Žemės ūkio naujienos: 2021-09-13

Agronomijos mokslų magistras A. Snarskis ūkininkauti pradėjo prieš daugiau kaip 20 metų, tačiau, kaip pats sako, labiausiai ūkininkauti padeda ne teorinės, o praktinės žinios, įgytos darbuojantis savo ūkyje. Dabar jo dirbamos žemės plotai Kalnaberžės kaime siekia apie 750 ha. Čia ūkininkas augina įvairias grūdines kultūras, cukrinius runkelius.

Aurimui ūkyje padeda už Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos lėšas ūkiui modernizuoti įsigyta žemės ūkio technika: teleskopinis krautuvas, skutiklis, purkštuvas, puspriekabė. Už gautą paramą investicijoms į žemės ūkio valdas ūkininkas įsigijo savaeigį purkštuvą, kultivatorių, trąšų barstytuvą ir azoto jutiklių sistemą. Visa tai palengvina darbus, kuriuose iššūkių netrūksta.

Šių metų derlius ūkininko nedžiugina, tikėtasi geresnio, tačiau gamtos išdaigos lėmė tokį derlių, koks yra. Kviečių ir rapsų derlių Aurimas vadina vidutiniu, tačiau nuvylė vasarojus: dėl karščio labai nukentėjo pupų, miežių derlius.

„Gamta kasmet mums duoda kažkokių siurprizų, todėl laukuose sulaukiame iššūkių. Nėra stabilumo, nuoseklumo: tai lyja, tai nušąla, tai išdžiūva, paskui vėl kažkas užpuola, nėra nieko pastovaus, vis kažkokia naujiena“, – apie ūkyje kylančius iššūkius kalba Aurimas.

Didžiausiu pastarojo meto iššūkiu jis vadina Žaliąjį kursą. Tvarumui pasiekti, pasak Aurimo, reikia ir pagalbos iš šalies. „Naudoju juostinę sėją jau 6 metus, pats darau, ne dėl kažkokio kurso, o dėl žemės sveikatos, dėl ateities, bet norisi ir kažkokios pagalbos“, – teigia tvariai ūkininkaujantis ūkininkas.

Žaliasis kursas kelia nerimą ir kitam žemės ūkio ministro aplankytam ūkininkui R. Liutkevičiui, ūkininkaujančiam Ąžuolaičių kaime. Mišriame pienininkystės, augalininkystės ūkyje Rolandas jau 30 metų dirba apie 400 ha žemės, laiko 200 melžiamų karvių ir 100 prieauglio.

„Dar trūksta aiškumo, kas čia toliau bus su Žaliuoju kursu, su paramom, daug nežinomųjų“, – vieną didžiausių pastarojo meto iššūkių įvardija ūkininkas, Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos tarybos narys, šiuo metu plėtojantis augalininkystę ir auginantis runkelius, kviečius, miežius, rapsus, kukurūzus.

Ministras susitiko ir su kitais Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos nariais bei rajono ūkininkais, su kuriais diskutavo apie žemės ūkio aktualijas, laukiančius išbandymus, kylančius dėl žaliojo kurso. Taip pat atsakė į šio rajono ūkininkams rūpimus klausimus.

„Džiaugiuosi dar kartą apsilankęs Kėdainių krašte, šįsyk kaip žemės ūkio ministras. Kėdainiai – augalininkystės kraštas, o ši žemės ūkio sritis, galima sakyti, stabilizavosi. Žinoma, ir čia iššūkių netrūksta, todėl dialogas visada reikalingas ir net būtinas“, – teigia žemės ūkio ministras K. Navickas.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-09-10

Tomo ir Dangiros Davainių ūkis yra vienas didžiausių Rokiškio rajone. Sutuoktiniai apdirba 1200 hektarų žemės, augina rapsus, kviečius bei grikius. Šiemet eksperimentuodami pasėjo ir šiek tiek kukurūzų. Žiūrės, koks bus derlius, gi kitąmet apsės ir visą šimtą hektarų. Ilgus metus šeima augino galovėjų veislės mėsinius galvijus, bet dabar šie – jau tik 21 metų sūnaus Domanto rūpestis. Ūkininkų vienturtis dar studentas, Aleksandro Stulginskio universiteto agronomijos specialybės ketvirtakursis, bet jau antri metai savarankiškai ūkininkauja.

Laikas kalboms tik per lietų

Vasaros pabaiga ir rudens pradžia ūkininkams pats darbymetis. Laiką pokalbiui ištaikom, kai meteorologai visai dienai praneša smarkų lietų. „Mūsų troba – vienintelis namas Legiškių kaime“, – paklausus, kaip rasti jų vienkiemį, T.Davainis patikina, kad nepasiklysime. Ūkininkų valdą iškart atpažinsi pagal didžiulius ūkinius pastatus, žemės ūkio techniką. Gyvenamojo namo teritoriją iš vienos pusės juosia neseniai pasodintų tujų siena, o iš dviejų pusių ribas aprėmina galvijų aptvarai.

Jie tolokai nuo trobos, o ir visai arti priėjus bandą ne ką teįžiūrėsi, galovėjai yra pusiau laukiniai, su žmonėmis ne itin bičiuliaujasi, susispietę į krūvą nesigano, pasklidę po dideles ganyklas daugiau vaikšto pavieniui. Stambių ūkininkų namas – sena medinė troba su perdengtu stogu ir pristatytu priestatu, pastato rekonstrukcija dar laukia. Vėliau D.Davainienė pasakys, kad namų remontui vis laiko pritrūksta, visa energija ir lėšos kol kas plaukia į ūkį.

Kukurūzai pailgins darbymetį

Pirma šeimininko į lauką išsiveržia grėsmingai urgzdama Pudra, medžioklinių šunų veislės barzdota kalaitė. Ji labai sargi, užstoja slenkstį, pasitraukia tik šeimininkui paliepus. Seno namo vidus erdvus, jau perplanuotas, patalpos centre stovi platus stalas. „Norėčiau modernios virtuvės įrangos“, – šypteli šeimininkė. Jos svajonė – artimiausiuose šeimos planuose. Darbymetis baigsis lapkritį, tada ūkininkai turės laiko skirti ir buities reikalams. „Bet jei kitąmet sėsim kukurūzus, darbo turėsim iki gruodžio“, – tarsteli šeimininkas.

Vaikui tik kai ką pasakė

Davainiai ūkininkauja jau 16 metų. Visa, ką dabar turi, sukūrė savo darbu. „Aš vaikas nuo asfalto, nebuvo iš ko žemių paveldėti ar ūkio darbų mokytis, giminėje žemdirbių nėra, brolis kunigas“, – sako vyras. Ūkininkavimo pradžiamokslį išėjo dirbdamas Vokietijoje pas veterinarijos gydytoją, turėjusį ir nedidelį ūkį. Štai jau sūnui bus kitaip – nuo mažų dienų matė, kaip kuriamas ūkis, savaime, be jokių mokymų pažino kaimiškus darbus. „Vaiko nestūmėm į ūkininkavimą, bet savo nuomonę pasakėm: sukurtas verslas, reikia pagalbininko darbais, mintimis ir naujovėmis. Pagalvojęs apie ateities perspektyvas jis pats pasirinko žemės ūkio studijas“, – sako T.Davainis.

Patirties nebuvo, bet buvo noras užsidirbti

Jis prisipažįsta, jog būdamas sūnaus metų negalvojo apie žemdirbystę kaip apie galimą savo verslą. Jei tada kas būtų pasakę, kad ateityje ūkininkaus, tikriausiai tam žmogui būtų nusikvatojęs į veidą. Kai baigė vidurinę, buvo kaip tik pakilusi lėkimo į užsienius banga, kartu su ja ir T.Davainis pasidavė laimės ieškoti. Iš pradžių į Vokietiją išvažiavo vienas, buvo dar nevedęs, bet su Dangira draugavo nuo 16 metų. Gavo darbo veterinaro mėsinių galvijų ūkyje. „Su gyvuliais jokios patirties neturėjau, bet turėjau norą dirbti ir užsidirbti. Aišku, iš pradžių buvo sunku, bet nė minčių nebuvo, kad nenoriu, negaliu, bijau ar mėšlas smirdi“, – sako nuo jokio darbo nesukęs nosies.

D.Davainienė patikslina, jog vyras nebuvo baltarankis, šį bei tą apie kaimo darbus išmanė. Jo tėvai turėjo sodybą netoli Bajoriškių kaimo, kur Dangira gyveno. Miestiečių šeima ten ne tik vasarodavo, bet ir daržiuką apsisodindavo. Per kaime leidžiamas vasaras Tomas su Dangira ir susipažino. Kai jau Vokietijoje apsiprato, trečiais metais atsivežė ir Dangirą. Kai jaunai šeimai gimė sūnus, pirmiausia jį D.Davainienė augino Lietuvoje, ūgtelėjusį išsivežė į Vokietiją. „Domantas jau vokiškai kalbėjo, ten pas darbdavį irgi buvo mažų vaikų“, – pasakoja moteris.

Prasidėjo nuo vasarnamio

Šeima susiruošė grįžti į Lietuvą, kai Domantui sukako 6 metai, nenorėjo jo leisti į vokišką mokyklą. Davainiai įsikūrė Rokiškyje bute, bet Legiškių kaime nusipirko vienkiemį su 25 hektarais žemės. Apie ūkininkavimą tuomet minčių dar nebuvo, sodybą pirko kaip vasarnamį. Kai ėmė į kaimą važinėti, iškart galvosopis: ką daryti su žeme? Jei nešienausi, pievos sulaukės. Tada T.Davainiui ir toptelėjo, kad čia gali įveisti tokių pat galvijų kaip pas vokietį darbdavį. Gyvūnai nereiklūs, žmogaus įsikišimas nebūtinas, o ir žolę nuganys.

T.Davainis dar 3 metus važinėjo į Vokietiją, viena ranka savo ūkelį puoselėjo, kita dirbo svetimam, o kai nusprendė į užsienį nebevažinėti, rimtai kibo į ūkininkavimą, iš miesto su šeima persikraustė į vienkiemį. Samdiniu jis buvo išdirbęs 11 metų. Visa, ką ten išmoko, pravertė pačiam stojantis ant kojų. „Kad sūnui netrūktų bendravimo, sutarėm, kad kai tik panorės, jo draugus atsivešim į kaimą. Berniukai labai čia norėjo pas mus būti, gaudavo ir žolės traktoriuką pavairuoti, ir vietos kamuoliui paspardyti į valias“, – kalba D.Davainienė.

Jaunimui gal ir pavyks

„Viskas, su gyvuliais baigta, dabar sūnus už juos atsakingas. Kai baigs mokslus, planuoju jam atrėžti 200 hektarų žemės augalininkystei, tegu pasibando“, – sako šeimos galva. Dabar sūnaus žinioje visos ganomos ir šienaujamos pievos. Vasaromis prie gyvulių beveik nereikia eiti, užtat tenka pasirūpinti pašarais žiemai. Ir pernai, ir šiemet jis rūpinosi žolės pjovimu ir šieno suvežimu. Ar ir toliau visi gyvens po vienu stogu, nežino. Sūnus turi draugę, jie pora nuo 16 metų, buvo bendraklasiai, o dabar bendrakursiai.

Vyresnieji merginą patylom jau vadina martele. „Esam netoliese nusižiūrėję vietą, gal sūnus norės ten namą statytis. O gal mes naujus statysimės ir išeisim, šitą vienkiemį jaunimui paliksim“, – kalba ūkininkas. Jis pasidžiaugia, kad Domantas turi visokių naujų idėjų ūkiui. Viena jų – pasistatyti savą skerdyklą, įrengti mėsos paruošimo cechą. „Mes irgi apie savos produkcijos gamybą galvojom, bet to nepadarėm, o jaunimui gal pavyks“, – sako tėvas.

Nusivylimai reti, entuziazmo – daug

„Žinoma, pavargstam“, – neslepia didžiulio ūkio valdytojas. Buvo metų, kai dėl nepalankių oro sąlygų ūkininkai vos galą su galu sudūrė. „Buvo minčių viską mesti. Bet pagalvoji, negi pasiduosim, kai jau tiek darbų padaryta?“ – prisimena. Neseniai dirbtuvėse, kur žiemą peržiūrima ir remontuojama technika, įrengė šildomas grindis. Iš karto pajuto efektą, darbuotojai atvėsus orams neperšąla. „Kartais atrodo, gal užtenka, gal mažesnį ūkį laikyti? Bet tokių nusivylimų reta“, – šypteli T.Davainis.

Entuziazmo vis prideda, kad vienturtis sūnus nenusisuko nuo žemės. „Jei vienintelis vaikas neužsiimtų, nebūtų noro ūkį plėsti, o dabar turim dėl ko“, – kalba ūkininkas. „Tomas negali nė minutės dykas nusėdėt. Jei būtų mažiau darbo, neįsivaizduoju, kur save dėtų“, – įsiterpia žmona. Ji sako, kad kartais nebesuprantanti, iš kur vyras ima jėgų, kai visą dieną dirbęs nakčiai dar ir į medžioklę išlekia. „Čia atsipalaidavimas“, – vyras šypsosi glostydamas keturkojės mežioklės draugės kailį.

Nėra žodžio „negaliu“

Ant D.Davainienės pečių – visa ūkio buhalterija. „Mano darbai nematomi, bet jei jų nepadaryčiau, iš karto pasimatytų“, – sako ji. Šiemet moteris įstojo į A.Stulginskio universitetą studijuoti apskaitos ir finansų. „Kad tik spėčiau baigti iki 50-mečio“, – juokiasi ji. Ant moters pečių ir daržai, šiltnamis, skalbimai, virimai, tad ūkininkienei sėsti prie traktoriaus vairo jau nebūtų kada. „Vokietijoje Dangira traktorių puikiausiai vairavo, laukuose mėšlą kratė“, – pastebi vyras. Moteris atitaria, kad ir dabar galėtų nuriedėt į mišką malkų parsivežti. „Mūsų šeimoje nėra tokių dalykų, kad negaliu, nemoku, nenoriu. Yra žodis „reikia“, stoji, eini ir darai“, – aiškina, kaip jiedu gyvena.

Nereikėjo blaškytis ir sukti galvos

Maunuosi guminius botus ir per žliugsinčią, lietum permirkusią žemę brendam prie gyvulių aptvarų. Čia atskuba ir jaunasis ūkininkas. Rugsėjo 1-ąją jis į universitetą neišvažiavo, ką tik gavo antrą skiepą, turi išlaukti, kol galės išsiimti galimybių pasą, nes be jo į auditoriją nepateks. Tolumoje matyti karvės su veršeliais. Į šeimininko šaukimą jos niekaip nereaguoja. Pasigrožim iš tolo ir einam žiūrėti technikos. „Mačiau, kaip kiti klasiokai blaškėsi, galvodami, ką gyvenime veikti, kur stoti. Man tokių problemų nebuvo, tėvų viskas pradėta ir įsukta. Tėvas man pasakė: „Jei neperimsi, viską parduosiu.“ Pasitarėm, kad ūkiui labiausiai trūksta agronomijos žinių, tas ir nulėmė studijas, o technika manęs visai netraukia“, – patikina vaikinas.

Kai buvo mažesnis, troško grįžti gyventi į miestą, kaime atrodė nuobodu. Bet kai tik sukako 16 metų, išsilaikė motociklininko teises – ir tada vos panorėjęs nulėkdavo į miestą pas draugus. Dabar vairuoja visą žemės ūkio techniką, išskyrus kombainus, nes su jais dirba specialistai. Vaikinas pasidalija ir planais apie savą skerdyklą bei galovėjų pakeitimą į kitokią bandą. „Laikyti lėtai augančius mėsinius galvijus, kokie ir yra galovėjai, šiuo metu nėra labai pelninga, reikėtų keisti į kitą, intensyvesnę veislę. Tėvas siūlo auginti elnius, visai nereikia žmogaus įsikišimo“, – kalba jaunasis ūkininkas. Bet tas klausimas dar pakibęs.

Šaltinis: lrytas.lt, Gailutė Kudirkienė, „Panevėžio kraštas“, 2021-09-12

Tačiau Vyriausybė laikosi griežtos pozicijos, jog pajamų nelygybę mažinti būtina, ir 88 eurais padidinti MMA nori jau nuo kitų metų pradžios.

Tikisi sugrąžinti ilgalaikius bedarbius

Praėjusią savaitę Trišalėje taryboje svarstytas siūlymas nuo 2022 metų pradžios minimalią mėnesinę algą (MMA) didinti iki 730 eurų, o minimalųjį valandinį atlygį – iki 4,47 euro. Tai būtų reikšmingiausias MMA padidėjimas per beveik visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Paskutinį kartą MMA daugiausia kilo 2013 metais, kuomet padidėjo 43 eurais, kitąmet MMA didėtų 88 eurais arba 13,6 proc. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė pabrėžė, kad siekiant gerinti dirbančiųjų sąlygas, mažinti pajamų nelygybę, pateiktas siūlymas minimalią mėnesinę algą didinti sparčiau. Esą ekonomikos padėtis priimti reikiamus sprendimus yra palanki: auga imunitetą COVID-19 įgijusių žmonių skaičius, ūkinės veiklos suvaržymų beveik neliko, mažėja nedirbančiųjų ir auga darbo vietų skaičiai, o ekonomistai prognozuoja spartų ekonomikos augimą. Finansų ministrė Gintarė Skaistė taip pat nusiteikusi optimistiškai – galimybės nuo kitų metų pradžios didinti MMA yra nulemtos geros padėties šalies ūkyje, palankių prognozių kitiems metams bei gero pajamų surinkimo į valstybės biudžetą.

Trišalėje taryboje yra susitarta, kad MMA ir vidutinio darbo užmokesčio (VDU) santykis neturėtų būti mažesnis kaip 45 proc. ir didesnis kaip 50 proc. Skaičiuojama, kad kitąmet padidinus MMA iki 730 eurų, santykis tarp MMA ir VDU siektų 48,1 proc. Šiuo sprendimu tikimasi į darbo rinką sugrąžinti ilgalaikius bedarbius. MMA padidinimas paliestų apie 127 tūkst. darbuotojų, gaunančių MMA ir mažiau. Sodros liepos mėnesio duomenimis, biudžetinėse įstaigose tokių darbuotojų yra apie 17 tūkst.

Branginti produktus arba nekelti algos?

Vilniaus universiteto Ekonomikos ir Filosofijos fakultetų profesorius Romas Lazutka įsitikinęs, kad algos kėlimas iš esmės yra teigiamas postūmis: kyla atlyginimas – kyla ir žmonių perkamoji galia. Pastaroji ypač reikalinga regionuose. Didinant išlaidas dėl atlyginimų kėlimo, pasak R.Lazutkos, darbdaviai turės pasirinkti vieną iš trijų kelių: mažinti apetitą gaunamam pelnui, didinti prekių ar paslaugų kainas, arba paskirstyti algų didinimo klausimą taip, kad jei algos kyla vieniems, kitiems solidesnio atlygio teks palaukti. „Reikia peržiūrėti, ar atlyginimų skirtumai yra padorūs. Užuot didinus algas uždirbantiems daugiausiai, vertėtų pakelti tiems, kurie uždirbo mažiausiai. Pavyzdžiui, statistika rodo, kad praėjusiais metais tiems, kurie uždirbo daugiausiai, alga kilo 20 proc., gaunantiems vidutinį atlyginimą – 10 proc., o tiems, kurie uždirbo mažiausiai – išvis nekilo. Verslai gali priimti sprendimą perskirstyti algas taip, kad jų skirtumai būtų mažesni. Tokiu atveju nereikės didinti kainų produktams“, – užuot branginus prekes, ieškoti alternatyvių sprendimų ragina profesorius.

Darbdaviams nederėtų spręsti patiems

Pasak R.Lazutkos, praėjusiais metais šalies ekonomika smuko tik 0,8 proc., todėl teigti, kad šalies ekonomika neatsigavo po pandemijos ir kelti minimalias algas bus per didelė našta darbdaviams, neteisinga. Komentuodamas žiniasklaidoje pasirodžiusią Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovo išsakytą nuomonę žiniasklaidai, kad minimalios algos kėlimas yra politinis sprendimas, profesorius šypteli – visi Vyriausybės sprendimai yra politiniai. „Politika nėra keiksmažodis. Tai toks pat žodis kaip ekonomika ar kiti. Juk Vyriausybė priima sprendimus ir dėl viešojo sektoriaus atlyginimų, pensijų dydžio. Žinoma, kad tai yra politinis sprendimas, tačiau jis priimtas atsižvelgiant į ekonomikos raidą. Ekonomika auga, didžiausi atlyginimai taip pat, tad kodėl nereikėtų padidinti ir tiems, kurie uždirba mažiausiai? Palikti šio klausimo patiems darbdaviams irgi nereikėtų, nes jie savo noru vargu ar kels minimalias algas. Tokie darbuotojai dažniausiai mažai kvalifikuoti, nelabai reikšmingi. Jeigu vienas nesutinka dirbti už mažą algą, jie pasiims kitą. O tuo metu kvalifikuotą darbuotoją pakeisti kitu nepalyginamai sunkiau“, – dėsto R.Lazutka.

Pašnekovas pabrėžia, kad priimant tokius svarbius sprendimus kaip algos didinimas nereikia vadovautis tik vienos grupės interesais. Jis patikina, kad dėl MMA kėlimo verslams nerimauti nėra ko, esą per visą Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį nė viena krizė nekilo būtent dėl šio klausimo. „Darbdaviai nori kuo pigiau pirkti darbo jėgą, pirkėjai nori kuo mažesnių prekių kainų, o valstybė šiuo atveju yra tam tikras arbitras. Nemanau, kad valstybės sprendimas didinti MMA yra nepagrįstas. Tai politinis, bet ekonomiškai pagrįstas sprendimas“, – akcentuoja VU Ekonomikos ir Filosofijos fakultetų profesorius R.Lazutka.

Patenkinti kompromisu

Tuo, kad jau nuo kitų metų Lietuvoje galėtų būti nustatytas 750 eurų MMA, įsitikinusi Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė. Pateiktą pasiūlymą MMA kelti 88 eurais ji vadina kompromisiniu. „Atsižvelgiant į mūsų siūlymus ir ekonomines prognozes, manau, kad šis siūlymas tikrai savalaikis. Darbdaviai visuomet ieško būdų pateisinti savo nenorą kelti atlyginimų. Vietoje to, kad skųstųsi ir būtų visuomet nepatenkinti, darbdaviai galėtų naudotis labai svarbiu socialinio dialogo įrankiu – kolektyvinėmis sutartimis. Tačiau darbdaviai niekuomet nenorėjo eiti į derybas su profsąjungomis dėl atlyginimo dydžio“, – dialogo su darbdaviais dėl abiem pusėms svarbaus darbo užmokesčio klausimo pasigenda profsąjungų konfederacijos pirmininkė.

Ji pabrėžia, kad MMA didinimas yra tik nedidelė patiriamos infliacijos kompensacija. Jos teigimu, žingsnis didinti MMA padėtų ne tik pritraukti bedarbius grįžti į darbo rinką, bet ir dirbantiesiems oriau pragyventi už gaunamą atlygį.

Sprendimas skandins smulkiuosius

Priešingos nuomonės laikosi Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos pirmininkė Zita Sorokienė. Pasak jos, laiku, kai smulkieji verslai vos kvėpuoja po karantino, uždėti papildomą naštą po Naujųjų būtų neatsakingas žingsnis, siunčiantis pavojaus signalą smulkiam ir vidutiniam verslui, dar turinčiam įsiskolinimų po praėjusio karantino. „Smulkusis verslas nuo pandemijos nukentėjo labiausiai. Manau, kad šiuo laiku didinti MMA yra neteisingas sprendimas, ypač kai nėra atsižvelgiama į padėtį regionuose. Mūsų pozicija vienareikšmė – reikia stabdyti minimalios algos kėlimą“, – karštai kalba Z.Sorokienė, svarstydama, kad MMA didinimo klausimas neturėtų būti keliamas iš naujo, kol smulkusis verslas nebus pajėgus priimti didesnių finansinių įsipareigojimų.

Praėjusį penktadienį Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo taryba, vienijanti 47 asociacijas, diskutavo šiuo klausimu ir nutarė nepritarti siūlymui. Z.Sorokienė apgailestauja, kad Trišalė taryba prie derybų stalo niekaip neranda vietos smulkių ir vidutinių verslininkų, prekybininkų atstovams. Esą dėl to ir atsiranda trintis, nesusikalbėjimas. Ji akcentuoja, kad profsąjungos, Vyriausybė taip pat turi girdėti ir smulkiųjų verslininkų balsą.

Gali dar labiau padidinti atskirtį

MMA klausimas ne mažiau diskusijų kelia ir žemės ūkio sektoriuje. Tiek Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Raimundas Juknevičius, tiek Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) direktorius Jonas Sviderskis sutinka, kad agrosektoriuje išlaikyti darbuotojų už minimalią algą praktiškai neįmanoma. Nei melžėjos, nei mechanizatoriai už tokius pinigus nugaros nelenkia.

„Darbuotojams, samdomiems pagal ilgalaikę sutartį, dažniausiai mokami aukštesni atlyginimai. Deja, samdant darbuotojus sezoniniams darbams ar sudarant ilgalaikę sutartį matome, kad kai kurių žmonių kvalifikacija ar motyvacija dirbti nesiekia net jiems mokamo atlygio. Paprastai sakant, jie nesukuria daugiau pridėtinės vertės nei jiems mokamas MMA“, – žodžių į vatą nevynioja LŪS vadovas. Būtent dėl to R.Juknevičius, komentuodamas valdžios ketinimą mažinti socialinę atskirtį didinant MMA, yra skeptiškas. Pasak jo, „profesionalūs“ bedarbiai, įpratę gyventi iš pašalpų, stokoja kompetencijų ir noro įsilieti į darbo rinką, o darbdaviams, šiuo atveju – ūkininkams, tokie darbuotojai neatneša tiek naudos, kad už jų darbą būtų sumokama didesnė alga, o kartu ir didesni mokesčiai valstybei. Kadangi šie darbuotojai savęs neišlaiko, priimamas paprasčiausias sprendimas – tokių žmonių tiesiog nepriimti. Ar padidintas MMA nepakėlus bedarbių kvalifikacijos padės sumažinti atskirtį – klausimas retorinis.

Bendrovėms įtakos neturės

J.Sviderskio svarstymu, MMA didinimas žymesnės įtakos žemės ūkio bendrovėms padaryti neturėtų. Antai jose mokamas vidutinis atlyginimas ir taip jau seniai perkopęs tūkstančio eurų „į rankas“ ribą, o kaime rasti norinčių ir galinčių dirbti už minimalų atlyginimą – sudėtingas uždavinys. „Už MMA žmogus gali dirbti ne visu etatu, tarkime, sargas. Jiems tai papildomas darbas. Seniai laikomės nuomonės, kad jei norime išlaikyti darbuotoją, jam reikia ne tik mokėti gerą atlyginimą, bet ir suteikti visas socialines garantijas, atostogas ir kita“, – užtikrino J.Sviderskis.

VL primena, jog Darbo kodeksas numato, kad MMA galima mokėti tik už nekvalifikuotą darbą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlymuose – ne tik MMA pakėlimas, bet ir viešojo sektoriaus įstaigų kvalifikuotų darbuotojų minimalių pareiginės algos koeficientų didinimas.

Šaltinis: valstietis.lt, Monika Kazlauskaitė, 2021-09-13

Pagal šią veiklą smulkieji ūkininkai, smulkieji miško valdytojai, labai mažos įmonės bei fiziniai asmenys paramos gali kreiptis iki spalio 29 d.

Paraiškų rinkimas, reikalavimai pareiškėjams, tinkamumo ir atrankos kriterijai, įsipareigojimai, dažniausiai pasitaikančios klaidos ir kita aktuali informacija bus pristatyta šių metų rugsėjo 15 d. 14 val. vyksiančios transliacijos metu.

Klausytojai galės tiesiogiai pateikti klausimus, į kuriuos bus atsakyta po pristatymo. Po transliacijos bus paskelbtas jos įrašas. Transliacija vyks MS Teams programos pagalba, ją tiesiogiai stebėti bus galima tiek per interneto naršyklę, tiek per MS Teams programą.

Šaltinis: nma.lt,2021-09-13

Paraiškų rinkimas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos veiklą „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“ 2021 m. vyksta nuo rugsėjo 1 d. iki 30 d. Siekiant pagelbėti asmenims, užsiimantiems žemės ūkio produktų perdirbimu ir šiuo metu rengiantiems paraiškas paramai gauti, parengta vaizdo instrukcija, kurioje pateikiama informacija, kaip turėtų būti pildoma paraiška.

Šaltinis: nma.lt, 2021-09-13

Diskutuodami apie Žaliojo kurso iššūkius ir galimybes renginio dalyviai pažymėjo, kad nepaisant to, jog „žalioji“ kryptis kelia iššūkių bei verčia gamintojus tobulinti ir ieškoti naujų gamybos būdų, tai yra ir galimybė prisidėti prie teigiamų pokyčių pasaulyje. Taip pat tai galimybė išplėsti rinkas, tiekiant joms tvarius produktus. Buvo diskutuojama ir apie pieno gamintojų padėties tiekimo grandinėje stiprinimą ir rizikos valdymo priemonių naudojimą.

Forumo metu įvyko Lietuvos ir Lenkijos žemės ūkio ministerijų bei Valstybinių maisto ir veterinarijos tarnybų (VMVT) atstovų dvišalis susitikimas. Šiame susitikime VMVT direktorius Mantas Staškevičius pristatė Lietuvos patirtį kovojant su afrikiniu kiaulių maru, o Lenkijos žemės ūkio ministerijos atstovai pasidalijo patirtimi apie Lenkijoje sukurtą fondą, skirtą populiarinti lenkiškus pieno gaminius.

Šiais metais forume dalyvavo apie 17 ekspertų iš skirtingų organizacijų, tokių kaip Europos pieno perdirbėjų asociacijos, Europos pieno produktų prekybininkų asociacijos, ES kooperacijos komiteto COPA-COGECA, Naujosios Zelandijos pieno kooperatyvo „Fonterra“, valstybės ir mokslo institucijų atstovai.

Forumą organizuoja Lenkijos pieno kooperatyvų asociacija. Šis renginys yra vienas didžiausių pienininkystės renginių Centrinėje ir Rytų Europoje.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-09-10