Namas, kur šiuo metu įsikūrę Anykščių rajono Surdegio kaime ūkininkai Genė ir Edmundas Turskiai, mena 1938-uosius metus. Jame net 17 kartų keitėsi gyventojai.
„Tai tėvelių namas“,- sako Genė. Čia buvo ir aštuonmetė mokykla, ir daugiabutis. Nuosavybė prarasta, kai tėvai atsidūrė tremtyje, Krasnojarsko krašte. Grįžo iš ten apie 1958-uosius ir kitą namą susirentė.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Genė ir Edmundas, tuomet gyvenę ir dirbę Šiauliuose, nutarė grįžti į gimtinę. Tuo labiau, kad atsirado galimybė kurtis senajame tėvų name.
Taip 1992-aisiais, pardavę mieste sodą, nusipirko karvę ir su mažais vaikais atsikraustė į Surdegį. Pagal Valstiečių ūkio įstatymą įsigijo 10 hektarų žemės ir, neskaičiuodami valandų, kibo į darbą.
Pradžia, kaip ir visiems naujai pradėjusiems ūkininkauti Lietuvoje, buvo nelengva. Gerai, kad pagelbėjo europinė parama: už ją įsigytas šaldytuvas, melžimo įranga, nusipirkta žemės ūkio technikos ir kt.
Dideli pokyčiai įvyko ūkininkaujant darbštuoliams. Gyvenamasis namas po rekonstrukcijos neatpažįstamai pasikeitė: ne tik apšiltintas, bet ir stogas naujas uždengtas. Pastatyta pirtelė, jauki pavėsinė, o vietoj klėties įrengtas pieno blokas. Rekonstruotas tvartas į gerokai didesnį ir erdvesnį. Juk reikia padidėjusią bandą kur laikyti, nes šiuo metu ūkininkai melžia 20 piendavių, dar turi apie tiek pat prieauglio.
Turskiai užaugino dvejetą atžalų. Dukra Vaiva su vyru gyvena ir dirba Kėdainiuose. Abu – informatikai. Sutuoktinis dirba vadybininku. Sūnus Šarūnas darbuojasi Švedijoje – turi savo statybos firmą. Tėvai džiaugiasi darbščiais vaikais, kurie ir šiandien jiems dėkingi už gyvenimiškąsias pamokas bei būna dažni svečiai Surdegyje. Šarūnas tėvams, kaip statybininkas, padeda – uždengė namo stogą.
Didžiausias Genės rūpestis – augmenija gražinti sodybos aplinką ir ją puoselėti. Įvairūs dekoratyvūs krūmai ir kiti augalai savo įvairove džiugina akį. Čia užsukęs visuomet pamatai ką nors naujo – gražių pokyčių Turskių sodyboje neįmanoma nepastebėti.
Turskiai prisipažįsta, kad be darbo neįsivaizduotų savo gyvenimo. „Ypač punktualus vyras – karves melžia visuomet laiku“,- džiaugiasi sutuoktinė.
Edmundas pastebi, kad toks punktualumas reikalingas siekiant didesnio pieno produktyvumo. Turskių bandos pieno kokybė – taip pat nepriekaištinga. Ji – viena iš geriausių Anykščių rajone.
Ūkininkas pats prisiruošia geros kokybės pašarų. Be abejonės, jis džiaugiasi, kai per patį šienapjūtės įkarštį pagelbsti nuoširdus ir darbštus kaimynas Vidas Kariniauskas.
Bandą ūkininkai nuolatos atnaujina, nes prisiaugina puikių telyčaičių. „Tvarkomės taip, kad neproduktyvių karvių neliktų“,- sako Genė. Darbštuoliai ūkininkai myli gyvulius – visos karvutės turi vardus: Gražuolė, Liepa, Vėtra, Aura, net Marusia,- tai tik keletas iš jų. Anūkėlis Emilis visus karvučių vardus irgi žino. Galbūt ateityje jis pamils žemdirbiškus darbus ir seks senelių pėdomis. O dabar smagiai dviratuką mina po rūpestingai tvarkomą kiemą, išklotą trinkelėmis.
Ūkininkams nėra kada atostogauti. Kartą už gerą dalyvavimą konkurse „Metų ūkis“ Edmundas buvo paskatintas kelione į Vokietiją, kur pamatė, kaip šiame krašte tvarkosi ir gyvena žmonės.
Be kasdienio ūkininkavimo, Edmundui labai patinka medžio darbai. Ir gaterį nusipirko, kad galėtų prireikus medienos pasiruošti. Žmonos polinkis prie medžio irgi panašus. Juk, prieš pargrįždama į tėviškę, ji darbavosi medžio apdirbimo technologe.
Genė nesibodi ir visuomeninės veiklos. Ji – Surdegio bendruomenės tarybos narė. Moteris džiaugiasi, kad bendruomenei buvo pavykę gauti pagal Baltijos-Amerikos partnerystės programą lėšų, už kurias įsigytas kompiuteris, fotoaparatas, sutvarkytas bendruomenės pastatas ir kt. Gaila, kad aktyviausi bendruomenės nariai – gerokai pagyvenę žmonės, o jaunimas į bendrą veiklą nelabai nori įsilieti.
Daugiau straipsnio nuotraukų – galerijoje.
Algirdas DAČKEVIČIUS,
leidinys „Pienininkystė“
