Viena iš pagrindinių problemų, su kuria susiduriama pieninėje gyvulininkystėje, yra prasti reprodukcijos rezultatai, dėl ko patiriami dideli ekonominiai nuostoliai. Pastaruosius 50 metų selekcija buvo vykdoma produkcijos didinimo kryptimi, kas sąlygojo ženklų – net iki 40% – pieno kiekio, gaunamo iš karvės, padidėjimą.
Jei iki 1975 metų nebuvo nustatyta sąryšio tarp pieno kiekio didėjimo ir reprodukcinių rodiklių, tai dabar sukaupta pakankamai informacijos ir atlikta nemažai tyrimų, kurie įrodo, kad intensyvi selekcija pieno didinimo kryptimi neišvengiamai neigiamai paveikia karvių vaisingumą. Noringemo universiteto mokslininkai, palyginę 20 komercinių karvių bandų vaisingumo duomenis, konstatavo, kad per pastaruosius dvidešimt metų veršingumas sumažėjo nuo 55,6 iki 39,7%. Jungtinėje Karalystėje karvių, tampančių veršingomis po pirmojo sėklinimo, kiekvienais metais sumažėja 1%, ir šis procesas tęsiasi jau dvidešimt metų. Panašios tendencijos ir kitose šalyse: Airijoje šis rodiklis siekia 0,9%, o JAV – 0,45% per metus. JAV pieninių veislių karvės vidutiniškai išgyvena tik penkerius metus: atveda du veršelius, bandoje būna dvi laktacijas. Dažniausia išbrokavimo priežastis – nevaisingumas.
Karvių bandos reprodukciniams rodikliams įtaką turi daugybė įvairių tarpusavyje susijusių faktorių, pasireiškiančių skirtingose embriono, o vėliau ir vaisiaus vystymosi stadijose. Nevaisingumą gali lemti folikulų vystymosi sutrikimai, tai dažnai siejasi su nepakankamai ryškiu rujos pasireiškimu; nepakankama ovocitų kokybė, sutrikęs spermatozoidų judėjimas lytiniais latakais dėl suboptimalios aplinkos.
Siekiant nustatyti, kurio embriono vystymosi etapo metu atsiranda sutrikimai, embrionai po apvaisinimo yra arba išplaunami iš lytinių takų, arba stebimi echoskopu.
Paskelbta nemažai tyrimų duomenų, kuriuose teigiama, kad naudojant geros kokybės spermą, telyčių, vidutinio bei didelio produktyvumo karvių apsivaisinimas nesiskiria, ir siekia 90 – 100%. Tačiau apsiveršiavimo rodikliai skiriasi net 15%: telyčių ir vidutinio produktyvumo karvių apsiveršiavimas – 55%, o didelio produktyvumo karvių – 40%. Dėl embrioninio ir vaisiaus mirtingumo prarandama apie 35% telyčių bei vidutinio produktyvumo karvių ir net apie 67% nekokybiškų embrionų, o iš telyčių – tik 17%.
Daugiausia embrionų (70 – 80%, skaičiuojant nuo bendro embrioninio mirtingumo) žūva 8 – 16 dienomis po apvaisinimo. Būtent tuo laikotarpiu motininis organizmas „atpažįsta nėštumą“ ir prasideda atitinkami persitvarkymai, nes tik praėjus 16 dienų po apvaisinimo, jei apvaisinimas sėkmingas, endometriume pradeda veikti specifiniai genai ir gaminti tam tikrus produktus, kurių negamina neveršingų telyčių endometriumas. Endometriumas veikia kaip sudėtingas ir labai jautrus biologinis mechanizmas. Pasirodo, kad priklausomai nuo embriono kokybės, jame gaminami skirtingų genų transkriptai, – t.y. endometriumas „atpažįsta“ geros ir prastos kokybės embrionus. Embriono implantacijos metu labai svarbus tinkamas ryšio tarp embriono ir motininio organizmo palaikymas.
Baigiantis implantacijos periodui, 16 – 42 dienomis po apvaisinimo žūva dar 10% embrionų. Jei embrionai prarandami po 16 – 17 dienų, tai karvės ruja gali pasireikšti laiku, praėjus 18 – 24 dienoms po praėjusios rujos. Tačiau jei embrionai žūva vėliai, karvės lytinis ciklas sutrinka, gali būti nereguliarus, reikia laiko jam susinormalizuoti.
Dar 5 – 8% gemalų žūva laikotarpyje tarp 42 apvaisinimo dienos ir veršingumo pabaigos.
Galvijų embrioninį mirtingumą lemia daugybė priežasčių, kurios sąlyginai gali būti suskirstytos į grupes: infekcines ir neinfekcines priežastis.
Gimdos infekcijas sukelia virusai, bakterijos, pirmuonys patenkantys į gimdą per makštį arba kraujotakos sistemą. Gimdoje esantys patogenai gali tiesiogiai citolitiškai sunaikinti embrioną arba sukelti endometritą, ir taip sukurti embriono vystymuisi netinkamas sąlygas.
Neinfekcinės embriono mirtingumo priežastys lemia 70% visų embrioninio mirtingumo atvejų. Jos yra genetinės, fiziologinės, endokrininės, siejamos su vidaus defektais, atskirais genais bei genetine sąveika.
1/29 Robertsono chromosomos translokacija, randama kai kuriuose Skandinavijos mėsinių galvijų veislių individuose, heterozigotinėje būsenoje sąlygoja mažesnį vaisingumą. Švedijoje buvo sėkmingai įdiegta testavimo programa, kuri leido nustatyti šio defekto nešiotojus reproduktorius ir nenaudoti jų sėklinimui.
Holšteinų veislėje žinoma keletas genų defektų, veikiančių embrionų išgyvenimą. DUMPS (uridinio monofosfato sintezės deficitas) sukelia vaisiaus, turinčio šį defektą recesyvinėje formoje, mirtį 40 – 50 dienoje. CVM (kompleksinis stuburo išsigimimas) letalus homozigotinėje formoje, o heterozigotiniams individams būdingas didesnis embrioninis mirtingumas po 168 veršingumo dienos. Pasitelkus molekulinės biologijos metodus, nesunku nustatyti, kurie buliai yra šių genų nešiotojai, ir jų nebenaudoti veisimui arba, jei tai neišvengiama, jų naudojimą griežtai kontroliuoti.
Kai kurie reprodukciniai požymiai yra neigiamai veikiami motinų ir bulių inbrydingo, tai gali padidinti embrioninį mirtingumą nuo 1 iki 10%.
Didelė grupė faktorių, užtikrinančių sėkmingą embriono vystymąsi, siejama su lytinių hormonų pokyčiais, o jie savo ruožtu susiję su visomis organizmo funkcijomis. Temperatūra, stresas, netinkamas šėrimas gali iššaukti tokius organizmo pokyčius, kurie sutrikdo hormonų pusiausvyrą. Progesteronas yra vienas iš svarbiausių hormonų, kuris dalyvauja veršingumo iniciacijoje ir palaikyme bei veikia embriono vystymąsi. Pagal naujausių tyrimų duomenis būtent progesteronas duoda signalą gimdos audiniuose esantiems genams pradėti gaminti specifinius produktus, kurie būtini embriono vystymosi palaikymui ir tinkamos aplinkos jam sukūrimui. Sumažėjusi progesterono ir estrofano koncentracija didelio produktyvumo karvių kraujyje dėl jų medžiagų apykaitos ypatumų apsivaisinimo ir embriono implantacijos metu gali būti viena iš didesnio embrioninio mirtingumo priežasčių.
Galvijų embrioninis mirtingumas yra sudėtingas reiškinys, kurio kontrolei bei valdymui reikalingos kompleksinės priemonės, pradedant nuo vislumo požymių įtraukimo į selekcines programas, tinkamų laikymo, šėrimo sąlygų sukūrimo bei sumanaus reprodukcinio darbo organizavimo.
Daugiau straipsnių apie veisimą rasite čia.
Daugiau straipsnių apie veršelių auginimą rasite čia.
Parengė dr. R. Nainienė.
Rekomendacijos gyvulininkystei, LSMU Gyvulininkystės institutas.
