Žemės ūkio naujienos: 2024-07-19. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.
Parama žemės ūkio valdoms modernizuoti – jau rugsėjį
Šį rudenį ūkininkai ir žemės ūkio veiklą vykdantys juridiniai asmenys vėl galės teikti paraiškas vienos populiariausių Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos (KPP) priemonių „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos srities „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ paramai gauti. Šiam papildomai surengtam paraiškų teikimo laikotarpiui Žemės ūkio ministerija skyrė 40 mln. Eur paramos lėšų, kurios yra besibaigiančios KPP visų priemonių likučiai.
Remiami bus visi žemės ūkio sektoriai: pieninė galvijininkystė, mėsinė gyvulininkystė (įskaitant mėsinę galvijininkystę), avininkystė, ožkininkystė, triušininkystė, kiaulininkystė, paukštininkystė (įskaitant kiaušinių gamybą) ir kiti gyvulininkystės sektoriai, taip pat sodininkystė, daržininkystė, uogininkystė bei kiti augalininkystės sektoriai.
Kiekvienam sektoriui – pieninės galvijininkystės, mėsinės gyvulininkystės, sodininkystės, daržininkystės ir uogininkystės bei kitiems augalininkystės sektoriams – skiriama po 10 mln. Eur paramos lėšų.
Parama gyvulininkystės, sodininkystės, daržininkystės ir uogininkystės sektoriams bus teikiama finansuojant 50 proc. tinkamų finansuoti išlaidų vertės. Paramos intensyvumą numatyta padidinti 20 proc. punktų pripažintiems žemės ūkio kooperatyvams, įgyvendinantiems kolektyvines investicijas, jauniesiems ūkininkams, pateikusiems paramos paraiškas penkerių metų laikotarpiu nuo įsisteigimo dienos, bei pareiškėjams, ūkininkaujantiems vietovėse, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių. Didžiausias paramos intensyvumas negalės viršyti 70 proc. tinkamų finansuoti projekto išlaidų.
Kitiems augalininkystės sektoriaus atstovams parama bus teikiama finansuojant 40 proc. tinkamų finansuoti išlaidų vertės ir padidinama 20 proc. punktų jauniesiems ūkininkams, pateikusiems paramos paraiškas penkerių metų laikotarpiu nuo įsisteigimo dienos, bei pareiškėjams, ūkininkaujantiems gamtinių ar kitų specifinių kliūčių turinčiose vietovėse. Didžiausias paramos intensyvumas negalės viršyti 60 proc. tinkamų finansuoti projekto išlaidų.
Visų žemės ūkio sektorių pareiškėjams numatoma padidinti paramos dydį projektui – jis galės siekti iki 1,5 mln. Eur (anksčiau buvo nuo 0,3 mln. Eur iki 0,6 mln. Eur) arba 1,7 mln. Eur, teikiant investicinę paramą ir lengvatinę paskolą (anksčiau buvo nuo 0,5 mln. Eur iki 0,8 mln. Eur). Atitinkamai šia padidinta paramos suma projektui padidės ir paramos dydis pareiškėjui 2014–2020 metų laikotarpiu, įskaitant 2021-2024 metų pereinamąjį laikotarpį, ir susijusioms įmonėms bei sutuoktiniams.
ŽŪM atkreipia dėmesį į tai, kad sąlygos ir reikalavimai gauti paramą, paraiškų atrankos kriterijai, nustatyti atskiriems žemės ūkio sektoriams, nebus keičiami.
Paraiškos veiklos srities „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ paramai gauti bus renkamos nuo š. m. rugsėjo 16 d. iki spalio 18 d.
Šaltinis: zum.lrv.lt, 2024-07-18
Pirmieji byrantys grūdai pernelyg nenuvylė
Javapjūtei įsivažiuojant, Pietų Lietuvoje jau iškulti žieminiai miežiai, žemdirbiai kombainus jau išvairavo ir į žieminių rapsų laukus. Šiemetė javapjūtė ankstyvesnė nei praėjusiais metais ir daugelis grūdų augintojų turi vilčių, kad žieminių kultūrų derlius ūkiams būsiąs pelningas. Jei tik gamta neiškrės kokių nors pokštų.
Kai kurie Marijampolės krašto ūkininkai, nukūlę žieminius miežius, jau gali sumuoti pirmuosius rezultatus. Skaisčiūnų kaimo (Marijampolės sav.) ūkininkas Laimius Juškevičius, javapjūtę pradėjęs vos ne po Joninių – birželio 28 dieną, VL sakė, kad jo ūkyje žieminių miežių derlingumas šiemet šiek tiek mažesnis nei pernai.
Ūkininkas skaičiavo, kad žieminių miežių laukuose vienur jam byrėjo 7 t/ha, kitur – 9 t/ha, tad bendras vidurkis – apie 8 t/ha. „Grūdų kokybė taip pat nebloga – drėgmė grūduose siekė vos 10–12 proc., tik grūdai smulkesni negu pernai“, – pasakojo ūkininkas Laimius, šiemet deklaravęs apie 35 ha žieminių miežių.
Žieminiai javai Suvalkijoje labai gerai peržiemojo, todėl ūkininkai svarsto, kas lėmė, kad žieminių miežių grūdai smulkesni, o derlius menkesnis nei pernai. L.Juškevičius neatmetė, kad jiems galėjo pakenkti ir tai, jog gerai peržiemojus šį pavasarį buvo daug drėgmės ir grūdinius augalus „pjovė“ virusinės ligos, tarp jų – liaudyje vadinama miežių žemaūgė ir kt.
„Buvo tokiomis dėmėmis išsimėčiusių vietų – tiksliau, lopais nebuvo miežių. Kasmet būna tų lopų, net ir gerais metais jų pasitaiko. Kur jie būdavo praretėję, sausais metais pavasarį vėl ataugdavo – miežiai atželdavo, ir viskas būdavo gerai. Šiemet neataugo. Kada itin didelė drėgmė, matyt, juos visai pribaigė, todėl miežiuose buvo išretėjusių plotelių“, – pastebėjimais dalijosi Skaisčiūnų ūkininkas.
Nepaisant išbandymų, L.Juškevičius sėkmingai iškūlė žieminius miežius ir šiemetį derlių išvežęs pardavė. Gali palyginti ir kainų skirtumus. „Šiemet supirkimo kaina – irgi truputį mažesnė. Pernai gavau po 154 Eur/t, o šiemet – po 142 Eur/t. Mažesnė kaina, bet vėl už drėgmę man šiemet parduodant miežius nieko neatskaitė, be to, trąšos buvo pirktos pigiau, tai šiemet išauginimo savikaina man susidarė mažesnė negu pernai. Tai negaliu sakyti, kad blogai. Iš tiesų, visai neblogai išėjo“, – lygino ir liko patenkintas rezultatu L.Juškevičius.
Pelningiausi – rapsai
Javapjūtė Juškevičių ūkyje kaip įsibėgėjo, taip ir tęsiasi – liepos 9 dieną ūkininkas nieko nelaukdamas pradėjo kulti žieminius rapsus. Jų kūlimo išvakarėse pamatavęs drėgmę nustatė, kad viename lauke drėgnomatis rodė 14,5 proc., o kitame lauke – tik 11 proc., todėl neatidėliodamas „griebė“ juos kulti. Žieminių rapsų plotai Juškevičių ūkyje kur kas didesni nei miežių – siekia 120 ha ir ūkio šeimininkui šiemet teikia nemažai vilčių, kad rapsų derlius bus geras. Po rapsų lauks nemažą derliaus potencialą žadantys žieminiai kviečiai.
„Jeigu gamta neiškrės pokštų, nepridarys kokių eibių žieminiams rapsams, kurių supirkimo kainos šiemet palankios, kur kas brangiau moka negu pernai, o išauginimo savikaina – žemesnė. Kas rapsus laimingai nusikuls, tiems šie metai finansiškai turėtų būti visai geri“, – prognozavo javų augintojas.
Jo duomenimis, pernai už žieminių rapsų toną gavo 435 Eur/t, o šią liepą supirkimo kaina siekia 475 Eur/t. Dabar, anot L.Juškevičiaus, svarbiausia, kad ūkininkams pavyktų juos sėkmingai, be gamtos išdaigų, nusikulti. „Tikrai šiemet žieminiai rapsai turėtų būti pelninga kultūra“, – kad taip ir bus, vylėsi 120 ha plote žieminius rapsus išauginęs Marijampolės savivaldybės ūkininkas, tikėdamasis prikulti kur kas daugiau nei 4 t/ha.
O jeigu gamta per javapjūtę sudrumstų ramybę, jis visus savo ūkio pasėlius apdraudęs. Prakalbus apie vasarinius javus, L.Juškevičius sakė, kad jam pasisekė – jo vasariniai kviečiai neblogi, nes labai anksti, dar iki pavasarinių lietų, juos spėjo pasėti, tad tikisi, kad ir vasarinių kviečių derlius bus neblogas.
Skaisčiūnų kaimo ūkininkas L.Juškevičius vysto augalininkystės ūkį – maždaug 350 ha plote augina įvairias žemės ūkio kultūras. Jo ūkyje didžiausią plotą – apie 160 ha – užima žieminiai kviečiai, 120 ha – žieminiai rapsai, o likę plotai apsėti kitomis grūdinėmis kultūromis.
Pagal išsilavinimą Laimius – automechanikas, bet nuo 2009 metų ūkininkauja, diegdamas pažangias technologijas. Jo ūkyje automatinis vairavimas įdiegtas beveik visuose traktoriuose ir kombainuose, todėl taupomas laikas ir degalai, mažėja auginamos produkcijos savikaina. Ūkininkas tausoja gamtą, pagalvoja apie agrodronus, kad būtų dar lengviau apdirbti laukus, juos patręšti.
Pradžioje kūlėsi sunkiai
Pirmosiomis liepos dienomis Navasodų kaimo (Marijampolės sav.) ūkininkas Paulius Gvazdaitis su broliu Ąžuolu, kaip ir kiti žemdirbiai, javapjūtę pradėjo žieminių miežių pasėliuose. Išoriškai miežiai atrodė jau sunokę, jie pradžioje buvo gražiai geltonos spalvos, paskui nugelto, nudžiūvo, todėl suprato, kad laikas kombainui važiuoti į laukus, bet pabandžius kulti broliai pamatė, kad miežiai dar nėra pilnai subrendę – sunkiai kūlėsi. Tad darbų itin nespartino. Patrukdė ir lietus, todėl palaukė, kol miežiai pradžius, tuomet vėl tęsė javapjūtę.
Miežių virusinė liga, išplintanti ir kviečiuose, kai jie labai anksti nudžiūsta, pasak Pauliaus, šalyje stebima eilę metų, ir jie patys, ir kiti ūkininkai seniai apie ją žino. Kas žino, daro savo sprendimus, su ja tvarkosi, neįsileidžia į miežių ir kviečių laukus.
Ūkininko Pauliaus duomenimis, pas juos žieminiai miežiai užderėjo neblogai, panašiai kaip ir pernai. Suvalkijos krašto ūkininkas neneigė, kad žieminių miežių derlingumas galėjo būti ir dar geresnis, bet yra kaip yra, juos tenkina. Žieminiai miežiai sudaro apie 20 proc. visų ūkio grūdinių pasėlių naudmenų.
Gvazdaičiai augina ir nemažus plotus žieminių rapsų bei kviečių. Juos kulti planavo apie liepos 20 dieną, bet tikslesnę datą parodys patys rapsai. P.Gvazdaitis planavo, jog tarp žieminių miežių ir žieminių rapsų kūlimo jiems pavyks pasidaryti poilsio pertraukėlę.
Užteršia laukus
Kol kas dar ne kiekvienas ūkis augina žieminius miežius. Gvazdaičiai juos kelintus metus pasirinkę dėl kelių privalumų. „Su jais ūkyje lengvesnė sėjomaina. Priešsėlis prieš rapsus geras. Anksčiau, būdavo, niekas nesilaikydavo sėjomainos – nuolatos vien rapsai ir kviečiai. O dabar pas mane nėra tokio atsėliavimo. Šiek tiek privertė Europos direktyvos, neleidžiančios atsėliuoti. Aišku, manęs tai neprivertė, aš jau ir anksčiau pradėjau taikyti ūkyje šitą taisyklę“, – aiškino grūdinių kultūrų augintojas iš Navasodų.
Kad žieminiai miežiai ūkyje pasiteisina, Paulius neneigė, bet neslėpė, kad jie turi ir savo negatyvių niuansų. „Miežiai lieka dirvoje kaip piktžolės daugeliui metų. Vis tiek jų pribyra. Po to vis dygsta daug metų iš eilės, užteršia laukus. Piktžolėmis tampa kitose kultūrose. Kažkada ankstesniais laikais būdavusi tuščių avižų problema. Bet jos būdavo laukinės, o čia tai kultūrinis augalas, kuris tampa kaip piktžolė. Manau, dėl to jų daug kas vengia“, – patirtimi pasidalino P.Gvazdaitis.
Prakalbus apie lūkesčius, P.Gvazdaitis paminėjo, kad daliai ūkio derliaus yra sudarę išankstinių sutarčių, bet ir tuomet, kai pasirašė sutartis, nebuvo ūkininkams palankių kainų. Jo teigimu, buvo šiek tiek pakilimų, bet nesuspėjo tuo metu sudaryti sutarties, taip ir liko su maža kaina.
„Dėl žieminių miežių derliaus, nors nėra kažkokių rekordų, nėra ir blogai. Tai miežiai mane tenkina. O vėliau, kai kitas kultūras kulsime, tai žiūrėsime. Visi javai atrodo ganėtinai gerai. Bet dar neaišku, ar neužgrius kokios krušos. Jei nepasitaikys, sakyčiau, būtų gana stabilus sezonas. Ne rekordinis, bet ir ne prastas. Kombainas anksčiau išvažiavo į miežius, savaite dviem viskas greičiau užsibaigs“, – kalbėjo Marijampolės krašto žemdirbys.
Tempai spartėja
Žieminių miežių 2024 m. Marijampolės savivaldybėje deklaruota 1 210 ha (2023 m. – 565 ha). UAB „Lifrania“ deklaravo 67 ha žieminių miežių. Liepos 8 dieną žieminių miežių derlius buvo beveik nuimtas, buvo likę tik keletas ūkininkų, kurie baiginėjo. Žieminių miežių derlingumas siekia 6–7 t/ha. Šios savaitės pabaigoje prasidės žieminių rapsų derliaus nuėmimas. Žieminių kultūrų derlingumas numatomas geras, kiek prastesnė padėtis su vasarinėmis ir ankštinėmis kultūromis, nes pasėjus lietūs užplakė, o paskui didelę įtaką turėjo sausra.
Žieminių miežių derlius
Mūsų rajone javapjūtę, kiek kalbėjau su rajono ūkininkais, planuojama pradėti gal jau šią savaitę. Tik žieminius miežius jau kūlė tie, kurių žemės kaimyniniame Jurbarko rajone. Jų derlius neblogas – apie 6,5 t/ha, bet smulkesni grūdai, nes trūko drėgmės augimo metu.
Punskiečiai pernelyg neskuba
Iki liepos 5 dienos mūsų valsčiuje javapjūtė dar nebuvo prasidėjusi, bet kai liepos 4 dieną važiavau Balstogės link, truputį į Lenkijos pietus, tai žieminius miežius tenykščiai ūkininkai jau pjovė. Apie Punską žieminių arba hibridinių kvietrugių javapjūtė prasidėjo nuo liepos 8 dienos. Ir galėjo jau sparčiai judėti.
Mano žiniomis, Punsko krašto žemdirbiai šiemet tikisi ir laukia menkesnio derliaus dėl to, kad pas mus buvo nepalankus, sausas laikotarpis. Be to, mūsų krašte javų plotai nedideli, nes daugumoje ūkių dominuoja pievos ir kukurūzai – daug besiverčiančių gyvulininkyste. Pirmąją žolę nuimti pavyko, bet atolai menki, kukurūzai – irgi. Jei kas anksčiau pasėjo, tai kukurūzai drėgmės dar suspėjo pagauti, bet ir jų augimas jau sustojo. Dabar maždaug vienodai atrodo ir anksti, ir vėliau pasėti kukurūzai.
Svarstoma skirti išmokas ūkininkams, patyrusiems nuostolių dėl sausros, bet derlius turi būti sumažėjęs ne mažiau kaip 30 proc. Tik tuomet galima tikėtis kokių nors išmokų. Pernai buvo sumažėjęs kiek daugiau nei 20 proc. O kaip bus šiemet – matysim. Lengviau kalbėti apie nuostolius tuomet, kai jau derlius dorojamas. Kaip mes vadiname, kol dar „ant kelmo“, tai dar tikrojo derliaus nematyti. Jeigu iškūlei 10 t/ha, tai viskas gerai, bet gali prikulti ir 5 t, nes ir taip būna.
Šaltinis: Rima Kazakevičienė, valstietis.lt, 2024-07-16
Ūkininkas prieš ūkininkus. Kodėl?
Prienų rajone, o ir už jo ribų, mažai kas nežino Jono Vilionio. Tai asmuo, kuris turi laiko ir politikai, ir ūkininkavimui, ir kenkimui kitiems ūkininkams. Na ir prokurorai, atsitik tu taip, turi jam klausimų. Pats politikas į viską rankomis moja. Įprasta manyti, kad profesinei organizacijai priklausantis asmuo nekenks kitam jos nariui ar pačiai organizacijai. Kaip ir norisi manyti, kad į savivaldos organus išrinktas asmuo turi skaidriai elgtis. Bet visaip nutinka. Taigi, iš eilės.
„Išanalizavę surinktą informaciją apie J.Vilionio pateiktus savivaldybei dokumentus dėl tarybos nario patirtų išlaidų kompensavimo, Kauno apygardos prokuratūros VIGS prokurorai nustatė, kad dauguma išlaidų degalams šiam politikui kompensuota nepagrįstai.
Iš viso per 2019–2023 metų kadenciją J.Vilioniui išmokėti 14 769 eurai tarybos nario išmokų. Visa ši suma buvo skirta kompensuoti tarybos nario patirtas transporto išlaidas. J.Vilionis nepateikė jokių duomenų apie tarybos nario funkcijoms vykdyti naudotą automobilį. VĮ „Regitra“ duomenimis, tarybos nario ir jo sutuoktinės vardu kadencijos laikotarpiu registruotų transporto priemonių nebuvo.
Prokuratūros atlikto tyrimo metu negauta duomenų apie kitą J.Vilionio, kaip tarybos nario, veiklą, kuriai vykdyti buvo reikalingi degalai. Nustatyta, kad tarybos nariui nepagrįstai kompensuotos išlaidos dviejų rūšių degalams. Net 61 atveju J.Vilionis pylė degalus 2 kartus per dieną, 6 atvejais – 3 kartus per dieną, 3 atvejais – 4 kartus per dieną, 1 atveju – 8 kartus per dieną. Taip pat nustatyta, jog degalai buvo įsigyjami ir ne Prienų rajone, kai kuriais atvejais ir posėdžių metu“, – pasakoja prokurorai.
Iš viso šiam tarybos nariui, prokuratūros teigimu, nepagrįstai kompensuotos degalų įsigijimo išlaidos už 14 608 eurus. Ši suma apskaičiuota iš Prienų rajono savivaldybės administracijos kompensuotos už degalus 14 769 eurų sumos atėmus pagrįstas 65 eurų išlaidas kelionėms į posėdžius ir J.Vilionio grąžintą sumą – 96 eurus – už reglamente nenumatytas išlaidas.
Priekaištus atmeta
„Čekiukų“ skandalas palietė ne vien J.Vilionį, bet ir daugiau politikų. Jie šio skandalo metu elgėsi skirtingai. Kai kas, pavyzdžiui, dabartinė finansų ministrė Gintarė Skaistė, grąžino pinigus, nors nemažai – apie 15 tūkst. eurų. Buvusi švietimo ministrė Jurgita Šiugždinienė atsistatydino. Kiti užsispyrė negrąžinti.
J.Vilionis – prie atkakliųjų. Jis tikina nieko neteisėto nepadaręs. „Jie mano, kad mano darbas tik kai aš į Tarybos posėdį atvažiuoju. Bet aš bendruomenėms nuveždavau medžiagas, važiuodavau į jų renginius, į mokyklas, kurios uždarinėjamos. Į Pakuonio seniūniją važinėju ir ieškau mokinių, domiuosi, kaip ji išlaikoma. Pradinė mokykla viena Prienų rajone belikusi. Buvo ir Klebiškio, ir Kunigiškių mokyklos. Aš ir Jiezno ligoninei ieškojau pinigų. Ir Skvernelį buvau pasikvietęs. Ir dėl kelių, dėl asfaltavimo, bendruomenių pastatų. Aš turiu liudininkų“, – savo brangia veikla gyrėsi politikas.
Tiesa, į klausimus, ar ne per daug „ryja“ jo automobilis ir kuo jis varomas, J.Vilionis neatsakė.
Ūkininkas ūkininkui – priešas?
Paliekant galimus degalinius maklevojimus prokurorams ir teismams, prieikime prie jo, kaip žemdirbio, solidarumo ir politinio aktyvumo reikalų.
2024 m. sausį, kaip žinia, kilo protestas prieš agrosektorių žlugdančias reformas, kai traktoriai rikiavosi Vilniuje ir buvo kalbama apie daugelį dalykų: apie akcizus, žaliąjį kursą, apie mokesčius. Prienuose irgi protestuota. Buvo protestas, buvo traktoriai. Taiki akcija, kurios metu daugiau nei 200 žmonių nuolat keitėsi prie savivaldybės.
Kas glumina J.Vilionio, tokio politiko-ūkininko, o gal gudraus politiko-ūkvedžio laikysenoje šiame kontekste? Pasakoja ne tik prokurorai, bet ir patys ūkininkai. Jie stebisi, kodėl politikas palaiko kitiems žemdirbiams nepalankius vadžios potvarkius ir dar yra nepatenkintas, kad šalinimas iš ūkininkų organizacijos. Net po teismus laksto.
Kaip jau rašė VL, dar vasarį centrinėje Prienų aikštėje prie savivaldybės protestavę ūkininkai kalbėjo, kad žemės mokesčio 1,4 proc. tarifas yra gėdingai didelis ir dusinantis ūkininkus. Kai kurie žemdirbiai skundėsi, kad jiems už žemę teko sumokėti dvigubai daugiau nei ankstesniais metais.
Rajono tarybos opozicija siūlė mokestį mažinti perpus, tačiau dauguma tokiam siūlymui nepritarė. Prienų rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintas 1,2 proc. žemės mokesčio tarifas, kuris bus taikomas nuo 2025 m. žemės ūkio paskirties žemei, nors prašyta nustatyti 0,7 tarifą. Tai sukėlė didelį ūkininkų pyktį, mat 1,2 dydį palaikė kaip tik J.Vilionis, atstovaujantis Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai, ilgametis Prienų ūkininkų sąjungos narys.
Išdavikas teisingai išmestas?
J.Vilionį iš Prienų ūkininkų sąjungos susirinkimas pašalino. Ambicingas politikas kreipėsi teisman. Prienų rajono tarybos narys Jovydas Juocevičius tokį kolegos elgesį laiko keistu. „Man tai keistas dalykas – asociacija nusprendė tave pašalinti, taip buvo balsuota, o tu vis tiek kreipiesi į teismą. Teismuose, kiek man yra žinoma, šie ginčai nepriimami nagrinėjimui. Jeigu ir nagrinėtų teismas, jei nebus ten kokių įstatų pažeidimo, viskas tuo ir pasibaigs“, – VL sakė jis.
Kaip nurodo J.Juocevičius, Registrų centras atliko turto vertinimą ir žemė Prienų rajone ūkininkams pabrango 2,5 karto – tiek pakilo žemės mokestis: „Iš ūkininkų kilo pasipiktinimas, kad savivaldybė nenorėjo su jais kalbėtis, bendrauti. Iš kitos pusės, paskambino kažkuris specialistas dabartiniam Prienų ūkininkų sąjungos pirmininkui, pranešdamas, kad Registrų centro vertinimas teisėtas, ir rekomendavo nusiteikti didesniam mokesčiui.“
Savivaldybė iš savo pusės aiškina, kad tuometinis Prienų ūkininkų sąjungos pirmininkas Martynas Butkevičius pats gavo laišką, tai kodėl jie nesikreipė tada? M.Butkevičius sako laiško negavęs.
„Savivaldybės aiškinimas, mano asmenine nuomone, keistas. Jeigu „specialistas“, kuris nuo ryto iki vakaro sėdi prie kompiuterio, tikrina elektroninio pašto dėžutę, jam juk neturėtų būti sunku imti ir ūkininkui paskambinti bei pranešti svarbius dalykus, o ne laiškus siuntinėti. Be to, ta informacija siunčiama vasarą, kada ūkininkams pats darbymetis“, – sako tarybos narys.
Pasak J.Juocevičiaus, buvo galima numatyti žemės mokesčio kompensaciją ar atleidimą nuo mokesčio: „Ūkininkai prašė 0,7, savivaldybė nustatė 1,2. Bet savivaldybė net nediskutavo, nesikalbėjo su žemdirbiais apie tai.“
„Mes pasitarėm ir aš nusprendžiau“ – ūkininkai dabar jaučiasi taip, kad savivaldybė iš jų paėmė pinigus, kuriuos neaišku kur naudos. Ir dabar jie turi „ponui bučiuoti kojas“, kad per kaimo paramos fondą atgautų tuos pinigus. O dėl Vilionio yra taip. Jis yra savivaldybės taryboje didžiojoje daugumoje iš „valstiečių“ frakcijos – kartu su socialdemokratais, meras irgi socialdemokratas. Valdantieji parengė tą projektą, kad žemės mokestis liktų nesumažintas iki tiek, kiek ūkininkai prašė – 0,7 koeficiento“, – pasakoja jis.
Kokie galimi paaiškinimai?
Taigi, J.Vilionio politinis interesas įveikia ūkininkų solidarumą. Ar yra kas nors giliau bei asmeniškiau? Juk savivaldos politiko karjera ir kuro nusukimas negali tapti tokiu jau svarbiu motyvu kenkti artimui?
J.Juocevičiui irgi keista, nes ir rajono meras Alvydas Vaicekauskas, ir J.Vilionis yra ūkininkai. „Spekuliuojant, hipotetiškai kalbant, kad jų ūkiai yra nemaži, jie gali lengvai amortizuoti tą mokestį. Mokestis labiau paveikė vidutinius ir smulkius ūkius“, – nurodo jis.
Taigi, gal tie mažieji neišsilaikys ir parduos žemes arba labai pigiai išnuomos stambesniems? Įrodymo nėra, bet yra analogijos. Monopolizacijos veikia tokiais būdais – sukeliant kitiems, kad ir mokestiniu pagrindu, finansinius sunkumus bei „padedant“ juos „sureguliuoti“. Juk ir Vilniuje mažos parduotuvėlės buvo, bet dingo pasirodžius prekybos centrams.
Rajono ūkininkas Gintas Sodaitis to net nelaiko sąmokslo teorija. „Tai yra labai aiški praktika, kada mokestis smaugia daugiausia smulkius, šeimos ūkius, o ne stambiuosius. Stambieji skaičiuoja, kad jie nuo hektaro kiek daugiau sumokėjo. Kai kurie ūkininkai sumoka ir kelis šimtus tūkstančių. Jie skaičiuoja pagal verslą, iš hektaro gaunant pelną, atimant išlaidas, ir jiems gal nėra taip aktualu. Smulkiam ūkiui tai yra didelė našta, ypač tiems, kurie laiko 3–4 karves, turi nedidelius ūkelius, iki 11 ha žemės. Tai tas mokestis jiems atima dalį pajamų, tada turėti žemės tampa nenaudinga. Ir jie po truputi jas pradės pardavinėti. O kai pradės pardavinėti ir siūlyti, tai reiškia, jos vertė nebus tokia kaip Registrų centro, ir stambieji ūkininkai tą žemę supirkinės. Tai ypač jaučiasi Pakuonio krašte.
Vieni iš tokių stambiausių ūkininkų – Vaicekauskas, Vilionis, tai jiems tas mokestis, jeigu ir sumoka jo daugiau, bet perspektyvoje jiems bus galimybė tame krašte supirkti daugiau brangių žemių pigiau negu rinkos kaina. Tai, sakykim, 10–20 ha turintys ūkininkai paprasčiausiai negalės išsilaikyti. Kas ten žino, kokie tikrieji jų tikslai“, – svarsto jis.
Tiesa, rajono verslininkas Vytautas Drūlia taip nemano. „Didesnis mokestis visus paliečia, ne tik ūkininkus. Ir žemės savininkus, kurie žemės nedirba, paliečia. Aišku, jie galbūt išnuomodami sklypus tą mokestį perkels nuomotojui, bet kad čia stambieji ar smulkieji ūkiai konfrontuoja – sąmokslo teorija mažai tikėtina. Ne tokie pinigai, kad smulkesnis ūkis neatlaikytų, bankrutuotų ir uždarytų ūkį dėl to mokesčio. Jiems daugiau lemia kiti veiksniai: ES, žaliasis kursas, jo politika sugriežtinta ir panašiai“, – svarsto jis.
Kam laikytis įsikibus?
Šiaip ar anaip – visai lyg ir neaišku, kam teistis, jei asociacija tave išmeta? Kam reikia siekti likti ten, kur esi nemylimas? Kalbama apie J.Vilionio teismus dėl pašalinimo iš asociacijos.
G.Sodaitis akcentuoja politiko veiksmus prieš ūkininkus lyg prieš jo tiesioginį rinkėją. „LVŽS turėtų atstovauti ūkininkui, o dabar man ir tuometiniam Prienų ūkininkų sąjungos pirmininkui dabartinei pirmininkei netgi susitikus su koalicija, šie pareiškė atviru tekstu, kad ūkininkai nėra jų rinkėjai ir jie neprivalo jiems atstovauti… Tada kyla klausimas – kam jie atstovauja. Iš ūkininkų sąjungos tada pasipylė ūkininkų pareiškimai išeiti iš „valstiečių“ partijos. Ir daug kas išėjo“, – nurodo jis.
Prienų rajono ūkininkų sąjungos ekspirmininkas M.Butkevičius sako, kad J.Vilionis bendražygius banaliai apmovė. „Pats buvo Prienų ūkininkų sąjungos tarybos nariu, bet balsavo prieš ūkininkus. Paskui frakcijoje, kuriai jis priklauso, mums buvo paaiškinta, kad jie atstovauja „ne tik kaimiečiams, bet ir miesčionims“. Tada ir įvyko susirinkimas ir jis buvo pašalintas. Nutarė teistis. Stebėsime procesą“, – VL pasakojo jis.
Politikos apžvalgininkas Giedrius Kiaulakis politiko norus likti asociacijoje aiškina paprastai. „Nieko tame nėra naujo. Kai esi asmuo lyg ir kažkam atstovaujantis, su pažymėjimu, lengviau ir valdžioje, ir žiniasklaidoje, ir visokiuose projektuose vaidentis, savo reikalus tvarkytis, tad nieko nuostabaus, kad ponas supyko ir teisiasi. Ypač skausminga regalijų netektis tada, kai daugiau nelabai kuo pasigirsi. Daug tokio teisinio šlamšto teismuose – vagia antspaudus vieni iš kitų ir pan. Net jau išformuotame Kirtimų tabore buvo ginčas, kuris ten tikras baronas. Negi J.Vilioniui negalima teistis? Galima. Tik kad tokios bylos teismams juokingos, bet ir ten dirbantiems reikia į juokdarius paveizėti, jei cirkan nepasitaiko kada nueiti“, – teigia jis.
J.Vilionio atkirtis oponentams
Politikas ir šiuo klausimu nenusileidžia nei per colį. „Aš balsavau taip todėl, kad esu koalicijoje, LVŽS. Ir mes sumažinome mokestį, nors ne tiek, kiek opozicija reikalavo. Ne ūkininkų sąjunga, bet tarybos narys Arūnas Vaidogas su opozicija. Ir aš už tuos reikalavimus nebalsavau. Nei mane ūkininkų sąjunga įpareigojo, nei kas kitas – aš esu savivaldybės tarybos narys, aš esu laisvas žmogus“, – VL aiškino jis.
Bet kam tas teismas? Kam reikia būti organizacijoje, kuri nenori, kad jūs ten būtumėte, jeigu dauguma nenori?
Į tai J.Vilionis irgi replikavo kategoriškai, nors ne visai į temą. „Ūkininkų sąjungos pirmininku buvo M.Butkevičius. Mes kartu dirbome ir buvome partijoje, paskui jis pabėgo. Aš jam turėjau paklusti, suprantate. Jis buvo ir Prienų ūkininkų sąjungos pirmininkas. Dabar perrinko pirmininkauti moterį, Astą Gluoksnienę. Jeigu balsuosiu taip, kaip opozicija, tai mane išmes iš partijos. Ten gi ne ūkininkų sąjunga pateikė tą klausimą, bet opozicija. Jie norėjo kad koeficientą pamažintume iki 0,8, o mes pamažinome nuo 1,4 iki 1,2“,– sako jis.
Prokurorams J.Vilionis žada ir europinius teismus, nurodo, koks yra svarbus ir įtakingas.
Šaltinis: Tomas Čyvas, valstietis.lt, 2024-07-18
Telyčia buvo palikta nugaišti miške
Praėjusią savaitę Stakliškių seniūnijos (Prienų r.) gyventojus pribloškė netikėtas radinys bei kraupokas vaizdas Alšininkų kaime esančiame miške. Grybautojai prie medžio rado pririšto ūkinio gyvulio yrantį skeletą, o prie kaukolės – ausų įsagus su identifikaciniais numeriais. Pagal juos vietos ūkininkai nustatė, kad gyvulys priklausė vienai garbaus amžiaus ūkininkei, kuri jau kurį laiką kėlė rūpesčių tiek vietos gyventojams, tiek veterinarijos specialistams, nes laikydama visą būrį gyvulių, tinkamai jais pasirūpinti nesugebėjo.
Kraupoka žinia, kad miške rastas negyvas, pririštas, kančioms paliktas naminis gyvulys, netrukus pasklido po kaimus ir pasiekė Stakliškių seniūnijos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Priežiūros departamento Kauno apygardos priežiūros skyriaus specialistus, dirbančius Prienų rajone.
Ūkinio gyvūno nykstantį kūną Alšininkų kaimo miške aptiko atsitiktinai ten vaikščioję vietos grybautojai ir uogautojai. Jie ne tik apžiūrėjo detales, bet ir viską nufotografavo, kad būtų akivaizdus vaizdinis įrodymas. Pasak Stakliškių seniūnijos ūkininko Gintauto Sodaičio, jis ir pats negalėjo patikėti vaizdais, pamatytais nuotraukose, todėl nieko nelaukdamas pats nuvyko į nurodytą vietą, kad įsitikintų, jog tai tiesa, nustatytų tikslesnes vietos koordinates.
Per trumpą laiką per seniūnijos kaimus nuvilnijo susirūpinusių vietos gyventojų pirminė versija, jog esą tai galėtų būti gyvulys iš Stakliškių seniūnijos netinkamai gyvulius prižiūrinčios senolės M.Š. (vardas ir pavardė redakcijai žinomi, – red. past.) ūkio. Vienas arklys šiemet iš jos ūkio jau buvo perduotas globoti tvarkingo ūkininko šeimai. Tad žmonės pradėjo kalbėti, kad vieniša, per 80 metų perkopusi senolė galėjo į mišką išvesti ir karvę, ją pririšti prie medžio ir palikti ten nugaišti, kad tik gyvulio nepaimtų veterinarijos inspektoriai.
VL žurnalistei apie šį įvykį pranešę vietos gyventojai apgailestaudami pasakojo, kad tarnybos galbūt žinojo apie iš senolės ūkio pradingusį gyvulį, bet jo iš karto neieškojo. Apie itin skurdų senolės gyvenimą, iškilusias problemas su laikomais gyvuliais esą gerai buvo žinoma ir Stakliškių seniūnijai. Todėl vietos žmonės svarstė, kad toks atvejis galėtų būti ir aplaidus Stakliškių seniūnijos, VMVT specialistų darbas, kuris esą dabar bado akis. Galbūt ir teisėsaugos pareigūnai šiuose įvykiuose matytų pažeidimų – ne tik žiaurų elgesį su gyvūnais, bet ir aplaidų institucijų darbą.
Bendravo daugiau kaip mėnesį
Stakliškių seniūnė Nijolė Ivanovienė VL patvirtino, kad per 80 metų perkopusi seniūnijos gyventoja, kuri dar ir dabar ūkininkauja, jiems gerai žinoma. Daug kartų pati seniūnė yra lankiusi jos sodybą, vykdavo ir tada, kai ten lankydavosi VMVT specialistai.
„Nuotraukas, kuriose užfiksuoti miške likę griaučiai, man liepos 8 dieną taip pat atsiuntė. Kitą dieną paskambinau veterinarijos specialistams, bet šie buvo išvažiavę į kitą įvykį, tai susitarėme susitikti dar kitą dieną“, – dar abejodama, ar rastas suiręs gyvulio kūnas galėtų būti iš garbaus amžiaus ūkininkės gyvulių bandos, kalbėjo Stakliškių seniūnė.
Pasak N.Ivanovienės, VMVT pareigūnai į šios moters ūkį buvo ne kartą atvažiavę, viską žiūrėjo ir tikrino, bandė gyvulius identifikuoti pagal registracijos numerius. „Aš dar nesu įsitikinusi, kad nuotraukose užfiksuoti karvės ar kokio kito gyvulio griaučiai. Gal visai ne ūkinio gyvūno, o miško žvėries. Sunku pasakyti, reikės klausti specialistų“, – teigė VL pakalbinta seniūnė.
Vienišos ir garbaus amžiaus ūkininkės problemos N.Ivanovienei gerai žinomos, kaip ir atvejis, kuomet ji netinkamai laikė arklį, todėl veterinarijos specialistai gyvulį iš ūkio šeimininkės paėmė ir perdavė globoti tvarkingų žmonių ūkiui.
„Arklį perdavė vienam mūsų gyventojui ir jis iki dabar jį prižiūri, juo rūpinasi. Situacija bus narpliojama teisme, nes arklį prižiūrinčiam ūkininkui turi būti padengiamos išlaidos už arklio priežiūrą arba turi būti numatytas koks nors kompensavimo mechanizmas. Kiek žinau, iš garbaus amžiaus ūkininkės buvo paimtas tik vienas gyvulys, o visi kiti pasiliko šeimininkės ūkyje“, – situaciją paaiškino Stakliškių seniūnė, pridūrusi, kad kitais gyvuliais senolė esą rūpinosi tinkamai – specialistai nepastebėjo jokių sužalojimų.
N.Ivanovienė pasakojo, jog tuo metu, kai kilo įtarimų dėl netinkamo elgesio su gyvuliais, senolės ūkyje buvo laikoma iš viso 11 gyvulių. Po to, kai buvo paimtas arklys, ūkininkė lyg ir susitvarkė – dalį gyvulių realizavo, bet dar pas ją, seniūnės duomenimis, buvo likę penki gyvuliai. „VMVT specialistai gal apie pusantro mėnesio važinėjo pas ją. Ir aš dalyvaudavau visuose patikrinimuose“, – teigė seniūnė N.Ivanovienė.
Jos tikinimu, toks šios moters gyvenimo būdas – ji gyvulius glosto, prižiūri kaip vaikus. „Yra tokių žmonių – ji ne pirma ir ne paskutinė. Labai prisirišusi prie ūkinių gyvūnų. Šiuo metu ūkyje tikrai jokios tragiškos situacijos nėra“, – svarstė seniūnė.
Ji atkreipė dėmesį, jog seniūnijos teritorijoje daug miškų, todėl Alšininkų kaimo miške grybautojų rasti palaikai gali būti ir žvėries, nebūtinai karvės, juolab kad ten visur aplinkui plyti vien miškingos teritorijos. Tiesa, anksčiau seniūnei vietos gyventojai yra užsiminę, kad senolė galėjo kažkur pradanginti savo karvę, tačiau tai buvę daugiau tik kalbos.
„Dabar žmonės grybaudami rado griaučius ir galvoja, kad galimai tas gyvulys yra jos. Bet tai dar reikia nustatyti. Gal VMVT specialistai galės tai padaryti. Kai jos ūkio gyvulius VMVT tikrino mano akivaizdoje, buvo visi“, – mena seniūnė.
Tiesa, VL kalbinti VMVT specialistai prisipažino, jog paskutinio patikrinimo metu pastebėjo, kad ūkyje trūksta vieno gyvulio.
Prie skurdo ribos
Nenorėję viešintis Stakliškių seniūnijos gyventojai VL pasakojo, kad vis dar ūkininkaujanti garbaus amžiaus sulaukusi M.Š. gyvena viena, o jos buitis, gyvenimo sąlygos, kiek jiems teko matyti, primena socialiai apleisto žmogaus gyvenimo sąlygas. Anot jų, senolė „žiauriai apleista“. Iš pokalbio su ūkininke sužinojo, kad ji turi seserį Vilniuje, kitų artimųjų neturi.
Net matydami skurdžią buitį, VMVT inspektoriai į vidų neidavo, aktus rašydavo tarnybiniame automobilyje. Moteris esą neturi telefono, todėl jai niekas negali paskambinti. Su ja bendravusiems žmonėms neatrodė, kad ūkininkė nesuvoktų, apie ką su ja kalbama, tačiau kartais mėgindavo apgauti.
Beje, vietos gyventojai, apsilankę Alšininkų kaimo miške, prie gyvulio griaučių rado gyvulio ausų įsagus su identifikaciniais numeriais, pagal kuriuos Ūkinių gyvūnų registre buvo nesunku nustatyti, kad į mišką atvestas ir prie medžio virve pririštas gyvulys – beveik dviejų metų telyčia – priklausė būtent ūkininkei M.Š. Ar ji pati telyčią nuvedė į mišką ir paliko pražūčiai, ar kas jai padėjo, kol kas niekas iš VL pašnekovų pasakyti negalėjo. Anot jų, tai turėtų nustatyti vykstantis tyrimas, kurį atlieka VMVT pareigūnai.
Tyrimą tęsia
Gavę informaciją, inspektoriai pagal gyvulio įsagus nustatė jo savininką, jis VMVT yra žinomas. Savininkas pateikė paaiškinimą, kad gyvūnas buvo pavogtas, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad kreipėsi į policiją ar kitas institucijas. Todėl VMVT priėmė sprendimą įpareigoti savininką sutvarkyti gaišeną, o specialistai stebės, ar tai bus įvykdyta. Šiuo metu taip pat sprendžiama dėl sankcijų taikymo. Tyrimas tęsiamas.
Šis laikytojas turi ir kitų gyvūnų savo teritorijoje, kurie buvo patikrinti. Patikrinimo metu sveikatos ar gerovės pažeidimų nenustatyta.
Savininkui tenka pagrindinė atsakomybė už gyvūno gerovę ir sveikatą, įskaitant ir tinkamą gaišenų tvarkymą. Tai rodo, koks svarbus visuomenės informuotumas ir požiūris į gyvūnų priežiūrą. Mūsų pastangos nukreiptos į tai, kad šis požiūris keistųsi nuolat šviečiant, skelbiant pranešimus ir vykdant kontrolę. Visuomet konsultuojame gyvūnų savininkus, tiek kontrolės, tiek ne kontrolės metu, apie tinkamą gyvūno laikymą ir visais kitais susijusiais dalykais. Tikimės ir visuomenės įsitraukimo, nepakantumo matant tokius atvejus, aktyvaus informavimo apie juos VMVT, kad galėtume tinkamai sureaguoti.
Šaltinis: valstietis.lt, 2024-07-19
Agronomo kasdienybė: viena gamtos išdaiga gali sunaikinti visų metų darbą
Liepos 16-ąją yra minima Agronomų diena. Šiandien daugelis žmonių turi galimybę mėgautis sveiku ir kokybišku maistu, tačiau ne visi susimąsto, kaip jis atkeliauja ant mūsų stalų. Agronomai yra tie žmonės, kurie savo žiniomis ir patirtimi padeda ūkiams įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Tačiau jų darbas dažnai lieka šešėlyje, šiuolaikinis miesto žmogus nelabai ir žino, ką veikia šios srities specialistai.
Patyrusi pasakoja apie šio darbo kasdienybę, iššūkius ir tai, kaip keitėsi žemės ūkio sektorius per jos ilgus karjeros metus.
– Snieguole, kodėl pasirinkote šią profesiją?
Nuo pat vaikystės man labai patiko laukai, varvindavau seiles stebėdama juose dirbančius kombainus. Taip pat mėgdavau bėgti į kukurūzų lauką ir ten iš burbuolių gaminti lėles. Negyvenome skurdžiai, turėjau užtektinai ir žaislų, ir lėlių, bet augalai man visada patiko labiau.
Mano dėdė dirbo ūkyje agronomu. Kai buvau paauglė, jis mane pasiimdavo padirbėti prie svarstyklių, sverdavau žolę, grūdus. Mokykloje gerai sekėsi gamtos mokslai – biologija, chemija, todėl jau aštuntoje klasėje žinojau, kad noriu būti agronome. Neseniai radau seną mokyklos albumą. Tuo metu buvo populiaru piešti ir dovanoti pusatestačius su šaržais. Jau tada mane klasiokai vaizdavo kaip mergelę su skarele ir kviečiu rankoje.
– Koks buvo Jūsų karjeros kelias?
– Baigusi aštuonias klases išvažiavau mokytis į tuometinį Rietavo technikumą. Ten turėjau labai gerus dėstytojus, kurie padėjo stiprius agronominių žinių pagrindus. Paskui įstojau į Žemės ūkio akademiją, o baigusi studijas dešimt metų dirbau Lietuvos žemdirbystės institute. Mane supo savo sričių profesionalai, kurie išmokė žemės dirbimo, pažinti piktžoles, kaip efektyviai naudoti augalų apsaugos priemones. Ten auginau tiek savo žinias, tiek pati augau kaip asmenybė.
Paskui visas sukauptas žinias galėjau patikrinti praktikoje, kai įsidarbinau „Šiaulių agrocentre“. Žemės ūkio universiteto Instituto skelbimų lentoje pamačiau skelbimą, kad ieškomas agronomas. Į atranką mūsų atėjo apie trisdešimt, atsirinko tris, o galiausiai, po ilgo ir sunkaus pokalbio su dviem direktoriais, manęs paklausė ar sutinku važiuoti į ūkį. Pasiūlymą priėmiau, taip prasidėjo dar vienas naujas etapas.
– Baigę mokyklą jauni žmonės turi pasirinkti karjeros kelią. Kam, jūsų nuomone, tinka agronomo profesija?
– Savo darbe nuolat esu apsupta jaunų žmonių, studentų, praktikantų. Ir labai greitai galiu pasakyti, kurie iš jų dirbs agronomo darbą, o kuriems – tai tik pirma stotelė.
Agronomai labai daug laiko leidžia laukuose, todėl ši profesija tinka žmonėms, kurie mėgsta gamtą. Taip pat jie turi būti smalsūs ir žingeidūs. Agronomo darbas turi labai daug sezoniškumo. Kai, pavyzdžiui, mokytojai vasarą ilsisi – mums tai yra pats darbymetis. Išeiname į laukus anksti pavasarį su pirmaisiais saulės spinduliais ir pareiname rudenį, kai jau viskas nušąla.
Dirbant šį darbą reikia išmokti susigyventi su nežinomybe. Gali visus metus stengtis, daryti ką gali geriausio, bet rezultatas didele dalimi priklauso nuo gamtos sąlygų. Kad ir šiandien – agronomai ir ūkininkai užgniaužę kvapą tikrina orų prognozes ir tikisi, kad audra su kruša aplenks jų laukus. Viena gamtos išdaiga ir viskas – visas įdirbis gali būti sunaikintas.
– Agronome dirbate daugiau nei trisdešimt metų, ar per juos labai pasikeitė gamta, klimatas?
– Kiekvienais metais būna visko – niekada nebūna vienodų sezonų. Vasaros yra šiek tiek karštesnės, žiemos – šiltesnės, bet tikrai pamenu visko: ir vasaros škvalus, kurie pridarydavo daug nuostolių ir žiemas, kai augalai iššaldavo. Kiekvienais metais nežinai ko laukti, gali tik viltis ir tikėtis, kad viskas bus gerai.
– O kaip keitėsi pati agronomo profesija, darbo rutina, įrankiai?
– Per tuos trisdešimt metų įvyko tikrai labai reikšmingi pokyčiai. Technologinė pažanga dabar leidžia dirbti greičiau, našiau, efektyviau. Pamenu, kai atvykau dirbti į „Šiaulių agrocentrą“, ten buvo auginami cukriniai runkeliai, kurie būdavo vežami į Pavenčių cukraus fabriką.
Važiuoja lauke dvi šluotos, viena lapus skina, kita šaknis rauna ir dar dvi žmonių brigados šalia eina. Kažkuris vienas padargas sugenda – visa brigada stovi, laukia. Dabar vienas kombainas važiuoja, sparta visai kita.
Pavyzdžiui, nežinojome, prie kokios drėgmės kulti rapsą, visko mokomės patys dirbdami, stebėdami, mokydamiesi iš savo klaidų. Aš džiaugiuosi, kad mano darbovietės vadovybė pasitikėjo ir leido savarankiškai daryti tyrimus. „Šiaulių agrocentre“ turėjau net trylika skirtingų purškimo herbicidais bandymų, nes norėjau rasti geriausią būdą, kaip išsaugoti švarius pasėlius.
Dabar, jeigu tik turi noro ir smalsumo, agronomas gali rasti daugybę informacijos, kuri yra lengvai prieinama. „Agrokoncernas“ turi savo nuosavą mokslinį padalinį, kuris atlieka daugybę tyrimų, bandymų ir kuriais dalijasi su agronomais, ūkininkais.
Šiuolaikinis agronomas savo darbe naudoja pažangias technologijas – dronus laukų monitoringui, jutiklius, dirbtinio intelekto įrankius duomenų analizei ir kitus. Tačiau aš vis tiek manau, kad technologijos, nors ir labai padeda, palengvina darbą, žmogaus nepakeis. Vis tiek reikės agronominių žinių, praktikos, kaip aš sakau – žmogaus akies.
– Dažnai tenka girdėti posakį, kad batsiuvys – ne batų. Ar namuose praverčia agronomijos žinios?
– Augalai yra ir mano darbas, ir mano laisvalaikis. Mėgstu dekoratyvinius medžius ir krūmus, auginu daug gėlių. Jeigu tik pamatau naujesnį daigelį – negailiu pinigų. Mano vyras kiekvieną pavasarį juokiasi, kad tai, kas buvo susodinta nebetinka ir klausia, kur ir ką reikės perkelti.
Augalus saugau, mėgstu juos prikelti kitam gyvenimui. Mūsų kieme yra tokių augalų, kurie auga nuo pat įsikūrimo name pradžios, daugiau nei 20 metų.
Iš pradžių pirkdavau vienodas augalų eilutes, dabar niekada neperku dviejų vienodų. Ir su pomidorais tas pats – perku skirtingų veislių, paskui ragaujame, lyginame. Augalų priežiūra yra mano meditacija. Gaila tik, kad vasarą pats darbymetis, todėl dažnai pritrūksta laiko viskuo pasidžiaugti.
Kai gražus oras – agronomai dirba. Laisvesni esame, tik kai oro sąlygos prastos. Ūkininkai juokauja, kad kai lyja – auksas iš dangaus krenta. Bet kai to aukso per daug – irgi negerai. Ne žmogaus jėgoms kovoti su gamta, galime tik jai padėti, tada ir ji būna atlaidesnė.
– Visuomenėje gausu stereotipų ir neigiamų nuomonių apie tai, kad esą ūkininkai naudoja per daug chemijos, auginamas derlius gali būti nesaugus ir panašūs priekaištai. Ar jums tenka susidurti su tokiu požiūriu?
– Aš visą laiką sakau, kad nei vienas ūkininkas, kuris augina derlių, pinigų neleis veltui. Ūkininkai yra verslininkai ir jie skaičiuoja, kaip ekonomiškai efektyviausiai leisti pinigus. Be to jie yra sąmoningi žmonės, kurie supranta, kad visi sėdime vienoje valtyje. Jie konsultuojasi su agronomais, važinėja į seminarus, konferencijas, lauko dienas, daug mokosi.
Be to žemės ūkio sektorius, kaip ir bet kuri kita sritis, yra labai stipriai reglamentuojama. Ūkininkas turi pildyti daugybę dokumentų, jo veikla yra prižiūrima. Nėra taip, kad sugalvojau ir darau ką noriu – tokie laikai jau seniai praeityje.
Saugumo ir kokybės kontrolė užtikrina, kad būtų laikomasi visų reikalavimų. O ir patys agronomai aktyviai prisideda prie tvaraus žemės ūkio praktikos diegimo. Ieškome būdų, kaip sumažinti neigiamą poveikį aplinkai, išsaugoti biologinę įvairovę, pagerinti žemės derlingumą. Turime būti atsakinti ir sąmoningi, nes žemę turime tik vieną.
– Ko palinkėtumėte kolegoms agronomams jų profesinės dienos proga?
– Linkiu, kad agronomijos žinios, atsidavimas ir sunkus darbas būtų įvertintas ir atneštų gerus rezultatus bei pilnus aruodus. Ir kad gamta padėtų, o mes visi turėtumėme sveiko ir kokybiško maisto ant savo stalų.
Šaltinis: valstietis.lt, 2024-07-17
Ankstesnės žemės ūkio naujienos
