Žemės ūkio naujienos: 2022-10-11

Pasak viceministro, smulkieji ūkiai nyksta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Jis pažymi, kad šią žemės ūkio problemą lemia ekonominiai, socialiniai ir demografiniai veiksniai.

„Ekonominiai veiksniai yra susiję su ekonomine krize, augančiu pragyvenimo lygiu, o tuo pačiu mažėjančiomis pajamomis ir augančia pajamų nelygybe tarp miesto ir kaimo gyventojų. Socialiniai veiksniai apima didesnę socialinę atskirtį kaimo vietovėse, prastesnes pragyvenimo sąlygas ir sunkiau bei mažiau kaimo gyventojams prieinamas paslaugas. Tuo tarpu demografiniai veiksniai reiškia senstančią ūkininkų bendruomenę. Didžioji dalis ūkininkų yra garbingo amžiaus, o ne visų jų vaikai nori ar gali tęsti tėvų veiklą“, – teigia P. Astrauskas.

Jis pasakoja, kad patys ūkininkai dažnai pastebi, kad toliau ūkininkauti darosi sunku dėl nepakankamų pajamų, jų nuomone, neteisingo atlygio už pagamintą produkciją ir sugaištą laiką. Bet to, ne visuomet patrauklus pasirodo ir ūkininko gyvenimo būdas.

„Jaunas žmogus ieško naujų perspektyvų, geresnio gyvenimo ir daugiau pramogų. Tuo tarpu žemės ūkis, priklausomai nuo pasirinktos srities, turi savų ypatumų. Pavyzdžiui, gyvulininkyste užsiimantis ūkininkas prie ūkio pririštas ištisus metus. Tačiau augalininkystė, daržininkystė ar sodininkystė yra labiau sezoniniai užsiėmimai“, – kalba pašnekovas.

Kyla nauji iššūkiai

Šiandien šalies ūkius neišvengiamai veikia ir energetikos išteklių bei kainų krizė. Tiesa, žemės ūkio viceministro teigimu, jos poveikis skirtingo pobūdžio žemės ūkio veikloms yra nevienodas. Su didesnėmis sunkmečio pasekmėmis susiduria ūkiai, kurių darbas imlesnis energetinėms sąnaudoms.

„Pavyzdžiui, augalininkystė, kurioje energetinės sąnaudos mažesnės, šiuo metu yra geriausioje situacijoje iš visų žemės ūkio sektoriaus dalyvių. Ypač šiais metais, kai užauginta produkcija buvo sausa ir nereikėjo jos papildomai dar ir džiovinti.

Tačiau jei kalbėtume apie sodininkystę ir daržininkystę ar grybų auginimo verslą, pagrindinės problemos yra susijusios su energetinėmis sąnaudomis, pastoviai temperatūrai palaikyti, šildymui, šaldymui ir saugojimui, nes jie realizuojami palaipsniui ištisus metus. Ne išimtis yra ir gyvulininkystės sektorius. Energetinės sąnaudos apima vėdinimo, šildymo bei elektros energijos išlaidas. Jos ypatingai jaučiamos modernizuotuose ūkiuose, kur veikia pieno melžimo robotai ir kitos gyvūnų gerovę palaikančios priemonės“, – vardija P. Astrauskas.

Be smulkiųjų ūkių – miglota kaimo ateitis

Pasiteiravus, kodėl svarbu stiprinti smulkiuosius ūkius ir kas nutiktų, jei jie išnyktų, viceministras pažymi, kad jie ne tik gamina žemės ūkio produkciją, bet ir atlieka svarbų socialinį, kultūrinį, aplinkosaugos vaidmenį ir taip palaiko kaimo gyvybingumą.

„Smulkiųjų ūkių nykimas yra socialinis reiškinys, kuris lemia kaimo gyvybingumą. Tai reiškia, kad jei nelieka smulkiųjų ūkininkų, o tuo pačiu ir kaimo gyventojų bei darbininkų, kaimai nyksta, sodybos tuštėja ir kaimo vietovės tampa nykios. Jose sunkiai kuriasi verslai, vargiai išsilaiko parduotuvės ar kiti gyvenvietei svarbūs objektai. Tad nykimo procesas yra visa įtraukiantis“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Jis taip pat pastebi, kad ūkių stambėjimas didina ir atstumą tarp ūkininkų. Ūkininkai vis labiau tolsta vieni nuo kitų ir vis mažiau dalijasi savo žiniomis bei patirtimi. Be to, P. Astrausko teigimu, stambėjantys ūkiai kartu prisiima ir dar didesnę gamybinę riziką.

„Kuo ūkis didesnis, tuo jį labiau veikia išoriniai veiksniai, tokie kaip ekonominė ar energetinė krizės bei kiekvienais metais vis intensyviau pasireiškianti klimato kaita, t. y. šalnos, sausros ar didelės liūtys. Didesnių ūkių savininkams verslas tampa ženkliai rizikingesnis dėl apyvartinio kapitalo poreikio ir išaugančių galimybių jį prarasti“, – kalba viceministras.

Kur ieškoti išeities?

Prakalbus apie galimus šios problemos sprendimo būdus, P. Astrauskas sako, kad pagrindinė priemonė yra visuomenės švietimas. Pasak jo, suteikus reikalingos informacijos ir žinių, kaip stiprinti smulkiuosius ūkius, modernizuoti jų veiklą ir didinti konkurencingumą, ilgainiui žemdirbiai patys sugebės geriausiai pasirūpinti savo ūkių plėtra ir išmoks valdyti gamybines rizikas.

Stiprinti smulkiuosius ūkius padeda ir jiems teikiama finansinė bei ekspertinė pagalba. Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programą (KPP) skiriama parama stiprina vietinius gamintojus, skatina smulkiųjų ūkių bendradarbiavimą, gyvybingumą ir žemės ūkiui svarbių žinių sklaidą.

Tokia parama, kaip KPP priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritis „Parama smulkiesiems ūkiams“ remia ūkių atsinaujinimą, inovacijų diegimą bei aukštesnės pridėtinės vertės produktų gamybą ir perdirbimą. Tuo tarpu šios priemonės veiklos sritis „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ skatina veiklą pradedančius ūkininkus ir palengvina kartų kaitą kaimo vietovėse. Jaunimo įsiliejimas į bendruomenę ir naujų idėjų sklaida ypač reikšmingi kaimų ateičiai.

Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane numatoma, kad parama smulkiesiems ūkiams bus teikiama ir ateityje. Išlaikomas KPP tęstinumas, tad ir toliau bus stiprinamas smulkiųjų ūkių bendradarbiavimas. Ūkininkai galės pasinaudoti tai leisiančiomis padaryti paramos priemonėmis, tarp kurių – „Smulkių – vidutinių ūkių plėtra“, „Labai smulkių ūkių plėtra ir kooperacija“. Itin svarbios bus „Konsultavimo paslaugos“, siekiant suteikti žinių ūkininkams.

Šios ir iki šiol KPP įgyvendinamos priemonės taip pat padės tvariau ūkininkauti ir siekti Žaliojo kurso tikslų. Tarp jų – mažinti žemės ūkio veiklų poveikį aplinkai, kurti paprasčiau visiems gyventojams pasiekiamas paslaugas ir atsparią maisto tiekimo sistemą. Tai reiškia, jog KPP priemonės mažina skirtį tarp miesto ir kaimo, gerina ekologinę situaciją, skatina efektyviau naudoti išteklius, stiprina trumposios maisto tiekimo grandinės plėtrą. Pasak viceministro, kaip numatoma Žaliajame kurse, šios priemonės padės tiek Lietuvai, tiek visai ES tapti modernia, efektyviai išteklius naudojančia ir konkurencinga ekonomika.

Žinių ir bendradarbiavimo svarba

Žemės ūkio viceministras taip pat pažymi, kad ne ką mažiau svarbu kalbėti ir apie Žaliojo kurso skatinamą bei KPP remiamą įvairių paslaugų skaitmeninimą ir virtualių paslaugų plėtrą. Jo teigimu, šie procesai yra susiję su Žaliojo kurso strategija „Nuo lauko iki stalo“, kurios tikslas – sutrumpinti maisto produktų kelią nuo gamintojų iki vartotojų, stiprinti vietinius gamintojus ir stabdyti maisto švaistymą.

„Dabartinė situacija, auganti infliacija, neapibrėžtumas kelia vis naujų iššūkių žemės ūkui. Norint juos suvaldyti, reikia nestandartinių sprendimų. Skaitmeninimas, tikslusis ūkininkavimas duoda akivaizdų efektą, todėl turėtume šiomis galimybėmis pasinaudoti. Tai leistų transformuoti žemės ūkį į aukštesnį lygį, padarytų jį konkurencingesnį. Net neabejoju, kad artimiausiu metu žemės ūkyje įvyks tas didysis lūžis, kurį skatina ir Europos Sąjunga.

Pandemija mus išmokė dirbti kitaip. Dabar problemas galime spręsti bendraudami nuotoliniu būdu, todėl nebereikia gaišti laiko keliaujant iš vienos vietos į kitą. Tai suteikia daug vilčių, nes skaitmeninių technologijų diegimas ir vartojimas kaimo bendruomenėse turi didelį potencialą. Nepriklausomai nuo vietovės, dabar galima teikti labai daug įvairių paslaugų – nuo konsultavimo ir buhalterijos tvarkymo iki elektroninės prekybos“, – sako viceministras.

Pašnekovas taip pat pažymi, kad siekdami stiprinti Lietuvos smulkiuosius ūkius, galime pasimokyti ir iš kitų šalių patirčių. Jo teigimu, su panašiomis problemomis susiduriančios valstybės aktyviai skatina dalijimosi ekonomiką. „Tai reiškia, kad viso gamybos proceso neturi nuo pradžių iki galo atlikti vienas žmogus. Išnaudodami savo potencialą, dalindamiesi, parduodami ar teikdami paslaugas, galime kurti aukštesnę pridėtinę vertę. Juk tam, kad kurtume intelektinę socialinę vertę, mums nereikia turėti paties produkto.

Žengdami šiuo keliu, galime ne tik padėti kaimui išsilaikyti, bet ir keisti visuomenės požiūrį į kaimiškas vietoves ir sudaryti dar daugiau galimybių jaunimui. Svarbiausia suteikti žmonėms žinių ir išmokyti jas panaudoti, nes tik taip jie patys galės išspręsti kylančius iššūkius“, – teigia žemės ūkio viceministras P. Astrauskas.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2022-10-10

Geriausios, konkrečiose srityse pasižymėjusios savivaldybės, minint Lietuvos vietos savivaldos dieną, Lietuvos savivaldybių asociacijos įsteigtais „Auksinių krivūlių“ apdovanojimais pagerbtos jau septynioliktą kartą.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2022-10-07

Dr. E.Gedgaudas pripažino, kad labiausiai jį nustebino Indija kaip pienininkystės šalis. Atrodo, kad niekas to nesitikėjo ir net nepastebėjo, kaip Indija tapo tikra žvaigžde, iš pilko ančiuko virto balta gulbe. Indija gamina jau 23 proc. pasaulio pieno. Proveržis įvyko 2014 m., kai pieno gamyba nuo 146 mln. t pakilo iki 210 mln. t – net 44 proc. Tai ekspertams labai netikėta.

Indų pieno ūkiai palyginti nedideli, vidutiniškai keturių karvių. Greta pieninių galvijų reikšmingą dalį sudaro buivolės. Tačiau ūkiai yra kooperuoti, pieno sektorius apima net 20 mln. ūkininkų. Aišku, jie turi begalę problemų. Aktualus suvaldymas infekcinių ligų, tokių kaip bruceliozė, tuberkuliozė, karvių raupai, snukio ir nagų liga. Tačiau jie patys gaminasi vakcinas, sėkmingai sprendžia kitas problemas. Buvo staigmena išgirsti, kad jie į gyvulininkystės plėtrą, veislininkystę žvelgia ganėtinai inovatyviai.

„Pasirodo, kad viena neturtingiausių šalių taip pat yra nusiteikusi daryti genominius tyrimus ir juos daro, rūpinasi nacionalinėmis veislėmis (pieninių karvių veislių turi 50, buivolių – 19). Jie taip eina į priekį! Mes dar diskutuojame, o jie daro… Naujos technologijos ten, ko gero, plinta greičiau negu pas mus. Veikia valstybinės programos. Lyg ir neturėtų pinigų, bet mato tame ateitį“, – įspūdžiais dalijasi dr. E.Gedgaudas.

Europoje pieno gamyba traukiasi

Pieno gamybos augimo ir lėtėjimo tendencijos, atitinkamai ir prognozės pasaulyje netolygios. „Liūdniausia, kad Europoje pieno gamyba traukiasi“, – apie Pasauliniame pienininkystės kongrese nagrinėtą dinamiką kalba dr. E.Gedgaudas. ES pieno gamybos lėtėjimas fiksuojamas maždaug nuo 2019 m.

FAO duomenimis, per pastarąjį 15 metų laikotarpį (iki 2020 m.) pasaulinė pieno gamyba ūgtelėjo 1,9 proc. Prieš 15 metų gamybos lygis Indijoje, Australijoje ir Nyderlanduose buvo panašus. Nuo tos pradinės linijos Indija „paaugo“ 4,9 proc., Nyderlandai 2,7 proc., o Australija – tik 0,5 proc. Verta atkreipti dėmesį, kad 89 proc. viso pasaulio pieno pagaminama 52 šalyse. Kai kurios valstybės neturi pienininkystės tradicijų, nors vartojimas yra ir didėja. Besivystančių šalių ūkeliai turi augimo potencialą, tačiau jiems dar labai toli iki mažiau taršios – intensyvios gamybos. Susiduriame su realybe, kad mažiname emisijas tradicinės pienininkystės kraštuose, bet estafetę perima kiti.

„Juk kuo produktyvesnis gyvulys, tuo mažesnė emisija. Todėl šalys siekia, kad produkcija iš gyvulio didėtų. Maži ūkeliai potencialo turi, tačiau gali dar šimtmetis praeiti, kol pasieks pramoninę gamybą kaip JAV, kur prognozuojamos bandos jau didesnės kaip 10 tūkst. karvių, tai teigiamai atsilieps ekonomikoje bei ekosistemoms“, – pastebi pašnekovas.

Prognozuojama, kad 2030 m. būtent Indija bus didžiausia pasaulyje pieno gamintoja ir vartotoja. Šakai toliau vystytis leis valstybinis rėmimas, sektoriuje toliau tęsis integracija ir konsolidacija. Pieno produktų, ypač sūrio ir sviesto, poreikis toliau augs Kinijoje. Ji dar ilgai išliks didžiausia pasaulyje pieno produktų importuotoja. Svarbiu žaidėju pasaulio pieno rinkoje ateityje gali tapti Pietų Amerika. Ji turi puikius gamtos išteklius, nors pienininkystės vystymąsi apsunkina politiniai ir ekonominiai nestabilumai. ES ir Jungtinei Karalystei ekspertai prognozuoja nežymų gamybos bei eksporto didėjimą. Urbanizuotų teritorijų plėtra privers pieno gamybą trauktis į atokesnes vietas.

Pienas – ne tik maistas

Natūralus pienas yra idealus maisto produktas. Jis yra neatskiriama žmonių evoliucijos dalis, gyvybiniams poreikiams būtinų aminorūgščių, vitaminų ir mineralų šaltinis. Sudedamosios pieno dalys vis dažniau tampa mokslinių tyrimų objektu, naujų produktų šaltiniu. Pieno baltymai pasitarnauja tekstilės pramonei ir farmacijai, kosmetikai.

Pienininkystės suvažiavime buvo pateikta labai įdomios informacijos apie šią subtilią sritį. Daug kam žinomas maisto papildas – laktoferinas, kurio pagrindinė veiklioji medžiaga yra natūralus pieno baltymas. Paskelbta daug mokslinių straipsnių, patvirtinančių jo priešuždegiminį, antivirusinį, antioksidacinį, priešvėžinį ir imunomoduliacinį aktyvumą. Tyrėjai puikių rezultatų gavo tirdami laktoferino savybę paskatinti auginių regeneraciją! Tai atveria naujas pieno baltymo panaudojimo galimybes medicinoje ir grožio industrijoje.

Tokios žinios nuteikia optimistiškai. Naujos tyrimų sritys rodo, kad pieno baltymų poreikis didėja, savaime kažkiek slūgsta nusiteikimo prieš pieną banga. „Žmonės grįžta prie pieno, tačiau dėl vartotojo reikia pakovoti“, – šypsosi dr. E.Gedgaudas. Jo ištarta frazė taip pat atliepia tai, kas jaudina pienininkų tarptautinę bendruomenę ir apie ką kongrese buvo daug kalbėta.

Kaip pasiekti vartotoją?

Šiuolaikiniame pasaulyje tai ypač aktualu – pasiekti vartotoją. Labai gerai, kad yra tokios programos, kaip „Pienas vaikams“. Jos padeda augančiai kartai formuoti sveikus įpročius. Beje, šiai temai Pasauliniame pienininkystės kongrese buvo skirta speciali sesija. Gebėti rinkai pateikti natūralius produktus, padėti vartotojui suvokti jų vertę ir atmesti melagienas – didelis iššūkis. Dr. E.Gedgaudo pastebėjimu, su tuo susiduria ir tokios išsivysčiusios pienininkystės šalys, kaip JAV, Australija ar Naujoji Zelandija.

Norint suprasti vartotojus, kaip jie suvokia natūralaus pieno ir alternatyvų skirtumus, Australijoje buvo atliktas tyrimas. 61 proc. apklausos dalyvių pritarė teiginiui, kad karvės pienas yra natūralesnis už augalinius pakaitalus, bet beveik pusė tvirtino, jog yra geri ir alternatyvūs produktai. 36 proc. pripažino, kad abu produktai lygiai tokie pat maistingi. 33 proc. linkę manyti, jog alternatyvus pienas naudingas vaikų sveikatai, o 19 proc. apklausos dalyvių tvirtino, kad pakaitalo sudėtyje yra karvės pieno…

Pastebėjimas iš kito tyrimo: 56 proc. pirkėjų renkasi augalinius produktus, manydami, kad jie yra sveikesni… Buvo pateikta palyginamoji analizė, parodanti (ar primenanti), kad gyvūninės kilmės baltymams mityboje teikiama nepakankama reikšmė, o grūdiniai yra pervertinami.

Tyrimas, atliktas Naujojoje Zelandijoje, rodo, kad vartotojo apsisprendimui lemtingos yra 12 sekundžių. Viso labo tiek laiko jis laiko rankose pakuotę, o tuomet ją deda atgal į prekių lentyną arba į pirkinių krepšelį.

Ir apie valstybinį mąstymą

Pasauliniame pienininkystės kongrese kalbėta apie tai, kad pienininkystė yra ūkio dalis, sukurianti milžinišką vertę. Deja, trūksta deramo pripažinimo iš visuomenės ir valstybininkų pusės. Štai kokį „socialinį krūvį“ turi tik 20 didžiausių pienininkystės kompanijų. Pienininkystės pramonė didesnė nei tokių skaitmeninių milžinų, kaip „Apple“ ir „Microsoft“. 2014–2019 m. pagamintų pieno produktų vertė viršijo 800 mlrd. JAV dolerių. Be to, ūkininkams buvo išmokėta 71 mlrd., darbuotojams 21 mlrd., savininkams 9 mlrd., mokesčių – 3 mlrd. dolerių.

Skaudu, kad žemės ūkis kaip vertę kurianti ekonomikos šaka yra pamirštas. Žinoma, ūkio sėkmė priklauso nuo ūkininkavimo sistemų (o pasaulyje jų yra net 170), gamybą atpiginančių naujų technologijų pasitelkimo. Šiandien mes Lietuvoje turime labai gražių pavyzdžių, tačiau viešojoje erdvėje kaimas toliau piešiamas tamsiomis spalvomis. Tokia nuostata veikia – jaunimas nenoriai renkasi ūkininkavimą, žemės ūkiui reikalingas specialybes.

Kongrese pažymėta, kad labai svarbus valstybinis požiūris. Čia Indija dar kartą nustebino. Atidaryti Pienininkystės kongreso atvyko pats premjeras Narendra Modi. Lietuvos atstovas dr. E.Gedgaudas nuoširdžiai gėrėjosi kongreso dalyviams ir visam sektoriui parodytu dėmesiu. Panašiai, savo laiku lankydamasis gyvulių veislininkystės parodoje Olandijoje, jis stebėjo, kaip renginį savo apsilankymu pagerbė ir karvutę karališku bučiniu apdovanojo Nyderlandų karalienė Beatričė. Prisimindami šviesios atminties Jungtinės Karalystės karalienę Elžbietą galime paminėti, kad ji taip pat dalyvaudavo gyvulininkystės parodose, apkabindavo džersių veislės nugalėtoją.

Šaltinis: valstietis.lt, Sonata Kisielienė, 2022-10-10

Kaip skelbia Žėmės ūkio ministerija (ŽŪM), nuo 2023 m. sausio 1 d. Lietuvoje bus leidžiama auginti pluoštinių kanapių veisles, kuriose THC kiekis sudaro ne 0,2 proc., kaip buvo iki šiol, bet 0,3 proc. Be to, nebebus reikalaujama, kad, tiekiant rinkai iš pluoštinių kanapių pluošto pagamintus gaminius, būtų pateikiamas laboratorinių tyrimų protokolas su tyrimų rezultatų vertinimo išvada dėl THC kiekio tokiuose gaminiuose.

Leidžiama pluoštines kanapes auginti kaip tarpinius pasėlius iki augalų vegetacijos pabaigos.

Kanapių augintojų, perdirbėjų ir verslo inovatorių asociacijos (KAPVIA) vadovas Rimantas Čiūtas pasidžiaugė, kad ŽŪM po ilgų įtikinėjimų galiausiai atsižvelgė į augintojų siūlymus ir pluoštines kanapes leido auginti kaip tarpinius pasėlius. Su džiaugsmu priimtas sprendimas didinti ir THC kiekį augaluose, kuris laikomas saugiu.

R.Čiūto įsitikinimu, sumažinus THC kiekį augaluose, lygiagrečiai mažėja augalo naudingumas, nes krinta ir kitų naudingųjų medžiagų koncentracija. Dėl to Europos Sąjunga (ES) grįžta prie seniau turėto pasaulinio standarto, kuriuo anksčiau vadovavosi, bet paskui reikalavimus sugriežtino. „Galiausiai pastebėta, kad nueita neteisingu keliu. Mes praradome konkurencingumą pasaulinėje arenoje. Skaičiuojama, kad pluoštinėse kanapėse yra apie 600 skirtingų ir biologiškai vertingų sausųjų medžiagų. Jeigu sumažiname THC, lygiagrečiai sumažėja ir kitų medžiagų koncentracija“, – pabrėžia kanapių augintojus ir perdirbėjus vienijančios asociacijos vadovas.

Galima spręsti nacionaliniu lygiu

Tiesa, net ir ES lygiu padidinus leidžiamą THC kiekį augaluose, mes nepriartėjame prie kai kurių ES šalių kaip, pavyzdžiui, Čekijos ar Italijos. Paprastai sakant, ES remia tik tuos augintojus, kurių auginamose kanapėse THC kiekis neviršys 0,3 proc., tačiau ES narės yra laisvos jos koncentraciją kilstelėti savarankiškai. Tačiau su vienu „bet“. Nacionaliniu lygiu nusprendus leisti auginti kanapes su didesniu THC kiekiu, augintojai į skiriamas tiesiogines išmokas nebepretenduoja. Pasak R.Čiūto, Čekija nusprendė THC kiekį pakelti iki 1 proc. Šveicarija jau seniai taip pat turi 1 proc. THC augaluose, Italijos normatyvas – 0,6 proc. THC. „Lietuva taip pat yra laisva savo normatyvą padidinti iki 1 proc. THC, tačiau mes to net nesiryžome prašyti, nes mūsų, lietuvių, baimės akys labai didelės. Kiek žinau, mūsų kaimynės planuoja teikti tokius siūlymus vyriausybėms“, – tikina R.Čiūtas.

Jo pastebėjimu, šalys, kurios pačios nusprendė auginti augalus, turinčius daugiau veikliųjų medžiagų, įgyja didelį konkurencinį pranašumą. Pirmiausia dėl to, kad mažesniuose plotuose jie užaugina daugiau produkcijos. Auginant atitinkamas kanapių veisles, pasitelkus agrotechniką galima daug efektyviau ūkininkauti. Iš to paties ploto galima gauti dvigubai didesnį kiekį, nereikia plėsti laukų. „Štai CBD (kanabidiolo) mūsų auginamuose augaluose koncentracija siekia 4 proc., o Pietų šalyse siūloma žaliava, kurioje net 11 proc. Tai naujas konkurencinis raundas“, – akcentuoja KAPVIA vadovas.

Mokslinių tyrimų nereikia

Pakeitimai, kuriuose pasiūlė ES, R.Čiūto manymu yra ideali proga grįžti prie mūsų kanapių augintojams skirto įstatymo projekto tobulinimo. Kanapių augintojai taip pat siūlė išplėsti ir mokslinius tyrimus, tačiau mokslininkams ir toliau palikta daug apribojimų. Štai pavyzdžiui, THC normatyvą augaluose padidinus 1,5 karto, kanapių veislių pasiūla padidės dešimteriopai, t. y. augintojai galės rinktis iš maždaug 700 veislių. Tačiau ne visos sertifikuotos veislės gali būti tinkamos Lietuvai. Kurios naujos veislės labiausiai pasiteisintų mūsų laukuose, galėtų padėti išsiaiškinti tik moksliniai tyrimai. Tačiau ir toliau agropolitikos vairininkai principingai laikosi nuomonės, kad eksperimentiniai mokslo tyrimai reikalingi tik naujai išvestoms veislėms.

„Mes iki šiol bandome įrodyti, kad reikia tyrinėti visų ūkinių veislių ekonominį naudingumą, o mums leidžiama tirti tik naujai išvestų veislių kokybę. Nei ŽŪM, nei Vyriausybė neatsižvelgė į mūsų siūlymą įteisinti kanapių sodinukų verslą. Kanapių sodinukai yra nauja ūkinė sritis, itin sparčiai besiplečianti Vakarų šalyse. Tokiu keliu galima išauginti itin produktyvius augalus, ir juos galėtume auginti masiškai“, – dėl atmestų siūlymų apgailestauja R.Čiūtas. Tačiau kol kas mūsų valdininkams kanapių sodininkų verslas kelia šiurpią, todėl žalios šviesos jiems uždegti neskubama. Labiausiai nerimaujama dėl to, kad pradinėse augimo stadijose pluoštinių kanapių sodinukai yra labai lepūs, todėl neištvertų lietuviško pavasario lauke. Vienintelė išeitis – juos auginti šiltnamyje. Būtent to bent kol kas nenori mūsų valdžia, baimindamasi, kad šiltnamiuose bus imta didesniu mastu auginti marihuaną.

Daugiau galimybių nei grėsmių

Tačiau KAPVIA vadovas kanapių sodinukų versle įžvelgia daugiau galimybių nei grėsmių. Priešingai nei marihuaną, pluoštinių kanapių sodinukus vėlesniuose auginimo tarpsniuose galima auginti lauke. Pašnekovo nuomone, kanapes būtų galima auginti mažiau derlinguose dirvožemiuose. Jau nuo seno skurdesnėse žemėse buvo plėtojami vaistažolių ūkiai. Prastesnėse dirvose vaistiniai augalai buvo skurdesni, tačiau jose buvo gausu veikliųjų medžiagų. R.Čiūtas neabejoja, kad tas pats scenarijus tinka ir kanapėms. Iš produktyvių sodinukų ne tik užaugtų vertingi augalai, bet atsinaujintų ir dirvos struktūra. „Į tai galima pažvelgti ir iš klimato kaitos švelninimo pozicijos. Jau seniai kalbame apie dirvos kokybės prastėjimą“, – svarsto jis.

Grūdininkų sudominti nepavyksta

Kol kas kanapių plotai šalyje auga labai nežymiai ir laikosi ties 10 tūkst. ha riba. Tačiau verta paminėti tai, kad Lietuvoje auga kokybiškos kanapės ir pagal užauginamą jų kiekį esame antroje vietoje Europoje. Europoje pirmauja Prancūzija, o mes esame po jų.

Kanapių plantacijų plėtrai koją kiša ir gana stiprūs įsitikinimai tarp grūdų augintojų, esą kanapės smarkiai nualina dirvožemį. KAPVIA vadovas pataria nesivadovauti nepatikrinta informacija ir pirmiausia išsiaiškinti, kaip ir kokias veisles auginti yra tikslinga. Jis patikina, kad kanapės yra puikios dirvožemio mediatorės. Jos „sugauna“ sunkiųjų metalų jonus, kurių atsiranda ilgai naudojant pesticidus, trąšas. Pluoštinės kanapės tinka ir norint atgaivinti biologinį dirvos aktyvumą, todėl labai svarbu jas įvesti į sėjomainos programas. „Mus stebina gana atsainus grūdininkų dėmesys kanapėms“, – gūžteli pečiais R.Čiūtas.

Nesipainioti terminuose

Be kita ko, R.Čiūto nuomone, ES dažnai painiojamasi su kanapių terminais, daug kas iki šiol nesusigaudo, kuo pluoštinė kanapė skiriasi nuo marihuanos. Štai Jungtinėse Valstijose tai aiškiai atskirta – marihuana yra narkotinis augalas, kurio THC kiekis prasideda nuo 5 proc. „Nors atrodo smulkmena, bet terminus apsibrėžti labai svarbu. Mes iki šiol žaidžiame sąvoka „pluoštinė kanapė“, nors šiuos augalus turėtume vadinti kanapėmis, o augalus, turinčius narkotinį poveikį, – marihuana. Reikia suprasti, kad gaminti narkotines medžiagas iš pluoštinių kanapių neapsimoka, augintojams svarbios visai kitos medžiagos, kurios naudojamos kosmetikos, maisto, gėrimų ir farmacijos pramonėse“, – tikina R.Čiūtas.

Prašo aiškumo dėl perdirbimo

Kaip naujoji pluoštinių kanapių augimo tvarka patinka jų augintojams, VL pasiteiravo ir 8 sezonus pluoštines kanapes auginantį ūkininką. Molėtų rajone ekologinį ūkį įregistravęs Andrius Šironas sako, kad pakeitimai daugiausia įtakos turės stambesniems augintojams, auginantiems tarpinius pasėlius. Jo nuomone, dabar priimti pakeitimai nėra esminiai. „Mums svarbiau teisės aktai, reglamentai dėl perdirbimo, tiekimo rinkai, tarptautinių santykių (eksporto ir importo). Visa tai atsiremia į prekybą, todėl ši vieta turi būti labai sklandi. Kol kas čia yra daug neaiškumo. Bent jau kol kas iš Europos Komisijos gerų žinių neturime, ji vis dar „mėtosi“. Kai kurios produkcijos sritys bus dar labiau apribotos. Laime, bent mes susitvarkėme savo teisinį reguliavimą. Iki šių metų pavasario net kanapių arbata nebuvo teisiškai legali. Gaila, kad tai nebuvo sutvarkyta dar 2014 metais. Ūkiui auginti kanapes vien dėl žaliavos pardavimo sunku. Tokių produktų kaip arbata pardavimai leido pakelti pajamas, dirbti rentabiliau“, – daugiau aiškumo dėl prekybos kanapių gaminiais prašo ūkininkas. Kol kas jis vartotojų stalui iš pluoštinių kanapių spaudžia aliejų, augina sėklas, džiovina arbatą. Ateityje asortimentą norėtų išplėsti ir pasiūlyti dar daugiau produkcijos.

Jis pats augina apie 10 ha pluoštinių kanapių ir kol kas ploto didinti nesiruošia. Jis džiaugiasi tuo, kad renkantis veisles bus daugiau įvairovės. Tiesa, jaunojo ūkininko teigimu, į Lietuvą atvyksta naujos kanapių veislės iš Kanados, Jungtinių Valstijų, užtrunka jų registracija, todėl kitais metais planuoja sėti patikrintas ir išbandytas veisles. „Mėgstame eksperimentuoti, todėl mažesnį plotą bandysime užsėti nauja veisle. Matysime, kokių naujienų turėsime pavasarį“, – naujame sezone rinktis ir visiškai naują veislę dėl eksperimento ruošiasi A.Šironas.

Šaltinis: valstietis.lt, Monika Kazlauskaitė, 2022-10-07