Lazdijų rajone žemės nederlingos, tad pieno ūkius čia labai tinka plėtoti. Pakvietę į kompaniją gretimo Alytaus rajono žemdirbius, ūkininkai 2007 m. susibūrė į kooperatyvą „Krosnos pienas“, kuris nuo 10 narių išaugo iki 250, pienas surenkamas 4 punktuose, parduodamas AB „Alytaus pieninė“.
Kooperatyvas vienija daugiausia smulkius ūkius, laikančius nuo 1 iki 15 karvių. Šiose vietovėse labiau paplitusios juodmargės karvės. Per dieną parduodama po 7 t pieno, vasarą – dvigubai daugiau.
Kooperatyvo vadovas Gintautas Vaišnys ir pats ūkininkauja, laiko 15 karvių, vidutinis primilžis – 6 t, per dieną parduoda 200–220 kg pieno. Jis puikiai supranta savo kooperatyvo narius, nes visi gyvena pagal tą patį ritmą, siekia tų pačių tikslų. G. Vaišnys labai vertina kooperatyvo jėgą, sako, kad kur kas geriau priimti sprendimus pasitarus, visiems bendrai. Štai jų kooperatyvas pastaruoju metu priėmė labai svarbų sprendimą – iki vasario 1 d. pieną parduodavo UAB „Marijampolės pieno konservai“, tačiau jų visiškai netenkino mokama kaina, tad jie susitarė pieną parduoti AB „Alytaus pieninė“, kuri moka gerokai didesnę kainą už tą patį pieną. Smulkiesiems ir stambiesiems mokamos skirtingos kainos, jos skiriasi bent 3 euro centais. Dabar smulkieji kooperatyvo nariai už pieną gaus apie 16 euro centų, o gaudavo tik 13.
„Perdirbėjai simuliuoja, kad patyrė daug nuostolių, nes vos tik mes išėjome iš „Marijampolės pieno konservų“, jie iškart skambino, siūlydami didesnę kainą. Tai kaip čia taip gali būti, juk rinkų jiems daugiau neatsirado“, – stebisi G. Vaišnys.
Kooperatyvas yra gavęs paramą pagal priemonę „Valstybės pagalba gamintojų kooperacijai plėtoti“, už ją įsikūrė biurą, pirko kompiuterių, faksą, spausdintuvą.
Atskiri kooperatyvo nariai naudojosi Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonėmis, tokiomis kaip „Pusiau natūrinis ūkininkavimas“ ir Pats G. Vaišnys yra gavęs paramą pagal Nitratų ir Pieno direktyvą, priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ supaprastintąją paramą. Parama padėjo modernizuoti ūkį – įsigytas traktorius, krautuvas, mėšlo kratytuvas, melžimo įranga.
„Apie pieno perdirbimą negalvojame, visą savo dėmesį kooperatyvas yra sutelkęs pieno kokybei, nes smulkiesiems ūkiams nėra lengva ją išlaikyti“, – pastebi G. Vaišnys. Jis pasakoja, kad dabar kooperatyvas svarsto, ar nesiimti papildomos veiklos – auginti vištas dedekles. Taip būtų sukurtos bent 4 naujos darbo vietos ir užsidirbta papildomų pajamų.
Kooperatyvas „Pienininkai“
Šis kooperatyvas įsikūrė 2008 m. Kupiškio rajone, kai dalis žemdirbių atskilo nuo kooperatyvo „Pieno puta“ ir susibūrė atskirai. Šiandien jis vienija 20 narių, tačiau šiam kooperatyvui pieną tiekia ir daug ne kooperatyvo narių, tiesiog pavienių ūkininkų. Kaip prisimena kooperatyvo vadovas Vygintas Dragūnas, iš pradžių kooperatyvas parduodavo tik po 1 toną pieno, o dabar per dieną UAB „Hochdorf Baltic Milk“ parduodama po 15–20 tonų. Smulkiesiems ir stambiesiems mokama nuo 12 iki 18 euro centų. „Nekeliame sau tikslų užkariauti didelę dalį rinkos, rūpinamės žaliavos pardavimu, kartais ūkininkams nuperkame kokių reikalingų produktų, stengiamės nesiblaškyti ir gyventi stabiliai. Krizė pieno ūkį ištinka ne pirmą kartą, tačiau ne visuomet taip garsiai guodžiamasi, kaip dabar. Pas mus panikos didelės nėra, bet aiškumo norisi, nes jei padėtis ilgą laiką nesikeis, žmonės turės apsispręsti, ką daryti“, – kalba V. Dragūnas. Jis stebisi tais ūkininkais, kurie dejuoja, kad laiko karves, kad yra ūkių vergai, bet, pasak jo, juk niekas neverčia to daryti, pats žmogus renkasi, kuo verstis. „Norime dirbti su tais, kurie myli savo darbą, kurie yra aktyvūs, geba rūpintis ne tik savo, bet viso kooperatyvo reikalais“, – pažymi V. Dragūnas. Jis sako, kad daugiausia yra protingų, supratingų ūkininkų, kurie tinkamai prižiūri karves, gamina kokybišką pieną, yra pastovūs, nelaksto iš vieno kooperatyvo į kitą. „Apsimoka dirbti teisingai, žmonės vertina galutinį rezultatą“, – džiaugiasi V. Dragūnas.
Kooperatyvo nariai labai nekantriai laukia ir jau iš anksto džiaugiasi išmokomis dėl Rusijos embargo (jos bus išmokėtos vasario 10-11 d.– autoriaus pastaba). „Ši pagalba mums labai reikalinga, dabar jau galėsime gyventi. Vakaruose perdirbimo įmonės daugiau dirba savo rizika. Kad ir kokia būtų situacija, kainos taip smarkiai nekrenta, kaip čia, bet pas mus viskas kitaip, visa našta sukeliama ant ūkininko pečių“, – sako V. Dragūnas. Jis tikisi, kad situacija keisis ūkininkų naudai, ir pieno ūkiai Lietuvoje galės išlikti.
Žemės ūkio ministerijos informacija
