Žemės ūkio naujienos: 2022-07-05

Palyginti su 2021 m. sausio–gegužės mėn., pieno supirkimas padidėjo 3,3 proc., arba 16,59 tūkst. t. Per 2022 m. gegužės mėn. buvo supirkta 113,70 tūkst. t pieno arba 0,4 proc. mažiau nei 2021 m. gegužės mėn.

ŽŪIKVC PAIS duomenimis, 2022 m. gegužės mėn. supirkimo įmonių pieno gamintojams mokėta vidutinė faktinė bazinių rodiklių pieno kaina (su priedais ir nuoskaitomis) (toliau – faktinė bazinių rodiklių kaina), palyginus su 2021 m. gegužės mėn., padidėjo 56,3 proc. ir sudarė 395,0 Eur/t. Palyginus su 2022 m. kovo mėn. faktine bazinių rodiklių kaina, ji buvo 8,4 proc. didesnė.

ŽŪIKVC PAIS duomenimis, 2022 m. gegužės mėnesį vidutinė natūralaus (4,25 proc. riebumo ir 3,42 proc. baltymingumo) pieno supirkimo kaina Lietuvoje, palyginti su šių metų sausiu mėn., padidėjo 3,9 proc. ir siekė 527,09 Eur, o, palyginti su 2021 m. gegužės mėn., ji buvo 68,8 proc. didesnė. Šių metų balandžio mėnesio gamintojams mokėta vidutinė natūralaus riebumo pieno kaina yra didžiausia per visą 2021 m. gegužės–2022 m. gegužės mėn. laikotarpį.

Stambiems pieno gamintojams, parduodantiems daugiau kaip 40 t žalio pieno per mėnesį, pieno supirkimo įmonės 2022 m. gegužės mėnesį už natūralų pieną (4,27 proc. riebumo ir 3,52 proc. baltymingumo) mokėjo vidutiniškai 582,49 Eur už t. Per mėnesį ši pieno kaina padidėjo 3,9 proc. (2022 m. balandžio mėn. ji buvo 560,79 Eur už t). Bazinių rodiklių pieno kaina stambiems pieno gamintojams 2022 m. gegužės mėn. padidėjo daugiau kaip 5,9 proc. ir buvo 450,0 Eur/t Eur už t (2022 m. balandžio mėn. – 424,76 Eur už t).

Šaltinis: vic.lt, 2022-07-04

Kongresas prasidėjo specialia sesija, skirta Ukrainai

Prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, šalies ekologiniame sektoriuje, kaip ir kituose ekonomikos sektoriuose, įvyko daug pokyčių. Prasidėjus aktyviems karo veiksmams, buvo apgadinta arba užimta beveik trečdalis ekologinei gamybai skirtų žemių. Apie 30 proc. gamintojų iš karto paskelbė visiškai nutraukiantys veiklą, dar tiek pat – nutraukiantys iš dalies. Šiandien okupuota 1/5 visų ekologiškų Ukrainos žemių, daugiausia Chersono ir Zaporožės regionų teritorijose. Naujausioje ataskaitoje apskaičiuota, kad Rusijos invazija į Ukrainą padarė 4,06 mlrd. Eur vertės žalos Ukrainos žemės ūkiui.

Ir vis dėlto, nepaisant sudėtingos padėties, jau galvojama apie pokario Ukrainos atstatymą – tai turėtų būti visavertis restruktūrizavimas ir integracija į Europos Bendriją, remiantis darnaus vystymosi principais ir atsižvelgiant į Europos žaliąjį kursą.

Pakeliui į 25 proc. tikslą

Kongrese aptarti būtini politiniai veiksmai ir priemonės, kad būtų pasiektas tikslas ekologiškai dirbti 25 proc. žemės. Pristatyti naujausi tyrimai apie 25 proc. ekologinio žemės ūkio naudojimo ES ir Žaliojo kurso naudą aplinkai.

Aptarta, kaip sekasi prisitaikyti prie naujojo ES ekologinio reglamento, taikomo nuo šių metų pradžios. Įvertinus tai, kas atlikta, dar laukia gyvūnų maisto reglamentavimas, atsakymai į klausimus dėl akvakultūros, augalų dauginamosios medžiagos, gyvulininkystės, bitininkystės ir kt.

Kitas svarbus dalykas – tvarumo ženklinimas. Ekologija visada atitiks aukščiausią vertinimą ženklų sistemoje, o vartotojams akcentuoti reikia faktą, kad ekologiška produkcija – tai ne tik cheminių preparatų ar pesticidų nevartojimas, bet ir vertė visai aplinkos sistemai, bioįvairovei, dirvožemiui, gyvūnų gerovei, klimato kaitai ir kt.

Geroji ekologinės tiekimo grandinės praktika

Daug dėmesio kongrese skirta viešiesiems pirkimams ir trumpesnių tiekimo grandinių kūrimui. Pabrėžta, kad būtina remti trumpąsias grandines, vietinį sektorių, plėtoti partnerystę per ilgalaikius kontraktinius įsipareigojimus. Taip pat reikšmingi pakavimo pokyčiai, naudojant kuo mažiau pakuočių, plastiko. Svarbus prioritetas – kuo natūralesnis ir mažiau perdirbtas maistas.

Pirkimų politika turi būti paremta 4 esminiais principais: pagarba sezoniškumui, gamtos išteklių išsaugojimu, skatinant rinktis ekologišką maistą, įsipareigojimu gamintojams naudoti visą produkciją, o ne tik atskiras dalis ar tinkamus dydžius, minimaliu tarpininkų tarp gamintojų ir galutinio pirkėjo skaičiumi. Laikantis šių principų Prancūzijoje pasiekta 20 proc. ekologiškų pirkimų, iki 2025 siekiama 60 proc.

Ekologinės rinkos apžvalga iš Prancūzijos ir Švedijos perspektyvų

Buvo apžvelgta dabartinė ekologinė rinka remiantis dviem atvejų studijomis – Prancūzijos ir Švedijos. Esminiai pastebėjimai – rinkos tendencijos kinta, o vartotojai linksta rinktis vietinę produkciją, jei nėra alternatyvaus vietinio ekologiško produkto. Didžiausią pardavimų rinką sudaro didieji prekybos centrai (iki 80 proc. rinkos), tik nedidelė dalis nuperkama iš ūkio.

Vartotojai neturi žinių, kiek ekologinė gamyba yra vertinga visai aplinkosaugos sistemai, orientuojamasi tik į pesticidų nenaudojimą. Tad reikia skatinti rinką valstybiniu lygiu, šviesti geraisiais pavyzdžiais, galima pritraukti populiarių virtuvės šefų įvaizdžiu.

Vyko ir ekskursija į vietinius ekologinius ūkius. Regionas Nouvelle-Aquitaine yra ne tik didžiausias regionas Prancūzijoje pagal plotą, bet ir vienas pelningiausių. Vyno gamyba visame pasaulyje žinomas regionas taip pat aktyviai plėtoja ekologinę gamybą. Jis užima antrą vietą Prancūzijoje pagal ekologiškai dirbamos žemės kiekį. Čia ekologinė gamyba aktyviai skatinama per ekologinių vietovių plėtros ir ekologiško maisto diegimo maitinimo įstaigose projektus. Kongreso metu Saint-Emilion savivaldybei, kurios pagrindinė veikla susijusi su vyno gamyba, buvo įteiktas „Ekologiškos teritorijos“ apdovanojimas.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2020-07-04

Ministro K. Navicko teigimu, įtvirtinamas dar gilesnis bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Pensilvanijos žemės ūkio srityse.

„Vykstant brutaliam karui, kai maisto saugumas ypač svarbus, mūsų partnerystė turi būti stipri. Ukrainos žmonės kovoja už visų mūsų demokratiją. Žemės ūkio reikšmė yra didelė, todėl pasikeitimas žiniomis ir technologijomis šioje srityje yra svarbus“, – teigia žemės ūkio ministras K. Navickas.

Susitarimo memorandume numatyta bendradarbiauti ekologinio ūkininkavimo, tvarių maisto sistemų, klimato požiūriu pažangaus žemės ūkio, maisto saugos, augalų ir gyvūnų sveikatos srityse.

Bus stiprinami dvišaliai Lietuvos – Pensilvanijos santykiai: organizuojami žemės ūkio verslo renginiai, prekybos misijos, plėtojami žemės ūkio prekybos ryšiai, skatinamas eksportas ir dalyvavimas žemės ūkio ir maisto parodose, ieškomi ir mezgami verslo ryšiai tarp Lietuvos ir Pensilvanijos žemės ūkio verslo subjektų. Bus skatinamas universitetų ir mokslinių tyrimų institutų bendradarbiavimas.

Pasak Russell C. Redding, tyrimai žemės ūkio srityje yra labai svarbūs, todėl pasikeisti patirtimi bus itin naudinga abiem pusėms. Sekretorius pasiūlė bendradarbiauti su Rodale institutu, kuriame ir vyko iškilminga šio Susitarimo memorandumo pasirašymo ceremonija.

Rodale institutas užsiima ekologinio judėjimo plėtra, atlieka įvairius tyrimus, šviečia ūkininkus ir vartotojus. Plačiai pripažintas kaip šiuolaikinio ekologinio judėjimo įkūrėjas, institutas yra pasaulinis atsinaujinančio ekologinio žemės ūkio lyderis. Ministro vadovaujamai delegacijai buvo pristatytas šiame institute vykdomas projektas, kuriuo siekiama palyginti ekologinį ir tradicinį žemės ūkį auginant grūdus. Buvo pasidalyta patirtimi apie bearimę žemdirbystę, kultūrų auginimą be cheminių pesticidų.

Ministras pasiūlė rudenį organizuoti pirmą nuotolinį susitikimą, kad būtų aptarti konkretūs Susitarimo memorandumo įgyvendinimo veiksmai.

Šio vizito metu ministro delegacija kartu su Lietuvos maisto pramonės įmonių atstovais lankėsi ir Pensilvanijos maisto paslaugų korporacijoje Aramark, susitiko su Pensilvanijos prekybos tinklo Di Bruno Bros viceprezidentu Emilio Mignucci, kuris pristatė išskirtinius vieno seniausių tinklų, susikūrusio 1939 m., produktus, tokius, kaip sūris, kumpis, vynai.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2020-07-02

Parodoje lankėsi ir viešnia iš Prancūzijos, mėsinių galvijų augintoja ir mobiliosios skerdyklos savininkė Emilie Jeannin, seminaruose pasakojusi apie savo patirtį mėsinės galvijininkystės srityje.

Mėsinė galvijininkystė ant permainų slenksčio

Šiemet pirmą kartą „Agrovizijos“ parodos istorijoje didelį stendą pristatė Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacija (LMGAGA), surengusi žemės ūkio ministerijos remiamą mėsinių galvijų parodą ,,Mėsinės galvijininkystės vizija“. Parodos tikslas – parodyti, kad ši žemės ūkio šaka gali pasiekti tvarų pelningumą. Parodoje eksponuoti limuzinų, šarolė, herefordų, deksterių, wagyu, angusų veislės galvijai. Jų augintojai akcentavo veislinių galvijų svarbą, nes Lietuvoje didėjant mėsinių galvijų skaičiui ypatingas dėmesys skiriamas grynaveislių mėsinių galvijų veisimui, siekiant jų genetinės kokybės gerinimo. Atsižvelgiama į teisingą bandos valdymą, bandos charakterio savybių gerinimą, efektyvinamas mėsinių galvijų auginimas, siekiama auginti mažiau taršius gyvulius, gaunant kuo didesnes pajamas per trumpesnį laikotarpį subalansavus šėrimą efektyviai panaudojant Lietuvos žalienas.

„Tikimės didesnio augalininkų susidomėjimo mėsine galvijininkyste. Tai žemės ūkio šaka, kuri gali būti plėtojama ir grūdų ūkyje, ji gali nešti papildomą naudą“, – įsitikinusi LMGAGA direktorė Vilma Živatkauskienė.

Vienas tokių ūkininkų – Nerijus Zobernis, auginantis angusų veislės galvijus. „Dabartinė situacija mūsų sektoriuje ant permainų slenksčio. Žaliasis kursas mus savotiškai įpareigoja, kad gyvuliai su mažiau energetinių resursų priaugtų didesnį svorį“, – tikino jaunasis ūkininkas.

Jam antrino ir jo kolega Aidyn Zulfijev, ūkininkaujantis nederlingose Šalčininkų krašto žemėse. Pasak jo, daug kam susidaro klaidingas įspūdis, kad mėsiniai galvijai auga patys ir jiems reikia mažai šeimininko įsikišimo. „Ši teorija žlugo, kai pradėjau auginti gyvulius. Karvė apsiveršiavo, veršelis neišgyveno. Tiems, kas teigia, kad ši ūkininkavimo sritis yra labai lengva – siūlau čia išbandyti savo jėgas“, – pabrėžė augalininkystės ir mėsinių galvijų ūkį vystantis žemdirbys.

Apie iššūkius drąsiai kalbėjo ir LMGAGA prezidentas Vytautas Barkauskas. Jį neramina tai, kad nuo kitų metų gali nelikti paramos veisliniams mėsiniams galvijams įsigyti.

Pasak jo, dalis ūkininkų traukiasi iš šio sektoriaus, tačiau jį guodžia tai, kad kasmet prisijungia jaunų, entuziastingų žmonių. Šiandieną asociacija vienija apie 600 augintojų, kurie laiko 60 tūkst. grynaveislių galvijų. Pastarųjų skaičius per praėjusius metus augo 5 proc. Šalyje kartu su mišrūnais auginama apie 200 tūkst. mėsinių galvijų.

Jam antrino ir V.Živatkauskienė, apgailestaudama, kad šioje diskusijoje apsilankyti laiko nerado nė vienas Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) specialistas. „Jau kuris laikas jaučiame mėsinės galvijininkystės ignoravimą. Iš ŽŪM girdime, kad jiems reikia kiaulių, vištų, o jautienos nereikia. Nuolat laužome ietis dėl pievų išlaikymo ir panaudojimo. Norime išsaugoti natūralumą, propaguojame sėjamus žolynus, kurie ir sudaro visą pašarų pagrindą“, – dėstė V.Živatkauskienė.

Prancūzai atvežė naujienų

Diskusijoje dalyvavo ir mėsinių galvijų augintoja iš Prancūzijos E.Jeannin. Ji Burgundijoje augina šarolė veislės galvijus. Išgirdusi iššūkius, su kuriais susiduria mūsų augintojai, ūkininkė pabrėžė, kad lygiai tokios pačios problemos kamuoja ir prancūzus. „Visi iššūkiai vienodi, nes esame Europos Sąjungoje – Žaliasis kursas, pievų išsaugojimas, gyvūnų gerovės principai ir kt. iššūkiai mums ne mažiau aktualūs. Per paskutinius penkerius metus 9 proc. sumažėjo pieninių ir mėsinių galvijų banda, o likę 50 proc. laikomų gyvulių yra tų žmonių, kurie per artimiausią penkmetį išeis į pensiją“, – pabrėžė E.Jeannin.

Ji Prancūzijoje ūkininkauja jau penkiolika metų ir sėkmingai įgyvendina projektą „Pagarbos skonis“. „Visą gyvenimą mėsą pardavinėjau tiesiogiai pirkėjams: parduotuvėms, restoranams. Pastebėjau, kad norint patekti į rinką, reikėjo eiti per vieninteles duris – valstybines skerdyklas. Prancūzijai įstojus į ES, ji pritaikė ES reglamentus visoms skerdykloms. Įsivaizduokite, 1955 metais Prancūzijoje jų turėjome 2 600, o dabar beliko 234! Visos kitos skerdyklos užsidarė, nes nebeišsilaikė arba negalėjo įgyvendinti visų higienos reikalavimų. Akivaizdu, kad drastiškai sumažėjus skerdyklų, gyvulių kelias nuo ūkio iki skerdyklos labai pailgėjo. Kelionėje gyvuliai susižeisdavo, mėsa vėliau būdavo brokuojama“, – pasakoja ūkininkė iš Burgundijos.

Būtent taip susiklosčiusi situacija greitai virto tikru skandalu Prancūzijoje. Gyvūnų gerovės aktyvistai, skerdyklose palikę slaptas kameras, paviešino vaizdus, kuriuose matyti grubūs pažeidimai: gyvūnai buvo netinkamai apsvaiginami, skerdžiamos veršingos karvės, nesilaikoma kitų gerovės principų. Tai stipriai papiktino prancūzus, dalis vartotojų net nusigręžė nuo mėsos vartojimo. Šis skandalas E.Jeannin paskatino ieškoti sprendimų ir taip gimė idėja parengti projektą „Pagarbos skonis“. Jis padėjo ieškoti humaniškesnių skerdimo būdų, kurie užtikrintų etišką gyvūnų mirties momentą.

Pasak prancūzės, pradėjus domėtis mobilių skerdyklų įrengimu, ji sužinojo, kad toks inovacinis modelis įdiegtas Švedijoje. Išvykus susipažinti su tokio tipo skerdyklomis, nuspręsta tai diegti ir Prancūzijoje. Tiesa, ši idėja itin nepatiko stambiai galvijų skerdimo bendrovei, kuri užėmė bemaž 80 proc. Prancūzijos rinkos. Emilie pasakojo sulaukusi net grasinimų, tačiau savo idėjos ji neišsižadėjo. „Mums trūko lėšų. Paskelbiau, kad renkame lėšas šiam projektui įgyvendinti. Siekėme surinkti 500 tūkst. eurų. Per pusantro mėnesio surinkome net 600 tūkst. iš visos Prancūzijos. Mane labai sujaudino žmonių noras prisidėti prie bendro tikslo – etiškesnio gyvulių skerdimo“, – savo patirtimi dalijosi agroverslininkė iš Prancūzijos.

Šiandieną Emilie yra sukūrusi 11 darbo vietų, o įsigyti mobilią skerdyklą užtruko net penkerius metus, nes mobiliai skerdyklai buvo taikomi tokie pat griežti veterinarijos ir sanitarijos reikalavimai, kaip ir stacionariai. Pati skerdykla atsiėjo 1,3 mln. eurų. Padėti surinkti reikalingas lėšas padėjo ES fondai ir, kaip minėta, žmonių aukos, paskolas suteikė ir bankai. Mobilią skerdyklą sudaro trys furgonai: pirmasis – personalo higienai užtikrinti, antrasis – galvijams skersti, trečiasis – mėsai atšaldyti.

„Norint išsaugoti mėsos kokybę, skerdena per parą turi atvėsti iki 7 laipsnių. Per vieną darbo dieną ūkyje galima paskersti 7 gyvulius. Taip yra ne tik dėl žmogaus darbo valandų – dar turime spėti surinkti ir priduoti visas skerdenų atliekas iki 16 val. Didžiausias mobilių skerdyklų privalumas yra tai, kad gyvulių nereikia transportuoti, jie nepatiria streso, o tai, žinoma, veikia mėsos kokybę. Dėl to mūsų šūkis skamba taip: „Transportuokime mėsą, o ne gyvulius.“ Mėsą tiekiame tiesiai pirkėjui per mūsų įsteigtas krautuvėles, mobilias prekybos vietas. Galiu drąsiai sakyti, kad dalį pirkėjų vėl sutaikėme su mėsa, nes kai kurie jų dėl nehumaniško elgesio skerdyklose buvo visiškai atsisakę valgyti jautieną“, – akcentuoja E.Jeannin.

Grilio kultūra išmokė pamėgti jautieną

Parodoje LMGAGA sėkmingai pasiekė užsibrėžtą tikslą – ji drauge su „Viking Chef“ buvo užsimojusi iškepti net 1 000 mėsainių, kurių mėsa atkeliavo iš N.Zobernio ūkio. Kokybišką vietinę mėsinių galvijų mėsą atradęs „Viking Chef“ įkūrėjas Vylius Blauzdavičius juokavo, kad mėsinių galvijų auginti nesiryžtų, nes tai sudėtingas ir labai daug specifinių žinių reikalaujantis darbas.

„Dirbu ne vien su Lietuvoje užauginta mėsa, todėl galiu palyginti. Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad mūsų ūkininkų tiekiama mėsinių galvijų mėsa yra labai kokybiška. Pastarieji treji metai buvo tikras šuolis mūsų mėsos valgymo kultūroje“, – gerų žodžių mūsų augintojams negailėjo grilio kultūrą Lietuvoje puoselėjantis V.Blauzdavičius. Jo teigimu, mėsos brandinimas ir pjaustymas yra preciziškas ir sudėtingas darbas, todėl tuo užsiimti dažnas ūkininkas nesiryžta.

A.Zulfijev, turintis kiek kitokią nuomonę dėl trumpųjų maisto grandinių, susirinkusiems diskusijos žiūrovams aiškino, kad kiekvienas privalo dirbti savo darbą: ūkininkai turi auginti galvijus, pardavėjai – kokybiškai ruošti mėsą. O dabar siekiama mėsinių galvijų augintojus paversti savotišku orkestru: jie turi ne tik mokėti gyvulius auginti, ruošti jiems pašarus, bet dar ir rūpintis jų skerdimu, mėsos atvėsinimu, šaldymu, transportavimu, ieškoti klientų, išmanyti visas rinkodaros gudrybes. „Sudėtinga mėsos logistika, laikymas, juk mėsa yra trumpo galiojimo produktas. Kiekvienas, net mažiausias procesas ūkyje turi būti labai gerai apgalvotas. Kaip rasti viskam laiko? Tam reikia ir didelių investicijų, ir žmogiškųjų resursų“, – atkreipia dėmesį V.Blauzdavičius.

N.Zobernis pastebėjo, kad tokių grilio entuziastų dėka jautiena šalyje smarkiai išpopuliarėjo. „Per dvejus metus mėsos vartojimo kultūra išpopuliarinta labai stipriai. To ŽŪM nesugebėjo padaryti dešimtmečiais. Anksčiau statistinis lietuvis per metus suvartodavo vos 5 kg jautienos. Nors naujausių duomenų neturime, manau, kad artėjame prie 10 kg žymos“, – sako besikeičiančiais kraštiečių valgymo įpročiais patenkintas ūkininkas.

Mėsos atsekamumas – misija įmanoma

V.Barkauskas iškėlė ir svarbų mėsos atsekamumo klausimą. Dažnas pirkėjas prekybos centre nežino, ką perka – mėsinių galvijų mėsą ar, vaizdžiai sakant, karvieną. Pasak jo, Prancūzijoje šis klausimas išspręstas paprastai – kiekvienas ūkininkas turi unikalų kodą, ant produkcijos yra specialus ženklinimas, netgi pažymėta gyvulio skerdimo data. Deja, pas mus atsekamumo nėra. „Jis gali atsirasti. Mes su LMGAGA direktore nuolat ŽŪM keliame šį klausimą, norime įrodyti, kad reikia klasifikuoti ir skerdeną pagal galvijų veislę. Kol kas nepavyko įgyvendinti šios idėjos, bet mes nenuleidžiame rankų“, – užtikrino V.Barkauskas, vaizdžiai papasakojęs, kad parduotuvėse jį patį kartais pardavėjos įtikinėja, kad ant prekystalio tikrai jautiena. „Tada kur dedama karviena, jeigu visur tik jautiena, juk karvės taip pat pjaunamos“, – retoriškai klausė galvijų augintojas.

Šaltinis: valstietis.lt, Monika Kazlauskaitė, 2022-07-04

Artūras sako, kad tokie orai atsilieps pieno kokybei, kuri priklauso būtent nuo pašaro. Tačiau su Dievu sutarties nesudarysi. Ūkininkui teko laukti, kol balos ir dirvos išdžius, nes traktorius klimpdavo ir dirbti buvo neįmanoma. „Dvi dienas karvės stovėjo baloje ir jas teko ginti į tas pievas, kuriose ganyti neplanavo, negalėjome bandai atvežti vandens“, – dėlioja A. Plenaitis. Pieno gamintojų asociacijos duomenimis, padėtis labai nevienoda. Jei Kauno raj. laukai skęsta vandenyje, tai Skuode pievos išdegė. Todėl su kiekviena diena prastėja pašaro kokybė ir norint ją išlaikyti teks pirkti brangius papildus, kurie brango kur kas daugiau nei pats pienas. Tačiau ne tik saulė ir lietus kamuoja žemdirbius. Pavyzdžiui, varnėnai pradėjo kapoti šienainio rulonus. Viename Dotnuvos ūkyje sparnuočiai sugadino šimtą rulonų.

„Nukentėjo ūkis, auginantis virš tūkstančio avių. Jam pašaro reikia labai daug ir šie nuostoliai dideli“, – aiškina Gintarė Kisielienė, Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovė. A. Plenaitis prognozuoja, kad šiemet pieno bus kur kas mažiau nei pernai, nes su gamta nepakovosi. Tačiau vartotojams blogos žinios tuo nesibaigia. Jei pieno ir nepritruks, jis brangs. „Birželio pabaigoje paprastai pienas pigdavo, tačiau dabar taip nenutiko“, – sako Petras Čepkauskas, „Pricer LT“ bendraturtis. „Brangstančios trąšos, energetiniai ištekliai didina savikainą tiek mums, tiek žemdirbiams“, – tikina Egidijus Simonas, „Pieno centro“ vadovas. Kainų ekspertai tikina, kad dėl brangstančio pieno kalta vis mažėjanti pieno gamyba ir jis jau tampa vienu brangiausių ES. Per paskutinius kelis metus primilžiai krito maždaug 100 tūkst. litrų per metus.

Šaltinis: delfi.lt, 2022-07-04

Miežiai (593,47 t) eksportuoti į Latviją, Estiją ir Lenkiją (vidutinė kaina – 292,43 EUR/t), avižos (142,82 t) – į Latviją, Estiją ir Olandiją (vidutinė kaina – 231,50 EUR/t), grikiai – į Lenkiją, Prancūziją ir Nyderlandus (vidutinė kaina – 936,39 EUR/t), o kvietrugiai – į Latviją, Estiją, Suomiją ir Nigeriją (vidutinė kaina – 370,07 EUR/t).

Ankštinių augalų grūdų (žirnių ir pupų) eksportas 2022 m. gegužės mėnesį, palyginti su 2021 m. gegužės mėn. eksportu, buvo mažesnis 83,43 proc. ir sudarė 7,226 tūkst. t. Jie eksportuoti į Latviją, Lenkiją ir Olandiją (vidutinė kaina – 374,21 EUR/t)

Šaltinis: Agro RINKA, Nr. 11 (403) / 2022 m.