Žemės ūkio naujienos: 2021-08-11

Pandemija ir ilgalaikiai karantinai suvaržė žmonių gyvenimą ir apsipirkimo įpročius. Tai stipriai pajuto tiesiai vartotojams savo ūkyje pagamintus pieno produktus parduodantys ūkininkai. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) duomenimis, praėjusiais metais Lietuvoje buvo registruota 318 pieno gamintojų, kurie turėjo leidimą mažais kiekiais gaminti pieno produktus ir juos tiekti vietos rinkai. Prieš porą metų tokių pieno gamintojų buvo daugiau – apie 350. Tikėtina, kad jie iš šio sąrašo nubyrėjo ir dėl pandemijos bei karantino suvaržymų.

Panevėžio rajono ūkininkas Algis Augėnas jau daugiau nei dešimtmetį gamina pieno produktus, kuriuos parduoda Panevėžio miesto gyventojams. Jis skirtingose miesto vietose turi įsirengęs prekybos kioskus, kur apsilanko natūralių, kaimiškų produktų mėgėjai. Tačiau pastarieji metai įnešė prastų korekcijų. Ūkininko teigimu, prekyba smuko perpus.

„Miręs reikalas. Pas mus apsiperkančių gyventojų stipriai sumažėjo, mūsų klientai yra daugiausia pagyvenę žmonės, jie labai atsargūs, dabar mažiau vaikšto“, – pasakojo A.Augėnas. Jis pridūrė, kad atšaukus karantiną prekyba vis dar merdi, ir sakė su viltimi laukiantis rugsėjo, kada iš sodų sugrįš šeimos su vaikais, pensinio amžiaus žmonės, galbūt tada prekyba pagyvės.

Pieno gamintojas laiko 25 melžiamas karves, spaudžia sūrius, gamina varškę ir kt. Jis tvirtino, kad parduodami produktai yra pigesni nei prekybos centruose, tačiau tai daugiau pirkėjų neprivilioja. „Kasmet prekyba eina vis sunkyn. Pradžioje buvo labai gerai, prie produktų rikiavosi eilės. Dabar pirkėjų vis mažėja, be to, padaugėjo tų, kurie važinėja po miestą ir prie durų palikinėja produktus. Beveik prie kiekvieno daugiabučio namo privažiuoja, veterinarijos specialistai į tai nežiūri. Mes mokame mokesčius, išlaikome kasos aparatus, o jie pravažiuoja, išpilsto pieną, ir viskas“, – teigė ūkininkas.

Panevėžio centriniame turguje sūriais ir kitais pieno produktais prekiaujanti ūkininkė taip pat neslėpė, kad karantinas išvaikė pirkėjus, nors iki tol buvo nemažai jos sūrių gerbėjų. Sūrių spaudėja savo produktus taip pat pardavinėjo įvairiose mugėse, šventėse. Jų nelikus prekyba dar labiau susitraukė.

Sustabdė sūrių gamybą

Plungės rajone ūkininkaujantis Donatas Kaktys sakė iš viso nutraukęs pieno produktų gamybą tam specialiai ūkyje įrengtose patalpose. „Sūrių gamybą sustabdėme maždaug prieš metus. Anksčiau vežėme į turgus Plungėje, Klaipėdoje, bet žmonės nustojo lankytis turguose, mes negalėjome važinėti, todėl nusprendėme nebegaminti“, – pasakojo ūkininkas.

Apie 70 melžiamų karvių laikantis pieno gamintojas planavo pirkti pieno perdirbimo įrangą, tačiau dabar sakė esantis kryžkelėje. „Sūrinės patalpas jau įsirengėme, bet nespėjome įsigyti perdirbimo įrangos, tad sūrius gaminome rankiniu būdu. Dabar svarstome, ar verta į visą tai investuoti. Aišku, jau lėšų įdėta pagal visus reikalavimus įsirengiant patalpas, bet po visų karantinų ir esant tokiai situacijai bijome įsitraukti į naujus projektus“, – aiškino D.Kaktys.

Tarp turistų pamėgtų Platelių ir Žemaičių Kalvarijos miestelių įsikūręs ūkininkas jaučia turistų poreikį dalyvauti įvairiose edukacinėse programose, kurias būtų galima rengti ūkyje. „Žmonės nori pasižiūrėti, kaip vyksta gamyba, tad galvojame apie tai“, – atviravo pieno gamintojas.

Edukacija pamažu atgyja

Sertifikuota tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė Laimutė Arlauskienė teigė, kad edukacinės programos patrauklios žmonėms, tačiau karantinas sustabdė šią veiklą. Plungės rajono Bukantės dvaro sodyboje įsikūrusiame Žemaitės memorialiniame muziejuje moteris supažindina, kaip ir kokiomis progomis buvo gaminami tradiciniai žemaičių valgiai: varškės sūris, kastinys ir kt.

„Karantinas labai paveikė, nėra ko ir kalbėti, visi buvome uždaryti, kaip užmigę. Bijojome susitikti, bendrauti, net vaikai neatvažiuodavo, nieko nevyko. Dabar pamažu atsigauname, atsiranda lankytojų, kurių esame labai išsiilgę“, – pasakojo senojo pieno apdirbimo ir perdirbimo amato puoselėtoja.

Turguose neliko pirkėjų

Savo ūkiuose tradicinius pieno produktus gaminantys Tauragės rajono ūkininkai, klausydami ir skaitydami, kaip žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas ir kiti politikai bei Žemės ūkio ministerijos atstovai ragina žemdirbius įsitraukti į žaliavos perdirbimą ir produktų gamybą, kraipo galvas. „Nėra ko skatinti, kai nelieka pirkėjų“, – mintijo pieno produktus į Tauragės turgus parduoti vežantis Vincas Gužauskas.

Ūkininkas sakė, kad dėl karantino suvaržymų ženkliai sumažėjo žmonių, ateinančių į turgus apsipirkti, todėl ir spaustų sūrių bei kitų pieno produktų neišperka. „Ir dabar, kai karantinas atšauktas, jų mažai beateina. Prekyba sumažėjo tiek, kad baisu. Gal visi įprato eiti į prekybos centrus, gal senų žmonių, kurių buvo bene daugiausia tarp mūsų produkcijos pirkėjų, iš viso nebeleidžia apsipirkti, jaunimas nuperka, ko reikia“, – sumažėjusio pirkimo priežastis spėliojo pieno gamintojas.

V.Gužauskas sakė dabar laikantis tris karvutes, nors anksčiau jų buvo aštuonios. „Kai nėra pirkimo, reikia mažintis. Nors mūsų produktai natūralūs, kaimiški, pigesni nei pramoniniai, žmonės eina į parduotuves“, – sako nusiminęs pieno gamintojas.

To paties rajono ūkininkė Regina Timienė, taip pat spaudžianti sūrius ir gaminanti kitus pieno produktus, sakė, kad pavasarį turgus buvo tuščias, be pirkėjų, tad ir pardavėjams nebuvo ką ten veikti. „Kai kurie dabar grįžta į turgus, kiti eina apsipirkti į prekybos centrus. Matyt, priprato“, – kalbėjo sūrių spaudėja.

Ūkininkė sakė, kad ūkyje belikusios dvi karvutės, ketina pasilikti tik vieną. „Anksčiau laikėme ir penkias, ir septynias. Metai jau spaudžia, artėjame prie 70-ies. Čia pas mus aplinkui esame vieninteliai likę pienininkai. Tauragės ūkininkų turguje prekiauja tik 3–4 pieno gamintojai, daugiausia vyresnio amžiaus, jauniausia – 45-erių. Jaunesni nenori įsikinkyti į tokį darbą, nes tai – „parduotos vasaros“, kasdienis nenutraukiamas darbas, rytą vakarą reikia melžti ir gaminti produktus. Kai gamina daugiau ir samdo pagalbininkų, tada gal lengviau“, – svarstė R.Timienė.

Tiekimo į parduotuves nesumažino

Kitokia situacija ūkiuose, kur perdirbama daugiau žaliavos ir pagaminamas didesnis pieno produktų kiekis. Ne tik savo krašte, bet ir visoje šalyje žinomi Rokiškio rajono ūkininkai Saulius ir Žydrūnė Jasinevičiai, moderniame gyvulininkystės ūkyje jau gerokai anksčiau įsirengę pieno perdirbimo cechą, karantino pasekmių sakė beveik nepajutę ir pieno produktų gamybos apimčių nesumažinę.

Pieno gamintojai priklauso kooperatyvui „Lietuviško ūkio kokybė“, savo produktus tiekia į didžiuosius prekybos tinklus ir į mažesnes parduotuves. „Nieko nepasikeitė, gamyba nesmuko, bet ir nedidėjo, tik per pirmąjį karantiną kitaip pasiskirstė produkcijos tiekimas į parduotuves“, – sakė Ž.Jasinevičienė.

Mažais kiekiais maistą tvarkantiems subjektams VMVT leidžia perdirbti ne daugiau kaip vieną toną žalio pieno per dieną.

Dominuoja liberalus požiūris

Trumposios maisto tiekimo grandinės negali plėtotis tik gamintojų pastangomis. Natūralu, kad tie, kurie daugiau kapitalo, stengiasi išlaikyti turimas rinkas. Tačiau reikia suprasti, kad trumposios grandinės svarbios ne vien ekonominiu aspektu – jos sprendžia socialines problemas. Kai į šias grandines įtraukiama daugiau regionų gyventojų, didėja žmonių užimtumas, pragyvenimo lygis ir gyvenimo kokybė.

Kitas svarbus aspektas – ekologija. Jeigu regionuose gaminama tik žaliava ir vystoma intensyvi žemdirbystė, tada reikia nuolat didinti žaliavos gamybą, siekiant išlaikyti atitinkamą pajamų lygį. O gaminant ir parduodant galutinį produktą, deramą pajamų lygį galima išlaikyti ir be tokios intensyvios žemdirbystės, kuri alina žemę ir ekosistemas.

Vystant trumpąsias maisto tiekimo grandines reikalinga ūkininkų ir savivaldos sąveika, tuomet galima apibrėžti tam tikrus regiono poreikius. Čia turėtų dalyvauti ir aukščiausia valdžia. Be to, šis klausimas papildomai stimuliuojamas iš ES ir Jungtinių Tautų. Nubrėžti darnaus vystymosi tikslai, apimantys tuos tris minėtus aspektus – socialinį, ekonominį ir ekologinį. ES paskelbtame Europos žaliajame kurse trumposios grandinės yra labai akcentuojamos, joms numatytas svarbus vaidmuo. Tačiau tam, kad šis procesas judėtų, būtinas pačių gamintojų ir įvairaus lygio valdžios susitelkimas.

Pas mus dominuoja liberalus požiūris ir ekonominis aspektas. Dauguma klausimų sprendžiama liberaliai. Pavyzdžiui, jeigu ligoninėse būtų maitinama biologiškai vertingesniais produktais, naudos būtų ir ligoniams, ir vietos gamintojams. Tačiau vykdant viešuosius pirkimus pasirinkimą nulemia mažiausia kaina. Girdėjome, kai ligonių maistui per dieną skiriama 3,6 euro (su PVM). Tad apie visavertę ligonių mitybą čia nėra ir kalbos.

Trumpųjų grandinių gamintojai turėtų būti įtraukti į viešuosius pirkimus mokymo, ugdymo bei kitose įstaigose. Tokiu atveju būtų mažiau važinėjimo, taršos, taip pat geresnė mityba bei gyvenimo kokybė regionuose. Tai turėtų rūpėti ne tik Žemės ūkio ministerijai, bet ir Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos ministerijoms. Turėtų būti derinamos Kaimo plėtros, užimtumo, sveikatingumo programos. Šiuo atžvilgiu pristingama konkrečių kompleksinių sprendimų

Šaltinis: www.valstietis.lt, Vida Tavorienė, 2021-08-10

„Tiek aš, tiek kaimynai pastebėjome, kad NMA tikrintojai matuoja kolegų (gal ir mano) ūkininkų pievų, laukų plotus važiuodamas automobiliu su iškištu pro langą kažkokiu prietaisu, akivaizdžiai negalėdamas būti ir nebūdamas ties laukų ribomis. Klausimas – čia nauja praktika mažinti laukų plotus ir išmokas?“

„Gyrėtės ir visur rašėte, kad visos patikros, matavimai vyks palydovų pagalba, o dabar nepasitikite palydovinėmis nuotraukomis ir kolegų Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro teikiamais duomenimis, nes, anot NMA darbuotojų, tai ten šešėlis palydoviniame žemėlapyje, tai kitur – tik tas šešėlis kažkodėl kai į pliusą neskaičiuojamas, kai į minusą skaičiuojamas.“

„Jeigu „gyvoms”patikroms išleidžiami dideli pinigai, tai gal neverta leisti pinigų kasmet atnaujinant palydovinius žemėlapius? Sutaupytume valstybės lėšas, o rezultatas būtų toks pat.“

„Taip pat kolegos ūkininkai jau susidūrė su situacijomis, kai NMA tikrintojai tikrina pasėlius ir kitus deklaruotus plotus pagal realybės (ūkininkų deklaruotus) neatitinkančius duomenis. Pvz. deklaruotas realiai pūdymas, o tikrintojas turi duomenis ir tikrina lyg tai būtų pieva ar pasėlis, nors net „NMA agro“ programa rodo, kad tai yra pūdymas ir ūkininkas atlikęs reikiamą veiklą apie tai „NMA agro“ programėlės pagalba yra informavęs su nuotraukomis NMA.

„Ar verta kišti pinigus į palydovinę automatizaciją, jei patikras atliekate vietoje ir net ne kojytėmis ir tiksliai, o automobiliu ir apytiksliai?“

„Kodėl tokios patikros atliekamos nedalyvaujant ūkininkui (jo net neinformavus, o jis pats pasirinktų – atvykti ar ne)? Gal todėl, kad tai leidžia lekiant „automobiliu” ne tiksliai, kaip tai būtų einant pėsčiomis, nustatyti pasėlį, plotą ir tuo sumažinti išmokas? Pvz. 1 metro paklaida 100 metru ilgyje yra 1a. jei lauko kraštinės apie 2 km (t.y. apie 10 ha) jau „nuvalstybinama” 20 a?
Kam reikalinga „NMA agro“ programėlė ir veltui išleisti jai kurti ir administruoti skirti valstybės pinigai, jei NMA vis vien atlieka tikrinimus švaistydama mokėtojų pinigus ir nepasitikėdama savo pačios naudojama ir administruojama programos duomenų baze bei verčia ūkininkus gaišti laiką ir patirti papildomas sąnaudas fotografuojant, siunčiant duomenis per programėlę?
Ir apskritai – kuriais duomenimis tada pasitikima ir kurie bus laikomi pagrindu išmokoms skaičiuot, jeigu net ūkininkui pačiam viską pranešus kaip reikalauja NMA, ši vis tiek, išleisdama krūvą valstybės pinigų, siunčia pakartotinai savo tikrintojus, kad šie užfiksuotu tą patį, jau žinomą faktą.“

„Kodėl „NMA agro“ programėlėje ūkininkui užfiksavus ir nusiuntus realiai atliktų darbų ar esamos situacijos lauke nuotraukas ir aprašymus, nėra grįžtamojo ryšio. T. y. negaunamas patvirtinimas, kad informacija tokia ir tokia gauta.
Kyla pagrįstas klausimas ar esant ginčytinai situacijai NMA nepasilieka sau galimybės (ne)teigti, kad jokios informacijos iš ūkininko nėra gavę, kuri įrodytų faktines aplinkybes ūkininko naudai, nors investavus tiek valstybės lėšų ši programėlė turėtų būti ideali veiklumu, galimybėmis ir pan.“

Delfi šiuos klausimus uždavė NMA atstovams ir pateikia jų atsakymus.

Atsakydami į klausimą „čia nauja praktika mažinti laukų plotus ir išmokas?“ bei pastebėjimą „Gyrėtės ir visur rašėte, kad visos patikros, matavimai vyks per palydovus , o dabar mat nepasitikite palydovinėmis nuotraukomis ir kolegų Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro teikiamais duomenimis, nes, anot NMA darbuotojų, tai ten šešėlis palydoviniame žemėlapyje, tai kitur – tik tas šešėlis kažkodėl kai į pliusą neskaičiuojamas, kai į minusą skaičiuojamas“, informuojame, kad liepos pabaigoje patikrų vietoje metu buvo tikrinama, ar pareiškėjai, dalyvaujantys Žalinimo priemonėje, laikosi pasėlių įvairinimo reikalavimo (tikrinama, ar deklaruotas pasėlis sutampa su nustatytu pasėliu bei deklaruoto lauko tikslus plotas).
Matavimai vietoje beveik neatliekami, nes 98 proc. tikrinamų laukų patenka į palydovinių vaizdų zoną arba naujausią ortofotografinį vaizdą, todėl laukų ribos sutikrinamos nuotoliniu būdu. Tačiau likusiais 2 proc. ir tais atvejais, kai vaizde esantys debesys arba jų šešėliai dengia tikrinamą lauką, vykstama į vietą ir naudojant globalios padėties nustatymo sistemos (GPNS) matavimo įrenginius išmatuojamas faktinis lauko plotas.

Atsakydami į klausimą „Jeigu „gyvoms” patikroms išleidžiami dideli pinigai, tai gal neverta leisti pinigų kasmet atnaujinant palydovinius žemėlapius? Sutaupytume valstybės lėšas, o rezultatas būtų toks pat“, pažymime, kad palydovinius vaizdus laukų ploto matavimams teikia Europos Komisijos Jungtinių Tyrimų Centras, o Lietuvos Respublikos aerofotografavimo darbus ir ortofotografinių žemėlapių sudarymą koordinuoja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Valstybinių ortofotografinių žemėlapių sudarymas yra vienas iš valstybinių geodezijos ir kartografijos darbų ir nėra susijęs tik su Nacionalinės mokėjimo agentūros veikla ir įgyvendinamomis funkcijomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra palydoviniais ir ortofotografiniais vaizdais naudojasi neatlygintinai.

Atsakydami į klausimą „ar verta kišti pinigus į palydovinę automatizaciją, jei patikras atliekate vietoje ir net ne kojytėmis ir tiksliai, o automobiliu ir apytiksliai?“, pažymime, kad automatinė laukų nuotolinė stebėsenos informacinė sistema (ALNSIS) nustato pagrindinius įsipareigojimus 0,5 ha ir didesniuose laukuose (pvz. pasėlio, šienavimo fakto nustatymas), kitais atvejais įsipareigojimai tikrinami vietoje.

Atsakydami į klausimą „kodėl tokios patikros atliekamos nedalyvaujant ūkininkui (jo net neinformavus, o jis pats pasirinktų – atvykti ar ne)? Gal todėl, kad tai leidžia lekiant „automobiliu” ne tiksliai, kaip tai būtų einant pėsčiomis, nustatyti pasėlį, plotą ir tuo sumažinti išmokas? Pvz. 1 metro paklaida 100 metru ilgyje yra 1a. jei lauko kraštinės apie 2 km (t. y. apie 10 ha) jau „nuvalstybinama” 20a?“ pažymime, kad pareiškėjai apie planines patikras vietoje yra informuojami nurodytais kontaktais. Pareiškėjas nėra informuojamas, kai atliekama patikra dėl gauto pranešimo „Pasitikėjimo linija“.

Atsakydami į klausimą „kam reikalinga „NMA agro” programėlė ir veltui išleisti jai kurti ir administruoti skirti valstybės pinigai, jei NMA vis vien atlieka tikrinimus švaistydama mokėtojų pinigus ir nepasitikėdama savo pačios naudojama ir administruojama programos duomenų baze bei verčia ūkininkus gaišti laiką ir patirti papildomas sąnaudas fotografuojant, siunčiant duomenis per NMA agro programėlę?
Ir apskritai – kuriais duomenimis tada pasitikima ir kurie bus laikomi pagrindu išmokoms skaičiuot, jeigu net ūkininkui pačiam viską pranešus kaip reikalauja NMA, ši visvien, išleisdama krūvą valstybės pinigų, siunčia pakartotinai savo tikrintojus, kad šie užfiksuotu tą patį, jau žinomą faktą“ ir pastebėjimą „Taip pat kolegos ūkininkai jau susidūrė su situacijomis, kai NMA tikrintojai tikrina pasėlius ir kitus deklaruotus plotus pagal realybės (ūkininkų deklaruotus) neatankančius duomenis.
Pvz. deklaruotas realiai pūdymas, o tikrintojas turi duomenis ir tikrina lyg tai būtų pieva ar pasėlis, nors net „NMA agro” programa rodo, kad tai yra pūdymas ir ūkininkas atlikęs reikiamą veiklą apie tai „NMA agro” programėlės pagalba yra informavęs su nuotraukomis NMA“, paaiškiname, kad į patikrą vykstama tik tuomet, kai dėl per „NMA agro“ programėlę pateiktos informacijos kokybės trūkumo nėra galimybės įvertinti laukui taikomų įsipareigojimų įgyvendinimo, tačiau dauguma NMA klientų atsiųstų nuotraukų yra atliktos pagal https://www.nmaagro.lt/lauku-fotografavimo-instrukcija/ pateiktas fotografavimo instrukcijas, todėl remiantis jomis yra įvertinama atitiktis laukui taikomiems reikalavimams ir į patikrą vietoje nevykstama.

Atsakydami į klausimą „kodėl, NMA agro programėlėje ūkininkui užfiksavus ir nusiuntus realiai atliktų darbų ar esamos situacijos lauke nuotraukas ir aprašymus, nėra grįžtamojo ryšio. t. y. negaunamas patvirtinimas, kad informacija tokia ir tokia gauta. Kyla pagrįstas klausimas ar esant ginčitinai situacijai NMA nepasilieka sau galimybės (ne)teigti, kad jokios informacijos iš ūkininko nėra gavę, kuri įrodytų faktines aplinkybes ūkininko naudai, nors investavus tiek valstybės lėšų ši programėlė turėtų būti ideali veiklumu, galimybėmis ir pan.“,
pažymime, kad „NMA agro“ yra nuolat tobulinama ir planuojamas funkcionalumas, kuris leis pareiškėjams pasitikrinti, kas buvo išsiųsta ir kokia pateikta informacija administruojant paraiškas yra naudojama. Taip pat, kilus klausimų, pareiškėjai visada gali kreiptis į NMA jiems patogiu būdu ir gauti patvirtinimą dėl informacijos gavimo fakto.

Šaltinis: www.delfi.lt, 2021-08-10

Palyginti su tuo pačiu metu pernai, kaina buvo 6,7 proc. mažesnė. Pašarinių miežių vidutinė kaina per savaitę augo 4,4 proc. iki 166,5 euro, o kvietrugiai buvo superkami 3,6 proc. didesne kaina, kuri siekė 162,9 euro. Kainos per metus atitinkamai augo 21,2 ir 7,2 procento. Naujo derliaus rapsų vidutinė supirkimo kaina liepos antroje pusėje siekė 457,5 euro ir buvo 2,9 proc. didesnė negu prieš savaitę. Per metus kaina padidėjo 26,4 procento.

Šaltinis: www.valstietis.lt, 2021-08-10

„Realiai daržovėmis apsirūpiname tik 60 proc. (…) Pomidorų ir agurkų savo šiltnamiuose užauginame tik 30 proc. poreikio. Visa kita atsivežame“, – Seimo Kaimo reikalų komitete, svarstant Kaimo plėtros programos lėšų panaudojimą, antradienį sakė P.Lukševičius.

Pasak jo, nuo kitų valstybių Lietuvos apsirūpinimas daržovėmis ir vaisiais atsilieka, nes šis sektorius nėra „žygiuojantis į priekį taip, kaip norėtume“. Komiteto narys liberalas Juozas Baublys suabejojo paramos daržovių augintojams efektu.

„Jeigu sakote, kad užaugina tik trečdalį, matome, kad ten kiek beinvestuotume, negausime to efekto. Investuokime ten, kur jis gaunamas. Jeigu neapsimoka auginti, tegu neaugina“, – teigė jis. Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius pasigedo paramos šiltnamiams analizės. „Nemačiau analizės, kiek parama prisidėjo prie to, kad būtų labiau apsirūpinę, koks buvo pinigų atsiperkamumas“, – pareiškė jis.

Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorės Zofijos Cironkienės teigimu, parama daržininkystei ir sodininkystei paskirstyta neproporcingai: lauko daržininkystei skiriama mažiau lėšų nei šiltnamiams – hektarui pastarųjų skiriama 200 tūkst. eurų, o lauko daržininkystei – tik 300 eurų.

„Jau pavasarį nebeturime savų bulvių, morkų, kitų daržovių, nes didelis saugyklų stygius“, – teigė ji. Žemės ūkio rūmų atstovas Donatas Montvila, kuruojantis šiltnamių ūkį, pranešė, kad prieš septynerius metus Lietuvos šiltnamiuose užauginta produkcija sudarė 15 proc., o dabar dukart daugiau.

„Lūžis po investicijų šiltnamiuose buvo toks, kad dėl to nesiginčijama“, – tvirtino jis. Pasak D.Montvilos, dabar prekyboje ištisus metus galima rasti šviežių lietuviškų agurkų. Kaimo plėtros programoje 2021-2022 metams Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės sektoriui numatyta papildomai skirti 39,7 mln. eurų. Dviem metais pratęsus 2014–2020 metų programos įgyvendinimą, pereinamajam laikotarpiui papildomai Lietuvai numatyta 672,38 mln. eurų, iš jų 434,24 mln. eurų – Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšos, 139,91 mln. eurų – ES ekonomikos gaivinimo priemonės ir 98,23 mln. eurų – nacionalinės.

Šaltinis: www.15min.lt, Sniegė Balčiūnaitė, 2021-08-10