Šiemet užsidarys daugiau pieno ūkių negu pernai – verslo atsisako ir po kelis šimtus karvių laikę ūkininkai. Bendrovių, šeimų ūkių atstovai sako, kad pragyventi iš pieno neįmanoma, nuostolius tenka dengti iš kitų, pelningesnių žemės ūkio šakų. Skaičiuojama, kad šiemet į Lenkiją bus parduota apie 20 tūkst. karvių. „Šeimos ūkis buvo čia, 70 karvučių laikėme. <…> Dabar beliko viena karvutė, ją palikome vien dėl to, kad negautume staigaus infarkto“, – guodžiasi ūkininkas Henrikas Savosta.
Ūkininkas rodo tuščias karvides, sako ilgai svarstęs, ką daryti su pieno ūkiu. Tačiau už kilogramą pieno gaunant 24 centus, kai neatsiperka net savikaina, nutarė karves parduoti į Lenkiją. Šaldymo įranga, anot ūkininko, pasilikus tik vieną karvę, irgi nereikalinga.
Pasak ūkininko, jei pieno supirkimo kaina būtų bent dešimčia centų didesnė, gyvulių nebūtų atsisakęs.
„Turėjome susipirkę visą įrangą pašarų gamybai, pasistatėm srutų rezervuarą. Sukomės kaip galėjom. Turim nuosavos žemės, grūdines [kultūras] sėsim. Dar visai neužmetėm ir tvarto, gal kokias avytes auginsim“, – svarsto Henrikas
Nemuno žemės ūkio bendrovės fermose likusios tik pora dešimčių karvių, daugiau nei 200 jau parduota. Pasak bendrovės vadovo, pernai pieno ūkis atnešė apie 100 tūkst. eurų nuostolių, todėl trūko kantrybė. Esą per dešimtmetį pienininkystės sektoriui išdalyta per daug pažadų.
„Nieko netesėjo, matyt, nieko nereikia Lietuvai. Kažkodėl lenkai sugeba nupirkti ir karves, ir prieauglį – matyt jiems reikia, o mes vežam produkciją iš ten“, – piktinasi bendrovės vadovas Algimantas Šidlauskas.
Pernai iš Lietuvos ūkių į Lenkiją išvežta apie 14 tūkst. karvių, šiemet jau dabar parduota tiek pat. Prognozės liūdnos, sako pieno gamintojų asociacijos vadovas. Metų pabaigoje liks beveik du šimtai tūkstančių karvių.
„Čia nusikaltimas – investavo ūkiai, investavome ES pinigus, statėm šaldytuvus ir dabar uždarom. Daugelis [ūkių] yra daugiašakiai, jis turi grūdines, turi pienines, gal pereis į mėsines, tai gali balansuot. Jeigu pasilieki vien ant pieno, niekaip neišbalansuoji“, – aiškina Pieno gamintojų asociacijos vadovas Jonas Vilionis.
Per metus neliko pusketvirto tūkstančio karves auginusių ūkininkų. Vilkaviškio rajone pieno ūkiai irgi užsidaro, laikančių vos kelias karves irgi liko nedaug. Iš smulkių augintojų pieną surenkančio kooperatyvo vadovas įsitikinęs, kad ateitis miglota.
„Kitąmet nebus ko rinkti. Prieš 5 metus per dieną pirkdavome 50 tonų, o dabar perkam 35 tonas. Ir kaip bebūtų keista, kad naikina karves ir stambesni ūkininkai, kurie ir po toną stato“, – teigia kooperatyvo „Normas“ vadovas Vytautas Geležiūnas.
„Iš kolegų tai jau daug kas negamino pašarų ir laukė išmokų, kur rugsėjo mėnesį bus už karves. Ir karvės jau į tvartus negrįš, važiuos į Lenkiją. Visiems kantrybė baigiasi“, – konstatuoja Vilkaviškio krašto ūkininkų sąjungos vadovas Arvydas Šlivinskas.
Net ir modernizuojantys ūkius žemdirbiai sako skaičiuojantys kiekvieną centą. Viename ūkyje beveik 200 karvių melžia trys robotai, ūkis mišrus.
„Be modernizacijos tai tikrai kvepėtų pasitraukimu, nes tai sumažina darbo kaštus. Robotizuotas melžimas, robotizuotas šėrimas, pašarų bazė stipri turi būt“, – akcentuoja Lazdijų rajono ūkininkas Renaldas.
Per mėnesį Lietuva superka apie 115 tūkst. tonų pieno, beveik 50 tūkst. dar įsiveža iš Estijos ir Latvijos.
Šaltinis: lrt.lt, Rūta Ribačiauskienė, LRT TV naujienų tarnyba, 2024-10-06
IGC naujausiais duomenimis, kviečių derlius pasaulyje 2024–2025 m. gali siekti 798,0 mln. t
O tai būtų 1,1 mln. t mažiau nei buvo prognozuota 2024 m. rugpjūčio mėn., bet 3,0 mln. t daugiau, palyginti su 2023–2024 m. Kviečių sunaudojimas pasaulyje analizuojamu laikotarpiu turėtų sudaryti 803,2 mln. t (įskaitant sėklas) ir tai būtų 0,6 mln. t daugiau nei ankstesnėje prognozėje, bet 3,6 mln. t mažiau, palyginti su 2023–2024 m. Kviečių sunaudojimas 2024–2025 m., palyginti su 2023–2024 m., maistui gali padidėti 1,0 proc. (iki 563,2 mln. t), pramonei – 2,6 proc. (iki 27,5 mln. t), o pašarams sumažėti 5,0 proc. (iki 147,0 mln. t).
IGC prognozės duomenimis, kviečių prekybos 2024 m. rugsėjo mėn. prognozė padidinta 1,3 mln. t, o 2024–2025 m., palyginus su 2023–2024 m., gali būti mažesnė 16,9 mln. t ir sudaryti 197,8 mln. t. Kviečių atsargų prognozė per analizuojamą laikotarpį padidinta 1,0 mln. t. 2024–2025 m., palyginti su 2023–2024 m., kviečių atsargos gali būti 5,2 mln. t mažesnės ir sudaryti 267,0 mln. t.
Šaltinis: AgroRinka Nr. 17, 2024-09-30
Ūkininkų apetitas skolintoms lėšoms auga: daugiau investuoja į žemės ūkį
Lietuvos ekonomikai atsigaunant, pamažu vėl ima augti ir investicijos į žemės ūkio sektorių. Lietuvos banko duomenimis, paskolų žemės ūkio veikla užsiimančioms bendrovėms suma per metus išaugo beveik 15 proc. ir antrąjį 2024 m. ketvirtį viršijo 350 mln. eurų. Nesnaudžia ir pavieniai ūkininkai: vieni skolinasi naujos fermos ar saulės elektrinės statybai, kiti plečia savo produkcijos sandėliavimo apimtis ar įsigyja inovatyvią trimatę morkų rūšiavimo įrangą.
„Ruduo ūkininkams – ne tik derliaus nuėmimo, bet ir veiklos rezultatų skaičiavimo metas. Jei derlius geras, o jo supirkimo kainos – palankios, rudenį ūkininkai planuoja investicijas į ūkio atnaujinimą ar plėtrą. Jei metai prastesni, didėja poreikis apyvartinėms lėšoms, nes atsiskaityti su tiekėjais vis vien reikia. Finansavimo poreikį žemės ūkyje skatina ir lengvatinės paskolos bei valstybės teikiamos garantijos, tačiau pastebime, kad nemažai ūkininkų ir be valstybės pagalbos vis dažniau kreipiasi dėl kreditavimo galimybių“, – sako „Urbo“ banko Verslo tarnybos direktorius Julius Ivaška.
Investicijų reikia ir didžiausiems
Šiaulių rajone gyvenančio Lino Šateikos ūkyje – viename stambiausių ir moderniausių daržininkystės ūkių Lietuvoje – pats darbymetis. Kartu su 75 nuolatiniais ir 10 sezoninių darbuotojų vyras nuiminėja morkų ir svogūnų derlių. Kasmet jo ūkyje išauginama apie 15 tūkst. tonų šių daržovių: maždaug 5 tūkst. tonų svogūnų ir apie dvigubai tiek morkų.
Pernai L. Šateika nusprendė atsinaujinti: įsigyti naują šaldytuvą, daržovių dėžių plovimo ir dezinfekavimo bei morkų rūšiavimo ir šaldymo įrangą, pasistatyti 500 kW galios saulės elektrinę ir pan. Bendra projekto „Investicijos į daržininkystės veiklą“ vertė – maždaug puspenkto milijono eurų, iš jų beveik 3 mln. paskolino „Urbo“ bankas. Projektas vykdomas su Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) parama.
L. Šateika sako, kad užbaigus projektą gamybiniai ūkio pajėgumai pernelyg nesikeis, keisis kokybiniai.
„Pastatytas naujas morkų sandėlis leis visus užaugintus šakniavaisius laikyti reikalingomis sąlygomis, nes kol kas morkas laikome ir svogūnų sandėlyje su šaldymu, kuris nėra pritaikytas palaikyti kameroje optimalų klimatą. Po atnaujinimo morkų linijoje taip pat atsiras optinis rūšiuotuvas, fotografuojantis morkas iš trijų pusių ir padedantis operatyviai bei tiksliai nustatyti pažeidimus – tai leis žymiai lengviau atskirti nekokybišką produkciją“, – pasakoja L. Šateika.
Iki šiol jo ūkyje vienu metu buvo galima tinkamai saugoti apie 10 tūkst. tonų morkų, dar 2 tūkst. tonų būdavo laikoma tam nepritaikytomis sąlygomis. Planuojama, kad kitų metų viduryje užbaigus projektą, morkų laikymui tinkamų sandėlių talpa pasieks 12 tūkst. tonų. Tinkamas šakniavaisių laikymas – labai svarbus, kadangi ūkio produkcija parduodama ne tik Lietuvoje, bet keliauja ir į Latviją, Estiją, Lenkiją, Italiją ir Ukrainą.
Pagalbą ūkininkams siūlo ir nacionalinės plėtros įstaigos
Gegužės mėnesį, bendradarbiaujant nacionalinės plėtros įstaigai ILTE (buvusi INVEGA) ir „Urbo“ bankui, pradėtos teikti lengvatinės paskolos žemės ūkio veiklai, produktų gamybai ir perdirbimui bei kaimo plėtrai. Vienas iš pasinaudojusiųjų šia galimybe – Plungės rajone 142 hektarų dydžio pieno ūkį turintis ir jame galvijus bei pienines karves auginantis Donatas Šleinius. Naują fermą suplanavęs ūkininkas iš su ILTE garantija pasiskolino daugiau nei 400 tūkst. eurų.
„Ūkininkauti pradėjome turėdami vos dešimt karvių – ūkį paveldėjome iš tėvų. Konkurencija nuolat skatino plėstis ir dabar bandą sudaro 119 galvijų, iš kurių 51 melžiama karvė. Pastarųjų skaičių per kelis metus planuojame padidinti iki 80-90, tam labai padės ir naujoji ferma, kurią, nors ir planavome pasistatyti šiemet, greičiausiai pavyks visiškai užbaigti tik kitais metais“, – pasakoja D. Šleinius.
Ūkininkai skolinasi ir be garantijų
Prireikus finansavimo investicijoms ar apyvartinėms lėšoms, ūkininkai į bankus vis dažniau kreipiasi ir be valstybės garantijų paieškų. Pavyzdžiui, vien „Urbo“ banko Panevėžio filiale šią vasarą buvo pasirašyta 18 naujų kredito ir lizingo sutarčių su ūkininkais ir žemės ūkio bendrovėmis – vidutiniškai po 1,5 sutarties per savaitę.
„Dažniausiai ūkininkai skolinasi iki 100 tūkst. Eur. Mažiausia paskola siekė 10 tūkst., taip pat buvo keletas didesnių nei 100 tūkst. Eur paskolų“, – vardija J. Ivaška.
Banko atstovo teigimu, terminas nuo paraiškos pateikimo iki paskolos gavimo gali užtrukti nuo poros savaičių iki dviejų mėnesių.
„Žinoma, šis laikotarpis priklauso nuo kelių sąlygų – pavyzdžiui, norimo finansuoti projekto sudėtingumo ar tinkamo visų reikalingų dokumentų pateikimo. Esame turėję ir atvejį, kuomet kreditas buvo susietas su NMA išmokomis, tvarkingai pateikti visi dokumentai ir paskola buvo išduota praėjus vos trims dienoms nuo paraiškos gavimo“, – prisimena J. Ivaška.
Išorinio finansavimo poreikį pabrėžia ir ūkininkai. D. Šleiniaus teigimu, ūkininkas nesiskolindamas apskritai negalėtų išsilaikyti. L. Šateikos požiūris – nuosaikesnis. Pasak jo, bent jau daržininkystės ūkiai gali išsilaikyti be skolų, tačiau jei yra poreikis plėstis, to padaryti nesiskolinant nepavyks.
„Ūkininkauti pradėjome nuo 1989-ųjų, kai 25 hektaruose žemės auginome tik grūdines kultūras – kviečius, miežius, rugius, kukurūzus. Daržoves pradėjome auginti 1995 m., o jų plotai per tuos metus išsiplėtė iki 382 hektarų. Dabar ūkyje turime beveik 200 ha morkų ir 183 ha svogūnų“, – pasakoja L. Šateika.
Ūkininkas prisimena, kad plėtra ne visuomet buvo sklandi, bet, galimybei pasitaikius, jis visuomet stengėsi ieškoti naujų galimybių.
„Didžiausius iššūkius ūkininkui kelia gamta. Jau, rodos, viskas sutvarkyta, viskas vyksta sklandžiai ir staiga pasėlius užpuola kokia nors nauja liga ar piktžolė, kurios niekaip nepavyksta išnaikinti. Taip pat reikia nepamiršti ir stichijų – liūčių, krušų, sausrų – kurios gali ne tik sujaukti planus, bet ypač blogais atvejais ir apskritai nuvaryti į bankrotą. Todėl tais atvejais, kai ištinka nenumatyti ir nelaukti nesklandumai, galimybė greitai gauti apyvartinių lėšų ūkininkui gali būti jo veiklos gyvybės ar mirties klausimas“, – apibendrina L. Šateika.
Šaltinis: valstietis.lt, 2024-10-03
Karolina Kukliauskaitė: „Gyvūnų gerovė pieno ūkiuose: kodėl ji vis dar ignoruojama?“
Lietuvoje vis dar normali praktika Kaip ir visi žinduoliai, karvės turi stiprius motiniškus instinktus – jos nori rūpintis savo jaunikliu, maitinti ir apsaugoti jį. Tai ypatingas emocinis ir fizinis ryšys tarp motinos ir jos jauniklio, tačiau pieno pramonėje jis dažnai nutraukiamas vos po gimimo, neleidžiant karvei patirti natūralios motinystės. Pieno gamybai palaikyti karvės turi reguliariai atsivesti veršelius, todėl jauniklio netektį jos išgyvena daugybę kartų. Greitas veršelių atskyrimas garantuoja, kad karvės pienas bus maksimaliai išnaudojamas žmonių vartojimui, taip pat padeda geriau kontroliuoti veršelių mitybą ir kitas gyvenimo sąlygas.
Lietuvoje nėra reglamentuota minimali karvės ir veršelio kontakto trukmė, todėl veršeliai dažniausiai atskiriami dar tą pačią dieną, o tai kelia didelį stresą tiek motinai, tiek jaunikliui. Įvairios nevyriausybinės gyvūnų apsaugos organizacijos rekomenduoja bent pirmų 8 savaičių veršelio buvimo su mama laikotarpį.
Veršelių laikymas per ankštuose garduose
Naujagimiai veršeliai paprastai laikomi atskirai nuo kitų bandos narių, kol sustiprėja jų imuninė sistema. Pagal dabartinius reikalavimus, iki 8 savaičių amžiaus veršelius galima laikyti individualiuose garduose, kurių plotis turi būti ne mažesnis už veršelio aukštį ties ketera, o ilgis – ne mažesnis nei veršelio kūno ilgis, padaugintas iš 1,1. Tai užtikrina, kad veršelis turės pakankamai vietos atsigulti ir atsistoti, tačiau šie standartai neužtikrina natūralių veršelio judėjimo poreikių. Įsivaizduokite save mažame garde, kuriame galite tik atsigulti ir atsistoti – tokia mintis iš tiesų gąsdinanti. Vėlesniu laikotarpiu veršeliai laikomi grupiniuose garduose, kurių minimalus dydis priklauso nuo gyvūno svorio. Pavyzdžiui, veršeliui, sveriančiam iki 150 kg, turi būti skiriama bent 1,5 m² grindų ploto. Net ir šiuo etapu veršeliai neturi pakankamai vietos laisvai judėti, bėgioti ar tyrinėti aplinką. Verta paminėti, kad 2023 m. Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) paskelbė mokslinę nuomonę apie veršelių gerovę, rekomenduojant didesnį laikymo plotą – 20 m², kad veršeliai galėtų elgtis natūraliai, o vienam veršeliui rekomenduojama skirti mažiausiai 3 m2.
Diskomfortą keliančios procedūros
Siekiant išvengti traumų veršeliams jauname amžiuje dažnai atliekama nuraginimo procedūra. Teisės aktuose veršelių nuraginimo procedūros nėra pakankamai išsamiai apibrėžtos, paliekant erdvės praktikai, kuri gali nepakankamai užtikrinti gyvūnų gerovę. Labiausiai veršelius žalojanti chirurginio nuraginimo praktika vis dar nėra draudžiama, nepaisant jos sukeliamo didelio skausmo ir ilgalaikio diskomforto gyvūnams. Mažiausią intervenciją turi cheminis nuraginimo metodas, kuomet naudojami preparatai, kurie slopina ragų augimą. Vis dėlto, jei procedūra atliekama nesilaikant higienos reikalavimų, gali kilti uždegimo ar infekcijos rizika. Be to, netinkamai panaudojus preparatą, jis gali pažeisti ne tik ragų užuomazgas, bet ir odą. Aiškesnis ir griežtesnis nuraginimo reglamentavimas galėtų ženkliai pagerinti gyvūnų apsaugą nuo tokių skausmingų procedūrų.
Liūdna baigtis
Kyla klausimas koks likimas laukia karvių, kurios visą gyvenimą nešusios pelną ūkininkams, tampa neproduktyvios? Ūkininkui paprasčiausiai nebeapsimoka tokios karvės laikyti, todėl ji parduodama mėsai. Vis dėlto, tai nėra pati blogiausia baigtis. Pasitaiko atvejų, kuomet ūkininkai, visą gyvenimą jam tarnavusį gyvūną palieka mirti kančioje, kai jis tampa nebereikalingas. Prisiminkime 2023 metais plačiai nuskambėjusį atvejį, kuomet Kelmės rajone ūkininkas „galimai“ į mišką nugabeno karvę ir paliko ją ten nugaišti. Nuvykę į vietą Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) inspektoriai, kartu su policijos pareigūnais surado leisgyvį gyvūną. Deja, veterinarai jau nebegalėjo padėti, todėl karvę teko užmigdyti.
Ko reikia čia ir dabar?
Kaip visuomenė galėtų prisidėti prie geresnių sąlygų ūkiniams gyvūnams? Rinktis produktus iš ūkių, kurie laikosi aukštų gyvūnų gerovės standartų, palaikyti iniciatyvas, kurios siekia gerinti gyvūnų gyvenimo sąlygas, pranešti apie galimai vykdomus pažeidimus bei rinkti į Seimą politikus, kuriems gyvūnų gerovė rūpi, o ne yra trečiame plane ar apskritai ignoruojama. Ką reikia padaryti čia ir dabar? Inicijuoti teisės aktų pataisas reglamentuojančias griežtesnius gyvūnų laikymo ir priežiūros reikalavimus, griežtinti administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnu, sustiprinti atsakingų institucijų veiklą, įgalinant jas efektyviau reaguoti į pranešimus bei vykdyti kontrolę. Visuomenei ir ūkinių gyvūnų augintojams privalu siųsti aiškų signalą – gyvūnų gerovė turi būti prioritetas.
Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) pavedė Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA) nuo spalio 16 d. pradėti mokėti avansines išmokas, susijusias su plotu ir ūkiniais gyvūnais. Šiemet, kaip ir pernai, avansai pagal tiesioginių išmokų intervencines priemones negalės viršyti 70 proc., o pagal kaimo plėtros intervencines priemones – 85 proc. išmokos dydžio. ŽŪM parengtą įsakymo projektą dėl avansinių išmokų už 2024 m., patalpintą Teisės aktų informacinėje sistemoje, galima rasti čia:
NMA pateikus informaciją apie paramos teikimo reikalavimus atitinkančius plotus, ŽŪM jau apskaičiavo avansinių išmokų dydžius pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano (SP) tiesioginių išmokų intervencines priemones (t. y. bazinę išmoką, jaunųjų ūkininkų, perskirstymo, susietosios paramos, ekologinių sistemų), taip pat pagal SP kaimo plėtros intervencines priemones „Vietovės su gamtinėmis ar kitomis specifinėmis kliūtimis“ ir „Ekologinis ūkininkavimas. Ekologinio ūkininkavimo tęstiniai įsipareigojimai“.
