Žemės ūkio naujienos: 2023-01-16

Gyvenimiška situacija pasidalino Degutinės kaimo (Šakių r.) ūkininkas Juozas Valaitis. Vėlyvą rudenį jam paskambino žemės savininkas, iš kurio nuomoja žemę, ir pasiūlė ją pirkti. Anot ūkininko, parduodamos žemės plotas yra gana tinkamo dydžio, nors sąlyginai ir mažas – apie 6 ha. Žemė yra bendroje jungtinėje nuosavybėje su kitais 4 bendrasavininkiais. „Aš su jais visais esu sudaręs žemės nuomos sutartį 5 metams. Bendras nuomojamos žemės plotas siekia apie 30 ha. Vienas savininkas savo dalį dabar parduoda. Pirmiausia Nacionalinė žemės tarnyba pasiūlė pirkti bendrasavininkiams, bet jie visi gyvena Kaune, pirkti atsisakė. Dabar žemės savininkas man pasiūlė iš jo nusipirkti 6 ha. Kaina – 9 tūkst. Eur/ha“, – pasakojo J.Valaitis.

Ūkininkas neneigė, jog siūloma įsigyti žemė naši, jis pats ją dirba apie 5 metus. Tad Degutinės kaimo ūkininkui dabar savotiškas galvosūkis. „Jeigu už tiek, kiek prašo, nuperku tą dalį – 6 ha, o anų bendrasavininkių žemės nenuperku, dar net nežinia, ar jie parduos savo žemę. Be to, iki pasiūlyto įsigyti sklypo nėra privažiavimo, tik servitutinis kelias, vedantis į bendrą žemės sklypą“, – svarstė J.Valaitis.

Šakių rajono ūkininkas patikino, kad, nepaisant sunkėjančio pragyvenimo, Zanavykijoje žemės ūkio paskirties žemės pardavimo kainos išlieka stabiliai aukštos, kartu su jomis labai iškilo ir žemės nuomos kainos. Ne vienas žemės savininkas norėtų gauti po 300 Eur/ha, o kai kurie ūkininkams jau yra užsiminę, kad pageidautų ir 350 Eur/ha. Todėl, J.Valaičio nuomone, lyg ir būtų geresnis kelias ūkininkui nusipirkti žemę – nereikėtų jos nuomotis. Tik kol kas prašoma kaina yra gana nemenka. „Šakių krašte reali žemės ūkio paskirties žemės kaina šiuo metu pagal gaunamas mūsų išmokas ir pajamas, mūsų pelnus, mano duomenimis, turėtų būti maždaug nuo 7 iki 7,5 tūkst. Eur/ha“, – skaičiavo ūkininkas.

„Suvalkijoje, kiek žinau, ūkininkai žemės ūkio paskirties žemę daugiausia perka iš tų savininkų, iš kurių ją nuomojasi, jau dirba tą žemę nuomos būdu. Savininkas pasiūlo ūkininkui pirkti ir jie susitaria dėl kainos. Marijampolės krašte žemės ūkio paskirties žemės dar buvo galima įsigyti ir už 5 tūkst. Eur, dabar yra 6–7 tūkst. Eur, bet kai kada artėja ir prie 10 tūkst. Eur/ha, priklausomai nuo ploto ir, aišku, žemės našumo“, – VL pasakojo Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) konsultantas Marijampolėje, Lietuvos ūkininkų sąjungos Marijampolės skyriaus pirmininkas Sigutis Jundulas.

Daug painiavos

Zanavykas J.Valaitis išvardijo ir kitus žemdirbių pečius užgulusius sunkumus, kurie patuština ūkininkų pinigines. Jis pasakojo, kad iki 2021 m. sausio 1 d. už nuomojamą žemę jos savininkui sumokėdavo sutartyje nurodytą sumą, pavyzdžiui, 100 Eur, ir būdavo atsiskaitęs, nes gyventojų pajamų mokestį (GPM) susimokėdavo pats žemės savininkas. Nuo 2021 m. sausio 1 d. 15 proc. GPM už nuomojamą žemę privalo sumokėti ūkininkas-nuomotojas. Taip nuomos kaina dar labiau išauga, nes papildomai tenka sumokėti 15 proc. už žemės savininko gautas pajamas.

„Mus tai apsunkina. Vieni savininkai tą supranta, kiti – ne. Sako, mano sudaryta su tavim sutartis 100 Eur/ha ir tu juos mokėk. Aš jam atsakau, kad aš jau tada moku ne 100 Eur, o kur kas daugiau… Tai ypač pasijus dabar, kai nuomos kainos išaugusios nuo 200 iki 300 Eur/ha ir dar reikės sumokėti valstybei GPM, žemės mokestį. Tai susidarys jau gana didelė suma“, – aiškino J.Valaitis.

Didelę patirtį turintis ūkininkas, vadovaujantis Žemės ūkio kooperatyvui (ŽŪK) „Sūduvos cukriniai runkeliai“, priminė ir antrąją kliūtį. Jo teigimu, ūkininkas nuperka žemę, bet jos įsigijimo išlaidos nėra įskaitomos į ūkio išlaidas. Anot jo, kai nusiperka traktorių, tai išleisti pinigai įskaičiuojami į jo, kaip ūkininko, išlaidas ir sumažėja apmokestinamosios ūkininko pajamos, tik nusipirkus žemės taip nėra. „Tarsi tai nebūtų ūkio išlaidos. Kiek teko girdėti, Seime jau buvo siūlymų keisti tokią tvarką, tačiau siūlymas sulaukė kritikos, tad viskas ir liko ūkininkų nenaudai“, – kalbėjo J.Valaitis.

Tai, kad kilo ne tik parduodamos žemės, bet ir jos nuomos kainos, tvirtino ir S.Jundulas. Pasak jo, žemės savininkai, pastebėję, kad viskas brangsta, nori daugiau gauti ir už žemės nuomą. Jei prieš 2–3 metus dar buvo galima išsinuomoti už 150 Eur/ha, tai dabar prašo 200–250 Eur ar net 300 Eur. „Jie nepaiso, kad ir ūkininkui ne kažką pavyksta užsidirbti. Mat, pakilo ne tik produkcijos supirkimo, bet ir žaliavų – degalų, trąšų, sėklų – kainos. Sunku išaiškinti nuomotojui, kad dar reikia investuoti ir į melioraciją, į žemės gerinimą“, – pastebėjo S.Jundulas.

Sudėtinga laviruoti

Ūkininkai pastebi, jog Šakių krašte laisvos žemės iš viso beveik nebelikę. Sulaukti siūlymo įsigyti žemės – išskirtinis atvejis. Visi, kurie jau yra sudarę sutartis su žemių savininkais, stengiasi išlaikyti žemę.

„Labai gerai nuosava žemė, bet jeigu perki žemės, neturi lėšų geresnei technikai. Nuperki geresnę techniką – nelieka pinigų žemei. Sugalvos savininkas parduoti žemę, būsi su technika, bet be žemės. Juk ypatingų pelnų iš dirbamos žemės negauname – kai ją brangiai nuperki, atsipirkimas yra labai ilgas. Tai gal iš tikrųjų geriausia žemę yra nuomotis. Juolab kai niekas nežinome, kas laukia“, – svarstė ūkininkas.

J.Valaitis neslėpė, kad su žeme, ypač jos kaina, apskritai yra kažkokia painiava – tikrosios rinkos vertės nėra, kiek kas sugalvoja, tiek už ją ir prašo. Kaip pavyzdį jis minėjo, kad prieš maždaug 3 metus žemės ūkio paskirties žemės kaina Šakių rajone buvo užšokusi net iki 12 tūkst. Eur/ha. Jo teigimu, kainą išaugino vieni su kitais dėl jos konkuruojantys ūkininkai. O žemės savininkai tuo naudojasi.

S.Jundulas VL teigė, kad tam tikrų nesklandumų kelia ir Valstybės įmonės (VĮ) Registrų centras skelbiamos naujos žemės vertės, padidinančios žemės mokestį. Be to, žemės ūkio paskirties žemės kainas kelia ir nekilnojamojo turto vystytojai, kurie žemę perka brangiai, vildamiesi užsiimti ne žemės ūkio veikla, bet statybomis. Perka negailėdami pinigų, todėl vėliau toje vietovėje pakyla ir oficiali žemės vertė. Tad už ją daugiau prašo ir pardavėjai. O žemės nuomos kainoms didelės įtakos turi ir saulės bei vėjo jėgainių statybų plėtra.

„Problema jau yra gerai žinoma, ne kartą išsakyta politikams, bet šie įstatymų pataisų priimti niekaip nesiryžta. O prašome nedaug – tik neleisti jėgainių statyti žemės ūkio paskirties žemėje, kurios našumas yra 38 ir daugiau balų“, – tikino pašnekovas.

Panašios tendencijos

Kaip VL teigė Alytaus rajono savivaldybės meras Algirdas Vrubliauskas, žemės ūkio paskirties sklypai Alytaus rajone yra nevienodos vertės. Dešiniojoje Nemuno pusėje žemė daug kur ne tokia derlinga, kaip, pavyzdžiui, prie Simno. Nuo žemės derlingumo priklauso ir sklypų kaina. Ji per pastaruosius 3 metus išlieka panaši – nuo 3 iki 5 tūkst. Eur/ha. Prašymų pirkti žemės sklypus skaičius kasmet irgi panašus – nuo 500 iki 600, kai pirkėjai iš tikrųjų nori žemę naudoti pagal paskirtį.

„Kitas reikalas ten, kur žemės savininkai pajunta galimą naudą. Pavyzdžiui, sužinoję apie planuojamų energetikos objektų statybą, žemės sklypų kainą „užkelia“ net iki 11–15 tūkst. Eur/ha. Na, bet toks jau gyvenimas, paklausa diktuoja pasiūlą. Žemės neatsiranda daugiau, negu jos yra, tad natūralu, kad norinčių pirkti visada yra daugiau, negu norinčių parduoti“, – aiškino A.Vrubliauskas.

Alytaus rajone yra daug gražaus kraštovaizdžio vietų. Jose žemės ūkio paskirties sklypai perkami ir turint tikslą pakeisti žemės naudojimo paskirtį, todėl sklypo kainą lemia ne žemės derlingumo balas, o graži vieta, gera lokacija. Pasak mero, neseniai Alovės seniūnijoje ūkininkas už pasakišką kainą (sako, mokėjo iki 15 tūkst. Eur/ha) įsigijo sklypą šalia kelio. Kaimynai įsitikinę, kad čia ne ūkininkaus, bet kažką statys. Gali būti, tačiau kol kas žemės paskirtis išlieka, kaip ir buvo, – ūkinė.

Pardavimai – vangūs

Stebiu skelbimuose žemės ūkio paskirties žemės pardavimo kainas, tai vieni pardavinėja „į kosmosą“, kiti realiomis kainomis, bet perkančių beveik nėra, sklypai „kabo“ ganėtinai ilgai. Bankai vertina žemės sklypus gerokai mažiau, negu yra skelbiama viešai. Už parduodamą žemę Ukmergės rajone prašo visaip – yra prašančių 5 tūkst. Eur/ha, bet yra ir kurie dar po 3 tūkst. Eur prekiauja. Žemės nuomos kaina taip pat svyruoja. Augti jai pas mus nėra iš ko. Daugelis supranta: kaina auga ten, kur derlingesnės žemės.

Manyčiau, didelis pardavimui skirtos žemės kiekis dar pasipils – pernai, užpernai ūkininkai arė visas pievas ir nuomojo, o suartą žemę dabar, turbūt, vėl kažkaip teks grąžinti į daugiametes žoles, reikės atsėti pievas. Bet gyvulių nėra. Pagal dabartinę išmokų sistemą, tai ne kažin kas bus. Strateginių planų, įsipareigojimų daug, veiklos daug, tai matysim, kaip susiklostys, bet tokių optimistiškų nuotaikų nėra.

Šaltinis: valstietis.lt, Rima Kazakevičienė, 2023-01-13

Nekito vidutinės pieno, kefyro, varškės kainos, tačiau brango sūriai, grietinė, sviestas, fermentiniai sūriai. Panašios pieno produktų kainų augimo tendencijos buvo stebimos jau ne vieną mėnesį.

Pieno produktai vartotojams brangsta net ir tuomet, kai pieno gamintojams mokama kaina už žaliavinį pieną traukiasi. ŽŪDC tvarkomos Pieno apskaitos informacinės sistemos duomenimis, 2022 m. lapkričio mėn. supirkimo įmonių pieno gamintojams mokėta vidutinė faktinė bazinių rodiklių pieno kaina (su priedais ir nuoskaitomis), palyginus su 2021 m. lapkričio mėn., padidėjo 37,2 proc. bei sudarė 410,64 Eur/t, tačiau, palyginus su 2022 m. spalio mėn. faktine bazinių rodiklių kaina, ji buvo 1,7 proc. mažesnė.

Europos Komisijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros generalinio direktorato išankstiniais duomenimis, Europos Sąjungos šalyse 2022 m. lapkričio mėn. mokėta vidutinė kaina už natūralų pieną siekė 577,8 Eur/t. Analizuojamu laikotarpiu vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina kaimyninėje Latvijoje siekė 490,5 Eur/t, Estijoje – 532,1 Eur/t, o Lenkijoje – 583,6 Eur/t.

ŽŪDC ir Lenkijos statistikos duomenimis, praėjusių metų lapkričio mėn. buvo stebimas vidutinių mažmeninių geriamojo pieno, varškės sūrių ir sviesto kainų augimas Lietuvos didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų parduotuvėse ir Lenkijos mažmeninėje rinkoje. Tačiau vidutinės pieno produktų kainos Lietuvos didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų parduotuvėse buvo apie 1,7–2,9 karto didesnės nei Lenkijos mažmeninėje rinkoje. Svarbu atkreipti dėmesį, kad analizuojamu laikotarpiu pridėtinės vertės mokestis (PVM) pieno produktams Lenkijoje buvo 0 proc., o Lietuvoje – 21 proc.

Rinkos ekspertai pastebi, kad didėjančios lietuviškų pieno produktų kainos mažina jų konkurencingumą vidaus bei užsienio rinkose ir gali turėti įtakos paklausos mažėjimui. Tačiau tai gali būti svarbiu veiksniu dar ir kainų stabilizavimui ar mažėjimui, kurio lietuviškų pieno produktų vartotojai labai laukia.

Lyg gavę šlapiu skuduru

Savo pavardės dėl šventos ramybės nenorėjusi viešinti ūkininkė iš Lazdijų rajono VL tikino, kad jau kuris laikas (nebe pirmas mėnuo) už parduotą pieną pieno gamintojai gauna vis mažiau – žaliavinio pieno supirkimo kainos tris mėnesius mažėjo. „Ūkininkai streikuoti negali, kaip darė sostinėje viešojo transporto darbuotojai, nes karvei neįsakysi, kad ši neduotų pieno. Tad ir tyčiojasi iš mūsų, nes ir ūkininkams pastaruoju metu brango elektros energija, degalai ir visa kita“, – kalbėjo moteris.

Ji pastebi, kad ir taip laikantieji karves jaučiasi tarsi prie būdų pririšti šunys – iš savo kiemo niekur negali ištrūkti, negali pasitraukti nuo gyvulių. Todėl pieno ūkių Lietuvoje, ypač smulkių, itin sparčiai mažėja. Jei praėjusių metų sausį Lietuvoje buvo 23 929 pieno ūkiai, laikę 226 049 karves, tai jau spalio mėn. pieno ūkių buvo sumažėję iki 22 375, nors karvių skaičius juose ir buvo kiek didesnis – 227 532.

„Aš pati ir kiti smulkūs pieno gamintojai karvių laikėme tikrai daugiau. Dabar smulkiųjų, ypač laikančių 2–3 karves, liko tik saujelė. Dėl to, kad su mumis elgiamasi labai nesąžiningai. Už pieną gauname vis mažiau ir mažiau. Prieš daug metų piketavome prie Kalvarijos – visi pamename, kuo protestai baigėsi. Vargu ar ūkininkai vėl taip gins savo teises – jau nėra kam eiti. Mes visi jau pensininkai, jaunų beveik nėra. Bet tai ne priežastis tyčiotis iš tų paskutinių likusių žmonių, kurie visą gyvenimą paaukojo, kad miestiečiai valgytų pigų sūrį, sviestą ir kitus kaimiškus valgius“, – savo nuomonę išsakė dzūkė.

Ji teigė vis dar šeimos ūkelyje laikanti dvi karves. Rudenį turėjo tris, bet vieną pardavė. Tačiau artėja laikas atsisveikinti ir su paskutinėmis. Tai padarys, kai baigsis pernai pasiruoštas pašaras karvėms. „Dabar tokie laikai, kad laikant vieną karvę, visą likusį nepanaudotą šeimos poreikiams pieną tenka išpilti, nes niekas jo nesuperka – neapsimoka supirkėjams atvažiuoti. Jei laikai tris karves, pienovežis dar užsuka. Bet ir tiek karvių laikyti jau neapsimoka“, – VL dėstė moteris.

Išeities nemato

Išties rinkoje yra toks atvejis – žaliavinis pienas pinga, o pieno produktai brangsta. Pieno perdirbėjai aiškina, kad taip yra dėl įvairių priežasčių. Teko girdėti, kad perdirbėjai iki 20 ct sumažino žaliavinio pieno supirkimo kainas. Tad prie šios energetinės padėties bei infliacijos apie kokį ūkininkų rentabilumą ir išgyvenimą galima kalbėti? Manau, šiuo metu reikėtų atsakyti į keletą klausimų – kodėl pas mus Lietuvoje pigi žaliava, bet parduotuvių lentynose pieno produktai jau negali konkuruoti su lenkiška ir kita įvežtine produkcija, ir kodėl mūsų perdirbėjų pagaminta lietuviška produkcija Lenkijoje daug pigesnė negu Lietuvoje?

Manau, prekybininkų pelnai ir apetitai auga nuolat. Jiems vienas ir tas pats, ką šneka politikai ar visuomenė. Jie tik tada mažins kainas, kai niekas nepirks brangios produkcijos, o kol perka, jie savo pelnus laikys tokius, kokie jiems reikalingi. Perdirbėjams gali būti pasakyta, kokia kaina turėtų būti pristatyta produkcija, kokia kaina pieno produktai bus parduoti. Gali būti, kad yra perspėti, jog, jei kels kainą, jų produkcijos nepirks, nes įvežtinė pigesnė.

Gali būti, kad liberali politika Lietuvai netinka. Išsivystė oligopolijos ir su žemdirbiais niekas nesikalba ir nesikalbės, jeigu taip toliau bus. Turi būti nustatyti kažkokie svertai, kad ir ūkininkams mokama kaina būtų su nors minimaliu pelnu. Kitu atveju – kaip jiems ūkininkauti, kuo kompensuoti nuostolį? Girdžiu, kad vienas įpykęs ūkininkas žada išleisti karves į lauką, sako, tegul eina, kur nori, o kitas planuoja parduoti lenkams, dar kitas – išvežti į skerdyklą. Prisiklausau visokių karštų emocingų kalbų.

Nežinau, gal didieji ūkiai dar turi iš ko padengti nuostolius, bet smulkieji ūkiai sau to leisti negali, kitaip rizikuoja viską prarasti, tada iš viso turės atsisakyti ūkininkavimo. Tik mūsų politikai, manau, nenori gilintis į tokią situaciją, nenori imtis kokių nors kardinalių sprendimų pieno sektoriaus išsaugojimui.

Sunku visam sektoriui

Jau ne vieną mėnesį krenta pieno supirkimo kainos. Pernai prekybininkai ir perdirbėjai tikino, kad parduotuvėse pieno produktų kainos kyla dėl to, kad brangsta žaliava. Bet nemanau, kad žaliavos kaina kaip nors lemia pieno produktų brangimą, nei jų kainų kritimą. Net ir dideli ūkiai, turintys kelis šimtus karvių, praktiškai šiandien derėtis nelabai gali, nors jiems mokama pieno supirkimo kaina ir yra šiek tiek didesnė.

Lietuvoje pagal ankstesnę tvarką žaliavinio pieno supirkimo kainos suskirstytos į 10 grupių. Kuo mažesnis pieno kiekis, tuo žemesnė kaina už kilogramą pieno. Kai kyla žaliavinio pieno supirkimo kaina, ji didinama visiems, o kai krenta – mažinama ir didesniems, ir mažesniems ūkiams.

Tik gal kooperatyvai dar turi galimybę savo viduje pareguliuoti kainas, bet kooperatyvas nuperka pieną iš savo narių ir paskui kiek duoda, už tiek parduoda – taip pat nelabai gali pasiderėti. O pienas – greitai gendanti žaliava, jeigu nesusideri dėl kainos, jo negali laikyti dieną, dvi ar savaitę. Grūdus supirkęs gali ir mašinoje palaikyti kokią savaitę, o pieną turi parduoti šiandien. Realių derybų dėl supirkimo kainų Lietuvoje nevyksta. Tad situacija pieno sektoriuje labai nedėkinga – žaliavos, degalai brangsta, o pieno supirkimo kaina krenta, ir nei mažas, nei didelis ūkis negali to pakeisti.

Mes, kaip asociacija, nuolat apie tai kalbame, rašome raštus Vyriausybei, bet įmonės – komercinės. Tad nei mes, nei valdžia įtakoti jų sprendimams jokių svertų neturime. Buvome rudenį valdžios institucijoms rašę, kad labai jau panašu į kartelinius susitarimus – vienu metu visi sumažino pieno žaliavos kainą, bet niekas jokio atsakymo taip ir nedavė. Dabar kalba, kad gal Konkurencijos taryba turėtų tirti mažmenines kainas, bet ne mes tokius tyrimus galime užsakinėti. Manyčiau, daugiau iniciatyvos galėtų parodyti ir Žemės ūkio ministerija.

Šaltinis: valstietis.lt, Rima Kazakevičienė, 2023-01-16

Ministerija argumentuoja, kad jei statyti gyvenamąjį ar ūkinį pastatą būtų leidžiama tik jei žemdirbys pusę ir daugiau savo pajamų per pastaruosius 3 metus deklaravo kaip pajamas iš žemės ūkio veiklos (kaip siūloma pataisose), „ūkininkavimą pradedantys jaunieji ūkininkai atsidurtų prastesnėje padėtyje nei stambieji“.

„Jaunieji ūkininkai, įsteigę ūkininko ūkį ne anksčiau kaip prieš 3 metus (pavyzdžiui, prieš 1 metus), negalėtų pagrįsti pajamų iš žemės ūkio veiklos ir pasinaudoti lengvata ūkininko ūkio sodybos statybai“, – atsakyme Eltai komentavo ŽŪM.

Tuo metu reikalavimas valdyti bent 2 hektarų dirbamos žemės plotą apribotų smulkiuosius ūkius valdančių asmenų, pavyzdžiui, uogų ar sraigių augintojus, teises interesus, taip pat akcentuoja ministerija.

„Jie negalėtų pasinaudoti lengvata ir pasistatyti pagalbinio ūkio ir kitos paskirties pastatų (pavyzdžiui, šiltnamio) mažesniuose nei 2 ha žemės sklypuose“, – tikinama atsakyme.

Anot ŽŪM, ūkininko sodybos statybai šis apribojimas turėtų būti taikomas tik gamtiniu požiūriu jautriausiose teritorijose.

G. Nausėdos pasiūlymas – kompromisinis

Paskutinėmis 2022 m. dienomis prezidentas Gitanas Nausėda šias Seimo priimtas pataisas vetavo.

Šalies vadovas teigė pritariantis jų tikslui užkardyti galimybes žmonėms, kurie registruoja ūkinę veiklą tik norėdami lengvatinėmis sąlygomis pasistatyti gyvenamąjį namą, tačiau pažymėjo, kad priimtos nuostatos nėra proporcingos, teisingos jaunųjų, smulkiųjų, vidutinių ar šeimos ūkių atžvilgiu.

Prezidentūra pasiūlė atsisakyti reikalavimo taikyti 50 proc. pajamų ribos reikalavimą bei mažesniuose nei 2 ha sklypuose leisti pasistatyti ne gyvenamąjį pastatą.

Gyvenamą sodybą, pagal Prezidentūros siūlymus, galėtų statyti ūkininkas, kuris ne mažiau kaip 3 metus deklaravo pajamas iš žemės ūkio veiklos.

ŽŪM teigimu, G. Nausėda pasiūlymai yra kompromisiniai, o diskusijas reikėtų atnaujinti parlamente.

„Jį būtų galima laikyti kompromisiniu, galutinį sprendimą dėl optimalaus teisinio reguliavimo būtų galima priimti atnaujinus diskusijas Seime kartu su socialiniais partneriais ir žemės ūkio sektoriaus asocijuotų struktūrų atstovais“, – komentavo ministerija.

Seimas gruodžio 20 d. priėmė Ūkininko ūkio įstatymo pataisas, kuriose numatoma, jog ūkininko sodybą, kai tai numatyta savivaldybės lygmens bendruosiuose planuose, žemės ūkio paskirties žemėje statyti galės ūkininkas, kuris pusę ir daugiau savo pajamų per pastaruosius 3 metus yra deklaravęs kaip pajamas iš žemės ūkio veiklos.

Priimtos įstatymo pataisos taip pat numato, kad ūkininko sodyba ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatai statomi nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 2 hektarai, išskyrus atvejus, kai kituose įstatymuose, teritorijų planavimo dokumentuose nustatyta kitaip. Pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą ūkininko sodybą galima statyti turint ne mažesnį kaip 0,5 hektaro sklypą.

Įstatymo rengėjai argumentuoja, kad pataisos reikalingos siekiant kovoti su vadinamaisiais „sofos ūkininkais“ ir nebesuteiks jiems galimybių lengvatinėmis sąlygomis statyti sodybas.

Šaltinis: lrt.lt, 2023-01-15

Vieni atėjo apsisprendę ko reikia. Kiti laukia – ką pardavėjas pasiūlys. Treti pasiskaičiuoja, kad tik nepritrūktų.
Kaimų gyventojus gelbsti autoparduotuvės: laukiamiausias produktas – mėsa. Palėvenėlės gyventojos sako, dažniausiai čia perka mėsos ir duonos gaminių.

„Neturim jokių gyvuliukų, nieko neturim iš viso. Pirmiausia norint išsikept reikia turėti miltų, o iš kur dabar, mes neauginam grūdų, nieko. Iš kur gi miltų gausi, o be to pečių reik turėt, orkaitėje iškepta duona, tai ne duona“, – sako vietinė gyventoja Danutė. „Tai šuneliui reikia kokių kauliukų, nelėksi gi iškart į tą Kupiškį ir nuvažiavimas kainuoja vis dėl to“, – teigia Palėvenėlėje gyvenanti Danguolė.

Kasdien po Aukštaitijos kaimus važiuojantis Rolandas sako, kad daugeliui gyventojų jo autoparduotuvė vienintelė galimybė įsigyti maisto. Atokiose vietovėse nebelieka parduotuvių, o ir paskutinės dėl išaugusių elektros kainų uždaromos. Vyras sako, kad keičiasi ir pirkėjų poreikiai. Jei anksčiau iš kaimo šviežią mėsą veždavo į miestą, dabar atvirkščiai.

„Mėsa kaime jau deficitas. Kiaulių nėra ir tas karves vienas kitas laiko, o pjaut kaime nebegali kaip seniau kieme“, – pastebi autoparduotuvės savininkas. Pardavėjas sako, kad prieš dešimtmetį gerokai labiau gyventojai taupė nei dabar. „Būdavo blogiau, tada jausdavosi, kad žmonės neturi pinigų. Dabar, va ir šiandien nuvažiavau pas vieną, sako man pakėlė 60 eurų pensiją, sako, pas tave jau dviem savaitėm galiu apsipirkt“, – dėsto Rolandas.

„Žinai savo pajamas, už tiek ir perki, taip ir gyveni, nuo to, kad raudosi ar bėdosi, niekas nepasikeis“, – sako Palėvenėlės gyventoja Onutė. „Ką gi čia taupysi, gi tuoj pat numirsi, kam gi čia taupysi. Netaupau, aš bent jau tikrai netaupau. Ką reikia, tą nusiperku“, – tikina Danutė.

Autoparduotuvių poreikis ypač išaugo per karantiną. Dabar vėl pastebima, kad parduotuvių ant ratų vis daugiau.

Šaltinis: lrt.lt, Vesta Tizenhauzienė, LRT TV naujienų tarnyba, 2023-01-14

Pagal Priemonę sudarytoje paraiškų pirmumo eilėje išsirikiavo 182 paraiškos, kurių bendra prašoma paramos suma sudaro daugiau kaip 631 tūkst. Eur. Kadangi bendra prašoma paramos suma neviršija skirtosios, parama bus skirta visiems pareiškėjams, kurie atitiks tinkamumo skirti paramą reikalavimus.
 
Priemonės įgyvendinimo taisyklėse nustatyti septyni paraiškų atrankos kriterijai, už atitiktį kiekvienam iš jų suteikiamas tam tikras balų skaičius. Atlikus paraiškų prioritetinį vertinimą, paaiškėjo, kad daugiausia, t. y. 55 atrankos balus, surinko 7 paraiškos, 50 balų – 22 paraiškos, 45 balus –151 paraiška, 36 balai skiri 1 paraiškai ir 35 balai – 1 paraiškai. Šiuo metu atliekamas paraiškų tinkamumo skirti paramą vertinimas.
 
Paraiškos pagal investicines priemones vertinamos keliais etapais: pirmame etape atliekamas paraiškų prioritetinis vertinimas pagal įgyvendinimo taisyklėse nustatytus projektų atrankos kriterijus, antrame etape – tinkamumo skirti paramą vertinimas.
 
Sprendimą dėl paramos skyrimo (neskyrimo) priims NMA direktoriaus įgaliotas asmuo, vadovaudamasis projektų vertinimo rezultatais. 

Šaltinis: nma.lt, 2023-01-13