kooperaciją keisis iš lėto ir tai bus veiksnių visuma. Kooperatyvų sėkmės istorijų viešinimas pagreitintų pokyčius ir politikos lygmeniu.
Dainius Kižauskas, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos direktorius
Pirmiausia, Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane būtina pridėti naują tikslą dėl kooperacijos. Šiuo metu yra pateiktas šio plano projektas, jame turi atsidurti prioritetas kooperatyvų stiprinimui ir skatinimui. Reikėtų siekti, kad iki 2027 m. kooperuotai būtų parduodama iki 40 proc. pagamintos pirminės žemės ūkio produkcijos. Iš to seka nemažai veiksmų. Kol kas strateginiame plane yra kalba apie bendradarbiavimą. Tačiau reikia keisti terminologiją. Mums pavyko tiek Seimo Kaimo reikalų komitete, tiek iš ministro Kęstučio Navicko gauti pritarimą, kad bendradarbiavimas bus pakeistas į kooperaciją. Tai jau svarbus žingsnis, nes visiems bus aišku, jog tai yra konkreti priemonė, skatinanti kooperaciją. Jei strateginiame plane atsiranda kooperacija kaip vystymo priemonė, mes galime šnekėti apie taikymo metodus, paramos ir finansavimo galimybes, finansavimo paiešką, pagalbos priemones ir kitus kooperatyvams reikalingus klausimus. Iki šiol mes atsimušdavome kaip į sieną. Tikiuosi, kad įnešus korekcijų į minėtą planą galėsime pajudėti į priekį.
Vytautas Buivydas, Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas
Vienos problemos nėra. Į kooperaciją ir kooperavimosi sąlygas reikia žiūrėti kompleksiškai. Jei ūkininkai nemato naudos ir pastebi, kad sąlygos kooperuojantis yra nepatrauklios, juos nors botagu varyk – jų neprisikviesi.
Šiuo metu taisyklėse turime daug nelogiškų sąlygų, reikia taisyti spragas. Iš vienos pusės skatiname kooperaciją, iš kitos – kišame pagalius į ratus. Pavyzdžiui, vienas ūkis, įsigijęs traktorių, jo negali nuomoti kitam kooperatyvo nariui. Dar vienas pavyzdys iš galvijininkystės ūkių: įsigijus brangų bulių reproduktorių, jo kiti kooperuoti ūkiai naudoti negali. Įsigyta investicija turi būti naudojama tik tame ūkyje. Dabar skiriamas didesnis dėmesys kooperacijai, todėl tikiuosi, kad tokie nelogiški reikalavimai su laiku keisis, nes dabar prasilenkiama su bendru tikslu.
Besikooperuojantiems ūkininkams turėtų būti sudarytos palankesnės sąlygos gauti kreditą banke ar pasinaudoti investicinėms paramos priemonėmis. Visų šių sąlygų nebuvimas privedė prie to, kad tarp ES šalių kooperacijos kontekste esame treti nuo galo. Be to, kiekviena atėjusi valdžia kooperaciją mato skirtingai, todėl neiškeliami ilgalaikiai tikslai. Žemės ūkio ministerija, panašu, turi tikslą populiarinti kooperatyvų veiklą, bet yra daug „pilkųjų kardinolų“, t. y. pieno ar mėsos supirkėjų, perdirbėjų. Jie, pamatę, kad ūkininkai pradeda kooperuotis, iškart pradeda kišti pagalius į ratus. Tai taip pat yra viena iš priežasčių, kodėl mūsų pieno ar mėsos supirkimo kainos vienos žemiausių ES. Perdirbėjams nėra patogu turėti vieningai dirbančius ūkininkus.
Jonas Kuzminskas, kooperatyvo „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas
Džiaugiuosi, kad praėjusią savaitę pavyko konstruktyviai padiskutuoti su Žemės ūkio ministerija kooperacijos klausimais. Įgyvendinti Žaliojo kurso reikalavimus bus daug lengviau besikooperuojantiems ūkininkams.
Judėti spartesniais žingsniais galėtume pakeitę kooperacijos įstatymą, turėdami lengvatų kooperatyvų nariams. Manau, kad kooperacijai pasistūmėti į priekį padėtų ir įvairių investicinių priemonių palaikymas, pavyzdžiui, parama investicijoms į rinkodaros priemones produkciją perdirbantiems kooperatyvams. Dabar šia priemone pasinaudoti negalime. Galima sakyti, kad norėdami gauti Europos paramą esame palikti už borto. Lyg ir teigiama, kad parama teikiama, bet taisyklės yra tokios painios, kad jas išnarplioti praktiškai neįmanoma.
Noriu pabrėžti, kad labai svarbus švietimas, gerųjų pavyzdžių transliavimas. Juk sakoma, kad gerą pavyzdį išgirdę apie jį prisimena tik penktadalis, o bloga patirtis į atmintį įsirėžia kelis kartus greičiau ir ilgam. Didelę meškos paslaugą daro UAB ir kitos įmonės, prisidengiančios kooperatyvo pavyzdžiu. Jos ūkininkams neduoda jokios naudos, tai diskredituoja visą kooperacijos idėją. Kai pieno gamintojams paaiškiname, kad mokame didesnę kainą ir bendrai per metus jie gauna apie 7 tūkst. eurų daugiau, jie pamatę konkrečius skaičius supranta, kad kooperatyvai sugeba išsiderėti didesnę kainą. Tačiau ką jie vėliau padaro. Ūkininkas skambina įmonės, kuriai parduoda pieną, vadybininkui ir pasako, kad kooperatyvas jam mokėtų daugiau. Prie sienos prispausta įmonė sutinka kilstelti kainą. Ūkininkai net ir matydami pozityvų pavyzdį bėga pas tuos pačius supirkėjus.
Marijona Lukaševičienė, Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkė
Ūkininkai neturi nė vieno tikrai gero kooperacijos pavyzdžio, į kurį žmonės galėtų lygiuotis. Kooperacija vis dar sukelia nepasitikėjimą, nes iš „Pienas LT“ kooperatyvo, įdėję savo pajų, dalis dėl kainų nepatenkintų ūkininkų išėjo. Dėl to Žemės ūkio ministerija kartu su Vyriausybe turėtų ieškoti tikrųjų priežasčių, kodėl kooperacija Lietuvoje nejuda iš sąstingio taško. Kalbant apie Aukštaitijos regioną, kur ir aš ūkininkauju, turime keletą kooperatyvų, bet nepasakyčiau, kad jie labai džiaugtųsi ar skatintų jungtis kitus. Kiek tenka pabendrauti su kooperatyvų vadovais ar jų nariais, visi kaip vienas kalba, kad įstatymus reikia keisti.
Pirmiausia reikėtų peržiūrėti mokesčių sistemą. Kiekvienas ūkininkas jungtųsi tik tuo atveju, jeigu tai jam apsimokėtų. Kitose Europos šalyse į kooperatyvus besijungiantiems ūkininkams suteikiamos mokestinės lengvatos. Pirmaisiais darbo metais jie atleidžiami nuo kai kurių mokesčių, sudarant galimybę kurtis.
Kooperatyve labai svarbi ir kiekvieno nario atsakomybė tiekti tik geriausią produkciją. Reikia suprasti, kad vienam ūkiui pateikus nekokybišką žaliavą, tai atsiliepia viso kooperatyvo reputacijai, sąžiningumui. Čia tinka posakis, kad šaukštas deguto statinę medaus pagadina. Vėliau žmonės baiminasi ir nenori apjungti jėgų, nes pačiam atsakyti už savo produkciją yra paprasčiau.
Jurita Zubauskienė, kooperatyvo „Joniškio aruodas“ direktorė
Šiuo metu vienijame 100 ūkių, šiemet prie mūsų prisijungė 7 nauji nariai. Vienos priežasties, kodėl kitiems kooperatyvams sekasi ne taip gerai ar pati kooperacija juda lėčiau, tikrai nėra. Vieno atsakymo čia nėra, tačiau tai galėjo lemti lyderystės stoka. Ūkininkams tai nėra patrauklu, nes investicija į kooperatyvą ne tokia kaip į žemę, pastatus ar kitą materialų turtą. Tai investicija į kapitalą, panašiai kaip investuojant į akcijas, t. y. investavus tam tikrą sumą, gaunama didesnė grąža. Manau, dar ne visi žemdirbiai supranta, kad tai yra dar vienas alternatyvus investavimo būdas. Džiaugiuosi, kad mums pavyksta judėti į priekį ir su ūkininkais išlaikyti vieną viziją. Labai svarbu matyti bendrą ateitį ir dėl jos dirbti.
Šaltinis: valstietis.lt, Monika Kazlauskaitė,2021-12-20
Ginčas tarp ūkininkaujančių kaimynų: dėl 100 eurų pasiruošę kovai teisme
Nors Kalėdų metas paprastai laikomas atleidimo ir susitaikymo laikotarpiu, ne visada net patys artimiausi žmonės pasiryžta per šventes pamiršti savo nesutarimus. O ką jau kalbėti apie iš esmės svetimus žmones, kurie bendro turi tik tiek, kad jų laukai ribojasi vienas su kitu. Čia, pasirodo, nesusikalbėjimas gali privesti ir iki teismo suolo.
Ūkininkas Vaidas, kuris į žemės ūkį pasuko visai neseniai, jau spėjo atsikąsti nelabai saldžios žemdirbio duonos. Ir visai ne dėl to, kad derlius priklauso nuo vis sunkiau nuspėjamos gamtos šėlionių. Jis išsinuomojo žemės greta kitos, gerokai stambesnės ūkininkės laukų.
Pasak Vaido, iš pradžių kaimynystėje ūkininkaujanti Dalia jam pasirodė kaip labai mandagi, maloni ir sukalbama moteris. Vis dėlto per kelerius metus jis pastebėjo ir tam tikras, viena vertus, smulkmenas, kita vertus – šiokį tokį jos darbuotojų atsainumą. Susidarė jausmas, tarsi smulkesnis ūkininkas mažiau vertingas, o per jo pasėlius ir su kombainu pervažiuoti galima, ir akmenis jo žemėje išversti, ir pasėlius nupurkšti.
„Buvo kelis kartus pasitaikę, kad kai jos lauką purkšdavo, nupurkšdavo ir mano pasėlių dalį. Aišku, juk ne ji pati purškia, ne specialiai taip nutinka.
Buvau ją susitikęs, susistabdžiau, pakalbėjome. Pasakiau jai, kad norėčiau, jog tai daugiau nesikartotų. Tuokart ji pasirodė labai maloni, pasakė, kad pašnekės su darbuotojais, ir išties, kurį laiką tai nesikartojo“, – pasakojo Vaidas. Ir vis dėlto, pasak pašnekovo, po to periodiškai vis pasikartodavo kokie nedideli, bet nelabai gražūs poelgiai iš kaimyninio ūkio pusės.
„Kitą sykį buvau nuvažiavęs savo lauko kulti, žiūriu – jos darbuotojai, važiuodami su kombainu per mano lauką, sugalvojo apsisukti, visą juostą miežių nukūlė. Et, tiek to, numojau į tai tuomet ranka, galvojau, kam nepasitaiko. Vėliau vėl kuriais metais bulves augino, tai kai kasė, iš kombaino akmenis į mano žemę išvertė…“ – pasakoja Vaidas ir priduria, kad ilgainiui tokios smulkmenos ėmė stiprokai jį erzinti.
Nupurškė žirnius
Tačiau kantrybės taurę perpildęs įvykis nutiko dar šių metų pavasarį. Gretimuose laukuose buvo auginamos skirtingos kultūros: pas Vaidą žirniai, o pas Dalią – žiemkenčiai. Pastaruosius jos darbuotojai purškė nuo piktžolių, ir purkštuvas nupurškė poros metrų pločio Vaido pasėlių juostą – ir taip per visą lauko ilgį. „Iš pradžių dar galvojau, kaip čia geriau daryti tokiu atveju. Žirniai sunyko gana stipriai, juk gavo tokios chemijos… Pašnekėjau su kitais ūkininkais, jie patarė skambinti, sakyti, kaip yra ir tartis dėl kompensacijos“, – pasakoja vyras.
Jis teigė taip ir padaręs, tačiau iš karto susidūrė su priešiškumu. Dalia viską neigė ir sakė, esą nupurkšti jo lauko jos darbuotojai tikrai negalėjo, o žirniai ten blogai augantys dėl to, kad žemė ten prasta. Visgi po pokalbio moteris nuvyko iki lauko, apžiūrėjo ir po savaitės Vaidui jai vėl paskambinus, jau pripažino, kad ant žirnių papuolė herbicidų. „Tada ji pasiūlė, kad rudenį, kai kulsiu ir matysiu, kiek iš tiesų nuostolių yra, pasakysiu jai ir ji sumokės kompensaciją“, – reziumuoja Vaidas. Jis priduria, kad, ko gero, dėl nupurkštos lauko dalies nieko net nebūtų sakęs, jei ne tie ankstesni incidentai.
Tik nusijuokė
Vaidas sako, kad žirniai galutinai nesunyko, kažkiek atsigavo, tačiau, jo teigimu, derlius iš tos 2 metrų juostos buvo gerokai mažesnis. „Nuimant derlių kombainas rodo derlingumą, kiek tonų prikuliama. Na, ir aš pasiskaičiavau, kad man apie pusės tonos žirnių trūksta. Jų vertė apie 100 eurų. Tiesa, dar pradėdamas kulti, skambinau Daliai, bet ji neatsiliepė. Tad aš pabaigiau savo darbus, paskambinau jai gerokai vėliau, nes maniau, javapjūtė, visi laksto užsiėmę, darbo, rūpesčių daug…“ – pasakojo pašnekovas.
Paskambinęs jis priminė judviejų susitarimą ir pasakė paskaičiavęs, kad nuostoliai siekia apie 100 eurų. Tačiau tai, ką išgirdo kitame laido gale, jį labai nustebino ir nuvylė. „Ji ėmė sakyti, esą viskas ten tame mano lauke buvo gerai. Klausė, ko aš čia skambinėju, ko iš jos noriu. Kai pasakiau, kad man trūksta derliaus, atkirto: „gal tau galvoj trūksta“. Na, žinote, tada supratau, kad nieko gero su ja nebus“, – pasakoja vyras.
Jis priduria, kad apie situaciją ir anksčiau kalbėjęs su kitais ūkininkais, o šie, išgirdę, kas jam pridarė nuostolių, tik nusijuokė ir pasakė, kad būtų tikras stebuklas, jei Dalia sumokėtų kompensaciją – esą dar nėra taip buvę.
Kaimynas „su charakteriu“
Tuo tarpu pati ūkininkė Dalia, paskambinus „Rinkos aikštės“ žurnalistams, teigė žinanti, kad purškiant jos laukus buvo pakilęs vėjas ir dėl to dalis herbicidų papuolė ant kaimyno žirnių. Ir vis dėlto, sako ji, bėda yra visai ne žirniuose – moters teigimu, Vaidas yra sunkaus charakterio kaimynas. „Taip buvo, kad su purkštuvu šalimais buvo pravažiuota ir vėjas tiesiog nupūtė į kaimyno žirnius purškiamus herbicidus.
Tačiau aš esu agronomė, puikiai žinau, kad augalas sustresuoja, tačiau nenunyksta. Visai gerai atsigauna ir derlius dėl to nei kiek nesumažėja. Vaidas – ne agronomas, ūkininkauja neseniai, o ir kaimynas jis nekoks, viskas jam negerai… Na, jis toks su charakteriu. Apskritai manau, kad ne šimte eurų čia reikalas yra. Kalbėdamas su manimi ėmė jis balsą kelti, aš jam atsikirtau, kad nesu jam lygi, esu bent dvigubai vyresnė ir jis neturi teisės su manim taip kalbėti ir savo nekultūros rodyti.
Kaip jis man telefonu sakė: „tokie kaip tu, turi nusiskausminti“. Nepažįstu jo kaip žmogaus, bet tikrai manau, kad čia ne jo paties žodžiai… Yra kitas stambus ūkininkas, medžiotojas, kuris tokiomis frazėmis jau anksčiau švaistėsi. Panašu, kad viskas čia susiję“, – svarstė moteris.
Pasakė tik po 3 mėnesių
Dalia sako, kad iš tiesų jiedu su Vaidu buvo sutarę prieš kūlimą susitikti, apžvelgti situaciją ir tada nuspręsti, ką daryti toliau. Tačiau ji sakosi iš Vaido nesulaukusi jokių žinių. „Jis kūlė žirnius, o mes sėjom rapsą. Ištisai buvau ten, bet jis man nieko nesakė. Juk visą laiką šalia sukinėjausi. Kadangi jis man neskambino, aš supratau, kad nuostolio nėra.
Be to, aš pasidariau nuotraukas ir mačiau, kad jokio nuostolio nebuvo, derlius nebuvo mažesnis“, – tikina Dalia ir priduria mananti, jog yra visiškai teisi ir Vaidui visiškai nieko neskolinga. „Galų gale kūlimas buvo rugpjūtį, o jis man spalio gale paskambinęs 100 eurų pareikalavo. Sakė, kad pusės tonos trūksta – na, žinote, iš tų kelių arų tiek žirnių nuostolio tikrai negalėjo būti.
Na, o kai ėmė jis kalbėti pakeltu tonu, pasakiau, kad tikrai ne su manim taip jam kalbėti ir padėjau ragelį“, – šnekėjo ūkininkė. Ji pridūrė, kad jei kaimynas nori, jiedu galintys eiti į teismą ir ten ji įrodys, kad yra teisi, o Vaidas dėl nupurkštų žirnių jokių nuostolių nepatyrė. Ji pridūrė, kad jos laukai ribojasi ir su kitų ūkininkų laukais, ir visokiausių situacijų per ilgus ūkininkavimo metus yra nutikę, tačiau visos jos išsprendžiamos bendražmogiškai.
„Mums būna taip pat, kad nupurškia laukus. Bendrovė šiemet apskritai padegė, dalis mūsų lauko išdegė. Net nesikreipiau, nieko nesakiau. Nes žinau, kad taip nutinka, ir gali bet kam nutikti. Juk niekas iš blogos valios tokių dalykų nedaro“, – tikino ūkininkė. Galiausiai nei vienas, nei kitas ūkininkas nesiruošia nusileisti ir abu jaučiasi teisūs – Vaidas teigia, kad net jei netyčia padarytas nuostolis, jis turi būti atlygintas, tuo tarpu Dalia sako, kad jokio nuostolio apskritai nebuvo. Tik ar verta dėl šimto eurų minti teismų slenksčius? O gal žinojimas, kad neverta, ir leidžia tokioms situacijoms klestėti?..
Šaltinis: valstietis.lt, Eglė KUKTIENĖ,2021-12-16
Ankstesnės žemės ūkio naujienos
