Žemės ūkio naujienos: 2023-05-29

„Tokių plotų derlingumas krenta ir iki 30 proc., tačiau, kai kuriais atvejais gali siekti ir 100 proc., o ne visu pajėgumu veikiant melioracijos sistemai, priklausomai nuo klimatinių sąlygų ir žemės ūkio produkcijos kainų per 19 metų laikotarpį, praradimai už negautą žemės ūkio produkciją siektų nuo 4,3 iki 8,4 mlrd. Eur“, – sako ŽŪM Melioracijos, žemės ūkio žemės ir infrastruktūros departamento Melioracijos ir infrastruktūros skyriaus patarėja Violeta Važnevičienė.

Lėšų poreikis valstybei nuosavybės teise priklausančių tik blogos būklės melioracijos inžineriniams statiniams rekonstruoti – 1001,347 mln. Eur (per 20 metų kasmet rekonstruojant apie 2 proc. blogos būklės MIS, 2020 m. kainomis).

Melioracijos fondo steigimo sąlygos

Melioracijos fondas leistų sparčiau atlikti MIS rekonstravimo darbus, nes fondo lėšos galėtų būti operatyviai naudojamos MIS avariniams gedimams likviduoti, o garantuotas pajamų į fondą surinkimas leistų nuosekliai planuoti ilgalaikes investicijas į MIS rekonstrukciją ir priežiūrą.

Fondas būtų steigiamas pagal atskirą įstatymą valstybės ištekliams kaupti ir naudoti bei būtų laikomas atskiru viešojo sektoriaus subjektu, kuris atitinka šiuos kriterijus:

-įsteigtas valstybei nuosavybės teise priklausančių melioracijos ir hidrotechnikos statinių valdymas ir naudojimas patikėjimo teise, savivaldybėms perduotai valstybinei funkcijai atlikti;
-vienas iš finansavimo šaltinių yra pajamos, kurios būdingos tik šiam fondui ir kurios nėra gautos iš valstybės biudžeto ar kitų biudžetų – tokių „privačių“ pajamų turi būti daugiau nei pusė;
-lėšos kaupiamos atskiroje iždo sąskaitoje;
-sąmata kiekvienais metais tvirtinama Fondo biudžeto rodiklių įstatymu;
-turi fondo priežiūros organą – įstatyme numatytos sudėties tarybą/valdybą.

Siūlomi Melioracijos fondo formavimo principai

Melioracijos fondą būtų galima steigti tik užtikrinant pajamų, kurios nėra gautos iš valstybės biudžeto, surinkimą – įvedant fiksuotas įmokas.

Siekiant pažangos melioracijos srityje yra būtinas kasmetinis bent 30 mln. Eur finansavimas. Per pirmus 5 metus fondo pajamos būtų didinamos palaipsniui, kasmet po 5 mln. Eur per metus. Vėliau jo pajamos būtų diferencijuojamos kas 5 metus, atsižvelgiant į infliaciją bei rangovų pajėgumus atlikti MIS rekonstravimo ir priežiūros darbus.

„Žemdirbys į fondą už vieną hektarą kasmet mokėtų vienu euru didesnes įmokas. Jei 2025-aisiais jis mokėtų iki 6,6 Eur už hą, tai 2029-aisiais – iki 11 Eur už ha. Po pirmų penkerių metų fondo pajamos galėtų siekti iki 50 mln. Eur per metus, iš jų valstybės biudžeto lėšų dalis siektų 45 proc. (iki 22,5 mln. Eur per metus), žemės savininkų ir kitų naudotojų įmokos – 55 proc. (iki 27,5 mln. Eur per metus).

Valstybės biudžeto dalis ir žemės savininkų bei kitų naudotojų įmokos galėtų būti indeksuojamos kas penkerius metus ir 2025-2046 m. (22 metai) laikotarpiu sudarytų iki 2 048 mln. Eur“, – informuoja Melioracijos ir infrastruktūros skyriaus patarėja V. Važnevičienė.

Šiuo metu tokio fondo steigimo principai ir alternatyvos pristatomi žemės ūkio sektoriaus, savivaldos ir kitiems suinteresuotiems socialiniams partneriams. Atsižvelgus į tokių pristatymų ir diskusijų metu gautus konstruktyvius pasiūlymus, numatoma aktualizuoti fondo steigimo koncepciją ir teikti ją Vyriausybei.

Fondo steigėja būtų Žemės ūkio ministerija, administratorius – ŽŪM įgaliotas VĮ Žemės ūkio duomenų centras.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2023-05-26

Ši metodika taikoma tik kai pareiškėjas dalyvauja ekologinėse sistemose ir pasirenkamos gamybinės veiklos („Augalų kaita“, „Tarpiniai pasėliai“, „Sertifikuotos sėklos naudojimas“, „Neariminės tausojamosios žemdirbystės technologijos“).

Vadovaujantis Veiksmingumo ir efektyvumo metodika, privaloma:

♦pasirinkti mažiausiai 3 veiklas, iš kurių bent 1 negamybinė veikla (renkasi ir ekologiškai ūkininkaujantys) ir bent 2 gamybinės veiklos (išskyrus ekologiškai ūkininkaujančius, kurie gali rinktis ne daugiau 2 gamybinių veiklų, išskyrus veiklą „Sertifikuotos sėklos naudojimas“);

♦negamybinėms veikloms skirti ne mažiau kaip 5 proc. deklaruotos ariamosios žemės iš:

„Kraštovaizdžio elementų priežiūra“, „Trumpaamžių medingųjų augalų juostos“, „Daugiamečių žolių juostos“;
ekologinių sistemų – „Ariamųjų durpžemių keitimas pievomis“, „Eroduotos žemės keitimas pievomis“;
žaliojo pūdymo pagal GAAB8.

Veiksmingumo ir efektyvumo metodika netaikoma, kai:

►deklaruojama iki 10 ha ariamosios žemės;

►daugiau kaip 75 proc. ariamosios žemės yra pievos iki 5 m., žaliasis pūdymas, ankštiniai augalai;

►daugiau kaip 75 proc. paramai tinkamo ploto yra pievos iki 5 m. ir daugiametės pievos.

Renkantis tik negamybines veiklas, gamybinių veiklų rinktis neprivaloma.

Tie, kuriems Veiksmingumo ir efektyvumo metodika netaikoma, gali dalyvauti tiek gamybinėse, tiek negamybinėse veiklose (pasirenkamas veiklų skaičius neribojamas).

Žemės ūkio ministerija atkreipia dėmesį, kad jei pareiškėjas, kuriam yra taikoma Veiksmingumo ir efektyvumo metodika (kai privaloma rinktis gamybines ir negamybinę veiklas), pasirinks tik vieną gamybinę veiklą, nors turi rinktis bent 2 gamybines veiklas (jei pareiškėjas nėra ekologiškai ūkininkaujantis) ir bent vieną negamybinę veiklą, PPIS skaičiuoklėje bus matomas įspėjimas dėl neatitikimo metodikos reikalavimams. Nereaguojant į šį pranešimą ir pateikus paraišką, bus laikoma, kad jis neatitiko šios metodikos reikalavimų ir parama už pasirinktą gamybinę veiklą nebus skiriama. Taip pat nebus mokama parama už gamybines veiklas, jei ūkininkas nesurinks reikalingų 5 proc. negamybinėms veikloms.

Konsultacijos – kiekvieną ketvirtadienį

Nuotolinės Žemės ūkio ministerijos konsultacijos vyksta kiekvieną ketvirtadienį nuo 8 iki 10 val.

Artimiausios konsultacijos vyks birželio 1 ir 8 dienomis.

Kilus bet kokiems su deklaravimu susijusiems neaiškumams ar klausimams, galima kreiptis specialiu el. paštu tiesiogines@zum.lt.

Informacija teikiama ir VĮ Žemės ūkio duomenų centro bendruoju telefonu (8 5) 266 0620 arba e. paštu pagalba@zudc.lt. Dėl klausimų, susijusių su PPIS veikimu, galima kreiptis e. paštu e-ibraizymas@zudc.lt.

Žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų deklaravimas vyksta nuo balandžio 17 d. iki birželio 20 d. Pavėluotai paraiškas bus galima teikti iki birželio 30 d.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2023-05-26

Įgyvendinant Priemonę siekiama išsaugoti kraštovaizdį, tvarkyti natūralias ir pusiau natūralias pievas bei ekstensyviai naudojamas šlapynes, sudaryti palankias sąlygas ypač retoms rūšims išlikti natūraliose ir pusiau natūraliose pievose bei ekstensyviai naudojamose šlapynėse.

Pagal Priemonę remiama ši veikla: natūralių ir pusiau natūralių pievų bei ekstensyviai naudojamų šlapynių tvarkymas – krūmų pašalinimo ir sutvarkymo darbai, šienavimo ir nupjautos žolės, nendrių sutvarkymo darbai, nukirstų krūmų ir nupjautos žolės, nendrių išvežimo darbai, ganyklų tvorų atkūrimas ar įrengimas plotuose, kuriuose iki šiol nebuvo ganyklų tvorų arba ganyklų tvoros yra sunykusios, naujų seklių kūdrų vėžlių buveinėse pievose ir ganyklose iki 0,1 ha ploto įrengimas.

Pareiškėjais gali būti fiziniai asmenys, ne jaunesni kaip 18 metų amžiaus, ir juridiniai asmenys, įregistravę žemės ūkio valdą, užsiimantys žemės ūkio veikla (šis reikalavimas netaikomas VĮ Valstybinių miškų urėdijai ir saugomų teritorijų direkcijoms) ir teisėtais pagrindais valdantys numatomus tvarkyti žemės plotus, kurie patenka į meldinių nendrinukių, balinių vėžlių, kraujalakinių melsvių, niūriaspalvių auksavabalių, šiaurinių auksinukų, auksuotųjų šaškyčių, plikažiedžių linlapių, stulgių, paprastųjų griciukų, raudonkojų tulikų, didžiųjų kuolingų buveines ir Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipų – 6530 Miškapievių, 5130 Kadagynų, 9070 Medžiais apaugusių ganyklų, 2330 Nesusivėrusių žemyninių smiltpievių, 6120 Karbonatinių smėlynų pievų, 6210 Stepinių pievų, 6230 Rūšių turtingų briedgaurynų, 6410 Melvenynų teritorijas, atvaizduotas valstybės įmonės Žemės ūkio duomenų centro (ŽŪDC) viešai prieinamoje paskyroje http://zuikvc.maps.arcgis.com/home/index.html pagal Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos pateiktus duomenis.

Norint gauti paramą pagal priemonę reikia užpildyti paramos paraiškos formą, kuri pateikiama Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos „Labiausiai nykstančių rūšių buveinių ir EB svarbos natūralių buveinių išsaugojimas“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 3D-166 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos „Labiausiai nykstančių rūšių buveinių ir EB svarbos natūralių buveinių išsaugojimas“ įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“, 1 priede ir skelbiama Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (Agentūra) interneto svetainėse adresais: www.zum.lt ir www.nma.lt. Paramos paraiška ir (arba) dokumentai gauti paramą turi būti pildomi lietuvių kalba. Užpildytą paramos paraišką reikia pateikti Agentūrai.

Kartu su paramos paraiška pareiškėjas Agentūrai turi pateikti pagal Priemonę numatomą sutvarkyti saugomos rūšies buveinių ir (arba) Europos Bendrijos svarbos natūralios buveinės tipo teritorijų plotą, t. y. numatomų sutvarkyti laukų žemėlapio fragmentą PDF formatu. Numatomą sutvarkyti plotą pareiškėjas gali nurodyti prisijungęs prie ŽŪDC viešai prieinamos paskyros adresu http://zuikvc.maps.arcgis.com/home/index.html ir paspaudęs skiltį „Labiausiai nykstančių rūšių buveinių ir EB svarbos natūralių buveinių išsaugojimas“.

Atvertame žemėlapyje pats pareiškėjas arba su savivaldybės darbuotojo pagalba įbraižo numatomų sutvarkyti laukų ribas, suformuoja numatomų sutvarkyti plotų žemėlapio fragmentą PDF formatu, jį atspausdina ir pateikia kartu su kvalifikuotu elektroniniu parašu pasirašyta paramos paraiška Agentūrai elektroninio pašto adresu dokumentai@nma.lt arba naudodamasis Žemės ūkio ministerijos informacinės sistemos (ŽŪMIS) pranešimų siuntimo funkcionalumu (ŽŪMIS meniu punktas „Pranešimai“).

Atkreipiame dėmesį, kad pateiktų Paramos paraiškų tinkamumą skirti paramą vertina Agentūra.

Šaltinis: vic.lt, 2023-05-26

Su kokiais iššūkiais susiduria veterinarijos gydytojai? Kodėl veterinarai nesusikalba su kai kuriais ūkininkais ar žemės ūkio bendrovėmis? Kaip keitėsi veterinarija per pastarąjį šimtmetį ir kokie pokyčiai laukia gyvulininkystės ūkių šeimininkų? Apie tai – pokalbis su Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) nariu, LVGA prezidentu dr. Audriumi Kučinsku.

Kaip keitėsi veterinarijos gydytojų darbas per pastarąjį šimtmetį?

Iš pradžių Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjunga buvo įkurta tam, kad suburtų veterinarijos specialistus, kad jie dalintųsi naujausia informacija, okupacijos laikotarpiu sąjungos veikla tarsi buvo įšaldyta, nes visas sektorius tapo valstybinis, o mūsų Nepriklausomybės aušroje išaugo didelis skaičius privačių veterinarijos gydytojų, kurių interesams mes atstovaujame iki šiol. Šiandieną mūsų asociacijoje yra apie 360 narių.

Mūsų asociacijos pirmtakė tarpukariu, 1923 metais, susikūrė tam, kad suburtų vadinamuosius veterinarijos departamento darbuotojus. Tačiau per pastarąjį šimtmetį buvo daug pakilimų ir nuosmukių. Nepamirškime, kad teko išgyventi Antrąjį pasaulinį karą ir daug kitų krizių.

Po karo veterinarijos mokslas išgyveno proveržį. Tarpukariu gyvulius daugiausia laikė šeimos ūkiai, vienkiemiai buvo nutolę vienas nuo kito saugiu atstumu, o prasidėjus sovietų okupacijai, perėjome prie planinės ir kolektyvinės gyvulininkystės, gyvulių koncentracija ūkiuose, tvartuose didėjo, todėl natūralu, kad ilgainiui ėmė plisti infekcinės ir kitos ligos. Šiuo laikotarpiu veterinarijos mokslas išgyveno savotišką renesansą, nes poreikis veterinarijos paslaugoms išaugo bent kelis kartus.

Vėliau, atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, veterinarijos gydytojai susidūrė su daugybe problemų. Griuvo senoji santvarka, nebeliko kolūkių. Veterinarai, turėję garantuotą darbo vietą, valstybinį atlyginimą, buvo priversti susikurti savo darbo vietą. Jie turėjo ne tik mokėti gydyti, bet ir tvarkyti savo finansus, buhalteriją, ieškoti klientų. Iki tol veterinarijos gydytojai buvo ruošiami nemokant jokio finansinio raštingumo. Pradėjus privačią gydymo praktiką, gydytojui reikėjo ne tik klientų, bet ir įšaldyti savo pinigus perkant vaistus ir kitas reikmes veterinarijos paslaugoms teikti.

A.Kučinskas

Skaičiuojama, kad pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį apie 60 proc. veterinarijos gydytojų pasitraukė arba veterinarija jiems liko kaip ne pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Dalis veterinarijos gydytojų liko dirbti tik sėklintojais. Reikia suprasti, kad norint dirbti šioje srityje, užtenka kelių savaičių kursų, o veterinarijos gydytojai mokėsi penkerius metus. Kiek valstybei kainavo jį paruošti? Taigi, pralošė ir valstybė, ir aukštąjį mokslą baigę veterinarai.

Ūkininkai, žemės ūkio bendrovės skundžiasi, kad jauni veterinarijos gydytojai, gyvulininkystės technologijų specialistai neina dirbti į kaimą. Trūksta darbuotojų, nors kai kada jiems siūlomas solidus atlyginimas, netgi sako, kad jiems bus parūpinamas ir būstas. Tačiau darbą su stambiais gyvūnais kaime pasirenka tik vienetai. Kodėl taip yra?

Taip yra todėl, kad visi sako, kad „mokėtų“, bet dar tik mažuma moka adekvačius atlyginimus su visomis socialinėmis garantijomis. Esminė problema tai, kad Veterinarijos įstatyme aiškiai nurodoma, jog veterinarija yra privati ir valstybinė. O kur patenka veterinarijos gydytojas, dirbantis žemės ūkio bendrovėje? Jo statusas lieka neaiškus. Didelis nesusikalbėjimas tarp veterinarijos gydytojų ir žemės ūkio bendrovių įvyksta tada, kai veterinaras yra įdarbinamas ir jam tenka daryti visus darbus nuo gyvulių gydymo iki jų šėrimo, tenka naudoti ne tuos vaistus, kuriuos skiria veterinarijos gydytojas, o tuos, kuriuos nuperka žemės ūkio bendrovė.

Dar daugiau, kai kurios bendrovės ar ūkininkai veterinarijos specialistų net nesamdo, o gydo gyvulius savo nuožiūra, patys perka medikamentus. Kartais dėl to nukenčia tiek veterinarijos gydytojas, tiek pati bendrovė ar ūkininkas. Pavyzdžiui, praėjusiais metais ūkininkas, pats savo nuožiūra antibiotikais gydęs gyvulius, sugalvojo vieną jų parduoti. Gydant gyvulį, būtina griežtai laikytis išlaukos laikotarpio, t. y. nenaudoti maistui tokio gyvulio produkcijos tol, kol iš jo organizmo pasišalins veterinarinių vaistų likučiai, kurį nurodo veterinarinio vaisto gamintojas. Gyvulys į skerdyklą buvo išvežtas per anksti. Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai paėmus atsitiktinį mėginį buvo rasta vaistų likučių. Kokia viso to pasekmė – ūkininkui buvo pritaikyta sankcija.

Niekas nekalba ir apie tai, kokį spaudimą jaučia veterinarijos gydytojai. Jie savo pajamas gauna iš ūkininkų bėdos, tiksliau sakant, veterinaras reikalingas dažniausiai tada, kai gyvuliai suserga. Ūkininkas jau patiria nuostolius, bet veterinarijos gydytojas irgi negali dirbti už dyką. Mums labai apmaudu girdėti tokius epitetus kaip „plėšikai“. Tačiau veterinarijos gydytojai net naktį neišjungia savo telefonų, nes ūkyje bėda gali nutikti bet kuriuo paros metu. Veterinarijos gydytojai taip pat turi neapibrėžtą darbo grafiką, dažnai dirba be laisvadienių, be atostogų.

Veterinarijos akademija paruošia daug specialistų, kurie nori dirbti kaime. Pirmuose kursuose jie itin motyvuoti, tačiau šeštame kurse, susidūrus su realybe ir begaline atsakomybe ūkiuose, užsidegimas blėsta. Manau, kad būtų tikslinga neišleisti jaunimo iškart dirbti savarankiškai, kad baigę studijas absolventai turėtų pasidarbuoti drauge su profesionaliu veterinarijos gydytoju. Tai jiems padėtų pamažu susidurti su krūviu, suteiktų daugiau praktinių žinių ir pasitikėjimo savimi.

Turime sėsti su ūkininkais prie vieno stalo ir kalbėtis daugiau apie tai, kaip spręsti bendradarbiavimo problemas. Mes turime rasti bendrą kalbą, o ne svaidytis priekaištais.

Vis dėlto ūkininkų nepriversime samdyti veterinarijos gydytojų ar pasirašyti su jais sutartį. Kokią išeitį matytumėte?

Situacija iš esmės turėtų keistis gana greitai. Nes pagal dabar galiojančią Europos direktyvą pas kiekvieną ūkininką, kuris laiko gyvulius, turės lankytis veterinarijos gydytojas. Paprastai sakant, su veterinaru turės būti pasirašoma sutartis ir pagal gyvūno rūšį, numatomas veterinarų vizitų skaičius per metus. Tai daroma laikantis gyvūnų gerovės reikalavimų. Kartais nuskamba atvejai, kad viename ar kitame ūkyje su gyvūnais elgiamasi žiauriai. Jeigu toks ūkis būtų identifikuojamas, įsijungtų atsekamumo mechanizmas ir būtų aišku, kuris veterinarijos gydytojas to nepastebėjo.

Noriu pabrėžti, kad veterinarijos gydytojai nebaudžia, jie pataria ir konsultuoja. Jeigu jis pamatys, kad tam tikrame plote per daug gyvulių, jie yra žalojami, patars kaip spręsti esamą padėtį. Ši direktyva turėtų ūkininkus labiau suartinti su veterinarais, pasirašant paslaugos teikimo sutartį.

Žinoma, ir iki šiol buvo sėkmingų bendradarbiavimo atvejų. Pavyzdžiui, mano kolega Petras Tamašauskas yra pasirašęs paslaugų teikimo sutartį su ūkininkais ir jie jam moka abonentinį mokestį. Net jeigu gyvuliai sveiki, jų gydyti nereikia, veterinarijos gydytojas turi apyvartinių lėšų pragyvenimui. Reikia suprasti veterinarijos gydytojo darbo specifiką. Jeigu gyvuliai neserga nė viename ūkyje, iš ko jam reikia gyventi? Dėl to tokios sutartys yra reikalingos abiem pusėms – ūkininkams ir gydytojams.

Yra ūkių, kurie, net atvykus VMVT darbuotojams, visus klausimus perleidžia veterinarijos gydytojams, su kuriais jie ilgus metus bendradarbiauja. Ūkininkas net nepajaučia, kad pas jį buvo kontroliuojančios tarnybos, nes į visus klausimus atsako prižiūrintis veterinaras. Džiaugiuosi, kad einame link to, kad ūkininkai vis aktyviau nori bendradarbiauti su privačiu veterinarijos gydytoju, dirbančiu pagal sutartį. Tokiu atveju pats veterinarijos gydytojas užsako vaistus, stebi gyvulius ir, reikalui esant, juos gydo.

Minėjote, kad ūkininkai ir bendrovių vadovai yra linkę patys pirkti vaistus. Nesitariant su veterinarijos gydytojais, atliekamas ir gydymas. Kaip dažnai veterinarams tenka taisyti padarytas gydymo klaidas? Ar tai dažnas reiškinys?

Žinoma, tokių atvejų pasitaiko. Mes per daug leidome ūkininkams. Galbūt stipriau suveikė jų lobizmas, nes kai kurie priimti įstatymai yra sunkiai suvokiami. Ūkininkai prašė suteikti jiems įgaliojimus pirkti veterinarinius vaistus, argumentuodami tuo, kad veterinarų pas mus yra per mažai. Bet kai nutinka bėda, tuomet belieka ieškoti kaltų.

Dar viena opi problema – vaistų neatsekamumas. Be saiko naudojant vaistus, jie patenka į pieną, mėsą. Į rinką patekusius produktus valgo mūsų vaikai, o jiems į ligonines pakliuvus, medikai sako, kad jų neveikia medikamentai. Tada gydytojai kelia aukštyn rankas, nes nežino, kaip padėti. Veterinarijos gydytojai gauna pylos, kad sumažėjęs jautrumas antibiotikams, esą visur naudojame juos be saiko. Tačiau nepamirškime, kad vis dar didelė dalis vaistų pasiekia ūkius be veterinarų žinios. Pasakysiu atvirai, kartais, nuvykęs į ūkį, lentynoje pamatau daugiau buteliukų su vaistais nei veterinarijos gydytojo lagaminėlyje. Pas mus nesutvarkytas nei legalių, nei nelegalių vaistų judėjimas.

Reikia suprasti, kad veterinarijos gydytojai apie 50 proc. pajamų gauna iš maržos, susidarančios naudojant vaistus. Tačiau pačios bendrovės ar stambūs ūkininkai apsirūpindami vaistais atima šią galimybę iš veterinarų. Manau, kad reikėtų leisti veterinarijos gydytojams užsidirbti iš to papildomų pajamų. Taip ne tik veterinarijos gydytojai bus palaikomi, bet ir ūkininkai galės jaustis ramiau. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą. Veterinaras – gydyti ir prižiūrėti gyvulius, atsakingai naudojant vaistinius preparatus, o ūkininkas – užsiimti ūkio valdymu.

Tenka išgirsti priekaištų, kad veterinarijos gydytojai neturi pakankamai žinių gydant alpakas, žirgus, kurių mūsų ūkiuose, kaimo turizmo sodybose auginama vis daugiau. Ar veterinarijos gydytojai reaguoja į rinkoje esančius pokyčius ir specializuojasi siauresnėse ūkinių gyvulių nišose?

Deja, kol nėra kritinės tokių gyvūnų masės, veterinarijos gydytojai negali iš to išgyventi. Mes esame per maža šalis. Veterinarijos gydytojas šiandieną turi išmanyti labai daug gyvūnų rūšių, atsakomybė labai didelė. Mes net negalime reikalauti, kad veterinarijos gydytojas nusimanytų visose šiose srityse.

Nuo šių metų sausio įsigaliojo nauja kvalifikacijos kėlimo tvarka veterinarijos praktikos licenciją turintiems veterinarijos gydytojams. Pagal ją privalu išklausyti gyvūnų gerovės kursą, gilinti savo žinias antimikrobinių medžiagų mažinimo tema. Į šią tvarką jau įtraukta naujovė, kad veterinarijos gydytojai deklaruotų ir savo veiklos sritį. Kitaip tariant, būtų aišku, su kokia gyvūnų rūšimi jis dirba.

Tai reikalinga tam, kad pavyzdžiui, su egzotiniais gyvūnais dirbantis gydytojas nesurinktų savo kvalifikacijos kėlimo valandų klausydamas kurso apie pieninių karvių mastitą. Be to, kiekvienas veterinarijos gydytojas, matydamas, kurioje srityje specializuojasi jo kolegos, galėtų konsultuotis ar net drauge vykti į ūkius. Tokia bendradarbiavimo forma tikrai pasiteisintų. Toks veterinarijos gydytojų tinklas Lietuvoje pamažu atsiranda, o kai kurie specialistai jau dirba tokiu principu. Kartais net nežinome, kad mūsų kaimynystėje yra tokių specialistų, todėl tokio tinklo plėtra būtų labai reikalinga.

LVGA vadovaujate nuo 2019 metų spalio. Šiemet Jūsų kadencija, baigiasi. Kokius tikslus sau kėlėte ir ar pavyko juos įgyvendinti? Ar norėtumėte būti perrinktas dar kartą?

Ateidamas į šią poziciją parengiau programą, kurios beveik visus punktus pavyko įgyvendinti ir netgi pavyko pasiekti daugiau, nei buvau numatęs. Nenoriu asociacijoje užsilikti, nes bet kokioje organizacijoje nereikia būti per ilgai – nauji žmonės atsineša ir naujas idėjas, iniciatyvas.

Mano iniciatyva pernai keitėme LVGA įstatus, apribodami kadencijų skaičių – asociacijos prezidentas šias pareigas galės eiti tik du kartus iš eilės. Manau, kad galėtume taikyti ir Pasaulinės veterinarijos gydytojų asociacijos modelį, kai renkamas tik viceprezidentas, kuris po dvejų metų automatiškai pakeičia esamą prezidentą. Tada turėtume tęstinumo modelį, kuomet viceprezidentas per dvejus metus susipažįsta su situacija, darbais, o po dvejų metų pakeistas prezidentas dar dvejiems metams tampa emeritu su pilna balso teise.

LVGA yra ir ŽŪR narė. Ką Jums suteikia buvimas šioje bendruomenėje kartu su kitomis asociacijomis?

Tai yra labai nuoširdi ir paslaugi organizacija, kuri visada nusiteikusi padėti. Kai pradėjau vadovauti LVGA, iš naujo atradau ŽŪR, nes ši žemdirbiškas asociacijas vienijanti bendruomenė yra didelė jėga, jų potencialas labai didelis. Raginčiau visas organizacijas burtis į ŽŪR, nes čia būdamas ne tik gauni reikalingą teisinę pagalbą, bet sužinai ir karščiausias žinias, aktyviai dirba ŽŪR taryba, bendradarbiaudama su ŽŪR specialistais. Mes negalime visko susekti, o ŽŪR dėka gauname aktualiausias naujienas. Buvo ir aštrių klausimų, kuriuos teko spręsti kartu su Žemės ūkio ministerija, o ŽŪR mums labai padėjo rasti bendrą kalbą. ŽŪR yra lyg didelė šeima, kuri mums, veterinarijos gydytojams, labai padėjo ir toliau padeda.

Ko palinkėtumėte visiems šalies veterinarijos gydytojams LVGA šimtmečio proga?

Noriu palinkėti ištvermės nelengvame darbe. Linkiu daugiau pagalvoti apie save, šeimą, pasvarstyti, kur galime palengvinti sau darbą. Noriu motyvuoti daugiau dėmesio skirti savo psichologinei pusiausvyrai, daugiau bendrauti su kolegomis, kooperuotis. Žinoma, kviečiu nepamiršti pagalvoti ir apie poilsį, tausoti save tikrai nelengvame darbe. Ir didžiuotis savo specialybe!

Šaltinis: valstietis.lt, 2023-05-26

Praėjusį mėnesį supirkto pieno vidutinis riebumas buvo 3,9 proc., vidutinis baltimingumas – 3,4 procento. Palyginti su tiek su šių metų balandžiu, pirmasis rodiklis smuktelėjo 0,1 procentinio punkto, o antrasis – nepakito. Estijos pieno perdirbimo įmonės praėjusį mėnesį pagamino apytikriai 8,7 tūkst. tonų geriamo pieno (6,5 proc. mažiau nei prieš metus), 3 tūkst. tonų rūgpienio (3,2 proc. mažiau), 2,4 tūkst. tonų grietinėlės (maždaug tiek pat), 0,3 tūkst. tonų sviesto (ketvirtadaliu mažiau), 4 tūkst. tonų sūrių ir varškės (2,4 proc. mažiau).

Šaltinis: tv3.lt, 2023-05-26

Karklinių kaime ūkininkaujantis Vaidas Matukaitis juokavo, kad parašyti vadovėlį apie ūkininkų darbus vargu ar kas sugebėtų. Anot jo, kiekvieną pavasarį galima kartoti tą pačią frazę, kad tokios sezono pradžios dar nėra buvę. Šie metai – ne išimtis. Vyras pasakojo, kad labiausiai pasėliams pakenkė neseniai dalį Vilkaviškio rajono numerkusi liūtis bei gegužės pradžios šalnos.

„Itin stiprus lietus truko vos 15–20 minučių, tačiau jis padarė nepataisomos žalos. Pačiame jo epicentre iškrito maždaug 70 milimetrų vandens. Visi laukai plaukė. Ten buvo pasodinti 3 ha daržovių. Agroplėvelė po liūčių pasislėpė po didžiuliu dumblo sluoksniu.

Bent pusę daržovių teks atsodinti. Nukentėjo ir vasariniai javai. Kai kuriems kitiems mūsų krašto žemdirbiams nepasisekė dar labiau. Žinau, kad bent keletui kolegų teko atsėti žuvusių cukrinių runkelių, vasarinių kviečių ir kai kurių ankštinių kultūrų plotus“, – pasakojo V. Matukaitis. Visgi, anot jo, daug didesnių nuostolių Suvalkijoje padarė pavasarinės šalnos.

Žemdirbys pasakojo, kad dėl jų labiausiai nukentėjo laukuose laistydamas skystas KAS trąšas. „Orų prognozė rodė, kad lauke naktį neturėtų šalti. Visgi išlaisčius trąšas atslinko nedidelis šaltukas. Dalis plotų tiesiog „išdegė“. Dabar atrodo, kad galbūt galėjau dar keletą dienų palaukti, tačiau lengva kalbėti, kai pasekmės aiškios. Nepaisant visko, niekada nepuolu į paniką ir anksčiau laiko nepasiduodu euforijai. Kaip sakoma, viščiukus reikia skaičiuoti rudenį. Dar labai sunku prognozuoti, koks bus šių metų derlius“, – svarstė maždaug 250 ha žemės dirbantis žemdirbys.

Pavasarinės šalnos – ne pirmus metus

Didžioji dalis Gižų kaime ūkininkaujančio Andriaus Dirmeikio laukų taip pat yra toje vietoje, kurią ne taip seniai nusiaubė liūtys. Visgi vyras nuo jų labai nenukentėjo. Jis džiaugėsi, kad šiuo metu jo pasėliai atrodo labai gražiai. „Tokių žieminių kviečių pasėlių jau seniai nebuvo. Tikiuosi, jog ir derlius bus rekordinis. Žiema mūsų krašte ūkininkams buvo gana palanki. Tiesa, pavasaris šiek tiek papokštavo. Dėl šalnos kažkiek nukentėjo rapsai.

Aišku, šiaurinėje Lietuvos dalyje situacija rapsų laukuose daug sudėtingesnė. Ten šalnos juos visiškai sunaikino. Pas mus iš hektaro žemdirbiai neteks gal tik pusės tonos planuoto derliaus“, – prognozavo maždaug 300 ha žemės dirbantis A. Dirmeikis. Panašios nuotaikos vyrauja ir Serdokų kaime įsikūrusiame Jono Zdancevičiaus ūkyje. Jis taip pat spėjo, kad dėl šalnų Suvalkijos žemdirbiai neteks dalies rapsų derliaus, tačiau, vyro teigimu, nereikėtų pernelyg dėl to nusiminti – ūkininkai jau turėtų būti įpratę, mat pastaruosius 3–4 metus kiekvieną pavasarį šalnos įprastai parodo savo nagučius.

„Iš tikrųjų rapsai – gana gyvybingi augalai. Pamenu, kaip prieš šešerius metus gegužę gana gausiai iškritęs sniegas nulaužė dalį rapsų stiebų, nušaldė žiedus. Tuomet atrodė, kad derliaus tikėtis jau neverta. Visgi nemaža dalis augalų atsigavo ir derlius nebuvo toks prastas, kokio laukėme“, – prisiminė apie 350 ha žemės dirbantis J. Zdancevičius.

Pūstapėdžių kaime maždaug 800 ha plotą valdančio Roko Šlivinsko ūkis taip pat šiek tiek nukentėjo nuo šalnų, tačiau jis tikisi, jog tai neturės didelės įtakos būsimam derliui. Vyras stebėjosi, kad nors šiais metais pavasaris šiek tiek vėlavo, tačiau rapsai pražydo kiek anksčiau nei įprastai. Jis spėjo, kad jei šilumos ir drėgmės netrūks, šiais metais javapjūtė gali prasidėti netgi anksčiau nei pernai. „Dabar drėgmės labai reikia. Kai kuriuose laukuose žemė kieta it asfaltas. Ypač drėgmės reikia runkelių plotams. Po ilgos pertraukos šiemet vėl pasisėjau maždaug 70 ha cukrinių runkelių. Drįsčiau prognozuoti, kad jei gamtos sąlygos bus palankios, šiais metais didžiausią pelną iš visų žemdirbių turės būtent cukrinių runkelių augintojai“, – spėjo R. Šlivinskas.

Įvairūs iššūkiai

Šalnos ir liūtys nėra vienintelės problemos, su kuriomis šį pavasarį susidūrė Vilkaviškio rajono žemdirbiai. Štai Skardupių kaime ūkininkaujantis Andrius Mickevičius kiekvieną pavasarį yra priverstas iš laukų rinkti akmenis, tačiau šiemet riedulių – kaip niekada daug. „Atrodo, ir žiema nebuvo pernelyg šalta, kad žemė į paviršių keltų akmenis, tačiau tiek akmenų, kiek buvo šiais metais, tikriausiai dar niekada nebuvau matęs. Pernai įsigijome akmenų rinktuvą. Jis šiek tiek palengvina darbus. Jei ne rinktuvas, būtų labai sunku“, – svarstė A.Mickevičius. Jo kolega J. Zdancevičius daug sunkumų su akmenų rinkimu neturi, tačiau vyras yra priverstas kovoti su iškilusiomis melioracijos problemomis. Po šios žiemos jam teko tvarkyti bent penkias vietas, kuriose po žiemos niekaip nenuslūgo drėgmė. J. Zdancevičiaus teigimu, tai – praėjusio lietingo rudens pasekmė. Vyras turi įsigijęs nedidelį ekskavatorių, su kurio pagalba ir remontuoja sugedusias melioracijos sistemas. Nemažai iššūkių žemdirbiams kelia ir prasidėjęs deklaravimo sezonas. Šiais metais naujovių kaip niekada daug. „Aš tikrai ilgai gilinausi į visus pokyčius, tačiau net ir dabar dar kyla nemažai klausimų. Apskritai, šiais metais pavėluotai atslinkusi šiluma pavėlino ir įprastus darbus. Daug jų sukrito į vieną krūvą“, – teigė V. Matukaitis.

Gailisi nepardavę

Nemažai daliai kalbintų ūkininkų šiuo metu galvą skauda dėl sandėliuose vis dar laikomų pernykščių grūdų. Įprastai žemdirbiai dalį prikultos produkcijos realizuoja pavasarį, kuomet kainos būna šiek tiek aukštesnės nei sezono metu. Visgi dabar jos bent pusantro karto mažesnės nei praėjusios vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje.

„Labiausiai turbūt išlošė tie, kas pernai turėjo skolų ir buvo priversti savo užaugintą produkciją parduoti per javapjūtę. Kol kas nežinau, ką darysiu su sandėliuose likusiu derliumi. Vargu, ar kainos jau sugrįš į tas aukštumas, kurios dar visai neseniai buvo. Blogiausia, kad nemažai ūkininkų dar rudenį visam būsimam sezonui užsipirko trąšų. Dabar jos – daugiau nei dvigubai pigesnės. Šiais metais gausis taip, kad daug investavę auginsime pigų derlių“, – nusivylimo neslėpė J.Zdancevičius. Jam antrino ir A.Dirmeikis, kurio aruoduose taip pat vis dar stūkso ne viena dešimtis tonų pernykščių grūdų, o šalia jų stovi praėjusį rudenį nupirkti maišai trąšų.

„Labiausiai gaila, kad nusipirkau visą reikiamą kiekį trąšų. Galbūt reikėjo išskirstyti rizikas ir pirkti tik pusę planuoto kiekio, tačiau konsultantai užtikrino, kad trąšos jau nepigs, o bus nebent tik brangesnės. Labai tikiuosi, kad šių metų derlius kompensuos galimus nuostolius“, – vylėsi A. Dirmeikis. R. Šlivinskas taip pat užlipo ant to paties grėblio ir reikiamą trąšų kiekį įsigijo dar praėjusį rudenį. Visgi vyras džiaugiasi bent tuo, kad spėjo iki pavasario sandėlyje laikytas grūdų atsargas realizuoti vos tik pradėjus kristi kainoms.

Tiesa, gautos pajamos taip pat nė iš tolo neprilygsta toms, kurių būtų buvę galima tikėtis produkciją realizavus javapjūtės metu. „Ūkininkaujant iššūkių niekada netrūksta. Kita vertus, gyvenimas be jų nebūtų toks įdomus. Manau, kad laikas viską ir visada sudėlioja į savo vietas. Kartais būna sunkiau, kartais lengviau, bet, matyt, taip ir turi būti“, – šypsojosi A. Dirmeikis.

Šaltinis: tv3.lt, 2023-05-27