Žemės ūkio naujienos: 2023-01-31

Europos Sąjunga reglamentu yra numačiusi žemės ūkio rizikos valdymo priemonę, skirtą padėti ūkininkams mažinti šią riziką. Rizikos valdymo fondai – visiškai naujas ir platesnis rizikų valdymo instrumentas.

Atsižvelgdama į ES reglamentą, Žemės ūkio ministerija į Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programą yra įtraukusi priemonę „Rizikos valdymas“ su veiklos sritimi „Pajamų stabilizavimo priemonė (žemės ūkio rizikos valdymo fondai)“. Iki 2025 m. pabaigos rizikos fondams tinkamoms finansuoti išlaidoms yra numatyta 0,1 mln. Eur. Ši priemonė taip pat yra įtraukta ir į Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023-2027 m. strateginį planą.

ES siekdama, kad rizikos valdymo priemone naudotųsi visų sektorių ūkininkai ir jiems būtų taikomos vienodos sąlygos, neiškraipoma konkurencija ir būtų vykdomi tarptautiniai ES įsipareigojimai, pakeitė reglamento nuostatas. Valstybėms narėms suteikta galimybė sumažinti žemės ūkio rizikos valdymo priemonei taikomą 30 proc. ribą, pagal kurią ūkininkams skiriama kompensacija už produkcijos ar pajamų sumažėjimą, iki ne mažiau kaip 20 proc.

Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos priemonės „Rizikos valdymas“ veiklos srities „Pajamų stabilizavimo priemonė (žemės ūkio rizikos valdymo fondai)“ įgyvendinimo taisyklių projekte numatytos šios tinkamos finansuoti išlaidų kategorijos:

-įnašai į pradinį pasirašytąjį kapitalą;
-tiesiogiai su žemės ūkio rizikos fondo veikla susijusios administracinės išlaidos;
-finansinės kompensacijos fondo nariams, kai atskiro nario pajamų sumažėjimas viršija 20 proc. šio žemės ūkio veiklos subjekto vidutinių metinių praėjusių trejų metų laikotarpio pajamų arba praėjusių penkerių metų laikotarpio vidutinių trejų metų pajamų, neįskaitant per tuos penkerius metus gautų didžiausių ir mažiausių pajamų sumų.

Paramos intensyvumas turi neviršyti 70 proc. tinkamų finansuoti išlaidų.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2023-01-30

Tai yra viena iš piliečių iniciatyvos „Baigti narvo amžių“ (angl. „End of Cage Age“) siūlomų idėjų gerinti ūkinių gyvūnų laikymo sąlygas, kelti jų gerovės standartus, taip pat tai yra ir vienas iš planuojamos ES gyvūnų gerovės teisės aktų peržiūros elementų.

Lietuvos atstovai neabejotinai pritarė aukštesnių gyvūnų gerovės standartų siekimui, tačiau pabrėžė, kad šalies kiaulininkystės sektoriaus plėtra, kiaulių laikymo vietų rekonstrukcija yra labai jautrus klausimas afrikinio kiaulių maro (toliau – AKM) kontekste, nes praėjusiais metais, Lietuvoje pasirodžius AKM židiniams kiaulių ūkiuose, šalies kiaulių laikytojai išgyvena ekonominius sunkumus.

Pasak VMVT direktoriaus pavaduotojo Pauliaus Bušausko, Lietuvoje esamų kiaulių laikymo sistemų pertvarkai reikalingas ne tik pereinamasis laikotarpis, bet ir finansinė parama. Posėdyje, daugumos šalių atstovai taip pat pasisakė, kad šiam klausimui spręsti yra reikalingos milžiniškos investicijos, ilgas pereinamasis laikotarpis.

Posėdžio metu Švedija taip pat kėlė diskusiją apie svarbą skatinti atsakingą antimikrobinių medžiagų naudojimą. Atsparumas antimikrobinėms medžiagoms (AMR) yra viena didžiausių grėsmių sveikatai, maisto saugumui ir vystymuisi visame pasaulyje. Pirmininkaujanti šalis pabrėžė, kad siekiant mažinti poreikį naudoti antibiotikus, labai svarbu yra skirti papildomą dėmesį prevencinėms gyvūnų sveikatos apsaugos priemonėms ir tvariai, atsakingai gyvulininkystei.

„Siekiant mažinti antimikrobinių medžiagų naudojimą veterinarijos gydytojo vaidmuo yra ypač svarbus, kadangi jis turi paskirti tikslingą gydymą. Posėdžio metu didžioji dalis kolegų iš kitų Europos šalių kėlė susirūpinimą, kad veterinarijos gydytojų mažėja, todėl vienam gydytojui tenka labai daug darbo su dokumentais ir įvairių formų pildymų, tačiau be duomenų negalima atlikti analizės ir imtis priemonių. Lietuvoje situacija panaši. Vis dėl to ES mastu yra matoma antibiotikų naudojimo mažėjimo tendencija, tačiau mažėjimas turi būti dar spartesnis. Kolegos pritarė, kad viena iš ypač reikšmingų prevencinių priemonių yra ir visuomenės švietimas, todėl ūkininkus, laikytojus taip pat ir veterinarus labai svarbu nuolat edukuoti“, – sakė VMVT direktoriaus pavaduotojas Paulius Bušauskas

Posėdyje, vykstant diskusijoms apie paukščių gripo situaciją Europoje, Lietuva pasidalino sėkminga patirtimi pritaikant biosaugos priemones komercinėse paukščių laikymo vietose. Taip pat ir apie aktyviai vykdomą švietimo kampaniją, pavasariniu ir rudeniniu paukščių migracijos laikotarpiu primenant naminių paukščių savininkams paukščius laikyti uždarose patalpose arba išleisti tik į uždaras lauko aikšteles kurios yra aptvertos ir turi stogą, mažinant galimą kontaktą su laukiniais paukščiais.

Švedija, perėmusi buvusios ES Tarybos pirmininkės Čekijos pradėtus darbus, taip pat atkreipia dėmesįį tokias prioritetines sritis kaip maisto sauga (siūlomos diskusijos dėl naujų inspektavimo technikų), gyvūnų sveikata ir gyvūnų užkrečiamųjų ligų prevencija (patogeninis paukščių gripas), klausimai dėl veterinarinių vaistų, internetinės prekybos reglamentavimas ir kt.

Sekantis CVO posėdis numatomas kovo mėnesio pabaigoje.

Šaltinis: vmvt.lt, 2023-01-30

Pašariniai miežiai buvo superkami vidutiniškai po 233 eurus – 9,3 proc. mažesne kaina negu prieš savaitę ir 1,8 proc. mažesne negu prieš metus. Kvietrugių vidutinė supirkimo kaina per savaitę mažėjo 0,4 proc., bet buvo 8,1 proc. didesnė negu prieš metus ir siekė 256,9 euro. Rapsai supirkti vidutiniškai po 621,6 euro – 1,4 proc. brangiau nei prieš savaitę, bet 11,2 proc. pigiau nei prieš metus.

Šaltinis: tv3.lt, 2023-01-30

Raseinių rajone esančiame Kalnujų kaime Rūtenė ir Andrius ūkininkauja jau 5-erius metus. Socialinio darbo bei viešojo administravimo specialiste ir statybų inžinieriumi dirbantys Žemkauskai iki tol dešimtmetį praleido sostinėje, kur abu ir baigė mokslus. Vis dėlto vieną dieną šeima nusprendė sugrįžti gyventi į Andriaus gimtuosius Kalnujus ir rekonstruoti ten namą.

„Grįžimas čia į kaimą ir pasirinkimas gyventi kaime yra turbūt geriausias mūsų šeimos priimtas sprendimas. Nesuprasi nepagyvenęs, nepabandęs. (…) Po truputį žemių buvome įsigiję iš seniau, dar kai gyvenome didmiestyje, na, ir galvojome, kaip čia taip naudingai [jas] išnaudoti“, – teigia Rūtenė.

„Po įtemptos darbo dienos grįžus galvą pravėdinti lauke yra labai gerai. Pirmyn atgal su traktoriuku dirbi, dirbi fiziškai ir tau nebereikia apkrauti smegenų, tai toks atsipalaidavimo būdas. Mes labai džiaugiamės tuo, kad gyvename kaime, tikrai nenorime į miestą“, – priduria Andrius.

Šiuo metu kartu su žmona smidrus, moliūgus, vynuoges ir 50 hektarų javų auginantis vyras LRT RADIJUI pasakoja, jog ūkininkavimas jam yra pažįstama veikla – jis nuo pat mažens padėdavo Kalnujuose gyvulius auginusiems tėvams.

Na, o Rūtenei ūkis – šiek tiek svetimas, ji kilusi iš pačių Raseinių. Visgi moteris be galo džiaugiasi, jog greta savo dirbamo „miestietiško“ darbo viešojo administravimo ir socialinio darbo srityje ji dabar gali užsiimti ir augalininkyste. „Po visų šitų darbų, kai tu grįžti namo, išeini į laukus, tavo galvą pravėdina“, – neatsidžiaugia ji.

Būtent Rūtenė ir buvo ta, kuri pasiūlė daugiau patirties ūkyje turėjusiam vyrui auginti smidrus. Išklausę mokymus apie jų auginimo ypatumus, jaunieji ūkininkai nusprendė surizikuoti ir patys. Kol kas šiuo savo sprendimu pora sako tikrai nenusivylusi.

„Vieni smidrai jau žiemoja, kitų dėl oro sąlygų mes nespėjome paruošti žiemai. Bet čia nieko tokio, mes sutvarkysime, nuostolių čia nebuvo. (…) Praeitais metais turėjome pirmą smidrų derlių. Prekiavome patys, skelbiamės viešojoje erdvėje, važiavome į turgus. Na, kadangi tas pirmas derlius būna dar toks mažesnis, tai viską ir pardavėme“, – teigia Rūtenė.

Andrius savo ruožtu pabrėžia, jog augindami šią kultūrą jie nenaudoja jokių cheminių priemonių: „Mes nenaudojame jokių trąšų. (…) Čia kelis metus laikėme pūdymą, pasidarėme grunto tyrimus ir jie parodė, kad žemėje labai daug humuso, ji labai derlinga. Ravime rankomis, jokio chemijos nenaudojame, tarpvagius mechaniniu būdu, su traktoriuku [pereiname]. Tai yra visiškai ekologiški, absoliučiai jokios chemijos negavę [augalai].“

Kitas dvi kultūras – moliūgus ir vynuoges – Kalnujuose gyvenantys Žemkauskai nusprendė auginti taip pat gana spontaniškai – tiesiog norėjo pažiūrėti, kas iš to gausis. Štai moliūgų verslas, pasak Rūtenės, kol kas einasi išties neprastai.

„Mes čia buvome įkūrę kaime tokį savitarnos kioskelį, labai didelio susidomėjimo sulaukė ir iš žmonių, ir iš vietinės žiniasklaidos. (…) Buvome tokią dėžutę padarę, parašę moliūgų kainas. Atvažiuoja žmonės, pasiima, įdeda. (…) Tokių komentarų sulaukdavome, kad, na, žinote, gal ir nelabai galima pasitikėti žmonėmis, bet sakėme, kad pabandysime, pažiūrėsime, pasitikime. (…) Mes niekada neskaičiavome, nei kiek padėjome ten tų moliūgų, nei kiek jų neliko. O jeigu žmonėms reikėdavo, na, tai ką padarysi, tegul pasiima“, – sako LRT RADIJO pašnekovė.

Ar panašiu principu prekiaus ir auginamomis vynuogėmis, pora dar nėra nusprendusi.

„Mes kol kas vynuogių dar neparduodame, dar vis eksperimentuojame, bet derlių jau imame, valgome, dovanojame, vyną spaudžiame, antri metai bręsta. Na, tai irgi ateityje matysime, ar kažką mes čia plėsimės į tą pusę, ar tiesiog vynuoges pasiliksime kaip pomėgį“, – aiškina Rūtenė.

„Tas vynuogių hobis labai užkrečiantis. Mes su vynuogėmis užsiimame 4-tus metus, tai dar tą laiką nebuvo taip, kad pavasarį nepasodintume naujų vynuogių. Labai gerai, kad pernai šiaip ne taip valdžia priėmė įstatymus, jau atsirado vynuogė kaip vynmedis, kurį bus galima deklaruoti ir bus galima gaminti vyną. Tikrai manau, kad ateityje gal ir palengvės visa ta situacija, tai paskatins ūkininkus gaminti gerą lietuvišką vyną“, – pasakoja Andrius.

Nors Žemkauskai vien iš savo augalininkystės ūkio pragyventi dar negali, dirba kitus darbus, tačiau džiaugiasi, jog susitaupyti jiems pavyksta, jie turi lėšų ūkiui plėsti.

„Mes nesame pasiėmę jokių paskolų, jokių paramų. Šiais metais pirmą kartą gavome smulkiems ūkiams paramą 15 tūkst. eurų, pradėjome įsirenginėti perdirbimo patalpas, tai žiūrėsime, kas iš to išaugs“, – tvirtina Rūtenė.

Šaltinis: lrt.lt, Arvydas Urba, 2023-01-30

„Daugiausia kalbėjomės apie eksporto koridorius, padėtį Juodosios jūros uostuose, kuri dėl neadekvačių Rusijos pareigūnų veiksmų prastėja kasdien. Grūdus eksportuojančių laivų pralaidumas sumažėjo perpus – nuo penkių iki dviejų laivų per dieną“, – po susitikimo žurnalistams sakė žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas.

Mykola Solskyi antrino, kad šiuo metu pagrindinės problemos, susijusios su grūdų eksportu iš Ukrainos, išties yra tai, kad rusai nevykdo savo susitarimo dalies, pasiekto praėjusiais metais padedant Turkijai ir Jungtinėms Tautoms. „Rusai patikrina perpus mažiau grūdus gabenančių laivų, tad milijonai žmonių pasaulyje jų negali gauti. Eilėje laukia daugiau kaip 100 laivų, o kainos kyla. Ir kasdien situacija tampa vis sudėtingesnė“, – teigė jis.

Pasak M.Solskyi, tai, kad grūdų eksporto koridorius egzistuoja, tėra šnipštas. „Tai – okupantų rusų veidmainystė. Koridorius nedirba taip, kaip turėtų. Tai – tik formalumas. Todėl labai svarbu, kad atsirastų bendras pasaulio valstybių sutarimas. Tai liečia visus pasaulio gyventojus, nes mažų mažiausia, kas gali nutikti – ne kas kitas, bet žmonės turės brangiau mokėti už duoną ir miltus“, – perspėjo M.Solskyi.

Jo teigimu, svarbu, kad kuo daugiau laivų išplauktų iš Ukrainos uostų sutartu koridoriumi – bent jau tiek, kiek būdavo praėjusį rudenį. „Tam, kad grūdais pakrautas laivas galėtų išplaukti į Juodąją jūrą, jį patikrina kelios valstybės. Jeigu laivas nepatikrinamas valstybių, jis negali nei įplaukti į mūsų uostus, nei iš jų išplaukti. Mes matome, kad šiuo metu tik du laivai per dieną gali įplaukti į uostą, tad ir išplaukti gali tik tiek pat. Taigi, ir grūdų kiekis, išgabenamas iš Ukrainos, sumenko perpus“, – Lietuvos stende kalbėjo Ukrainos žemės ūkio ir maisto pramonės ministras. Anot jo, tai neišvengiamai turi įtakos grūdų kainoms pasaulio biržose, nes kuo mažesnės grūdų atsargos pasaulyje, tuo didesnės jų kainos, tuo brangiau tenka žmonėms mokėti už miltus ir jų gaminius.

Koją kišo ir nepalankios gamtos sąlygos

Žurnalistams paklausus, kaip Ukrainos žemdirbiams rudenį pavyko pasėti žiemkenčius, M.Solskyi teigė, kad ukrainiečiai dirbo, nepaisant karo. „Nepalankios buvo ir gamtos sąlygos, ruduo buvo labai lietingas, o ir žiema – įnoringa. Žiemkenčių – ir kviečių, ir rugių pasėjome 25–30 proc. mažiau, nei 2021-ųjų rudenį“, – tikino jis. Vis dėlto, pažymėjo, kad apimtys – didelės, ir tai, kad visą laiką veiktų eksporto koridorius, svarbu ne tik Ukrainai – jis pakartojo, kad tai svarbu žmonėms visame pasaulyje.

Tikisi, kad Lietuvos paramą jaus iki karo pabaigos

Vokiečiai ir parodos „Žalioji savaitė“ ankstesniais metais iki pandemijos neaplenkdavo ir Ukrainos stendo, tačiau šįmet jo nėra. „Ukrainiečiams šiemet namuose – rūpesčių į valias, ir jiems pirmiausia tenka skirti dėmesį. Mes padedame verslui tiek, kiek tai įmanoma, tačiau šį kartą mums svarbiausia – paskleisti žinią apie ypač sunkų grūdų tiekimą pasauliui“, – pripažino M.Solskyi. Kaip spręsti problemas, su kuriomis susiduria karo draskoma šalis, gali padėti Lietuva? „Pirmiausia svarbu, kad padėtumėte mums ir toliau taip, kaip tai darėte iki šiol ir tebedarote. Mums tai ypač svarbu.

Jūs ypač gerai rūpinatės mūsų pabėgėliais, kiek tik įmanoma, teikiate finansinės paramos. Jūs padedate įvairiu politiniu lygiu Europos Sąjungoje – laikotės nuoseklios pozicijos“, – dėkojo M.Solskyi. Jis teigė, kad lietuviai ir ukrainiečiai vienodai suvokia, kokią grėsmę kelia agresorė Rusija, nes turima panašios istorinės patirties. „Mums paprasta bendrauti su lietuviais. Tikimės, kad tai tęsis tol, kol mes laimėsime karą“, – kalbėjo Ukrainos žemės ūkio ir maisto pramonės ministras. ​​​​​

Šaltinis: 15min.lt, Kristina Aržuolaitienė, 2023-01-20

Jų sėkmės paslaptis – kantrus darbas, kurį palengvina modernios technologijos.

Pakeitė ir ūkio profilį

Tris vaikus auginantys A. ir A.Babenskai patys yra ūkininkų vaikai, studijavo tuomečiame Aleksandro Stulginskio universitete, tapo diplomuotais agronomais. Jauni žmonės norėjo užsidirbti, todėl 2004 metais išvyko į Jungtinę Karalystę, dirbo įvairius sunkius žemės ūkio darbus – skynė uogas, smidrus, vėliau obuolius. Darbdaviai matė, kad jaunuoliai darbštūs, tad jiems skirdavo vis geresnius ir lengvesnius darbus.

Tačiau 2010 metais A.Babenskienės tėvai dukrą su žentu įkalbėjo grįžti į Lietuvą padėti dirbti ir įkurti savo ūkį. Moteris pasakojo, jog matė, kaip daug ir sunkiai dirba tėvai augindami karves, todėl nusprendė, kad užsiims augalininkyste. Prieš kelerius metus jie perėmė ir tėvų ūkį. „Tada reikėjo spręsti, ką daryti. Auginti melžiamų karvių neapsimokėjo, nes jau reikėjo atnaujinti pastatus ir įrangą, darbo procesą robotizuoti, tam būtų tekę daug investuoti, o pienas vis pigo, melžėjų neliko“, – pasakojo A.Babenskienė.

Moteris lankė daugybę seminarų, domėjosi naujovėmis ir prieš trejus metus pagaliau ryžosi įsigyti 35 limuzinų veislės galvijus su kilmės dokumentais. Juos įkurdino pertvarkytoje, atnaujintoje ir automatizuotoje fermoje. Prancūzų kilmės bulius kainavo 2,5 tūkstančio eurų, veršingos karvės – kiek mažiau.

Dar neuždirbo nė cento

Dabar ūkyje jau auginami 55 limuzinai, planuojama, kad ateityje jų bus apie 100. Ūkininkai gyvulius prižiūri ryte, dieną ir vakare, gyvulių šėrimas automatizuotas, gardai valomi traktoriumi. Galvijams įrengtas net besisukantis šepetys, kai nori, gyvuliai gali po juo ir pasikasyti. Nuo balandžio iki spalio limuzinai ganosi laukuose, žiemą leidžia tvarte. Šią žiemą sausio–vasario mėnesiais palikuonių turi atsivesti 16 karvių. „Karvės veršelius dažnai atsiveda naktį arba paryčiais. Jas stebime per vaizdo kameras, vaizdus galime matyti tiesiog savo telefonų ekranuose arba fermos biure įrengtame televizoriaus ekrane. Stebime, ar gyvuliams nereikia pagalbos“, – pasakojo A.Babenskas.

Kol kas ūkininkai tik formuoja naujas galvijų bandas ir dar negavo nė vieno cento pajamų. „Galvijus planuojame pardavinėti veisimui, nes mūsų limuzinai – su kilmės dokumentais. Lietuvoje šios veislės galvijų dar nėra labai daug, tad tikimės, kad kitais metais dalį jų pavyks parduoti ir gauti pirmąjį uždarbį“, – vylėsi A.Babenskienė.

Išbandė naują tręšimo būdą

Kol kas ūkininkai uždirba iš augalininkystės ir šiuos pinigus gali investuoti į gyvulininkystės sritį. Pora eksperimentuoja su augalais ir mano, kad kuo didesnė jų įvairovė, tuo geriau. 300 hektarų ūkyje, be tradicinių javų, rapsų, auga pupos, žirniai, dobilai, įvairios žolės. Sėjomaina derinama su pašarų gamyba. A.Babenskas daugiau rūpinasi technikos priežiūra, remontu, jos paruošimu, pats sėda prie traktoriaus ar kombaino vairo, planuoja kitus konkrečius darbus.

A.Babenskienė rūpinasi sutartimis, pirkimais, dirvožemio tyrimais, sudaro tręšimo planus, bendrauja su mokslininkais, vis ieško naujovių, kurias nori įdiegti ūkyje. Praėjusią vasarą drauge su kaimynystėje įsikūrusiais ūkininkais buvo išsinuomoję bepilotes skraidykles, pasitelkę jas pabandė tręšti rapsų laukus. „Laukai liko neišvažinėti, augalai nenukentėjo, o sąnaudos nepadidėjo. Bet kol kas keliamoji dronų galia nedidelė, yra ir kitų techninių niuansų, todėl nusprendėme šios technikos dar nepirkti, palaukti, kol ji patobulės. Ateityje ji bus labai perspektyvi“ , – mano A.Babenskienė.

Ateitis – išmanusis ūkis

Moderni technika jau naudojama dirbant kitus ūkio darbus. Bepilotės skraidyklės pasiteisino pavasariais apžiūrint laukus. Tada matyti, kur augalai sužėlė, kur ne, kur trūko trąšų. Šiuolaikiniai traktoriai taip pat jau yra ne tik primityvus darbinis transportas. Ant jų sumontuoti jutikliai analizuoja, kurioje lauko dalyje reikia daugiau, kur mažiau trąšų. Tai ypač patogu ne tik norint užauginti gerą derlių, bet ir taupyti, nes trąšos brangsta. „Ūkyje dirbame mes ir dar trys darbininkai. Nuolatinių ir norinčių dirbti žmonių sunku rasti. Bet jau ir vien noro dirbti nepakanka. Ūkininkaujantys žmonės, norintys valdyti modernią techniką, dabar turi mokėti anglų kalbą, mokėti naudotis išmaniosiomis technologijomis. Ateities ūkis yra išmanusis ūkis“, – sakė A.Babenskas.

Buvo įvertinta ir jaunoji ūkininkė

Prienų rajono Strielčių kaime šeimos ūkyje ūkininkauja ir 32 metų Rasa Rasimaitė. Jauna moteris Vilniaus universitete baigė vokiečių filologijos studijas, 4 metus gyveno Vokietijoje ir galėjo ten ramiai ir sočiai leisti dienas, dirbti vertėja, auginti du savo sūnus.

Tačiau moteris viską metė, grįžo į gimtinę ir dabar nuo ankstaus ryto iki sutemų pluša laukuose, vairuoja traktorių ir tvarko įvairius gyvulininkyste bei žemdirbyste užsiimančio ūkio reikalus. R.Rasimaitė pasakojo, kad tik grįžusi pas savo tėvus, į savo ūkį, pasijuto laiminga, nes suprato esanti savo vietoje. Laukuose moteris – agronomė, ūkio biure – kompiuteriu dirbanti administratorė, besirūpinanti trąšų ir chemijos produktų apskaita, lauko darbų planavimu.

Dirbdama ji įgyja ir vis daugiau agronomijos žinių: ką, kada, kodėl ir kur sėti, kaip tręšti laukus. Moteris mokosi valdyti ir įvairią žemės ūkio techniką. Nors fiziškai sunku, bet smagiausia R.Rasimaitei vairuoti traktorius. Kad įgytų daugiau žinių, moteris Vilniaus kolegijoje pradėjo studijuoti agroverslo technologijas. R.Rasimaitė tapo konkurso „Metų ūkis 2022“ antrosios vietos laimėtoja.

Šaltinis: lrytas.lt, Vėjūnė Inytė, 2023-01-27