Žemės ūkio naujienos: 2023-02-02

Vis dėlto ūkininkų atstovai tikina, kad pieno Lietuvoje nepakanka, didelė dalis eksportuojama, tad daug reikia atsivežti iš kitų šalių.

Pieno perdirbimo įmonių profesinės sąjungos „Pieno centras“ vadovas Egidijus Simonis savo ruožtu teigė, kad pieno pertekliaus rinkoje nebuvo. Pasak pienininkų atstovo, 30 proc. reikiamo pieno kiekio reikia importuoti iš Latvijos ir Estijos.

„Perteklinio pieno tikrai nebuvo“, – LRT RADIJUI sakė jis.

E. Simonio teigimu, pieno sektorius patiria krizę dėl krentančių supirkimo kainų eksporto rinkose. Pasak jo, skirtingų produktų kiekis nuo rudens krito 20–30 proc., o atskirų produktų kainos – 20–60 proc.

„Išgyvenome ne vieną krizę ir jei kaina biržose krenta, tai automatiškai atsiliepia ir žaliavos kainai. Tai įmonės tada sprendžia, ar gaminti produktus į sandėlius, ar eksportuoti, ar laukti geresnių laikų“, – sakė „Pieno centro“ vadovas.

Tuo metu žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Tomas Augonis tikino, kad sektorių ištiko didelė ir nelaukta kainų kritimo krizė, o pieno ūkiams reikalinga valstybės finansinė pagalba – kad nereikėtų išskersti bandų bei būtų tęsiama gamybos plėtra.

Jo teigimu, kainų stabilumą būtų galima užtikrinti sustiprinus ūkių kooperaciją ir vietinę gamybą.

„Kooperacinis perdirbimas, kurį valdo ūkiai, sudaro tik 15 proc. nuo viso žaliavinio pieno, mes esame eksportuojanti šalis. Mūsų įmonė, kaip ir šalis, beveik visą produkciją eksportuoja, todėl priklauso nuo rinkos kainų. Krizė yra, kainų kritimas didžiulis“, – kalbėjo T. Augonis.

Anot K. Navicko, dėl susidariusios padėties, kyla rizika, jog į plėtrą investavę pieno ūkiai turės stabdyti investicijas, esą „dėl tikrai stipraus kainų kritimo, pakibo ūkių ateitis“.

„Stipriai pakimba klausimas, ar ūkiai, kurie dabar investuoja ir sudėjo savo pajamas, pelno dalį į ūkių modernizavimą, galės toliau tęsti šiuos projektus. Ilgesnėje perspektyvoje šis faktorius neramina, juolab, kad rinkoje atsiranda vis daugiau ir daugiau žaidėjų, pieno perdirbėjų. Reikia galvoti, kad mes darysime“, – kalbėjo ministras.

Trečiadienį Žemės ūkio ministerijoje į posėdį renkasi Pieno taryba, kurią sudaro pieno gamintojų, perdirbėjų ir valstybės institucijų atstovai.

Taryba šaukiama dėl padėties pieno rinkoje ir mažėjančių pieno supirkimo kainų.

Tuo tarpu 2022 metais, dėl aukščiausių istorijoje pieno supirkimo kainų, pieno ūkiai uždirbo rekordines pajamas – 684,56 mln. eurų, arba 52,7 proc. daugiau nei 2021-aisiais, antradienį paskelbė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras.

Centro skelbiamais duomenimis, pernai Lietuvoje supirkta 1345,6 tūkst. tonų natūralaus pieno – 0,4 proc. daugiau, palyginti su 2021 metais.

Šaltinis: lrt.lt, Lukas Juozapaitis, ELTA, 2023-02-01

Nepaisant žaliavinio pieno kainos kritimo, parduotuvėse jo produktų kainos labai didelės. Tačiau tiek perdirbėjai, tiek ekonomistai sako, kad pokyčiai parduotuvių lentynose taip pat turėtų pasimatyti.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, gruodį vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina mažėjo antrą mėnesį iš eilės – ji siekė 51 centą už kilogramą ir buvo 6,7 proc. mažesnė nei lapkritį, bet 19,3 proc. didesnė nei prieš metus.

Karvių augintojai baiminasi, kad teks baigti ūkininkavimą

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė Renata Vilimienė sako, kad sausio ir vasario kainos dar labiau mažėja, dalis pieno gamintojų svarsto nutraukti veiklą. Pasak jos, kooperatyvui, per dieną primelžiančiam 300-500 litrų pieno, bazinė kaina, kuri dar kis priklausomai nuo riebalų kiekio piene, vasarį sieks 25 centus.

„Sunku šnekėti, negaliu rinkti žodžių, nežinau, ar bebuvo kažkada tokia baisi situacija. Kai būdavo krizė, ji būdavo visur, o šiuo atveju viskas sukilę aukštumose“, – BNS sakė R. Vilimienė.

„Žemdirbiai čia yra bejėgiai kažką padaryti. Žemdirbiai gali tik parduoti karves ir užrakinti vartus, ką, manau, didžioji dalis ir padarys, bet yra tokių, kurie turi įsipareigojimus, pasistatę tvartus, mūsų asociacijos nariai robotus įsirengę, jauni žmonės, paskolos milijoninės, tai ką jiems daryti“, – pridūrė ji.

Pasak R. Vilimienės, turintiems įsipareigojimų ūkininkams veiklą nutraukti visiškai sudėtinga, tačiau gali tekti atsisakyti dalies pašarų, o dėl to nukentės pieno kiekis ir kokybė.

„Turime padarę pirkimus grūdų po 320 eurų, tai man labiau apsimoka parduoti grūdus ir neduoti karvėms, taip išeis geriau nei aš juos sušersiu karvėms. Pašarai neatsipirks, o apie savo darbo įkainį nebegali būti jokios kalbos“, – sakė asociacijos pirmininkė.

Perdirbėjai: kainų kritimą lemia griūtis eksporto rinkose

Vienos didžiausių pieno perdirbimo bendrovių Lietuvoje „Rokiškio sūris“ vadovas Dalius Trumpa sako, kad pieno supirkimo kaina tiesiogiai priklauso nuo situacijos eksporto rinkose. „Rokiškio sūris“ eksportuoja apie 80 proc. produkcijos.

„Situacija tokia, kad praėję metai visiems buvo labai geri, ir paklausa, ir kainos kilo iki 2022 rudens pabaigos – žiemos pradžios, todėl ir įmonės galėjo mokėti didesnę kainą, ir ūkininkai gavo didesnę kainą, niekas nesiskundė ir nesirūpino, kas yra blogai, ypač iš ministerijos pusės, kad nepasinaudojo geru laiku padaryti ilgalaikių investicijų į pieno pramonę“, – BNS sakė D. Trumpa.

„Situacija praėjusių metų pabaigoje pasikeitė, šiuo metu eksportinėse rinkose yra ir kainų, ir pasiūlos ne tai kad kritimas, o griūtis. Didžiausią nuostolių dalį dėl tos griūties greitai prisiima pieno perdirbimo įmonės, bet su laiku jos atsigula ir ant žemdirbių pečių, nes įmonės nebegali mokėti tokių didelių kainų“, – pridūrė jis.

D. Trumpos teigimu, išrūgų baltymų izoliatas pernai vasarą kainavo iki 18 tūkst. eurų už toną, o dabar – 11 tūkst. eurų, tuo metu sūrio kaina buvo 5,8 tūkst. eurų už toną, dabar – 3,4 tūkst. eurų.

„Pagrindinė žinia – mes esame vienoje valtyje su ūkininkais, gerėjant situacijai eksporto rinkose visiems gerai, blogėjant situacijai eksporto rinkose visiems darosi blogiau, tai yra rinkos ekonomika ir esame vienoje valtyje banguojančiam vandenyne“, – teigė „Rokiškio sūrio“ vadovas.

Ekonomistas: artimiausiais mėnesiais kainos dar gali kristi

SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas taip pat sako, kad žaliavinio pieno kainas lemia pieno produktų eksporto rinkos, kadangi didžioji dalis produkcijos eksportuojama. Jis taip pat pastebi, kad pernai žaliavinio pieno supirkimo kainos buvo rekordiškai aukštos, o gruodį, nors ir sumažėjusios, jos vis dar buvo didesnės nei prieš metus.

„Pernai bent jau iki metų vidurio pieno produktų kainos eksporto rinkose buvo šokusios iki rekordinio lygio, tuo pačiu ir žaliavinio pieno kaina buvo rekordinė. Tokia padėtis buvo susiformavusi labai palanki ir Lietuvos eksportuotojams, ir tuo pačiu pieno ūkiams“, – BNS sakė ekonomistas.

Pasak jo, Lietuvoje, priešingai nei Europos Sąjungoje, pirmąją 2022 metų pusę augo pieno primilžis, bet viskas apsivertė antrąjį pusmetį, kai jis pradėjo mažėti.

„Metinis pokytis buvo neigiamas, o Europos Sąjungoje teigiamas. Kai pradėjo smarkiai kristi žaliavinių pieno produktų kaina, riebaliniai produktai, grietinėlė, sviestas, nugriebto pieno milteliai, pieno išrūgos, pradėjo judėti žemyn ir žaliavinio pieno kaina“, – kalbėjo T. Povilauskas.

Anot jo, remiantis ES duomenimis, eksporto rinkose sviestas yra apie 10 proc. pigesnis nei prieš metus, nugriebto pieno milteliai – apie 23 proc. pigesni.

Ekonomistas sako, kad praėję metai pieno gamintojams buvo rekordiniai, tokių aukštų pieno supirkimo kainų nebuvo Europoje 20-30 metų, o Lietuvoje jos buvo pasivijusios ES vidurkį.

„Suprantama, kad po tokių aukštų kainų yra sudėtinga ir visiems nepatinka, kad tos žaliavinio pieno kainos koreguojasi žemyn. Iš ūkininkų perspektyvos, suprantama, kad erzina, kad pieno produktų kaina mažmeninėje rinkoje kol kas nesikeičia“, – sakė T. Povilauskas.

Anot jo, normalu, kad bent artimiausius du-tris mėnesius pieno supirkimo kainos dar kris, tačiau to baimintis labai nereikėtų.

„Žiūrint istoriškai, pieno supirkimo kaina būdavo virš 30 centų ir būdavo pakankamai nebloga kaina. Pernai buvo virš 50 centų, dabar sausį turbūt 40 centų, bet tai vis tiek gerokai aukščiau tarp buvusių aukštų žaliavinio pieno kainų“, – sakė T. Povilauskas.

Jo nuomone, didelių kainų svyravimų galima išvengti, jei Kinijos vidaus vartojimas sustiprės, o turizmo sezonas nepaisant infliacijos Europoje bus stiprus.

„Matau ne vien blogų ženklų, vienas iš kintamųjų yra Kinija. Bendrai ES mastu viena iš pagrindinių eksporto rinkų. Po lapkričio sprendimo išeiti iš nulinės kovido strategijos, nuo antro ketvirčio turbūt vidaus vartojimas bus pakankamai spartus, kas reikš vėl augantį importą į Kiniją, tai čia turbūt yra vilčių“, – sakė T. Povilauskas.

„Kalbant apie mocarelą, kur mūsų gamintojai stiprūs, eksportuodami į Italiją, kol kas irgi yra daugiau ženklų, kad turizmo sezonas nepaisant infliacijos ir panašių dalykų Europoje prognozuojamas pakankamai stiprus šiais metais. Tai yra ženklų, kurie sakytų, kad didesnių pokyčių galima išvengti“, – kalbėjo jis.

Produktų kainos turėtų mažėti

Eksporto rinkose produkcijai pingant, tai turėtų pasimatyti ir Lietuvos mažmeninėje rinkoje, tačiau tam reikia laiko, sako ekonomistas.

„Sviestas, kaip pavyzdys, pirmas pradėjo pirkti eksporto rinkose, matosi kainos prekybos tinkluose, aišku, nuolaidinės, yra paėjusios į apačią, nuolaidų yra gerokai daugiau. Sviestas parduotuvėse yra pingantis. Eksporto rinkose sūriai dar gerai laikosi, tai kai sūriai pradės pigti eksporto rinkose, viskas persimes ir į mažmeninę rinką Lietuvoje“, – sakė T. Povilauskas.

„Akivaizdu, kad mažmenininkai seka informaciją, kas darosi eksporto rinkose ir turbūt tie pokalbiai su pieno produktų tiekėjais vyks ir bus siūlymas tas kainas pradėti mažinti žemyn. Visi nori, kad būtų čia ir dabar, bet pieno supirkimo kainos Lietuvoje pradėjo kristi tik lapkritį, niekas taip greitai mažmeninėje rinkoje kainodaros nekeičia. Čia labiau laiko klausimas“, – sakė jis.

„Rokiškio sūrio“ vadovas taip pat sako, kad produktų kainos dar yra veikiamos inercijos.

„Pieno kaina ir eksporto rinkose situacija 2022 metais pradėjo gerėti metų pradžioje, 2021 metų pabaigoje, o pieno produktų lentynose kainos pradėjo keistis tik vėlyvą pavasarį ar vasaros pradžioje, beveik su pusės metų atsilikimu. Panašios tendencijos bus ir dabar“, – sakė D. Trumpa.

Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas trečiadienį šaukia Pieno tarybos posėdį, kur bus kalbama apie padėtį pieno rinkoje ir mažėjančias supirkimo kainas. Tarybą sudaro pieno gamintojų, perdirbėjų ir valstybės institucijų atstovai.

D. Trumpa šį ministro žingsnį vadino politikavimu. Pasak jo, įmonių vadovai į tarybą nėra įtraukti.

„Mes kaip pieno perdirbimo atstovai prašėmės į ministeriją susitikimo, kad paaiškintume situaciją, ministras atsisakė mus priimti, o Pieno tarybos posėdyje nėra nė vieno įmonės vadovo. Yra perdirbėjų atstovai, bet tai nėra įmonių vadovai, tai gali atstovų ir klausytis ministras, jei nenori tiesiai kalbėti su įmonių vadovais. Iš mūsų įmonės nedalyvaus niekas, nesame įtraukti į Pieno tarybos narius. (…)Taryba neveikė trejus metus, nebuvo jokio posėdžio ir nematau šito posėdžio reikalingumo, išskyrus politikavimo aspektą“, – sakė D. Trumpa.

Šaltinis: lrt.lt, Erika Alonderytė-Kazlauskė, BNS, 2023-02-01

Iš Radviliškio rajono kilusio M. Garucko gyvenime būta daug vingių: nuo pašaukimo būti kunigu ir psichologijos studijų iki savo verslo – įmonės, kuri gamina ir restauruoja detales, reikalingas daržininkystės pramonei, – įsteigimo. Anot pašnekovo, sprendimas atstovauti cukrinių runkelių augintojų interesams atėjo gana natūraliai, ne vienerius metus glaudžiai su jais bendradarbiaujant.

„Dirbame 14 metų, ūkininkai pažįsta, žino darbo principus, kaip dirbame, ką dirbame, tiki, pasitiki. (…) Tas išrinkimas į kooperatyvo valdybos pirmininkus ir buvo tas kritinis momentas, kai pamatai, kiek žmonės tavimi tiki“, – neslepia vyras.

Kaip pasakoja M. Garuckas, Kėdainių krašto cukrinių runkelių kooperatyvo esmė – atstovauti šią kultūrą auginančių ūkininkų interesams ir palaikyti ryšį su perdirbėjais, t.y., Kėdainių cukraus fabriku. Anot pašnekovo, kooperatyvo veikla žmonėms atrodo patraukli, prie jo nuolat prisijungia naujų narių.

„Kooperatyvas yra gyvas organizmas, vyksta natūrali kaita, besąlygiškai yra branduolys. Smagu, kai žmonės domisi, prisijungia, (…) mes nieko neišvarome. Mums reikia sugebėti dirbti taip, kad žmonės norėtų jungtis ir kooperuotis. Nariams stengiamės parodyti kooperacijos naudą ir kad jie matytų realiai, kodėl aš čia esu, kodėl aš moku pinigus, kodėl man to reikia“, – tvirtina M. Garuckas.

Vienas iš narystės kooperatyve teikiamų privalumų, anot jo, – pagalba aiškinantis biurokratinius ir teisinius cukrinių runkelių auginimo ir pardavimo klausimus. Štai ir šią žiemą kooperatyvas kartu su advokatais sprendė kilusius nesutarimus su perdirbėjais. Su tuo susitvarkyti savarankiškai ūkininkui tiesiog gali pritrūkti žinių.

„Esmė yra tokia, kad jeigu žmogui gerai vienam lauke kariauti, tai sėkmės. Bet kaip pavyzdį galime paimti tai, kad šiemet runkelių sėja buvo pradėta su advokatų konsultacija. Rudeniop ir žiemos metu fabrikas, tenka pripažinti, (…) nesilaikė susitarimo dėl mokėjimo, vėl buvo konsultacijos, raštai ir bendravimas jau su trečiąja šalimi. Yra daug niuansų, kur reikia atstovėti, reikia žinių – auditai, archyvavimai, tie patys teisiniai dalykai. Jeigu tu, gerbiamas žmogau, sugebi tai daryti, prašau“, – aiškina M. Garuckas.

Kooperatyvo valdybos pirmininkas pabrėžia, jog šioje situacijoje vien perdirbėjų jis nekaltina, nes, matyt, ir patys augintojai ne visada jiems pasirodo patikimi partneriai.

„Aš nesakyčiau, kad reikia pulti kaltinti fabriką ar asmenis, kurie ten dirba. Reikia sugebėti būti tokiais, kurti pridėtinę naudą, kad fabrikų atstovams mes būtume įdomūs. Aš manau, kad jiems yra įdomu turėti patikimą partnerį, kuris vykdytų savo pažadus, tarkime, augintų stabilų kiekį, sugebėtų stabiliai, konkrečiai nustatytu terminu pristatyti žaliavą. Tiesiog elementari pagarba vienas kitam“, – sako LRT RADIJO pašnekovas.

Vyras pastebi, jog per 14 metų, praleistų šioje rinkoje, jam nė karto neteko girdėti, kad ūkininkai pasidžiaugtų esama padėtimi – viskas jiems tik neapsimoka, nieko gero nesigauna. Be to, augintojai neretai piktinasi, jog nesulaukia pakankamai paramos iš valdžios. Toks požiūris ir nenoras prisiimti atsakomybės M. Garuckui itin užkliūva.

„Žmonės keikia valdžią, kad jie lieka nuskriausti, tai mano klausimas būtų kiekvienam iš jų, ar tu kažką darai – ar dalyvauji organizacijoje, ar prisidedi savo energija, išmintimi? Jeigu to nedarai, ar tu skiri finansų, iš kurių tai darytų? Jeigu ir to nedarai, tu, gerbiamasis, manau, neturi teisės skųstis ir dejuoti.

Turime suprasti, kad politikoje yra interesų grupės. Kuri interesų grupė yra didesnė, ta paima viršų. Kad ir, tarkime, ūkininkų atveju yra nuleidžiami Europos reglamentai, paskui mūsų valdininkai tuos reglamentus skaito, interpretuoja. Yra klausimas, kaip jie tą daro. Būtent asociacijos, kooperatyvai gali padėti jiems, įtakoti, išreikšti savo poziciją, savo nuomonę. Kai esi vienas, tavęs niekas neklauso, niekam nesi įdomus“, – teigia kooperatyvo valdybos pirmininkas.

Jo teigimu, ūkininkavimo sėkmę lemia ne gamtos sąlygos ar valdžios teikiama parama, o paties žmogaus užsispyrimas ir gebėjimas mokytis iš savo klaidų. O jeigu sėkmė ūkininko visgi nelydi, pasak M. Garucko, reikia mokėti iš šios veiklos ir pasitraukti.

„Aš sakyčiau, reikėtų keisti požiūrį į tokį, koks yra versle, nes jeigu verslininkas kažko nesugeba, tai jis žioplys, nevykėlis ir visoks kitoks, o jau ūkininkui reikia paramos, pašalpos ir visų kitų gėrybių. Jeigu tu nesugebi daryti to verslo, tai, būk malonus, užleisk tiems, kurie tai sugeba daryti. Eik į pažangumą, į kaštų taupymą, į technologiją. Taip, tai nėra pigu, bet tai yra kelias. Priešingu atveju mažų mažiausiai tapsime nekonkurencingi“, – sako cukrinių runkelių augintojų interesams atstovaujantis M. Garuckas.

Šaltinis: lrt.lt, Rūta Katkevičienė, LRT RADIJO laida „Gimtoji žemė“, 2023-01-31

Nors visi diskusijos dalyviai sutarė, kad praeityje pridaryta nemažai klaidų ir dabar pribrendo reikalas jas taisyti, tačiau ateitis išliko miglota. Iš žemės ūkio viceministro netgi pasigirdo siūlymas naikinti SAZ. Tačiau su tuo nesutinka ūkininkai.

Atsivijusios SAZ klaidos

Tai, kad SAZ klausimas ūkininkams itin aktualus, buvo galima įsitikinti penktadienį apsilankius ŽŪR, kur ir vyko konferencija „Sanitarinių apsaugos zonų registravimo praeitis, dabartis, ateitis“. Pilnoje salėje sėdėjo gamybinių ūkių vadovai, kuriems neaišku, kaip reikėtų elgtis registruojant SAZ ir kaip žinoti, ar jų ūkiai jau gali ramiau atsikvėpti ir šis klausimas jų nebeliečia. Pasikalbėti su ūkininkais jiems itin jautriu klausimu atvyko Aplinkos ministerijos (AM), Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM), Sveikatos apsaugos ministerijos, Registrų centro (RC), Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT), Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovai.

Konferenciją atidaręs Algis Baravykas, ŽŪR vicepirmininkas, priminė, kad SAZ buvo sukurtos siekiant išvengti konfliktų tarp vietos gyventojų ir ūkininkų ar kitų gamybos, pramonės objektų. Anot jo, visą laiką, net sovietų okupacijos metais, o paskui ir atgavus nepriklausomybę, SAZ galiojo. Jis patikslino, kad gyvulininkystės ūkiams SAZ nustatyta 1992 m. Vyriausybės nutarimu Nr. 343, t. y. SAZ buvo draudžiama statyti gyvenamuosius namus. Iki 2000 m. galiojo atskiri normatyvai rusų kalba, nes iki tol jie nebuvo panaikinti. Būtent šie normatyvai buvo ypač aktualūs kiaulininkystės kompleksams arba ūkiams, kurie turėjo istorinį SAZ. „Labai keista, kad ten, kur galioja draudimas, iškilo gyvenamieji namai. SAZ norma visada galiojo“, – kalbėjo ŽŪR vicepirmininkas. Jis taip pat pridūrė, kad nuo 2008 m. SAZ klausimu vyko daug diskusijų. Tačiau pačiam ūkiui įregistruoti SAZ nebuvo galimybės, nes buvo reikalingas žemės savininko sutikimas. Jis tikino, esą buvo pripažinta, kad valstybė padarė klaidų žemės reformos metu ir buvo sukurtas teisinis mechanizmas žemės reformos laikotarpiu neįregistruotiems SAZ įregistruoti.

Pasak A.Baravyko, 2015 m. liepą jį pasiekė ŽŪM išaiškinimas, kokiu būdu įregistruojamos SAZ, ištaisant praeities klaidas. Tačiau ir šis klaidų taisymo būdas ne visais atvejais suveikė. Kai kurie NŽT rajonų skyriai atkakliai neregistravo ūkių SAZ. Jis įvardijo ir pagrindinius neįregistravimo motyvus: įrodymų apie ūkio statusą (kaip kiaulininkystės fermos ar komplekso) nebuvimas arba netikimas NŽT, lėšų trūkumas SAZ byloms rengti. Jis stebėjosi, kad apie erdvinius duomenis ūkininkai ir juos vienijančios asociacijos sužinojo tik praėjusių metų gruodžio viduryje. Dar labiau nuvylė tai, kad iš ŽŪM ir NŽT nebuvo jokio koordinavimo. Pasak A.Baravyko, tik 18 kiaulių ūkių įregistravo erdvinius duomenis.

Daugiau klausimų nei atsakymų

ŽŪR vicepirmininkas pristatė ir kelis visiški naujus atvejus, kai ūkininkai bandė įregistruoti SAZ, tačiau atsimušė kaip į sieną. „Matininkas įkėlė erdvinius duomenis paskutinėmis gruodžio dienomis. Tačiau nebuvo sutarties tarp matininko ir RC erdvinių duomenų kėlimui. Sutarties sudarymas ir pasirašymas buvo nedelsiant inicijuotas, tačiau užtruko keletą dienų ir 2022 m. gruodžio 28 dieną įkelti duomenys buvo apdoroti RC platformoje 2023 m. sausio pradžioje. Ar SAZ įregistruota?“, – klausė susirinkusių svečių A.Baravykas. RC atstovai kalbėjo, kad kiekvieną atvejį reikėtų vertinti individualiai.

Taip pat stebina, kad šiuo metu pasitaiko sklypų, kurie vienu metu turi du statusus – SAZ registruotos ir neregistruotos.

Panašius klausimus kėlė ir salėje susirinkę žemės ūkio atstovai. Įmonės „Idavang“ generalinis direktorius Saulius Leonavičius dėstė, kad jo valdomos bendrovės SAZ įregistravo, tačiau taip ir negavo jokio raštiško patvirtinimo, ar visas procesas sklandžiai užbaigtas. Jis tikino, kad RC išrašas verslininkams leistų lengviau atsikvėpti ir turėti garantiją, kad ilgai trukęs procesas sklandžiai užbaigtas.

Vis dėlto tiems, kas nespėjo susitvarkyti SAZ, kvepia nemalonumais. Nuo 2025 m. sausio 1 d. bus draudžiama vykdyti veiklą be įregistruotos SAZ. „Ką reiškia draudžiama veikla? Kas išsiveš karves ar viščiukus?“, – klausė A.Baravykas konferencijoje, taip ir neišgirdęs konkretaus atsakymo, kaip reikės elgtis gyvulininkystės ūkiams, nesugebėjusiems per dvejus metus įteisinti SAZ.

Kas laukia?

Siekiant užtikrinti sklandų SAZ įregistravimo procesą, renginio metu pristatytos naujos įregistravimo procedūros bei klaidų taisymo galimybės. Aplinkos viceministrė Daiva Veličkaitė Matusevičė sakė, kad pirmą kartą AM su ūkininkais susitinka aptarti žemėtvarkos klausimų, mat ši sritis jai yra nauja. „Turėsime suderinti visų interesus – gyventojų ir žemdirbių. Mes visada palaikome ryšius su socialiniais partneriais, todėl visada išklausome visas puses. Greitų sprendimų nežadame, nes visa tai turės „praeiti per Seimą“, – kalbėjo aplinkos viceministrė.

Monika Juodvalkė, AM Žemės ir teritorijų planavimo politikos grupės vadovė, pristatė, kad įregistruoti SAZ buvo galima ir iki praėjusių metų pabaigos, tačiau to nepadariusiems nuo šių metų teks nueiti kiek ilgesnį kelią, t. y. ne tik atlikti poveikio visuomenės sveikatai vertinimą, bet ir įregistruoti erdvinius duomenis. Ji taip pat pabrėžė, kad higienos normos gyvenamojoje aplinkoje galioja nepriklausomai nuo to, ar ji yra SAZ, ar ne. Atlikus poveikio visuomenei sveikatos vertinimą, SAZ ribos gali išsiplėsti.

Jos teigimu, vykdant ūkinę veiklą, iki naujųjų metų reikėjo suformuoti sklypą, nekilnojamojo turto registre (NTR) ir nekilnojamojo turto kadastre (NTK) padaryti įrašus apie taikomas specialiąsias sąlygas, pasirūpinti, kad NŽT įrašytų duomenis apie taikomas specialiąsias sąlygas ir galiausiai, turint įrašus NTR ir NTK, pradedamos taikyti specialiosios sąlygos. „Iki 2022 metų pabaigos SAZ į NTK ir NTR buvo įrašyta ir pažymėta grafiškai, tačiau erdviniai duomenys neteikti. Dabar pagal grafinę dalį parengiami erdviniai duomenys, kuriuos organizuoja veiklos vykdytojas. Veiklos vykdytojas erdvinius duomenis ir prašymą registruoti SAZ pateikia NTR ir galiausiai SAZ registruojamas specialiųjų žemės naudojimų sąlygų (SŽNS) registre“, – aiškino SAZ registravimo ypatumus M.Juodvalkė.

Suabejojo SAZ reikalingumu

ŽŪR susirinkę ūkininkė klausė, kiek iki šiol turime ūkių, kurie teisingai suregistravę visas SAZ? Vėliau RC atstovai paaiškino, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. (LR specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (SŽNSĮ) įsigaliojimo dienos), suinteresuoti asmenys pateikė, o NTR tvarkytojas įregistravo į Nekilnojamojo turto registrą 342 tūkst. SŽNS teritorijas ir padarė atitinkamus įrašus žemės sklypų, kurie patenka į nustatytas SŽNS teritorijas, registro įrašuose. Tiesa, tarp jų – pastatų, kuriuose laikomi ūkiniai gyvūnai, su esančiais prie jų mėšlo ir srutų kaupimo įrenginiais arba be jų, SAZ įregistravo tik 25 ūkiai. „Ar mes nepamesime žemės ūkio Lietuvoje? Būsim patys kalti? Pirksime lenkišką mėsą ir pieną. Ar negalime kaip nors palengvinti šito proceso? Ar sunešiosime šias geležines kurpes?“, – klausė ministerijos atstovų A.Baravykas.

Donatas Dudutis, žemės ūkio viceministras, atrėmė, kad žemės ūkio įmonės galėjo įsiregistruoti SAZ ir tai nebuvo taip sudėtinga, kaip yra dabar. „Buvo visos galimybės įregistruoti SAZ ir pats procesas nebuvo labai sudėtingas. Klaidas ištaisyti tikrai galėjote, ŽŪM ištransliavo šią žinią visoms žemės ūkio asocijuotoms struktūroms. Tiesa, ne visiems pavyko susitvarkyti, kai kuriose institucijose šie darbai „buksavo“, bet kaip visur, taip ir čia yra žmogiškasis faktorius. Sutinku, kad nuo šių metų įregistruoti SAZ sudėtingiau. Iš tiesų nežinau, ar SAZ įregistravimas duoda pridėtinę vertę ir ar jis yra reikalingas šiandieną. Įmonėms leidžiamą taršą iš esmės reglamentuoja taršos leidimai arba higienos normos. Kokią pridėtinę naudą duoda SAZ? Didesnės žemės ūkio bendrovės su savo SAZ patenka į gyvenvietes, o SAZ įteisinimo metu dėl gyventojų jau yra užprogramuotas konfliktas. Pamačius, kokius žingsnius reikia nueiti ūkiniams subjektams, panašu, kad visa tai tampa sunkiai sudėvimomis kurpaitėmis“, – suabejojo SAZ registravimo reikalingumu D.Dudutis.

Gytis Kauzonas, Paukštininkystės asociacijos vadovas, kalbėjo, kad tiems, kas gyvena SAZ, reikia užtikrinti tokias sąlygas, lyg jie gyventų viduryje miško, o tai iš esmės panaikina SAZ sąvoką. Jis taip pat pabrėžė, kad į SAZ neatsikeltų daugiau naujų gyventojų, o su jau gyvenančiais ras bendrą sutarimą.

Sunku, bet įmanoma

S.Leonavičius, „Idavang“ vadovas, po susitikimo sakė, kad tiek jam, tiek kitiems jo kolegoms pasidarė šiek tiek aiškiau. „Kalbėjome su atsakingais specialistais, ar mūsų SAZ yra tinkamai užregistruota. Lyg ir gavome žodinį patikinimą, kad viskas tvarkoje. Vis dėlto norisi gauti ir raštišką užtikrinimą, kad dokumentai sutvarkyti. Konferencijoje kėliau klausimą, kas man gali atsiųsti dokumentą, kad mano valdomų bendrovių SAZ tinkamai įregistruotos, tačiau nė vienas specialistas negalėjo pasakyti. Dėl šventos ramybės norisi turėti popierių, kuriame juodai ant balto būtų parašyta, kad procesas sėkmingai užbaigtas“, – sakė S.Leonavičius.

Jam kėlė nerimą viceministro D. Dudučio šnekos, kad SAZ išvis reikėtų atsisakyti. Verslininkas svarstė, kam tada reikėjo tokio mechanizmo, kuris iš esmės ir buvo sukurtas tam, kad nekiltų konfliktų tarp gyventojų ir ūkininkų. „SAZ turėjo veikti taip, kad atsikėlęs gyventojas nepasistatytų trobelės šalia mūsų tvoros ir vėliau nebandytų jos mums brangiai parduoti. Sutinku, kad SAZ įregistruoti nėra lengva, tačiau tai padaroma, mums pavyko, mes turime 13 SAZ. Tačiau darbus pradėjome dar 2017 m., todėl akivaizdu, kad tikrai labai ilgai užtrukome. Vis dėlto nematau prasmės atsisakyti SAZ“, – po renginio kalbėjo S.Leonavičius, vienų pažangiausių Lietuvoje kiaulininkystės kompleksų vadovas.

Šaltinis: valstietis.lt, Monika Kazlauskaitė, 2023-02-01

Pieno perdirbėjai pieno supirkimo kainų pokyčių ateityje nekomentuoja – kalbėti apie tai draudžia Konkurencijos įstatymas. „Pieno supirkimo kainų kritimas mums labai atsilieps. Galbūt tai lengviau pakels mažesni ūkiai. Didiesiems, kurie investavo į modernizavimą, bus sudėtinga. Dabar už natūralų pieną mokama 35 ct ir tai savikainos riba, o mūsų žiniomis, nuo vasario dar laukia kritimas.

Maži ūkiai, kurie investuoja ne tiek daug, tą pakels lengviau, nes jų savikaina mažesnė“, – aiškina Petras Puskunigis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių viceprezidentas, Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės, laikančios 1200 melžiamų karvių ir per parą gaminančios 37 t pieno, vadovas. „Nesuprantu, kodėl perdirbėjai mus taip žudo ir ką jie darys, kai neliks žaliavos. Vėl mėginsime vežti į Lenkiją“, – retoriškai klausia P. Puskunigis. Jis neslepia, kad pernai metų pienininkystės finansiniai rezultatai buvo geriausi per visą bendrovės istoriją, nes kylant kainoms naudojo prieš metus ar dvejus sąlyginai pigiai pagamintus pašarus.

Tai šio verslo sėkmė, kad verslo sėkmė priklauso ne nuo vieno sezono. Tačiau, situacijai pasikeitus, gali būti ir nuostolingas ciklas. Kokie bus rezultatai šiemet, kai pašarai jau gaminti brangiai, kol kas niekas negali pasakyti. Tiesa, tiesiogiai lyginti lietuviškų ir vokiškų supirkimo kainų negalima, nes pas mus galutinė kaina ne, tarkime, 35 centai už kilogramą, kaip dabar skelbiama. Nuvežus žaliavą į gamyklą, jos kiekis padauginimas iš koeficiento – riebalų kiekio piene – ir tai vidutiniškai 1,2-1,3 karto daugiau. Atitinkamai ir sumokama kaip už didesnį pieno kiekį.

Tačiau tai taikoma geros kokybės žaliavai. Koeficientas gali būti ir 0,9 – tai reiškia, kad nuvežęs kilogramą prasto pieno gausi pinigus tik už 900 gramų. Būtent padauginus kainą, kurią skelbia pas mus, iš šio koeficiento, ir bus europinė kaina, nes ten skelbiama tik tokia. Kartais ūkininkai mėgina manipuliuoti ir lygina tarkime, vokišką supirkimo kainą su koeficientu ir lietuvišką be jo. Skirtumai tada atrodo milžiniški. Su koeficientu skirtumas kur kas mažesnis. „Dėl to mes geriname pašarus ir stengiamės laikyti kuo produktyvesnę bandą. Įdarbiname selekcininkus.

Mums karvių racionus jau daugiau kaip 10 metų sudarinėja profesorius. Tik taip galima dirbti pelningai, nes realiai ir gyvename iš kokybės – to koeficiento“, – subtilumus aiškina P. Puskunigis. P. Puskunigis sako, kad pernai trąšos brango 4-5 kartus, degalai dvigubai. Savikaina bus 25 proc. didesnė nei 2021 m. Tačiau dalis pašarų buvo gaminti naudojant pigesnes trąšas. Kiek gamyba kainuos šiemet dar sunku spėti. Ne visuose ūkiuose 35 ct už kilogramą dengia savikainą. Dėl to kai kurie mažesni, kuriems nusibodo balansuoti ant pelningumo ribos, traukiasi. „Karvė pieną pradeda duoti tik trečiais gyvenimo metais“, – apie tai, kad tai ne greitas procesas aiškina P. Puskunigis.

Žemės ūkio ministerijos komentaras apie rinką:

„Pieno produktų rinkai būdingi dideli kainų svyravimai. Po dvejų metų pieno kainų augimo (2022 metų spalį buvo pasiektas aukščiausias kada nors fiksuotas pieno produktų ir pieno supirkimo kainų lygis Lietuvoje – spalį vidutinė pieno supirkimo kaina siekė 553 Eur/t), praėjusių metų pabaigoje, nuo lapkričio mėn., pieno supirkimo kainos pradėjo kristi. 2022 m. gruodžio mėn. pieno supirkimo kaina buvo 509,5 Eur/t, per mėnesį ji sumažėjo 6,7 proc. Supirkimo įmonių pateiktais duomenimis, sausio mėn. vidutinė pieno (bazinių rodiklių) kaina mažėja apie 7 proc. (numatoma vidutinė pieno (bazinių rodiklių) kaina apie 358 Eur/t). Per tris mėnesius (lapkritį-sausį) vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina mažėja apie 17 proc. Pieno produktų ženklus kainų išaugimas (per 2022 m. pieno produktų mažmeninės kainos išaugo 47,4 proc.), mažina šių produktų vartojimą ir dar labiau sunkina situaciją.

Pieno supirkimo kainos seka paskui pieno produktų kainų pokyčius. ES rinkoje aukščiausias pieno produktų kainų lygis buvo fiksuotas praėjusių metų vasarą, kuomet sviesto kaina siekė per 7200 Eur/t, lieso pieno miltelių – per 4000 Eur/t, išrūgų miltelių – 1400 Eur/t. Tačiau nuo rudens stebimas pieno produktų kainų kritimas (sviesto kainos mažėja nuo spalio vidurio, lieso pieno miltelių – nuo vasaros pabaigos) ir 2023 m. 2-ąją savaitę sviesto kaina siekė 5410 Eur/t (kainų kritimas, palyginti su vasarą fiksuota kaina, yra 25 proc.), lieso pieno miltelių – 2750 Eur/t (kainų kritimas atitinkamai – 31 proc.), išrūgų miltelių – 850 Eur/t (kainų kritimas atitinkamai – 39 proc.). Pažymėtina, kad šių produktų kainos yra mažesnės, palyginti su praėjusių metų atitinkamą laikotarpį buvusiomis kainomis. Sūrių kainos taip pat mažėja, tačiau jų kainų lygis išlieka aukštesnis negu tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais.“

Pienininkai – situacija sudėtinga

Pasak pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktoriaus, Egidijaus Simonio, remiantis teisės aktais, komentuojamos tik tos pieno supirkimo kainos, kurias oficialiai yra paskelbęs Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras. „Žaliavinio pieno supirkimo kainoms lemiamą poveikį daro konkurenciniai veiksniai globalioje rinkoje, kurios dalimi yra ir Lietuva. Pasaulinė pieno rinka įžengė į sudėtingą ir neapibrėžtą laikotarpį – kokie bus tolimesni pokyčiai, priklausys nuo pieno gamybos pagrindiniuose eksporto regionuose, geopolitinių ir ekonominių veiksnių“, – pažymi E. Simonis. 2022 metų spalį vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina Lietuvoje pasiekė visų laikų rekordą – 55 centus už kilogramą, o gruodį kainą sumažėjo apie 7 proc. – iki 51 cento.

Tačiau metinė pieno kaina gruodį išliko penktadaliu didesnė, nei 2021 metų gruodį. Daugiausiai mūsų šalyje pieno parduodantiems stambiems tiekėjams už natūralų pieną perdirbėjai gruodį mokėjo beveik 55 centus už kilogramą. Panaši kaina mokama daugeliui ES pieno ūkių. Mažėjant vartojimui, reikšmingi kainų pokyčiai stebimi pasaulinėje pieno produktų prekyboje – didmeninės produktų kainos mažėja JAV, Europos ir Naujosios Zelandijos biržose. Lietuva yra eksportuojanti pieno produktus šalis, užsienio valstybėse parduodanti per 60 proc. pagamintų pieno produktų.

Todėl žaliavinio pieno supirkimo kainoms lemiamą įtaką daro konkurenciniai veiksniai eksporto rinkoje. 2022 metų pirmoje pusėje eksporto rinkose buvo susiklosčiusi palanki situacija – pieno produktų paklausa išliko didelė, tai leido gaminti ir eksportuoti daug palankiomis kainomis. Augę pieno produktų pardavimai užsienyje leido didinti pieno supirkimo kainas ūkiams. Tačiau praėjusių metų pabaigoje pieno produktų paklausa eksporto rinkose susitraukė, sumažėjo ir produktų kainos pasaulinėje prekyboje.

Pagrindinėse pasaulio biržose, kuriose prekiaujama pieno produktas, kainų mažėjimas stebimas ir šių metų sausį. Dėl prastėjančios ekonomikos situacijos lėtėjant vartojimui, lietuviškų pieno produktų eksportas pastebimai mažėja. EK duomenimis, per 2022 metų 11 mėnesių lietuviškų pieno produktų į ne Europos Sąjungos šalis eksportuota 20,5 proc. mažiau nei 2021 metais tuo pačiu metu – 59,8 tūkst. tonų. Lietuviškų pieno produktų eksportas taip pat lėtėja mūsų šalies pienininkams svarbioje ES vidaus rinkoje. Menkstantį lietuviškų pieno gaminių eksportą lėmė su kitomis šalimis neproporcingai pernai išaugę gamybos kaštai Lietuvoje. Mūsų šalyje drastiškai išaugus infliacijai, žaliavinio pieno supirkimo bei energijos kainoms, perdirbėjų gamybos išlaidos pernai didėjo dukart, o kai kurie gamybos kaštai – net 4 kartus.

Šaltinis: delfi.lt, Arūnas Milašius, 2023-01-27