Žemės ūkio naujienos: 2022-11-04

„Užsitęsus deryboms su ES dėl naujųjų reglamentų, Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programa (KPP) buvo pratęsta dvejiems metams, skiriant papildomų lėšų, tad mūsų šalis kaimo plėtrai turėjo įspūdingą biudžetą – 2,8 mlrd. eurų. Populiariausia KPP priemonė buvo „Investicijos į žemės ūkio valdas“. Ūkininkai galėjo įsigyti tiek naujos žemės ūkio technikos, įrangos, naujų technologinių įrengimų, statyti gamybinius pastatus, kurti savo ūkiuose pagamintų produktų perdirbimą“, – teigia Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Europos Sąjungos reikalų ir paramos politikos departamento direktorė Jurgita Stakėnienė.

Net 60 proc. KPP lėšomis finansuotų projektų buvo įgyvendinti gyvulininkystės sektoriuje, kuris jau kelerius metus susiduria su didžiuliais iššūkiais tiek dėl Rusijos embargo, tiek dėl vėlesnių politinių įvykių bei šiuo metu esančios energetinės krizės.

„Populiari buvo ir „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimo“ priemonė. Pasinaudoję šia priemone, Lietuvoje jau įsikūrė 2 260 jaunieji ūkininkai. Kiti dar įgyvendina pagal šią priemonę finansuojamus projektus. Jau paremta ir 6 716 smulkiųjų ūkių. Parama patiems smulkiausiems ūkiams nors ir nebuvo didelė, bet labai patraukli, nes jiems nereikėjo prisidėti nuosavų lėšų. Siekiant gyventojus aprūpinti sveikais ir kokybiškais produktais, buvo remiami ekologiniai ūkiai, užimantys 276 tūkst. hektarus“, – KPP rezultatus apžvelgia J. Stakėnienė.

Nuo kitų metų pradedamas įgyvendinti Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginis planas (Strateginis planas), kurio galutinis variantas pateiktas tvirtinti Europos Komisijai. ŽŪM tikisi, kad šį rudenį jis bus patvirtintas, bet jau dabar aiškios pagrindinės gairės, kuriomis vadovaudamiesi ūkininkai gali rengtis kitiems metams. Strateginiam planui įgyvendinti skirta 4,2 mlrd. eurų parama.

Kaip ir ankstesniųjų programų, taip ir Strateginio plano vienas svarbiausių tikslų – remti šalies ūkininkus, stiprinant jų konkurencingumą ir atsparumą, didinant jų pajamas.

Ateitis – tvarus ūkininkavimas

Įgyvendinat Strateginį planą paramos lėšos bus naudojamos tiesioginėms išmokoms, kaimo plėtros, sektorinėms priemonėms, kaip augalininkystė, gyvulininkystė, sodininkystė ir daržininkystė, bitininkystė. Pirmą kartą Lietuvoje parama bus teikiama auginantiems vynuoges vyno gamybai.

Kaip ir ankstesniais laikotarpiais, ūkininkams bus teikiama investicinė parama. Tikėtina vidutinė parama vienam projektui – iki 250 tūkst. eurų, o paramos intensyvumas – iki 65 proc. Taip pat ūkininkai galės naudotis lengvatine iki 200 tūkst. eurų paskola.

Numatyta parama ūkininkų bendradarbiavimui skatinti, vystant trumpąsias grandines – iki 150 tūkst. eurų parama produkcijos realizavimo vietoms kurti, viešojo maitinimo grandinėms – iki 250 tūkst. eurų, logistikos centrams– iki 1,5 mln. eurų. Paramos intensyvumas investicijoms – iki 60 proc., bendradarbiavimo ir einamosioms išlaidoms – iki 100 proc.

Remiamas ir žemės ūkio produkcijos perdirbimas. Vidutinis paramos dydis vienam projektui – iki 5 mln. eurų, o jos intensyvumas – iki 50 proc. Didelėms įmonėms paramos intensyvumas sieks iki 20 proc. Maksimali lengvatinė paskola – 1 mln. eurų. Ją reikės grąžinti per 5 metus.

Didėja parama jauniesiems ir smulkiesiems

Strateginiame plane ypač didelis dėmesys skiriamas smulkiesiems ir jauniesiems ūkininkams.

Jauniesiems ūkininkams bus teikiama parama investicijoms į gamybinius pastatus, derliaus nuėmimo, pirminio paruošimo, apdorojimo, saugojimo, sandėliavimo įrangą. Tikėtina vidutinė paramos suma – iki 0,5 mln. eurų, pirmą kartą paramos gamybinėms investicijoms besikreipsiantiems jauniesiems ūkininkams bus teikiamas 20 proc. punktų didesnis nei bazinis paramos intensyvumas (bazinis intensyvumas – iki 50 proc.). Investicijoms į gyvūnų gerovę paramos intensyvumas sieks net 80 proc. „Pagal KPP jaunieji ūkininkai gaudavo 40 tūkst. eurų įsikūrimo išmoką. Nuo 2023-ųjų jiems išmoka didėja iki 60 tūkst. eurų. Taip pat jie galės pasinaudoti ir lengvatine paskola, – pažymi J. Stakėnienė. – Didelis dėmesys skiriamas ir patiems smulkiausiems ūkininkams, kurie susiduria su didžiuliais iššūkiais.“

Viena patikimiausių galimybių šiems ūkininkams išlikti yra bendradarbiavimas, kooperacija. Tam skiriamos paramos dydis priklausys nuo projekto dalyvių skaičiaus – kiekvienam dalyvaujančiam ūkiui numatyta 25 tūkst. eurų parama. Jei paramos kreipsis kelių labai mažų ūkių grupė, pvz., keturi ūkiai, paramos suma galės siekti 100 000 Eur. Smulkiems-vidutiniams ūkiams paramos suma vienam projektui galės siekti 200 tūkst. eurų.

Tiesioginės išmokos

Nuo kitų metų didėja ir tiesioginė bazinė išmoka. Ji sieks 80 eurų už ha, bet įvedamos išmokų lubos. Vienas ūkio subjektas negalės gauti daugiau kaip 100 tūkst. eurų bazinių išmokų, iš jų išskaičiavus darbo užmokestį ir su juo susijusius mokesčius darbuotojų, kurių profesijos susijusios su žemės ūkio veikla. Tikėtina, kad jauniesiems ūkininkams tiesioginės išmokos sieks 140 eurų už ha. Tai dvigubai daugiau negu praėjusiame laikotarpyje.

„Keičiasi ir perskirstymo išmoka. Anksčiau ji būdavo mokama už pirmuosius 30 ha, dabar ji bus mokama už 50 ha. Priklausomai nuo ūkio dydžio išmoka bus diferencijuojama. Per ankstesnį laikotarpį perskirstymo išmoką gaudavo absoliučiai visi ūkiai, dabar – tik turintys iki 500 ha žemės“, – KPP ir Strateginio plano skirtumus apžvelgia departamento direktorė J. Stakėnienė ir pabrėžia, kad naujasis laikotarpis orientuotas į tvarų, aplinkai ir klimatui draugišką ūkininkavimą.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2022-11-03

Pietų Korėja yra viena prioritetinių Lietuvos maisto pramonės rinkų. Ši valstybė priklausoma nuo žemės ūkio ir maisto produktų importo, todėl mūsų šalies įmonių gaminiai čia turi didelį potencialą.

„Pagrindinis šios verslo misijos tikslas – toliau plėtoti ir stiprinti ryšius tarp Lietuvos ir Pietų Korėjos maisto pramonės įmonių. Lietuvos gamintojai gali pasiūlyti Pietų Korėjos vartotojams aukštos pridėtinės vertės, sveikatai palankius, kokybiškus ir inovatyvius maisto produktus. Tikiu, kad šis verslo forumas prisidės prie verslo misijos sėkmės – padės sustiprinti mūsų šalių partnerystę ir atvers galimybes tolesniam sėkmingam bendradarbiavimui bei prekybos intensyvėjimui. Džiugina didelis Pietų Korėjos susidomėjimas ir noras bendradarbiauti, todėl stengsimės, kad lietuviški maisto produktai būtų matomi Pietų Korėjos rinkoje“ – teigia ministras K. Navickas.

Tarptautinė maisto produktų ir gėrimų paroda „Coex Food Week 2022”, kurioje Lietuvos įmonės pristato ekologiškus produktus, pieno produktus, alų, sausus pusryčius, padažus ir pagardus, šaltyje džiovintas uogas ir vaisius, yra dar viena puiki galimybė Lietuvos įmonėms surasti verslo partnerius Pietų Korėjoje ir didinti savo produkcijos eksportą.

„Prekybos partnerio pažinimas mažina atstumą. Kuo daugiau mūsų verslo bus Pietų Korėjoje, tuo daugiau Lietuvos bus joje. Betarpiški santykiai sukuria prasmę ir sutvirtina pasitikėjimą. Žengti pirmieji žingsniai nuteikia labai optimistiškai, todėl svarbu išlaikyti partnerių susidomėjimą, juolab, kad vertybinių panašumų turime labai daug. Tikiuosi, kad tai ir bus svarbaus bei ilgo kelio pradžia į tvarią ir abipusiai itin naudingą partnerystę“, – parodos atidaryme kalbėjo ministras K. Navickas.

2021 metais žemės ūkio ir maisto produktų bendrasis eksportas iš Lietuvos į Pietų Korėją sudarė 13,3 mln. Eur (8,9 proc. daugiau nei 2020 m.). Eksporto struktūroje pagal šalis Pietų Korėja buvo 44 vietoje iš 158 eksporto partnerių. Daugiausiai į šią šalį eksportuota lietuviškos kilmės sūrių ir varškės.

Ministras taip pat susitiko su „Korėjos universiteto“ prezidentu Chung Jin-Taek, su kuriuo aptarė bendradarbiavimo galimybes studentų mainų ir mokslinių tyrimų programose.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2022-11-03

Dėl paramos „Kitų žemės ūkio produktų perdirbimas ir (arba) rinkodara“ veiklos vykdymui sulaukta 17 paraiškų, iš kurių 13 projektų atitinka tinkamumo reikalavimus ir jiems skirta 8,6 mln. Eur paramos.

Artimiausiu metu patvirtinti paramos gavėjai sulauks NMA kvietimo pasirašyti paramos sutartis.

Primintina, kad parama teikiama naujų įrenginių ir (arba) įrangos (įskaitant techniką) pirkimo arba išperkamosios, finansinės nuomos išlaidoms (neviršijančios šio turto rinkos vertės), iškastinio kuro nenaudojančioms investicijoms įsigyti, projekte numatytai veiklai vykdyti būtinų statinių (išskyrus gyvenamuosius pastatus ir administracinės paskirties pastatus) statybai, rekonstravimui ar kapitaliniam remontui, bendrosioms išlaidoms (bendrųjų išlaidų maksimali finansuojama suma – 1,8 tūkst. Eur, kai projekte numatyti statybos, rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbai, – ne didesnė kaip 3 tūkst. Eur be PVM).

Detalus tinkamų finansuoti išlaidų sąrašas pagal remiamos veiklos sektorius pateiktas įgyvendinimo taisyklėse.

Projekto įgyvendinimo trukmė negali viršyti 24 mėnesių laikotarpio nuo paramos sutarties pasirašymo dienos. Projektas turi būti įgyvendintas ne vėliau kaip iki 2025 m. birželio 30 d.

Šaltinis: nma.lt, 2022-11-03

Dažnai, po truputį

Negausų grikių derlių lėmė užsitęsęs pavasaris ir drėgmės perteklius.

„Grikiams reikia šilumos ir daug drėgmės, dvigubai daugiau vandens negu kitiems javams, kad užaugintų grūdus, bet čia yra tam tikrų niuansų, pavyzdžiui, jeigu ką tik sudygo grikiai ir užėjo liūtis, o žemė sunkesnė, grikiai praktiškai miršta dėl nekvėpuojančių šaknų ir greit juos perauga žolė. Tačiau, jeigu grikis būna užaugęs apie pusmetrį, tokiu atveju drėgmė jam patinka. Žodžiu, grikiui reikia daug vandens, bet dažnai ir po truputį“, – apie augalo ypatumus aiškino V. Baškevičius.

Augindami grikius ūkininkai susiduria ir su kitais šio augalo kaprizais. Jeigu žydėjimo metu būna sausringi orai, grikis neskiria nektaro, tada jo nelanko bitės, o savidulkiai grikiai būna tušti, reiškia, užaugina tik tuščius kiautus, be grūdo. Diktuoja rinka Kalbai pasisukus apie grūdinių kultūrų supirkimo kainas, paaiškėja, kad šiemet, ko gero, prasčiausi metai speltos atžvilgiu, kaip pašnekovas sako, tai – nišinė prekė, kurią diktuoja mada.

„Kai tik speltos supirkimo kaina pakyla, ūkininkai jos priaugina, rinka užsipildo ir tada stop – nebereikia. Šiemet avižas ir speltą pardavėme į Latviją. Tuo tarpu kol kas nėra didelio susidomėjimo grikių supirkimu. Ką tik baigėme juos kulti, žiūrėsime kas ir kur supirks“, – kalbėjo V. Baškevičius.

Šaltis ir drėgmė

Šiais metais grikių sėją, prasidėjusią gegužės viduryje, ūkininkas baigė po Joninių. Grikių vegetacija, nuo sudygimo, trunka 90–100 dienų. Tad jų kūlimas prasideda tik rugsėjo pabaigoje, neretai, kaip šiemet šį procesą sutrukdo ankstyvos rudens pradžios šalnos, „nukandančios“ dar bręstančius grūdus, nespėjusius sunokti.

„Šiemet mūsų laukuose buvo vietų, kur grikiai apšalo. Kitas dalykas, tai – jų drėgnumas. Kuo jis didesnis, tuo reikia daugiau sąnaudų juos džiovinant. Šiemet drėgnomatis rodė apie 25–30, kai paprastai būna apie 17–19. Tad šiais metais išdžiovinti vienai tonai grūdų reikia apie 33 litrų dyzelino“, – sakė V. Baškevičius.

Kaina beveik lygi

Šie metai ūkininkui geresni nei praėjusieji, nes pernai nors pasėlis buvo labai gražus, tačiau nebuvo grūdų, šiemet – atvirkščiai, derlius gausesnis. Preliminariais duomenis, šį sezoną ekologiškų grikių supirkimo kaina už vieną toną gali siekti apie 850–900 eurų, o neekologiškų – 800 eurų. „Šiuo atveju praktiškai ekologija yra tik ant popieriaus, nes auginti ekologiškas kultūras yra gerokai sunkiau, žemė įdirbama mechaniniu būdu, keletą kartų reikia važiuoti per dirvą, naikinti piktžoles ir tik tada sėti“, – kalbėjo V. Baškevičius. Be to, esant energiniam sunkmečiui karo akivaizdoje ekologinių produktų paklausa sumenko, vartotojai renkasi pigesnę, kartais daug prastesnės kokybės, produkciją.

Šaltinis: valstietis.lt, 2022-11-03

Tai ne pirma tokia kelionė domintis geraisiais pienininkų pavyzdžiais. Juos rasti padeda Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos prof. Jan Žukovskis, bendradarbiaujantis su Gdansko universitetu. Svečius iš Lietuvos priėmė ir lydėjo vaivadijoje veikianti privati žemės ūkio konsultavimo tarnyba „Agro Integracja“.

Aplankyti trys labai skirtingi objektai: „Seronada Farm“ Babkovicuose, Jaceko Kalako pienininkystės ūkis Gorzupijoje bei Jarocino regiono pieno kooperatyvas „OCM Jarocin“.

Šeimos sūrinėje neprapuola net išrūgos

„Seronada Farm“ yra šeimos sūrinė. Įspūdį daro tiek pats įmonės tipas, tiek gaminamų produktų asortimentas ir kokybė, skonio savybės.

Įmonės „smegenys“ – patyręs sūrininkas Jaroslavas Marcinovskis, kuris daug metų dirbo pieno pramonėje ir svajojo technologine kūryba užsiimti savo malonumui. Sulaukęs pensinio amžiaus taip ir padarė. Su žmona Jolanta grįžo į Babkovicus, kur stovėjo apleistas jo seneliui priklausęs namas su ūkiniais pastatais. Prie bendro verslo ryžosi prisidėti ponios Jolantos sūnus. Oficialiai sūrinė atidaryta 2017 metais. Apsirūpinti įranga padėjo LEADER programos dotacija.

Įmonėlėje perdirbama iki 200 litrų pieno. Marcinovskiai dirba 1 ha žemės, laiko šiek tiek pieninių veislių avių, bet ūkininkų statuso neturi. Papildomai perdirbimui iš gretimų ūkių, neįsipareigodami sutartimis, perka ožkų, karvučių pieną. Produkcija gaminama nedidelėmis partijomis, ji vienetinė – pono Jaroslavo eksperimentų vaisius. Tai kietieji ilgai brandinti sūriai, švelnūs jogurtai ir kt. Šeimos įmonėje neprapuola net išrūgos. Iš jų su įvairiais natūraliais priedais gaminama rikota.

„Jau bus 20 metų, kai esu „Pieno gėlėje“ – nebuvau girdėjęs, kad iš išrūgų gamintų sūrį. Jis vertingesnis už paprastą. Įprastas sūris gaminamas iš kazeino baltymo, o čia – iš išrūginio baltymo. Saldokas, švelnus, minkštas“, – stebėjosi J.Kuzminskas.

Jam antrino M.Petkevičius. Jį maloniai nustebino antrinis pieno produktas, kuris yra paklausus, malonaus skonio. Pieno sektoriaus atstovai įvertino ir tai, kad toks produktas gamybos požiūriu turi neblogą kainą.

Šeimyninė sūrinė labai tvarkinga, be pašalinio aitroko kvapo, dažnai jaučiamo pieno perdirbimo įmonėse. „Seronada Farm“ yra geras pavyzdys to, kad net maža šeimos įmonė gali sėkmingai gyvuoti ir užsiimti pieno perdirbimu. Ar toks modelis galėtų veikti Lietuvoje? Verta pasvarstyti.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) leidžia pieno perdirbimą nedideliais kiekiais, tačiau „Vietinei rinkai mažais kiekiais gaminamų ir tiekiamų gyvūninio maisto produktų veterinarijos reikalavimų įgyvendinimo rekomendacijos“ šiuo metu kalba tik apie pieno gamintojus: „Pieno gaminius gamintojas gali gaminti tik iš savo ūkyje arba kooperatyvo narių ūkiuose laikomų karvių, avių, ožkų gauto pieno ūkyje primelžto pieno.“

Modernus ūkis derlingiausiose žemėse

Kitas labai įdomus aplankytas objektas – modernus Jaceko Kalako pienininkystės ūkis. Visas primelžtas pienas parduodamas nedideliam vietos kooperatyvui. Aštuonias tonas siekiantis paros primilžis sudaro 8 proc. viso kooperatyvo pieno. Kooperatinės pieninės specializacija – trijų rūšių pelėsinio sūrio gamyba. Produkcija eksportuojama į užsienį, vietos rinkoje parduodama tik nedidelė dalis.

Kalako ūkis įkurtas vaivadijos pakraštyje, buvusiose vokiečių etninėse žemėse. Čia žemė ypač brangi, bet labai intensyviai išnaudojama. Po vasarinių miežių lenkų ūkininkas šiemet dar sugebėjo nuimti du žolės derlius. „Įsėjo įsėlį ir užaugino. Sakė, kad pavasarį sėdami kukurūzus papildomai įsės dobilų – dar vieną žolę nuims. Labai intensyviai išnaudoja žemę. Daugiausia grūdai, kukurūzai, bulvės…“ – pastebėjimais dalijasi J.Kuzminskas.

Ūkis dirba 200 ha žemės, tačiau iš jos nuosavos yra tik 50 ha, likusi nuomojama. Ponas Jacekas ūkį pradėjo „auginti“ nuo 9 karvių – tiek jų buvo iš tėvo perimtame ūkyje. Plėsdamas ūkį J.Kalakas pirko bandą, statė ūkinius pastatus. Šie metai jo ūkio istorijoje yra labai reikšmingi, nes šį pavasarį užbaigtas įgyvendinti 12 mln. eurų vertės projektas, kuriam buvo ruoštasi ilgus metus. Teigiama, kad dabar tai vienas moderniausių pieno ūkių ne tik vaivadijoje, bet ir visoje Lenkijoje. Dabar pieno gamintojas siekia didinti karvių produktyvumą, ilgaamžiškumą, kokybę.

Sukurtas kompaktiškas gamybos centras su perspektyva plėstis: lengvos konstrukcijos 250 karvių ferma sujungta su melžyklos pastatu, prie kurios ateityje turėtų būti pastatyta maždaug tokio pat dydžio kaip esama karvidė. Taigi, planuojama iš viso 500 karvių banda.

Apžiūrėję naująjį ūkio centrą, lietuviai pripažino jo privalumus. Daug ką pažangaus galima pamatyti ir Lietuvoje, kaip antai vėdinimo sistemas fermose. Tačiau yra išmintingų dalykų, kuriuos norėtųsi paminėti.

Lenkų ūkininkas pasirinko 40 vietų karuselės tipo melžimo aikštelę, bet atsisakė minties investuoti į melžimo robotus. Yra tik robotas, karvių spenius po melžimo sumirkantis apsauginiu vilgikliu.

Lietuvos pieno kooperatyvų atstovai gyrė melžimo sistemos pasirinkimą. Melžimo aikštelės ir melžimo robotų įrengimas atsieina gal panašiai, tačiau aptarnavimo išlaidos labai skiriasi. Karuselės aptarnavimas daug pigesnis, be to, robotų priežiūrai vis tiek reikalingas žmogus. Planuojamai 500 karvių bandai reikėtų 8 melžimo robotų, o melžimo operatorių – net mažiau.

„Melžimui papildomai reikės 2 žmonių; dabar melžia 4. Kai buvau Naujojoje Zelandijoje, aplankėme gal 10 ūkių, mačiau, kad prie tokių karuselių dirba 1–2 žmonės“, – svarsto kooperatyvo „Eko tikslas“ vadovas ir pieno ūkio šeimininkas M.Petkevičius. Jo pastebėjimu, Lietuvoje tokių melžimo aikštelių turbūt reikėtų daugiau, apie karuseles vertėtų pagalvoti 150–200 karvių bandos laikytojams.

Kas dar šiame ūkyje išskirtinio? Svečiams iš Lietuvos patiko inovacijos, ūkio šeimininkui padedančios taupyti išlaidas.

Guoliavietės kreikiamos separuotu mėšlu. Spaudžiant srutas atskiriama sausoji medžiaga, dar įterpiama antibakterinių medžiagų. Toks kraikas minkštas, galvijams labai patinka. Ūkyje antrąkart panaudojamas ir vanduo po melžimo linijų skalavimo (antrojo ir trečiojo skalavimo vanduo) – jis surenkamas talpykloje ir naudojamas melžimo įrangos išorei, grindims plauti. Teigiama, kad per dieną taip sutaupoma 1,5 tūkst. litrų vandens. Dar viena išmintinga inovacija – panaudojama tik pamelžto pieno šilumos energija. Ji pasitarnauja karvių girdymui skirtam vandeniui pašildyti, kartu vyksta ir pirminis pieno aušinimas.

„Kol pasiekia pieno talpyklą, pamelžtas pienas pereina per šilumokaitį. Pieno šiluma pašildo vandenį“, – apie patikusį sprendimą pasakoja M.Petkevičius, pridurdamas, kad pašildytas vanduo surenkamas talpykloje, iš kurios paskirstomas į girdyklas. Jo pastebėjimu, visas šias inovacijas – vandens pašildymą šilumokaičiu, vandens pakartotinį panaudojimą, srutų separavimą – galima „prilipdyti“ prie esamų fermų ir Lietuvoje, ne tik prie naujai projektuojamų.

Tai aplinką tausojantys, gamybos tvarumą didinantys sprendimai. Jiems galėtų būti pasitelktos ES paramos lėšos. Ūkininkas Jacekas buvo laimėjęs 1 mln. Eur vertės projektą, remiamą 50 proc. intensyvumu. Tačiau, palyginti su bendra ūkio modernizacijos investicija, siekiančia 12 mln. Eur, parama būtų nedidelė. Pareiškėjas nutarė nesivarginti ir negaišti laiko su ataskaitomis, todėl atsisakė ES paramos. Paklaustas, per kiek laiko tikisi tokios investicijos atsipirkimo, ūkio šeimininkas neslėpė – pradžioje mėgino skaičiuoti, tačiau paskui nutarė verčiau nesinervinti. Jis užstatė turtą, žemes, fermą ir bendrauja tik su banku, o ne paramą administruojančia institucija ar tarpininkais.

LŽŪKA „Kooperacijos kelias“ direktorius J.Kuzminskas ūkį mintimis lygino su pavyzdžiais Lietuvoje ir svarstė, kad projekto kaina milžiniška, galbūt Lietuvoje įmanoma būtų lėšų sutaupyti. Palyginti nėra įspūdinga to kooperatyvo, kurio narys yra ponas Jacekas, natūralaus pieno supirkimo kaina – 54 ct/kg. Ūkis perspektyvus ir kompaktiškas, elektros kaina mažesnė negu Lietuvoje, vis dėlto gamybos sąnaudos nemažos – ūkyje septyni darbuotojai, nepaprastai brangi žemės nuoma. Ar ūkis sugebės konkuruoti su grūdų sektoriumi – galvoje sukosi pagrindinis klausimas. Įdomu, kaip ateityje seksis šiam Didžiosios Lenkijos ūkininkui.

Pieninėje – produktai iš pasukų

Pienininkystės gerųjų pavyzdžių kelionės maršrutas lietuvius taip pat nuvedė į Jarociną – apie 30 tūkst. gyventojų turintį viduramžių miestą, kuriame nuo 1975 metų veikia regiono kooperatinė pieninė. Įmonė nedidelė, per dieną perdirba 50–60 tonų pieno. Ji turi savo vartotoją, stabilius produktus, gaminamus bene 25 metus.

Įgyvendinant eurointegracinį projektą (EIP) diegiama produktų iš pasukų, net sūrio gamyba. Projekte dalyvauja universitetas, konsultavimo tarnyba. Kadangi reikalingas labai aukštos kokybės pienas, programai buvo atrinkti ūkiai. Už garantuojamą pieno kokybę (mažesnis somatinių ląstelių, bakterijų skaičius) bus mokama brangiau. Konsultavimo tarnyba ūkiams padeda pasiekti produktyvumą, kokybę. Kooperatyvas yra įsijungęs į gamintojų grupę, įmonė įsipareigojusi supirkti pieną.

„Kadangi tai EIP, projektas yra 70 proc. intensyvumo, apima konsultavimą, įgyvendinimą, įrangos produkto gamybai įsigijimą“, – į projekto detales įdomu įsigilinti J.Kuzminskui.

Pralaimėsim be mūšio?

Lygindamas Lietuvos pieno sektorių su situacija Lenkijoje, J.Kuzminskas šiek tiek skeptiškas: „Situacija Lenkijos žemės ūkyje kardinaliai kita. Galima sakyti, kad toje kovoje mes pralaimėsime be mūšio.“ Tokias mintis perša realybė.

Lietuvoje įkurtos tik trys gamintojų organizacijos, o Lenkijoje, vien Didžiosios Lenkijos vaivadijoje veikianti privati konsultavimo tarnyba administruoja daugiau kaip 120 gamintojų organizacijų. Lenkijoje pieno sektoriui teikiama didžiulė parama ne „kietosioms“ priemonėms (pavyzdžiui, technikai įsigyti), o minkštosioms, kurios didina ūkio efektyvumą: produktyvumo didinimui, genetikos gerinimui, ūkininkų mokymui, kaip pasigaminti pigesnius kokybiškesnius pašarus – užuot naudojus įvežtinę soją su GMO, patiems užsiauginti baltyminius pašarus.

„Buvome nustebę. Pas mus parduodami kombinuotieji pašarai yra 18 proc. baltymingumo. Jie pagamina šienainį, kuris bene 20 proc. baltymingumo! Karvė yra žoliaėdė, ji iš tokio šienainio paima visą baltymą. Nesu tikras, kad iš kombinuotųjų pašarų jį paima šimtu procentų. Ir žolė pigiausias sprendimas. Taip jie ūkininkus mokina efektyviau dirbti, iš karvutės melžti ne 6 tonas, o 8 tonas“, – mintimis dalijosi J.Kuzminskas, pridurdamas, kad panašių „minkštųjų“ priemonių pasigenda Lietuvos kaimo plėtros programoje.

Šaltinis: valstietis.lt, 2022-10-28