Žemės ūkio naujienos: 2024-12-17

„Naujosios priemonės tikslas yra užpildyti spragas finansavimo rinkoje, praplėsti paramos galimybes ūkininkams, skatinti investicijas, kuriomis jie galės įgyvendinti veiklas, prisidėsiančias prie tvaraus išteklių naudojimo, jų atkūrimo, neigiamo poveikio aplinkai mažinimo, gyvūnų gerovės didinimo, klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos“, – sako ŽŪM Žemės ūkio fondo priežiūros komiteto pirmininkas žemės ūkio viceministras Vytenis Tomkus.

Finansinei priemonei planuojama skirti 100 mln. Eur.

Ši priemonė bus įgyvendinama pasitelkiant finansų tarpininkus, kurie turės prisidėti ne mažesne kaip 30 proc. lėšų dalimi.

Finansavimas bus teikiamas investicijoms į:

– tiksliojo ūkininkavimo praktikų diegimą;
– anglį (humusą) kaupiančio ūkininkavimo praktikų diegimą;
– ŠESD ir (ar) amoniako išmetimus mažinančių bei oro kokybę gerinančių technologijų diegimą ūkyje;
– aukštesnių nei privalomi ūkinių gyvūnų gerovės reikalavimų įgyvendinimą.

Ne mažiau kaip 51 proc. paskolos sumos turės būti skirta investicijoms finansuoti, o likusi dalis – apyvartinio kapitalo trūkumui papildyti, siekiant projekto tikslų.

Paskolą galės gauti:

-ūkininkai, savo vardu įregistravę ūkį ir žemės ūkio valdą;
– juridiniai asmenys, savo vardu įregistravę žemės ūkio valdą.

Paskolos gavėjo pajamos iš žemės ūkio veiklos, valdoje pagamintų ir (arba) užaugintų žemės ūkio produktų supirkimo (taikoma tik pripažintiems žemės ūkio kooperatyvams), perdirbimo ir pateikimo rinkai 1 metus iki paskolos paraiškos pateikimo turės sudaryti ne mažiau kaip 50 proc. visų ūkio subjekto pajamų.

Paskolos suma – iki 2 mln. Eur, tačiau paskolos gavėjui, kurio žemės ūkio valdos ekonominis dydis yra 30 001 Eur ir daugiau, paskolos suma turės būti ne mažesnė kaip 250 tūkst. Eur. Šia priemone galės naudotis tiek smulkieji, tiek ir stambieji ūkininkai.

Paskolos trukmė – iki 10 metų.

Ši finansinė priemonė jau pristatyta socialiniams partneriams, tačiau pasiūlymus dar galima teikti iki 2025 m. sausio 15 d.

Naująją finansinę priemonę dar reikės suderinti su Europos Komisija.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-12-12

Tačiau Žemės ūkio ministerija Lietuvoje tęsia iniciatyvą, kuri turėtų padėti ūkininkams apsisaugoti nuo neigiamų pasekmių, susijusių su klimato kaita.

Ūkininkus ragina burtis į fondą

„Keičiantis klimatui, globalizuojantis prekybai, veikiant įvairiems geopolitiniams veiksniams, žemės ūkio rinkos dalyvių pajamos tapo labai nestabilios.

Patiriami dideli pajamų sumažėjimai, kurie kelia didelę grėsmę ūkių ekonominiam gyvybingumui bei išlikimui“, – nurodo Žemės ūkio ministerijos Strateginio planavimo skyriaus patarėja Rimantė Juodenienė.

Vis dėlto ji pastebi, kad bent kol kas nėra labai populiaru ieškoti būdų apsaugoti gaunamas pajamas.

Ypač gaminat žemės ūkio produkciją, kuriai turi įtakos daugelis globalinių veiksnių (kuro kainos, trąšų kainos, gaminamos produkcijos kainos pasaulinėje rinkoje, pirkėjų mokumas ir kt.).

„Rizika yra neatsiejama žemės ūkio verslo dalis, todėl rizikos valdymas bei priemonių jai valdyti sukūrimas tampa labai svarbiu žemės ūkio politikos tikslu“, – pabrėžė R. Juodenienė.

Jos teigimu, tokiu atveju, siekiant išvengti didelių finansinių nuostolių įvykus nenumatytoms situacijoms, išeitis yra burtis į Žemės ūkio rizikos valdymo fondą (RVF).

Akreditacija ir parama fondams

Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatyme nustatyta, kad RVF – savanoriška žemės ūkio subjektų tarpusavio pagalbos sistema, grindžiama narių įnašais ir skirta jų pajamų lygiui palaikyti.

RVF paramos finansavimui ES lėšomis yra pritarusi Europos Komisija Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginio plano 2023-2027 metų laikotarpiui (SP).

Siekiantys gauti paramą RVF turi būti akredituoti.

Pagrindinės akreditacijos sąlygos – RVF turi būti kuriami ne mažiau kaip penkių žemės ūkio veiklos subjektų ir turi turėti:

– tarpusavio pagalbos tikslui skirtą, nuo kito turto atskirtą ir atskirai tvarkomą sąskaitą;
– administratorių (sąskaitai tvarkyti, nuostoliams skaičiuoti, įnašams ar prarastų pajamų kompensacijoms administruoti, apskaitai tvarkyti ir kitoms veikloms, susijusioms su RVF tvarkymu);
– patvirtintas ir viešai institucijos, atsakingos už Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai išlaidų valdymą ir kontrolę, interneto svetainėje paskelbtas RVF veiklos taisykles, nustatančias: RVF lėšų administravimą, kaupimą, naudojimą; įnašų ir prarastų pajamų kompensacijų apskaičiavimą ir mokėjimą; tapimo RVF nariu ir išėjimo iš RVF sąlygas; informacijos apie galimus interesų konfliktus teikimą; prarastų pajamų kompensacijų sumažinimo ar nemokėjimo RVF nariams dėl jų aplaidumo sąlygas; RVF narių atsakomybę už skolas, susidariusias dėl RVF veiklos ir kt.

Daugiau informacijos apie akreditavimo taisykles galima rasti paspaudus šią nuorodą: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/e6848c40a12d11ed8df094f359a60216/asr

Dėl akreditacijos reikia kreiptis į Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos.

Pagal SP intervencinės priemonės „Savitarpio pagalbos fondai“ įgyvendinimo taisyklių reikalavimus remiama:

– iki 2 darbo vietų įrengimas ir išlaikymas (biuro įrangos ir baldų, kompiuterinės technikos, programinės įrangos įsigijimo, darbo užmokesčio, kanceliarinių prekių įsigijimo išlaidos), dviem darbo vietoms (įsirengus vieną darbo vietą kompensuojama suma proporcingai mažinama). Kompensuojama 3 metus, ne daugiau kaip 20 tūkst. eurų, pirmaisiais veiklos metais, ne daugiau kaip 18 tūkst. Eur antraisiais veiklos metais ir ne daugiau kaip 16 tūkst. eurų trečiaisiais veiklos metais tinkamų išlaidų.

– pradinis įnašas į RVF – skiriant vieną kartą ne daugiau kaip 1 tūkst. eurų vienam RVF nariui (naudos gavėjui) pirmaisiais RVF veiklos metais;

– iki 70 proc. pajamų sumažėjimas (nuostolių kompensavimas), kuris išmokėtas RVF nariui kaip finansinė kompensacija, tik tuo atveju, kai išmokėta kompensacijos suma įvertinta atskiram RVF nariui pajamų sumažėjimui viršijus 20 proc. vidutinių metinių praėjusių trejų finansinių metų laikotarpio pajamų arba praėjusių penkerių finansinių metų laikotarpio vidutinių trejų finansinių metų pajamų, neįskaitant per tuos penkerius finansinius metus gautų didžiausių ir mažiausių pajamų sumų. Paramos intensyvumas įvertinamas atsižvelgiant į jau gautą paramą pradiniam įnašui.

Pagal priemonę bendras paramos intensyvumas turi neviršyti 70 proc. tinkamų finansuoti išlaidų, priemonė yra kompensacinė, kreipiantis paramos išlaidos turi būti patirtos ir pateikti išlaidas įrodantys dokumentai.

Netrukus, nuo kitų metų sausio 2-osios, bus paskelbtas kvietimas teikti paraiškas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2023-2027 metų strateginio plano intervencinę priemonę „Savitarpio pagalbos fondai“. Paraiškoms teikti skirti keturi mėnesiais – jos bus renkamos iki kovo 31 dienos.

Toks kvietimas skelbiamas pirmą kartą, – patirties steigiant savitarpio pagalbos fondą Lietuvoje dar nėra.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-12-16

Padidintas lankstumas – naujausias žingsnis, pagrįstas ES vykdomosios valdžios derybomis su žemės ūkio sektoriumi po to, kai ūkininkai visoje Europos Sąjungoje ėmė protestuoti prieš sumažėjusias pajamas ir varginančią biurokratiją.

Vyriausioji ES konkurencijos priežiūros institucija teigė, kad išmokų pokyčiais siekiama pripažinti pastaraisiais metais žemės ūkyje įsivyravusią „išskirtinę, šiam sektoriui specifinę infliaciją“, susijusią su energijos išlaidomis ir tiekimo grandinės sutrikimais.

Be to, Europos investicijų bankas (EIB) kartu su Europos Komisija pranešė apie 3 mlrd. eurų paskolų paketą, skirtą jauniems ir naujiems ūkininkams, taip pat ūkininkėms, kuris turėtų paskatinti investicijas į ES žemės ūkio sektorių. Briuselio institucija taip pat ėmėsi veiksmų, kad sustiprintų ūkininkų pozicijas derybose su mažmeninės ir didmeninės prekybos tiekėjais.

Tai apima griežtesnes rašytines ūkininkų ir jų klientų sutartis ir aiškesnį sąžiningos tokių produktų kaip pienas kainos apibrėžimą rinkoje. Šiuos pasiūlymus toliau nagrinės Europos Parlamentas ir ES šalys.

Šaltinis: valstietis.lt, 2024-12-11

Nors dabar Jonučių pieno ūkis klesti, iki sėkmės reikėjo nueiti ilgą kelią. „Mūsų veikla prasidėjo nuo vadinamosios pieno krizės. Kadangi mūsų ūkis buvo mažas, pieno supirkimo kainoms kritus iškilo klausimas – išlikti ar parduoti“, – pasakojo Paulina.

Jie buvo vieni pirmųjų, pradėjusių organizuoti pieno dalinimo akcijas, kai šviežią pieną ūkininkai norintiems dalindavo nemokamai. Sunku patikėti, tačiau ši akcija virto verslu. Dabar ūkyje vos užtenka rankų: gaminami natūralūs sūriai, jogurtas, kefyras, grietinė ir kiti pieno produktai.

„Žinoma, ribų nėra, visada gali sugalvoti ką nors naujo. Didžiausia motyvacija judėti pirmyn – mūsų klientų atsiliepimai. Jie tikrai vertina tiek mūsų darbą, tiek produkciją“, – šypsojosi ambicinga ūkininkė. Kiekvieną produktą su didele meile ir rū­pesčiu gamina Paulina arba jos vyro mama. „Tai sveikatai palankesni pieno produktai. Jie visiškai natūralūs, nes nenaudojame jokių dirbtinių dažiklių, konservantų, tirštiklių ar kitų maisto priedų“, – apie produktų išskirtinumą pasakojo idėjos iniciatorė.

Kad pirkėjai gautų šviežius produktus, ji dažnai keliasi dar prieš aušrą, 4 valandą ryto. Pirmiausia melžiamos karvės, o iš gauto pieno sūrinėje iškart gaminami įvairūs produktai, kurie vėliau iškeliauja į ūkininkų turgelius. Kaip ir daugelis kitų ūkininkų, Jonučių šeima neturi savaitgalių ar laisvų dienų. „Karvė nelauks. Nesvarbu, ar šeštadienis, ar sekmadienis, ją reikia pašerti, pamelžti ir apžiūrėti“, – apie ūkio kasdienybę pasakojo Paulina. Tačiau, nepaisant ilgų darbo valandų, ji džiaugiasi gyvenimu ūkyje ir kaime: supančia gamta, privatumu ir erdve, kurios ne visada rasi mieste.

Iš miesto privalumų pasigesta tik geresnės infrastruktūros jaunoms šeimoms, labiausiai vaikų darželio jų 2 metų vaikui. Po visų ūkio darbų ji mėgsta kokybiškai leisti laiką su šeima arba skirti laiko sau – panirti į detektyvines knygas, o atsiradus progai leistis į tolimesnes keliones ir išvykas. Visai neseniai ji pasiryžo netradicinei kelionei – tapo viena inovatorių, prisijungusių prie „EIT Food“ organizuojamos ir „AgriFood Lithuania“ koordinuojamos EWA programos, kurios tikslas – paskatinti moterų verslumą agromaisto sektoriuje. Paulinos mentorius „Vikeda“ komercijos direktorius Algirdas Augustinas žavisi jos drąsa, veržlumu ir imlumu. „Paulina yra mokslo žmogus, kuris imliai semiasi žinias ir iškart efektyviai jas pritaiko.

Ji ne tik klausosi, bet ir išgirsta, atsižvelgia į pasiūlymus, pasirenka reikiamas detales, kad sukurtų bendrą paveikslą“, – kalbėjo jis. Algirdo teigimu, jos kuriami produktai yra unikalūs ir nenusibodę. Jų nerasi didžiuosiuose prekybos centruose, tačiau žinosi, kas ir kaip juos pagamino. „Ji sugeba užtikrinti trumpą tiekimo grandinę – pati išgauna pieno žaliavą, ją perdirba į produktą, pasirūpina tiekimu į prekybos taškus ir turi sąlytį su vartotoju. Ji gali su juo bendrauti, atliepti jo poreikius ir suvaldyti visą tiekimo grandinę.

Tai svarbu ne tik vartotojui, bet ir Paulinai“, – įsitikinęs A. Augustinas. EWA yra pirmaujančios maisto inovacijų iniciatyvos Europos Sąjungoje programa, skirta paskatinti moterų įsitraukimą į verslo kūrimą ir atskleisti jų potencialą būti ateitį keičiančių sprendimų inovatorėmis. Projektas šįmet vykdomas 12 Europos valstybių.

Šaltinis: delfi.lt, „Rinkos aikštė”, 2024-12-15

Kodėl dar nuo 2011 metų Lietuvoje kasmet kyla pieno kainos ir kodėl šalyje nyksta smulkieji ūkiai? Ar greitu laiku mes būsime priversti pamiršti natūralaus pieno skonį? Kaip visą šią situaciją vertina patys ūkininkai ir kokią jie mato žemės ūkio ateitį Lietuvoje? Apie tai kalbėjomės su Mažeikių rajone gyvenančiu ūkininku Mindaugu Gudeliu, kuris gyvenimą Klaipėdoje iškeitė į kaimą ir ėmėsi ūkininkauti, tačiau dėl nestabilios pieno rinkos ir miglotos žemės ūkio ateities daugiau investicijų į savo ūkį neplanuoja.

– Viešojoje erdvėje rašoma, kad pieno kainas kelia prasti orai, nykstantys mažieji ūkiai ir karvių ligos. Ar taip ir yra? Gal čia – tik dalis tiesos?

– Mes, tai yra Lietuva, esame globalioje Europos Sąjungos rinkoje, nes ir pieno, ir grūdų kaina priklauso nuo biržos kainos. Tiesa tokia ir yra – sparčiai nyksta mažieji ūkiai, mažėja karvių skaičius, vadinasi, mažėja ir pieno. Poreikis auga, o ūkininkai negali jo patenkinti. Ir ši bėda – ne tik pas mus, bet ir visoje Europoje. Ypač sudėtinga situacija Vokietijoje, nes ten serga labai daug karvių. Pas mus karvių ligos yra lėtinės, daug ūkininkų nuleidžia rankas ir naikina ūkius. Ir situacija yra tokia, kokią aprašo spauda.

– Lietuva – žemės ūkio kraštas. Anksčiau kaime gyvenantis lietuvis neįsivaizdavo savo gyvenimo be žalmargės. Tai kodėl dabar pas mus nyksta mažieji karvių ūkiai, nors sakoma, kad niekas taip gerai šalyje negyvena kaip ūkininkai?

– Viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje nyksta mažieji ūkiai – ūkininkai nesijungia į kooperatyvus, o nesijungia, nes nemato naudos. Pavyzdžiui, jei aš norėčiau jungtis su ūkininkaujančiu kaimynu į kooperatyvą, privalėčiau įkurti bendrovę, samdyti buhalterį, turėti įmonės direktorių. Bėda yra ta, kad ūkininkai nenori rizikuoti, nes pieno rinka yra be galo nestabili. Dabar pieno kaina didėja, bet dar prieš metus jo kaina už litrą buvo nukritusi iki 20 centų ir ūkininkai rengė protestus, pylė pieną į laukus, už dyką dalino žmonėms, nes parduoti neapsimokėjo. Pavyzdžiui, vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina šių metų spalį Lietuvoje didėjo trečią mėnesį iš eilės ir siekė 512,92 euro už toną, o prieš metus buvo tik 290 eurų už toną. Tai čia tik metų intervalas, bet aš investicijas skaičiuoju penkmečiui į priekį. Ar žinodamas tai aš galiu rizikuoti, imti dideles paskolas, įsipareigoti bankams, kai pieno pardavimo kainos svyruoja šimtais procentų per vienerius metus? Štai todėl ūkininkai parduoda karves lenkams ir ūkius uždaro.

– Ar tikrai Lietuvoje tie ūkiai taip sparčiai nyksta?

– Pateiksiu paskutinių ketverių metų skaičius: 2020 metais sausio mėnesį Lietuvoje buvo 242 tūkstančiai karvių, tas karves laikė 30 854 mažieji ūkiai. Šiemet lapkritį Lietuvoje liko 203 tūkstančiai karvių. Per ketverius metus karvių sumažėjo iki 39 tūkstančių, o ūkių liko tik 16 723. Faktiškai ūkių sumažėjo perpus. Jie išnyko ir nyks toliau.

– Kodėl? Nestabili pieno rinka – pagrindinė priežastis?

– Taip. Visa ES ūkinė bazė yra orientuota į didelius ūkius, nes kuo didesnis ūkis, tuo pieno pagaminimo kaštai yra mažesni. Pavyzdžiui, mano ūkyje yra 30 karvių, jūsų – 200. Abiem mūsų ūkiams reikia pagaminti tam tikrą pašarų kiekį, bet mūsų įrankiai yra tie patys – abiem ūkiams reikia specialios technikos, traktorių, o kur dar kuro sąnaudos… Kai aš, smulkusis ūkininkas, perku techniką, turint omenyje mano karvių kiekį, ji man neatsipirks.

Todėl išeitis tik viena – arba jungiesi į bendrą organizaciją, arba naikini ūkį. Pastarasis variantas lietuviams priimtinesnis, nes suplanuoti pieno supirkimo kainų keleriems metams į priekį neįmanoma. Mes, smulkieji, gyvename nuo bangos iki bangos.

– Kurti mažus ūkius skatino ES politika. Juk buvo ir yra skiriamas didžiulis finansavimas ir parama tokiems ūkiams kurti. Ūkininkai rašo projektus, teikia paraiškas, gauna lėšų moderniems ūkiams kurti, technikai įsigyti. Ar dabar dalis modernių tvartų ir fermų stovi tušti?

– Atsitiko toks dalykas – ES politika nebuvo suderinta su Lietuvos žemės ūkio politika. Lietuvoje nėra vientiso, stabilaus požiūrio į žemės ūkį. Stebint šalies situaciją žemės ūkyje, kas man gali šiandien atsakyti į klausimą – ko valstybė nori iš žemės ūkio? Mes, ūkininkai, nesuprantame. ES į mano ūkį investavo apie 100 tūkstančių eurų. Už šią sumą buvo įsigytas traktorius, modernizuotas tvartas, bet kiek ilgai jame gyvens mano ūkio karvės, negaliu atsakyti. ES pinigų nedalina šiaip sau, ūkininkai privalo vykdyti reikalavimus. Kai kurie iš jų – pertekliniai. Pavyzdžiui, žaliasis kursas, sudėtingi žemės tręšimo planai ir tvarka, karvių apmokestinimas už jų išleidžiamas į orą dujas. Tas pats kuro akcizas – dabar žemdirbiams brangina kurą, nes jis neekologiškas, bet mums nėra jokios kitos alternatyvos. Ir vėl susidaro grandinė – jei man, ūkininkui, kuras brangsta po 10–15 centų už litrą, tai pirkėjui lygiai tiek pabrangs ir pienas, ir mėsa, ir duona, ir visa kita žemės ūkio produkcija.

– Pernai ūkininkai dėl valdančiųjų vykdomos žemės ūkio politikos degino savo laukuose didžiulius laužus, vyko protestuoti prie Seimo dėl perteklinių reikalavimų. Ar iš to buvo kokios naudos?

– Kaip matau šiandien – nebuvo. Pieno rinka stagnuoja iki šiol. Net jei kaina kils toliau, tai tikrai nepaskatins kurti ūkius, pirkti karves ir tikėtis ramiai, gerai, sočiai gyventi. Karvių skaičius ir toliau nuosekliai mažės, o pieno kainos ir toliau šokinės. Valstybė buvo užsimojusi inicijuoti pieno įstatymą, bet visos iniciatyvos nugulė stalčiuose. Šiandien perdirbėjui pieną parduodu be jokių sutarčių, kurios apibrėžtų mano gaunamų pinigų sumą. Pieną į supirkimo punktą priduodu pagal tą rinkos kainą, kokia buvo prieš savaitę ar dvi, ir gaunu užmokestį atgaline tvarka, nes nėra arbitro, kuris reguliuotų visą šį procesą įstatymu.

Prancūzijoje ši rinka yra reguliuojama, o pas mus visas žemės ūkis yra paliktas savieigai, mus prižiūri tik ES. Ką nurodo ir kokius reikalavimus nuleidžia iš viršaus – tą mes ir vykdome. Aklai. Kodėl taip yra – niekas neatsakys. Arba politikai nemoka, nežino, nesigilina, arba tiesiog niekam nerūpi. Iki šiol yra toks standartinis suvokimas apie pieno ūkį – yra karvė, ją pamelži, pieną priduodi. Ir visas darbas. O kad šalia to yra šimtai sudėtinių dalykų, darbų, reikalavimų – niekas nesigilina. Todėl stambieji ūkiai, kurie gimė arba transformavosi iš kolūkių, ir toliau plečiasi, o smulkieji nuleidžia rankas, pavargsta ir spjauna į visą šitą reikalą.

– Skamba labai pesimistiškai. Ar tokią liūdną matote ir Lietuvos smulkiųjų ūkių ateitį?

– Manau, kad artimiausių 10 metų perspektyvoje smulkiųjų ūkių Lietuvoje iš viso neliks. Mes grįžtame į „šviesios ateities“ laikus. Tai yra apsukę ratą pareiname į kolūkius, tik jie dabar kitaip vadinsis – žemės ūkio bendrovėmis. Liks tokios, kaip dabar yra „Linas Agro“, „Lytagra“ ir pan. Jie taps pagrindiniais maisto gamintojais ir pieno tiekėjais Lietuvoje.

– Kaip tai atsilieps kainoms?

– Mūsų politikai turi tokią auksinę frazę – „rinka pasakys“. Tai toks ir atsakymas – kam sukti galvą? Bus karas – rinka bus vienokia, nebus – bus kitokia. Kam įsitempti ir rūpintis šiandien, kad rytoj būtų geriau? Nes ką pasakys ES, kaip atrodysime prieš kitas Europos valstybes, kurios taip pat gyvena laisvos rinkos sąlygomis? Šiemet ūkyje nedarau jokių investicijų, nes nematau prasmės. Balansuojame ties nuliu. Dar ne taip seniai, kai pieno kainos buvo kritusios, pats turėdavau primokėti po 10 centų už litrą, skolintis ir primokėti. Tai įsivaizduokite, jei tokia situacija būtų biure – ateina mėnesio pabaigoje direktorius ir sako savo darbuotojui: „Gavai algą, bet dar turi susimokėti už ofisą, telefoną ir darbo priemones.“ Ar kas nors norėtų tokį verslą pradėti? Maždaug taip šiandien atrodo smulkiųjų ūkininkų kasdienybė.

Šaltinis: lrytas.lt, Vakarų ekspresas, Vaida Jutkonė, 2024-12-15