Pavasaris į darbų ratą įsuko augalininkystės ūkių šeimininkus, jei gamta ir toliau džiugins šiltais orais, po pusantro ar poros mėnesių intensyviau darbai pradės suktis ir gyvulininkystės ūkiuose – greitai gyvulius ginsime į laukus. Kol kas vis dar tęsiasi tvartinis laikotarpis, kuris pavasarėjant sukuria tam tikrų problemų.
Atėjus pavasariui ūkiuose tradiciškai veršiuojasi nemažai karvių. Teisingas karvių šėrimas ir priežiūra užtrūkinimo metu bei ankstyvojoje laktacijoje – tikras išbandymas ūkininkui. Užtrūkusioms karvėms fiziologiškai būtinas mocionas: taip palaikomas raumenų tonusas, mažesnė tikimybė, kad atvedus veršelį pasislinks šliužas (šliužo dislokacija). Į lauką neišeinančios karvės gali turėti veršiavimosi komplikacijų, jos linkusios sirgti mastitu, gali apšlubti. Palaido laikymo tvartuose karvių mociono problema išsisprendžia savaime, tačiau ūkiuose, kur karvių laikymas saitinis – tokios galimybės dažniausiai nėra, retai kuriame ūkyje įrengta mociono aikštelė. Todėl šiuose ūkiuose ypatingai svarbu stebėti užtrūkusių karvių sveikatos būklę, įmitimą.
Užtrūkusių karvių priežiūra
Vis dar gaji nuomonė, kad užtrūkinta karvė nereikli pašarams. Iš tiesų, situacija priešinga – šiuo laikotarpiu karvės šėrimas privalo būti organizuojamas daug subtiliau nei laktacijos metu. Jei užtrūkinimo laikotarpiu šėrimas buvo netinkamas, apsiveršiavusi karvė netenka daug svorio, suserga pareze. Neriebias karves reikia šerti taip, kad priesvoris per parą būtų apie 0,5 kilogramo. Po veršiavimosi per liesos karvės pašaro energiją nukreipia kūno masei atstatyti, o ne reprodukcijai.
Kita medalio pusė – užtrūkusių karvių negalima ir peršerti. Iki veršiavimosi reikia palaikyti optimalią kūno kondiciją. Riebesnės karvės (daugiau kaip 4,5 įmitimo balo) po apsiveršiavimo linkusios sirgti riebalų apykaitos ligomis (ketoze), tapusios šviežiapienėmis suvartoja mažiau pašaro, taigi ir pieno duoda mažiau. Tinkamos kūno būklės karvę galima atpažinti pagal tam tikrus požymius: turi matytis paskutiniųjų trijų šonkaulių kontūrai, užpakalinės kūno dalies linijos turi būti kampuotos, uodegos pašaknis gali užsipildyti tik veršingumo pabaigoje. Kad pasisavintų pakankamai maisto medžiagų, karvėms reikia duoti ypač geros kokybės pašarų: šieno, nerūgštaus siloso (nereikėtų duoti sodos).
Karvių priežiūra po apsiveršiavimo
Po apsiveršiavimo gimdos susirgimams užkertamas kelias, kai besiveršiuojanti karvė tinkamai prižiūrima. Pats ūkio šeimininkas ar ūkio darbuotojas, stebintis veršiavimąsi, turėtų žinoti pagrindinius veršiavimosi fiziologinius principus ir neskubėti padėti karvei, leisti jai apsiveršiuoti pačiai. Dėl panaudotos jėgos gali plyšti tarpvietė, gimda, užsilaikyti nuovalos. Jei veršiavimasis vyko sklandžiai, dar kurį laiką reikia stebėti išskyras, kurios iš gimdos teka net iki 3 savaičių po apsiveršiavimo. Atsiradę balti dribsniai rodo, kad į gimdą pateko infekcija, todėl būtina kuo greičiau pradėti gydymą.
Apsiveršiavusias karves reikėtų stebėti bent keletą savaičių, kad laiku būtų galima užkirsti kelią medžiagų apykaitos ligoms. Kai kurios karvės pirmoje laktacijos pusėje, išskyrus liesėjimą bei pieno produkcijos sumažėjimą, kitų ligų požymių neturi. Tačiau gali būti, kad tokios karvės serga slaptu mastitu, metritu, gali būti ir slapta subklinikinė acidozė, ketozė, hipokalcemija. Šių patologinių būsenų pasekmė – savotiška „anoreksija“ (kalbant žmogiškais terminais) – suvartojamas bene trečdaliu mažesnis pašaro kiekis, o to pasekmė – sutrikusi reprodukcija, polinkis laktacijos metu sirgti mastitu.
Problemų gali kilti ir dėl prasto tvarto mikroklimato
Nepaneigiama tiesa, kad galvijų sveikata ir produktyvumas itin priklauso nuo tvarto mikroklimato. Drėgnose, blogai vėdinamose patalpose laikomi gyvuliai dažniau serga kvėpavimo takų, tešmens ir kitomis ligomis. Karvės yra nuolat veikiamos išorinių veiksnių, kurie silpnina jų apsauginius barjerus. Tačiau tyrimų duomenys rodo, kad karvės dažniau mastitu serga vis tik tvartiniu laikotarpiu. Ypač pavasarį, kai šyla ir aplinkos temperatūra, sergamumas padidėja dėl prastos tvartų ventiliacijos. Karvės išskiria daug šilumos ir drėgmės, dėl to tvarto temperatūra pakyla, o šilta aplinka sudaro palankias sąlygas bakterijoms daugintis. Nepakankamą tvarto vėdinimą įėjus į vidų parodo pernelyg didelis kondensato, taip pat pelėsių susidarymas ant lubų, sienų ir langų, kartais oras net graužia akis, sunku kvėpuoti (dėl amoniako) ar dvokia sugedusiais kiaušiniais (dėl sulfidų), ant įrengimų ir gyvulių nusėdusios dulkės, o dėl susikaupusios drėgmės šlapi būna net patys gyvuliai.
Pavasarį ūkininkai dažnai skundžiasi ir dėl padažnėjusių veršelių susirgimų. Nieko nuostabaus – netinkamo mikroklimato tvartuose laikomi veršeliai greičiau suserga, užskursta, blogiau auga ir vystosi. Naujagimių veršelių imuninės sistemos reakcija į organizmą patekusius virusus, bakterijas ar parazitus nėra tokia stipri kaip suaugusių gyvulių. Kai aplinka labai užteršta ir laikymo sąlygos prastos, prieauglis būna gerokai jautresnis aplinkos patogenams. Tik gerai ventiliuojamame tvarte bus minimalus mikroorganizmų kiekis. Jei tvartas gerai ventiliuojamas, iki minimumo jame sumažinama drėgmė ir sudaromos nepalankios sąlygos ligų sukėlėjams daugintis.
Daugumoje tvartų naudojama natūrali ventiliacijos sistema. Natūralus oro judėjimas pagrįstas tuo, kad karštas oras yra lengvesnis už šaltą. Oras tvartuose sušyla gyvuliams išskiriant šilumą ir pakyla į viršų, sukurdamas žemesnį oro slėgį virš gyvulių. Sveikas tvarto mikroklimatas – gera ventiliacija ir mažas oro judėjimo greitis (skersvėjų nebuvimas). Gera natūrali ventiliacija priklauso nuo tvarto dydžio, pritekamųjų ir ištraukiamųjų ventiliacijos angų ir jų aukščio skirtumo. Idealiausia ištraukiamoji ventiliacijos anga yra plyšys stogo kraige. Ji turi būti pakankamai didelė, kad pro ją išeitų su amoniaku, anglies dvideginiu, drėgme ir šiluma susimaišęs oras. Pritekamosios ventiliacijos angos turėtų būti pakankamai didelės, kad į tvartą patektų šviežio oro. Šios angos turėtų būti šoninėje sienoje, maždaug 2 m virš grindų lygio, toje tvarto dalyje, kur laikomi gyvuliai. Pritekamosios angos turi būti maždaug pusantro karto didesnės už ištraukiamąsias angas.
Pašarų sandėliavimas
Pavasarėjant šyla oras, vis daugiau saulėtų dienų, todėl praimtuose siloso tranšėjose ar kaupuose prasideda antrinė siloso fermentacija. Praktiškai nėra tokio siloso, kuris turėjęs sąlyti su oru – negestų. Šio pašaro kokybė iš esmės priklauso nuo technologinės drausmės. Išimant pašarą iš tranšėjos ar kaupo, siloso pjūvis turi būti lygus, neišpešiotas, masės struktūra nesuardyta. Pradėjus pašaru šerti gyvulius, svarbu tinkamai jį paimti iš saugyklų, kad būtų kuo mažesnis nepanaudoto siloso sąlytis su oru.
Svarbu saugykloje liekančio pašaro neišdarkyti (neišpurenti). Tai viena iš svarbiausių operacijų. Būtina įsidėmėti, kad teisingas siloso ėmimas iš saugyklų yra ne mažiau svarbus nei teisinga siloso gamyba. Juo labiau, kad kuo geresnės fermentacijos silosas pagaminamas, tuo jis mažiau atsparus antrinei fermentacijai pašaro ėmimo iš saugyklų ir naudojimo šėrimui metu. Paėmus reikiamą kiekį pašaro, siloso tranšėjos galas vėl turi būti sandariai uždengtas. Žiemą per savaitę turi būti atpjauta ne plonesnė kaip 1,2 m, orams sušilus – 2 m storio riekė. Taip iš dalies sustabdoma antrinė fermentacija, pašaras mažiau kaista ir genda.
Rekomenduojama nuolatos tikrinti rulonuose silosuotus pašarus, kadangi jie gali būti apgraužti graužikų ar apkapoti laikinių paukščių, todėl gali atsirasti nepageidaujamų įplyšimų. Nustatyta, kad tose zonose, kur buvo pažeista siloso plėvelė, silosui susilietus su oru – į pašarą patekus deguonies, gedimo nuostoliai siekia 1,5–4,5 proc. sausųjų medžiagų per dieną. Norint sumažinti maisto medžiagų nuostolius, atsirandančius dėl aerobinio siloso gedimo, būtina kuo greičiau sutvarkyti pastebėtus siloso dangos pažeidimus.
Priemonės, padedančios karvėms jaustis geriau
Būtina atkreipti dėmesį į pasikeitusį įprastinį gyvulių elgesį. Per rudens ir žiemos mėnesius karvėms gali atsirasti utėlių arba niežų. Niežėjimą ir nuolatinį odos dirginimą sukelia tarp plaukų susikaupusios dulkės. Karvės darosi neramios, nepailsi ir duoda mažiau pieno, todėl patartina jas retsykiais šukuoti. Iššukuotos ir šepečiu nuvalytos karvės geriau jaučiasi ir duoda daugiau pieno. Kai gyvuliai laikomi palaidai, galima įrengti besisukančius šepečius. Pajutusios niežėjimą, karvės pačios eina prie šepečio, kuris jas pašukuoja.
Būtina ir nuolatinė karvių nagų priežiūra. Netaisyklingai išaugusios nagos karvei einant sukelia skausmą, vadinasi ir diskomfortą bei produktyvumo sumažėjimą, todėl jas reikia ne tik sutrumpinti, bet ir apdrožti, apkarpyti iš pado pusės. Paprastai nagos apžiūrimos ir tvarkomos du kartus per metus: pavasarį, prieš išgenant į ganyklą, ir rudenį – prieš uždarant į tvartą. Todėl dabar pats metas suplanuoti ir iki ganiavos pradžios atlikti karvių nagų tvarkymo darbus.
Rita SAMALIONIENĖ,
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės konsultanė
