Žemės ūkio naujienos: 2025-07-21. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.
Primename pareiškėjams, siekiantiems gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ veiklą „Dirvožemio apsauga“, apie įsipareigojimą suarti ankštinius augalus, jų mišinį arba ražienas. Pareiškėjai ir paramos galėjai įsipareigoja nuo rugpjūčio 1 d. iki spalio 1 d. suarti ankštinius augalus, jų mišinį arba ražienas. Tuo pačiu laikotarpiu būtina suarti ir antraisiais metais pasėtas daugiametes žoles, jų nešienavus.
Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) informuoja paraiškas pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano intervencinę priemonę „Apsaugos priemonės nuo didžiųjų plėšrūnų daromos žalos“ planuojančius teikti ūkininkus, kad atnaujintos priemonės įgyvendinimo taisyklės.
Siekiant sumažinti administracinę naštą, nuo 5 iki 3 metų trumpinamas projekto kontrolės laikotarpis. Atnaujintose priemonės įgyvendinimo taisyklėse taip pat papildytas tinkamų finansuoti apsaugos priemonių sąrašas. Nuo šiol bus kompensuojamos ir mobilaus tinklinio elektrinio aptvaro ir (arba) jo dalių įsigijimo išlaidos.
Taip pat atnaujintas savivaldybių grupių suskirstymas remiantis aktualiais Aplinkos ministerijos pateiktais duomenimis (žalos atvejų skaičius).
I savivaldybių grupė (101 ir daugiau žalos atvejų): Alytaus r., Anykščių r., Lazdijų r., Molėtų r., Telšių r., Utenos r., Vilniaus r.
II savivaldybių grupė (51–100 žalos atvejų): Ignalinos r., Kaišiadorių r., Klaipėdos r., Kupiškio r., Plungės r., Prienų r., Šilalės r., Širvintų r., Zarasų r.
III savivaldybių grupė (10–50 žalos atvejų): Birštono sav., Biržų r., Druskininkų sav., Elektrėnų sav., Jonavos r., Jurbarko r., Kalvarijos sav., Kauno r., Kėdainių r., Kelmės r., Kretingos r., Marijampolės sav., Pagėgių sav., Panevėžio r., Pasvalio r., Raseinių r., Rietavo sav., Rokiškio r., Skuodo r., Šakių r., Šalčininkų r., Šilutės r., Švenčionių r., Tauragės r., Trakų r., Ukmergės r., Varėnos r., Vilkaviškio r.
Primintina, kad paraiškas pagal intervencinę priemonę „Apsaugos priemonės nuo didžiųjų plėšrūnų daromos žalos“bus galima teikti nuo spalio 1 d. iki lapkričio 28 d.
Šaltinis: nma.lrv.lt, 2025-07-17
Pieno apskaitos informacinės sistemos 2025 m. birželio mėnesio duomenis vidutinė natūralaus pieno (4,15 proc. riebumo ir 3,38 proc. baltymingumo) supirkimo kaina Lietuvoje siekė 499,91 Eur už toną ir buvo 1,8 proc. mažesnė nei gegužės mėnesį. Tačiau, palyginti su 2024 m. birželiu, ši kaina išliko 34,2 proc. didesnė.
Ožkų augintojai Lietuvoje sako jau ne vienus metus nejaučiantys tvirto ekonominio pagrindo po kojomis. Taip tęstis ilgai negali. Ožkų auginimo neatsisako tik tie, kurie tiki ožkininkystės nauda, turi įsirengę sūrines. Juos palaiko jaunystės polėkis, meilė ir pagarba išskirtiniams gyvuliams. O vis labiau artėjantys prie pensinio amžiaus ribos ožkų augintojai jau nori nusimesti sunkią naštą. Vien per šių metų pirmąjį pusmetį Lietuvoje ožkų laikytojų sumažėjo daugiau kaip šimtu.
Krito sūrių paklausa ir kaina
Griciūnų kaimo (Širvintų r.) ūkininkės Dalios Ėmužytės ekologiniame ūkyje kartu su ožkiukais ganosi apie 500 ožkų. Iš ožkų pieno pagal skirtingas receptūras ūkininkė perdirbimo ceche ruošia įvairaus skonio sūrius. Jos ūkyje įkurtos ir patalpos, skirtos fermentiniams sūriams brandinti.
Pasak D.Ėmužytės, nuo pat ūkio kūrimo pradžios ji pirko veislinius gyvulius ir formavo veislinių ožkų bandą. Pirmiausia įsigijo 9 veislines ožkas ir vieną veislinį ožį. Iki didelės bandos išauginimo reikėjo daug metų. Pradėjusi nuo 10 ožkų, jų bandą buvo išdidinusi iki 600, tačiau šiemet ūkio apimtys gerokai sumažėjusios. „Dabar vasarą geras oras, mes šienaujame ir kol kas pašarų stygiaus problemų nėra. Kaip bus toliau, niekas nežinome“, – kalbėjo per 80 ha žemės valdanti ūkininkė.
Ožkų augintoja ir jų pieno perdirbėja pasakojo, jog mažinti gyvulių verčia krintanti ožkų pieno sūrių paklausa bei noras tausoti savo sveikatą. Jos duomenimis, dabar ožkų pieno sūriai net pigesni nei buvo prieš gerą dešimtmetį – pigti pradėjo kartu su euro įvedimu.
„Kol Lietuvoje buvo litas, visi šalies ožkininkai gyveno labai neblogai. Gal dėl to, kad žmonės dar nebuvo atsivalgę ožkų pieno sūrių. O gal dėl to, kad jie tuo metu dar nekeliavo tiek daug po pasaulį ir Lietuvoje ožkų pieno sūris buvo dar retenybė. Kyla visokių pamąstymų, kodėl dabar taip krito paklausa. Kartu krito ir ožkų pieno sūrio kaina. Todėl labai daug ūkininkų, kurie augino ožkas, tiesiog bankrutavo ir atsisakė šio verslo“, – priežasčių, kodėl ožkininkystė nėra tokia populiari, ieškojo Lietuvos pieninių ožkų augintojų asociacijos pirmininkė D.Ėmužytė.
Gurmanų fiesta baigėsi
Beveik kasmet savo ūkyje D.Ėmužytė surengdavo gurmanų fiestą-šventę, į kurią sugužėdavo daug publikos, bet šiemet jos jau nebus. Anot pašnekovės, ne dėl to, kad nesinorėtų tokio renginio, bet todėl, kad toks renginys pačiai šeimininkei yra labai brangus malonumas. Ūkininkė sakė norinti gyventi taupiau, tiek daug viskuo neužsiimti. „Anksčiau į šį renginį investuodavau ir labai daug savo pinigų, o dabar tiesiog nebus fiestos – jau esu tvirtai nutarusi, kad šiemet tikrai nedarysiu“, – aiškino šventės sumanytoja ir rengėja.
Anot ožkų augintojos, daugelis žmonių labai priprato važinėti po nemokamus renginius, nes organizatoriai viskuo pasirūpina, tereikia tik atvykti. „Dabar populiarūs nemokami koncertai, nemokami renginiai kaimuose, o tas, kas lankytojams yra nemokama, kažkam juk kainuoja – kažkas už viską sumoka. Gerai, jeigu lėšų randa savivaldybės, jos paremia. Man tokių dalykų dabar nėra. Anksčiau būdavo projektų per kaimo plėtros, kaimo tinklo programas, veislinių gyvulių specializuotoms parodoms, tarp jų – ir veislinių ožkų, avių. Tam buvo galima kreiptis pagalbos ir paramos. Dabar tie dalykai jau seniai pasibaigę. Jeigu nori surengti renginį ūkyje, viską turi finansuoti pats, o tai padaryti sudėtinga, tam tikrai neužtenka 1 tūkst. eurų. Aš išleisdavau 25–35 tūkst. eurų“, – gerus ir prastus metus pamena D.Ėmužytė.
Ožkų auginimo entuziastė neneigė, kad jos ūkyje apsilankę žmonės kažkiek nupirkdavo gyvulių, produkcijos, bet tai sudarydavo mažą išlaidų dalį, fiesta tikrai neatsipirkdavo. „Čia buvo indėlis į reklamą, kad ožkininkystė plėtotųsi, bet tai niekaip neatperka investicijų“, – šiandieninę situaciją apibūdino ožkininkė.
Naujos linijos neplanuoja
„Būtų galima ir toliau verstis per galvą, važinėti į visas muges ir plėsti rinkas. Bet aš irgi senstu, tai jau negaliu šitiek „arti“ ir per naktį miegoti tik po dvi valandas. Nebegaliu tiek daug dirbti, nes tai daryčiau savo sveikatos sąskaita“, – aiškino ekologinio ūkio savininkė. Ji neneigė, kad įtakos turi ir tai, kad pastaraisiais metais, augindama ožkas ir perdirbdama jų pieną, nejaučia tvirto ekonominio pagrindo po kojomis. Bet Dalios ryšys su ožkininkyste labai stiprus. Ji papasakojo, kaip vasarą prasideda jos darbo diena ožkų ūkyje.
„Žiemą miegu iki septynių ryto, o vasarą, kadangi visą laiką gyvenu su saule, po keturių aš jau atsibundu. Dar truputį pasivartalioju ir keliuosi – einu į darbus. Kol ne taip karšta, turiu daržus susitvarkyti, šiltnamį apžiūrėti, kur reikia pasiravėti. Įdienojus, kai karščiai, saulėkaitoje dirbti negerai, to vengiu. Pati dirbu ir prie gyvulių, pati melžiu ožkas. Ir sūrius pati gaminu, ir dar priimu turistus. Visa tai darau pati. Man tik vieną svarbų darbą padeda nudirbti – traktoriumi padeda šieną suruošti“, – ūkio kasdienybe dalijosi Dalia.
Jau labai seniai ūkininkė ožkų nemelžia rankomis, nes pati pirmoji ožkoms įsigijo melžimo liniją. „Po 12 ožkų melžiu linija jau seniai. Kai pasistačiau liniją, niekas nežinojo, kas tai per daiktas. Paprasčiau pasakius, tuomet buvo improvizacija ir kūryba, nes tai buvo pati pirmoji linija, kai melžimo aikštelę įrengėme, dar nebuvome net ES. Ji ir dabar ūkyje tarnauja. Tikiuosi, kad ji tarnaus, kol išeisiu į pensiją. Be abejonės, keičiu tarpines, įvairias susidėvinčias dalis, nes sensta, viskas dyla ir nusidėvi. Gal reikėtų visiškai naują liniją planuoti, bet čia yra labai dideli pinigai. Jau nebegaliu be galo, be krašto investuoti į ūkį“, – svarstė veislinių ožkų augintoja.
Rimtų ožkininkų – vienetai
Iš 500 dabar D.Ėmužytės ūkyje auginamų ožkų, daugiau nei 100 yra jauniklės. D.Ėmužytė planuoja ekologinio ūkio gyvulių bandos jau nebeplėsti. Kai vienos ožkos nusensta, į jų vietą užsiaugina jaunas ožkytes, būna ir pakaitiniai ožiai, kurie tinkami veislei. Jei yra paklausa, juos kai kada parduoda veisimui. Bet dauguma jaunų ožių, sulaukę 6 mėnesių amžiaus, keliauja mėsai.
Ūkininkė pasirinkusi auginti dviejų veislių pienines ožkas – čekų baltąsias, kurios gausiai duoda pieno, ir zaneno ožkas. Jos teigimu, be šių dviejų veislių, kurias pati įsileidusi į savo ūkį, Lietuvoje dar auginamos anglų nubijos, kurios labai gražios, nulėpaausės, apie 5 metus yra madingos mūsų šalyje.
Nors pieninių ožkų augintojų gretos vis dar pasipildo naujais ūkininkais entuziastais, pasak D.Ėmužytės, ožkininkystė Lietuvoje nyksta. Pašnekovės teigimu, ožkų veislininkystė „išsigimė“ – labai mažėja norinčių laikyti veislinių ožkų bandas. „Ministerijos ir agentūros prisigalvoja taisyklių, reikalavimų, visokių nesąmonių ir taip žlugdo veislininkystę. Tai grynas veislininkystės žlugdymas. Ji dar laikosi tik mūsų, entuziastų, dėka, bet vargu ar ilgai tempsim“, – susirūpinusi kalbėjo Dalia.
Jos teigimu, beveik niekas nenori kurti ožkų fermų ir jas masiškai auginti, nenori iš ožkų pieno gaminti produkcijos. Dažniausiai augina po 1–2 ožkas tik savo šeimos reikmėms. „Viskas tuo ir pasakyta – Lietuvoje ožkininkystės plėtra menka. Dar Panevėžio rajone Renata Petkevičienė yra viena rimčiausių ožkininkių, o daugiau pas mus rimtų ožkininkų beveik ir nėra“, – apgailestaudama minėjo D.Ėmužytė.
Užsitarnavo poilsį
Lietuvos pieninių ožkų augintojų asociacijos pirmininkė minėjo, kad gerais laikais – prieš daugiau nei dešimtmetį, kai Lietuvoje buvo didžiulė ožkų pieno produkcijos paklausa, savo ūkyje primelždavo ir per metus iš ožkų pieno padarydavo apie 15 tonų sūrių. Šiuo metu, anot D.Ėmužytės, tokios paklausos nėra, viską, ką pagamina, stengiasi parduoti, kad nereikėtų sūrių nei šaldyti, nei sandėliuoti. Tada ir jos auginami ožiukai labai laimingi, noriai geria atlikusį nuo perdirbimo šviežią pieną, o pačiai ūkio šeimininkei atpuola didelė dalis rūpesčių.
„Žiūrint į perspektyvą, labai norėčiau, kad atsirastų žmonių, kurie susidomėtų ožkininkyste, bet tai yra „vargo vakarienė“. Gal kai kurie žmonės galvos, kad bijau konkurencijos. Tikrai jos nebijau. Labai liūdna, kad Lietuvos valdžiai visai nerūpi veislininkystė. Yra ir kitų bėdų. Atėjo klimato kaita, priaugo daugybė vilkų. Praėjusiais metais vilkai išpjovė daugiau nei 30 mano ūkio ožkų. Aplink ūkininkai dėl vilkų išpuolių masiškai atsisako auginti tiek ožkas, tiek avis. Tokia ir perspektyva: pas mus žalios pievos – jų nei arti, nei apsėti negali. Žaliomis pievomis žemės ūkis Lietuvoje turbūt jau ir pasibaigs. Labai pesimistinės nuotaikos, deja, taip jau yra. Dabar gyvenu tik šia diena, nes apie rytdieną jau negalvoju“, – pokalbį užbaigė D.Ėmužytė.
Panašiomis nuotaikomis pastaruoju metu gyvena beveik 15 metų ožkininkystę plėtojusi ir veislines ožkas auginusi Molėtų rajono ūkininkė Roma Bartkuvienė. „Aš jau pensininkė, tuoj pat užsidarau – viskas. Išėjusi į užtarnautą poilsį gyvuliukus laikysiu tik savo malonumui. Iki šiol buvo visaip – 14 metų dirbau šioje srityje. Apimtys buvo ir didesnės, ir mažesnės. Pradžioje laikėme mažiau ožkų, vėliau jų banda didėjo, o dabar – jau visiškai mažinu“, – VL sakė ožkų augintoja R.Bartkuvienė.
Tuo tarpu naujų iššūkių nepabijojusi jauna vilnietė buhalterė, dabar ožkų augintoja ir sūrinės įkūrėja Lina Ulrikienė Kernavėje savo veiklą pavadino „Auksaragės ožkų ūkiu“. Netoliese pievose ganosi beveik 90 jos ūkio ožkų, priskiriamų vietinėms lietuviškoms veislėms. Moteris kartu su verslo partneriu gamina ožkų pieno sūrius ir neneigia, kad mato tame prasmę. Darbų ūkyje daugybė, tad vasarą atostogauti neturi laiko.
Komentaras
Ožkininkystei trūksta ne tik dėmesio
Saulius Daniulis, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininko pavaduotojas
Ožkininkystė Lietuvoje neturi gilių senų tradicijų. Dažniausiai laikydavo vieną ožką. Ožkytė tuo atveju, jeigu vaikai sirgdavo plaučių ligomis, kokliušu – nuo senovės pas mus taip susidėlioję. Tradicijas reikėtų vystyti, bet pas mus tą daro tik entuziastingi ūkininkai. Iš Žemės ūkio ministerijos šiai krypčiai paskatinti, daugiau paviešinti netradicinius ožkų ūkelius, pastangų nėra.
Čia, kaip sakoma, gelbėjimasis – paties skęstančiojo reikalas. Tad ir ožkininkystė Lietuvoje – pačių ožkininkų reikalas. Jie visiškai užmiršti, jiems nėra pritaikyta paramos programa. Taisyklės pagal „bendrą kurpalį“ – vieni „batai“ visai Lietuvai. Ir visiškai neatsižvelgta, jog ožkų ūkiuose gaminamas nišinis produktas. Dėl to ir neturime daug ožkų ūkių.
Reikia, kad ir į ožkas auginančius ūkininkus atkreiptų dėmesį, kad būtų sukurta tokių ūkių palaikymo sistema – tam didelių pinigų nereikia. Dabar ūkių, kurie išsilaikytų vien iš ožkininkystės, kažin ar susidarytų daug, dažniau pajamos ateina iš kitos ūkio veiklos, ne iš ožkų auginimo. Situaciją žinome ir kėlėme problemą, bet kaip vanduo nuo žąsies.
Vieni nepalikti
Žemės ūkio ministerijos Ryšių su visuomene ir bendradarbiavimo skyrius
Ar artimiausiu metu ožkininkai gali tikėtis permainų, valstybei labiau remiant šią šaką?
Žemės ūkio ministerijoje yra sudaryta darbo grupė, kurios tikslas – įvertinti gyvulininkystės sektoriaus būklę ir tendencijas, išanalizuoti pokyčių gyvulininkystės sektoriuje priežastis, identifikuoti pagrindinius sektoriaus iššūkius ir galimybes.
Ši darbo grupė analizuos visų gyvulininkystės sektorių, tarp jų – ir ožkininkystės, būklę, galimas plėtros galimybes ir priemones. Vadovaujantis darbo grupės išvadomis bus formuojamos Gyvulininkystės plėtros strateginės gairės, tvirtinamos žemės ūkio ministro įsakymu. Šioje darbo grupėje dalyvauja ir gyvulininkystės sektoriaus atstovai.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad ožkų augintojai jau ir dabar gali naudotis jiems skiriama parama – gauti tiesiogines išmokas už ožkas, naudotis pagalbos veislininkystei, investicine parama.
Trumpai apie ožkas
Ožkos yra gurmanės, jas gamtoje domina viskas, kas vaistinga, skanu. Ožkos gali maitintis net keliais šimtais augalų, todėl joms reikia ypatingų pašarų. Vasarą ožkos ganosi sertifikuotose pievose.
Ožkų negalima laikyti pririštų ir po vieną, nes jos – kalnų gyvulys.
Šeimininkė negali įžeisti ožkos, nes ji ilgai liūdės. Šiuo atveju tinka posakis „Užsispyrus kaip ožka“.
Šaltinis: valstietis.lt, Rima Kazakevičienė, 2025-07-21
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos užsakymu vykdoma pieninių karvių mastito sukėlėjų ir jų jautrumo antimikrobinėms medžiagoms stebėsenos programa atskleidžia svarbias pieno ūkių sveikatingumo tendencijas. Mastitas – tai tešmens uždegimas, viena dažniausių karvių ligų, kuri Lietuvoje sudaro apie 28 proc. visų galvijų sveikatos problemų. Liga ne tik mažina pieno kiekį ir kokybę, bet ir kelia pavojų vartotojų sveikatai, jei ūkiuose netinkamai naudojami antibiotikai.
