Be abejo, su melžiama avele rūpesčių yra daugiau nei su vilną ir mėsą auginančia buriute. Tačiau dėl ypatingo avies pieno tikrai verta pasistengti. Nors avis yra bandos gyvulys, tačiau melžiamos avys didelių grupių nemėgsta. Jos geriau jaučiasi nedidelėje bandoje ir mielai bendrauja su šeimininku. Avelės bus paklusnios, jei nenaudosite smurto ir prievartos, o nuolat pakalbinsite ar palepinsite riekele duonos.
Tvartiniu laikotarpiu avių laikymo patalpa turi būti erdvi, šviesi, sausa ir gerai išvėdinta. Avių gardelius reikėtų įrengti taip, kad būtų patogu jas kasdien išleisti į lauką. Mat grynas oras ir judėjimas didina pieningumą bei užtikrina sveikatingumą. Be to, melžti aveles reikėtų griežtai pagal grafiką ir ta pačia eilės tvarka.
Avių pieningumą skatina sultingieji pašarai ir koncentratai. Svarbu paminėti, jog didesnis nei 900 g per parą koncentratų kiekis avims yra pavojingas ir ekonomiškai neapsimoka. Kur kas geriau šerti daugiakomponenčiu pašaru ir jį kaitalioti. Melžiamoms avims tinka geros kokybės silosas ir šienainis, geras šienas, įvairūs grūdai, išspaudos bei kiti sultingieji ir stambūs pašarai. Tiktai „mažosios karvutės“ suvartoja daugiau vandens nei kitų veislių avys. Per pirmąjį laktacijos mėnesį melžiamai aviai reikia 50%, o laktacijos pabaigoje – 25% daugiau vandens negu nemelžiamai ir neėringai kailiniuotajai.
Kiekvienas avių augintojas pagal savo išgales užsiaugina ir pasigamina nevienodą kiekį skirtingų pašarų. Todėl ir avių šėrimo racionai atskiruose ūkiuose yra skirtingi. Be to, tam įtakos turi ir ūkininkavimo būdas (specializuotas ūkis ar daugiašakis). Dažnai avelių laikymas yra tik malonus hobi. Paprastai buriutes laiko tie, kas jas labai myli. Todėl akivaizdu, kad visuomet jos bus pašertos ir tinkamai prižiūrėtos, o iš avelių pieno pagamintas jogurtas ar sūris maloniai nustebins draugus ir pažįstamus.
Daugiau straipsnių apie pieno ūkio valdymą rasite čia.
Daugiau straipsnių apie šėrimą rasite čia.
Parengė Dr. B.Zapasnikienė.
