Buvo metas, kai ūkiuose pirmaveršių dukterys buvo tarsi „B klasės genetika“. Ne kartą girdėjau sakant: „Palikime veisimui tik antraveršių ar vyresnių karvių palikuones – pirmaveršės dar nepatikrintos, be to jų veršeliai silpnesni“ Kai kur net buvo praktikuojama visas pirmaveršių dukteris auginti mėsai.
Šiandien moneta verčiasi į kitą pusę. Dalis ūkių svarsto net priešingą strategiją – formuoti bandą tik iš pirmaveršių arba kuo jaunesnių karvių dukterų, siekiant maksimalaus genetinio progreso greičio. Kur tiesa? Ir ar galime kalbėti apie pasitikėjimą genetika pagal amžių?
Ką rodo genetinis progresas?
Genetinė pažanga pieninių veislių populiacijose yra nuolatinė – jaunesnių kartų gyvuliai vidutiniškai turi aukštesnius produktyvumo, sudėties ir bendruosius indeksus nei jų vyresnės pusseserės ar motinos [1]. Tai ne nuomonė – tai duomenimis pagrįstas selekcijos efektas.
Tai reiškia, kad pirmaveršių dukterys yra jaunesnių bulių ir aukštesnių indeksų gyvulių derinys – todėl jų genetinis potencialas dažniausiai viršija vyresnių karvių dukterų vidurkį.
Jei norime greito progreso, formuoti bandą iš pirmaveršių dukterų atrodo logiška. Ypač jei naudojama seksuota sperma, genomika, indeksais paremta atranka – visi įrankiai, leidžiantys „atpažinti nugalėtojas“ dar prieš pirmają laktaciją.
Bet ar genetika – tik indeksai?
Pirmaveršės yra nepatyrusios, o jų fiziologinė būsena – dar ne iki galo subalansuota. Jų veršeliai dažniau gimsta mažesnio svorio, gauna mažesnį kiekį kokybiškų krekenų, patiria didesnį iššūkį pirmaisiais gyvenimo mėnesiais [2]. Tai nėra lemiamas faktorius, bet jis – realus.
Taip pat žinome, kad vyresnių karvių dukterys kai kuriais atvejais rodo geresnius vaisingumo ar ilgaamžiškumo rodiklius – jos geriau apsivaisina, turi daugiau folikulų atsargų, ilgiau išbūna bandoje [3].
Kitaip tariant, produktyvumo pranašumas – pirmaveršės, bet patvarumo garantas – vyresnės.
Mano pozicija
Aš nesiūlau grįžti prie senos praktikos, kur visos pirmaveršių dukterys buvo automatiškai išmetamos iš selekcijos rato. Tačiau lygiai taip pat skeptiškai vertinu ir šiuolaikinį norą viską grįsti tik jauniausių palikuonių genetika.
Pirmaveršių dukterys – tai galimybė. Bet kiekviena galimybė turi būti įvertinta, o ne nulemta pagal motinos laktacijos numerį.
Jei ūkis turi galimybę atlikti genomo tyrimus – puiku. Jei ne – siūlyčiau vertinti ne tik amžių, bet ir gyvulio kilmę, produktyvumo ir sveikatingumo balansą.
Veisimas neturi būti dogma – tai turi būti sąmoningas sprendimų tinklas.
Dr. Donata Uchockienė, UAB GAMETA LT
Literatūros sąrašas
[1] García-Ruiz, A., Cole, J. B., VanRaden, P. M., et al. (2016). Changes in genetic selection differentials and generation intervals in US Holstein dairy cattle as a result of genomic selection. PNAS, 113(28), E3995–E4004. https://doi.org/10.1073/pnas.1519061113 [2] Meyer, A. M., & Redifer, C. A. (2024). The curse of the firstborn: Effects of dam primiparity on developmental programming in ruminant offspring. Animal Reproduction Science, 265, 107469. https://doi.org/10.1016/j.anireprosci.2024.107469 [3] Bafandeh, M., et al. (2023). Developmental programming of production and reproduction in dairy cows. Theriogenology, 210, 34–41. https://doi.org/10.1016/j.theriogenology.2023.07.012Daugiau naudingų straipsnių apie pieno ūkio valdymą ir veisimą.
